2012 m. gruodžio 2-3 d. Vilniuje Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos sporto žurnalistų federacija, Verslo žurnalistų klubas, Spaudos fotografų klubas, Lietuvos radijas ir televizija konferencijoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė“ diskutavo apie tai, ar pajėgsime patys įveikti neprofesionalumą, ar lauksime, kad šiame bare tvarką įves kažkas iš šalies.

Konferencijos dalyviai priėmė rezoliuciją, jog būtina parengti naują profesinės etikos kodeksą, remiantis šiuo metu galiojančiu Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu.

Darbo grupė parengė projektą ir kviečia visas žiniasklaidos ir žurnalistines organizacijas įsijungti į Visuomenės informavimo priemonių etikos kodekso svarstymą.

Visas mintis ir idėjas apie profesinės etikos normas pamėginome subendrinti ir suderinti, kad jau būtų kažkas apčiuopiamo konkrečioms diskusijoms. Dokumento projektas yra paskelbtas diskusijų platformoje http://etika.eforum.lt/index.php

Prašome skaityti ir komentuoti. Ypač rašykite, jei ko neradote, kažkas svarbaus praleista.

Visuomenės informavimo priemonių etikos kodekso rengimo darbo grupė

Viktoras Trofimišinas    LŽS
Marytė Kontrimaitė    LŽD
Jūratė Ablačinskaitė    LŽS
Ramunė Vlasenkienė    LŽS
Viktoras Denisenko    LŽS
Daiva Červokienė    LŽS
Kristina Juraitė    VDU
Vitalija Morkūnienė    LŽS
Danutė Kurmilavičiūtė    LŽS
Gintaras Nenartavičius    LSŽF
Jolanta Mažylė    LŽC
Ramutė Šimukauskaitė    NRMLLA
Aurelija Vernickaitė    VŽK
Andrius Romanovskis    LRTA
Giedrė Balevičiūtė    LRTA

Tema:

„Teisėjai ir žiniasklaida: abipusiai lūkesčiai arba Kas ir kaip kuria teisinį nihilizmą?“

Renginio data ir laikas: š.m. sausio 26 d., 17:30

Renginio vieta: VUB A. Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g. 11).

1990-91 metais, vykstant lemtingiems istoriniams įvykiams, ypatingą laikotarpį išgyveno ir Lietuvos žiniasklaida. Senosios ir naujosios visuomenės informavimo priemonės, atrasdamos save užgimstančioje žodžio laisvės epochoje, pradėjo vykdyti naujas funkcijas, tapo reikšminga visuomeninio ir pilietinio gyvenimo dalimi. Kovos dėl laisvės akivaizdoje laisvo žodžio ir informacijos svarbą pajuto visi. Šiuo laikotarpiu Vilniaus universiteto laikraštis „Universitas Vilnensis“ kartu su kitomis panašiomis žiniasklaidos priemonėmis sugebėjo peržengti siaurą vadinamosios žinybinės žiniasklaidos ribą ir taip pati įsilieti į informacinį kovos už laisvę lauką.

„Blokadinis“ laikraštis

1990 metų gegužės 11 d. pasirodė specialusis – Blokadinis – laikraščio „Universitas Vilnensis“ numeris. Sovietų Sąjungos ekonominė blokada Lietuvai, įvesta balandžio 20 d., privertė Vilniaus universiteto laikraščio redakciją griebtis išradingumo. Pasak „Universitas Vilnensis“ redaktorės Lianos Binkauskienės, kuri tuomet buvo tik atėjusi dirbti į universitetą, rengiant minėtą laikraščio numerį iškilo tam tikrų problemų – spaustuvė, dėl negautų darbui reikalingų medžiagų, negalėjo atspausdinti tiražo. Redakcijai teko savaip spręsti šią problemą.

Blokadinis „Universitas Vilnensis“ numeris yra tiesiogine to žodžio prasme suklijuotas iš skirtingų, spausdinimo mašinėle atspausdintų tekstų, iliustruotas pačios redaktorės ranka pieštais piešiniais, padaugintas kopijavimo aparatu ir labiau primena pogrindžio savilaidos leidinį, nei oficialų didžiausios ir seniausios Lietuvos aukštosios mokyklos laikraštį. Daug ką pasako ir lakoniškas redakcijos žodis, atspausdintas pirmame numerio puslapyje: „Atsiprašome, kad kai kurie straipsniai šiame numeryje su pelėsio kvapeliu. Atsiprašome Jūsų už ilgą nepasirodymą. Blokados sąlygomis esame priversti patys ieškoti kelių, kur ir kaip išleisti laikraštį. Nenusiminkite, jei dar ne kartą nerasite „UV“ eilinį penktadienį. Šis numeris istorinis! O ar vienintelis – parodys laikas. Rašykite, mes dar neužblokuoti!“

L. Binkauskienė prisimena, jog minėtasis „Universitas Vilnensis“ numeris buvo „renkamas“ – spausdinamas mašinėle – jos namuose. „Iš laikraščių buvo kerpamos raidės, kažkas klijuojama, piešiamos iliustracijos ir t.t. Turėjome išleisti tą laikraštį, nes būtinai reikėjo tarti savo žodį, parodyti, kad esame gyvi, kad mūsų nepalauš jokios blokados. Tai buvo savotiškas pasipriešinimo aktas“, – sako ji. Šiame laikraščio numeryje buvo spausdinami ne tik straipsniai, bet ir įprasta informacija studentams bei administracijai – apie kelialapius į sanatorijas, dingusius studentų pažymėjimus ir pan. Gerbiant nuomonių įvairovės principą šiame numeryje buvo atspausdintas ir „Kursko žemės ūkio instituto kolektyvo“ kreipimasis į Vilniaus universitetą su susirūpinimu dėl „dalies gyventojų siekimo atskirti Lietuvą nuo Sąjungos“ bei nuogąstavimu, kad tai „neišvengiamai prives prie bedugnės“. Laikraštukas išleistas 1000 egzempliorių tiražu.

Nors buvo baimintasi, kad ir kitus „Universitas Vilnensis“ numerius teks leisti tokiu pat neįprastu būdu, leidybos reikalai vėliau susitvarkė. „Vienintelį tokį laikraštį per visą savo istoriją ir išleidome“, – pažymi L. Binkauskienė. Tačiau visa tai buvo tarsi tyla prieš audrą, kurią atspindėjo kitas „Universitas Vilnensis“ laikraščio numeris, apie kurį ir bus kalbama toliau.

Buvo svarbu „išsakyti savo poziciją“

Pirmas 1991 m. „Universitas Vilnensis“ numeris irgi smarkiai vėlavo. Jis pasirodė tik vasario 1 d. Jo turinys buvo skirtas skausmingiems ir tragiškiems Sausio 13-ios dienos įvykiams. Šis laikraščio numeris buvo trikalbis – pagrindinę laikraščio medžiagą dubliavo jos vertimas į rusų kalbą, paskutiniame – ketvirtame – laikraščio puslapyje buvo publikuota angliška santrauka. Kaip prisimena L. Binkauskienė, versti medžiagas padėjo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentais – slavistai ir anglistai.
„Po to, kai viskas įvyko [Sausio 13-ios įvykiai – V.D.], susirinkome redakcijoje. Tuo metu etatinių darbuotojų buvo nedaug tik aš – redaktorė ir korespondentė Renita Petraitytė (dab. Paleckienė), tačiau mums talkino VU Žurnalistikos instituto IV kurso  studentai. Šiandien dauguma jų – garsūs žurnalistai. Susirinkę, visi kartu nusprendėme netylėti, išsakyti savo poziciją. Mūsų poziciją labai palaikė VU rektoratas“, – prisimena L. Binkauskienė. Tačiau tam, kad išleistų laikraštį, vėl teko gudrauti.

Pasak L. Binkauskienės, anuomet paprasti „Universitas Vilnensis“ numeriai buvo spausdinami Spaudos rūmuose, tačiau, kaip žinia, Spaudos rūmų pastatas buvo užimtas okupacinių pajėgų dar tragiškų įvykių išvakarėse. Vėl teko ieškoti išeities, kaip išsisukti iš šios situacijos. „Pati redakcija, tada jokio kompiuterio dar neturėjo. Buvo tik spausdinimo mašinėlė. Mums pagelbėjo Rimantas Šimkus – jis buvo ketvirto kurso Žurnalistikos studentas ir dirbo AIDS centre „AIDS kronikos“ redaktoriumi. Jie turėjo modernią tuo laikmečiu aparatūrą, skirtą laikraščių maketavimui. Jų bazėje mes ir maketavome šį „Universitas Vilnensis“ numerį“, – prisimena L. Binkauskienė.

Tai lėmė, jog minėtas laikraščio numeris buvo maketuojamas moderniu – kompiuteriniu – metodu (iki tol „Universitas Vilnensis“ buvo renkamas linotipais, nuotraukos litografijos būdu daromos ant švino plokštelių). Laikraštis buvo maketuojamas konspiracijos sąlygomis – vėlyvą vakarą. „Kadangi ta redakcija buvo tokiame pusrusyje, stengėmės uždegti tik vieną kitą lempą, kad nesukeltume nereikalingų įtarimų, ką čia veikiame“ – prisimena L.Binkauskienė. Važiuojančius taksi automobiliu namo vėlyvą vakarą prie Visorių sustabdė sovietų kareiviai, bet labai nekibo – pasižiūrėję į automobilio vidų leido važiuoti toliau. Maketą ant specialių plėvelių išleido buvusi senoji spaustuvė, dabar ten  įsikūrusi Menų spaustuvė, jis buvo atspausdintas ant specialių plėvelių. „Su tais plėveliniais maketais ėjau namo. Buvo neramu, nejauku ir netgi baisu, nes tuomet gyvenau prie Šiaurės miestelio, kur šmirinėjo sovietų kareiviai“, – sako L. Binkauskienė.

Laikraštyje – studentų balsas

Nebuvo lengva rasti ir spaustuvę, kuri galėtų atspausdinti „Universitas Vilnensis“ numerį, skirtą Sausio 13-ios dienos įvykiams. „Dabar ieškome, kas pigiau atspausdins , o tada ieškojome, kas iš viso galės atspausdinti. Laikraštį spausdinome Ukmergėje. Universitetas skyrė mašiną, kad galėtume parvežti tiražą. Vežėme jį irgi šiek tiek bijodami, nes keliuose buvo pilna sovietų kareivių, daug karinės technikos, vykdavo patikrinimai“, – pažymi L. Binkauskienė. Pasak jos, tiražas specialiai buvo vežamas lengvuoju automobiliu, kad kelius patruliavusiems kareiviams kiltų mažiau įtarimų ir pagundų stabdyti ir tikrinti mašiną. Tiesa, sukišti į „Žigulius“ 10 tūkst. egzempliorių tiražą nebuvo lengva, tačiau galiausiai viskas baigėsi sėkmingai. Laikraštis pasiekė savo skaitytojus. „Šis laikraščio numeris buvo platinamas ne tik Vilniaus universitete, bet ir pardavinėjamas spaudos kioskuose. Kainavo jis 10 kapeikų. Tai irgi vienintelis toks atvejis“, – sako L. Binkauskienė.

Redaktorė prisimena, jog tomis dienomis – po Sausio įvykių – buvo milžiniška spausdinto žodžio paklausa. Žmonės nenorėjo būti informaciniame vakuume, siekė gauti kuo daugiau informacijos. „Buvo svarbu ir tai, kad savo žodį tarė universitetas. Mes parodėme, kad nebijome, kad esame pasiryžę kalbėti šia tema“, – pažymėjo L. Binkauskienė.

Minėtasis „Universitas Vilnensis“ numeris prakalbo ne tik etatinių laikraščio žurnalistų ir VU administracijos, bet ir studentų balsu. Jame buvo atspausdinti Rimvydo Paleckio, Jurgos Baltrukonytės, Džiugo Paršonio, Beatos Sabastinavičiūtės straipsniai, Valdo Gedgaudo eilėraštis „Victoria“  (Tą naktį nuožmiai staugė raudonieji šunys / ir angelas mirties virš miesto tyliai sklendė / tą naktį prie krauju aptiškusios nakties viršūnės/ stovėjome vienplaukiai mirti pasirengę…). Laikraštis buvo iliustruotas nuotraukomis, kurių autoriai buvo irgi tuos įvykius stebėję ir fiksavę studentai.

D. Paršonis: „Mes išėjome gatvės žurnalistikos kursą“

Vienas iš tuometinių „Universitas Vilnensis“ autorių, naujųjų medijų specialistas, VU Žurnalistikos instituto lektorius D. Paršonis prisimena, jog tragiškų Sausio įvykių metų į viską buvo reaguojama labai skausmingai, žurnalistai – kaip jauni, taip ir patyrę – nebuvo pašaliniai įvykių stebėtojai, o tiesioginiai jų dalyviai. „Labai aiškiai prisimenu, kaip po tanko šūvio pasipylė Televizijos centro stiklai. Mačiau, kaip iš po šios stiklo krūšos bėga žmonės“, – sako D. Paršonis. Jo straipsnyje „Žmonės nesitraukė…“ kaip tik aprašyti įvykiai prie Lietuvos Radijo ir televizijos pastato.

D. Paršonis prisimena (straipsnyje tai irgi paminėta), jog tą vakarą ėjo pasveikinti kaimyną gimtadienio proga. Kad neatitruktų nuo įvykių jis su savimi pasiėmė radiją, kurio klausėsi per ausines. „Ir svečiuose, ir vėliau prie LRT pastato, kol vyko radijo transliacija, klausiausi jo ir tuo pat metu buvau improvizuotas pranešėjas, nes perteikdavau gaunamą informaciją aplinkiniams“, – pažymi D. Paršonis. Jis akcentuoja, jog jam ir jo kurso draugams per tuos neramius metus faktiškai teko praeiti žurnalistinę mokyklą gatvėje. „Tai buvo savotiška gatvės žurnalistika, mums teko ją išeiti. Kalbu ne tik apie tos nakties įvykius, bet ir apie Baltijos kelią, Sąjūdžio mitingus ir pan. Pačiam teko šiek tiek pagelbėti Sąjūdžio informacinei agentūrai, kadangi jiems reikėjo žmonių, kad ir labai paprastam darbui – surinkti žinias, perduoti teleksus, ką nors išversti ir pan.“, – prisimena D. Paršonis.

Vilniaus universiteto laikraštis visada mielai priimdavo studentų straipsnius, rašinėlius, jų kūrybą. „Man „Universitas Vilnensis“ buvo ta vieta, kur galima buvo atnešti savo straipsnį, juo labiau, kad ir pati redakcija skatino bendradarbiavimą ir palankiai žiūrėjo į studentų – ypač Žurnalistikos specialybės – bandymus. Be to, tie metai buvo savotiško spaudos bumo metais ir „Universitas Vilnensis“ greitai tapo vienu iš aktyviausių šios komunikacijos dalyvių, jis buvo tos spaudos bangos dalimi“, – pažymi D. Paršonis.

J. Staselis: „Mama uždraudė fotografuoti BTRus“

Tarp fotografų, atnešusių savo nuotraukas į paminėtą „Universitas Vilnensis“ numerį, galima aptikti ir Jono Staselio, šiandien Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovo, vardą. „Mano nuotrauka yra trečiame laikraščio puslapyje , kur Sausio 13-ios dienos įvykių aukų laidotuvių vaizdas“, – sako J. Staselis. Kurios kitos nuotraukos yra jo, po tiek metų jau sunkiai gali atsekti ir pats autorius. „Manau, jog tuo metu fotografuojančių buvo labai daug. Man tiesiog pasisekė, kad tada mokiausi Vilniaus universitete ir būtent mano nuotraukos buvo atspausdintos laikraštyje“, – sako J. Staselis.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas prisimena to meto jausmą. „Ne viską pavyko užfiksuoti. Studijų metais gyvenau prie pat Seimo. Mačiau, kaip tą naktį BTRai atvažiavo iš Žvėryno pusės, kaip jie pravažiavo pro šalį – visai šalia žmonių. Norėjau nufotografuoti tai, bet man neleido motina, nes bijojo, kad mane tiesiog nušaus. Tuo metu mes net buvome pasiruošę savotiškai evakuacijai, motina norėjo važiuoti pas vieną iš tetų – į Antakalnį, ar į Lazdynus. Priėjome kompromisą, pagal kurį mes niekur nevažiuosime, bet ir aš nieko nefotografuosiu“, – prisimena jis.

Pasak J. Staselio, prieš keletą metų jam teko patirti keistą jausmą, kai vienas kolega atsiuntė jam seną nuotrauką, kurioje užfiksuota minėtų Sausio 13-ios aukų laidotuvių akimirka. „Ten matosi, kaip važiuoja katafalkai, o tarp jų ir žmonių minios, palei važiuojamosios dalies kraštą eina vienas žmogus su fotoaparatu rankose ir tas žmogus – aš“, – pasakojo J. Staselis. Jo teigimu, meninė tuomet padarytų nuotraukų vertė – sąlyginis dalykas, tačiau visos anuomet fotografų užfiksuotos akimirkos yra istoriškai svarbios.

Vietoje epilogo

„Universitas Vilnensis“ buvo tik vienu iš gausybės prieš dvidešimt metų ėjusių leidinių. 1989 m. pakeitęs oficiozinį „Tarybinio studento“ vardą į lotynišką, atitinkantį akademinę tradiciją, jis atliko savo vaidmenį svarbių istorinių įvykių metu, pasakė savo žodį prieš agresiją, padėjo skleisti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo idėjas, bei palaikė žodžio ir spaudos laisvės principus. „Universitas Vilnensis“ pavyzdys leidžia kalbėti apie tai, jog kritinėmis akimirkomis, kai ypatingai išryškėja patikimos informacijos svarba, skirtumai tarp nacionalinių, regioninių ar specializuotų leidinių praranda aktualumą. Tokiomis akimirkomis žiniasklaida aštriausiai suvokia savo pašaukimą – skleisti žinią, informuoti, komunikuoti su skaitytojais ir pasauliu. „Universitas Vilnensis“ indelis į žmonių informavimą tomis sunkiomis ir tragiškomis 1990-91 metų akimirkomis buvo ne menkesnis, nei kitų spausdintų visuomenės informavimo priemonių.  Galiausiai, tai buvo tikras bendras visų leidinių, vertinančių ir suprantančių laisvo žodžio svarbą, reikalas.

Viktor Denisenko

viktordenisenko.eu

LŽS Vilniaus skyriaus valdyba, krizei ir blogai nuotaikai tarusi „ne“, jau septintą kartą surengė „Taikliausio šūvio“ konkursą bei sukvietė kolegas į šaunų vakarėlį, kuriame dalyvavo ne tik žurnalistai, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Ričardas Piličiauskas, „Sodros“ atstovė dr.Leonilija Perminienė.

Konkurse „Taikliausias šūvis“ gali dalyvauti tik LŽS priklausantys žurnalistai, kurie per metus sukūrė ir paskelbė straipsnius,  laidas, atitinkančias konkurso devizą ir vertinimo kriterijus: aktualumą, visuomeninę reikšmę ir profesionalumą. Tenka apgailestauti, kad ne visus pateiktus darbus komisija svarstė – anapus diskusijų liko kolegės iš Gargždų straipsniai, nes ji nėra LŽS narė. Todėl kviečiame ją stoti į profesinę sąjungą ir kitais metais vėl bandyti laimę.

Konkurso vertinimo komisija, vadovaujama Vilniaus skyriaus valdybos nario Viktoro Denisenkos,  „Taikliausio šūvio 2011” nugalėtoju paskelbė žurnalistą Kazimierą Šiaulį už straipsnius-apžvalgas, išspausdintas 2011 m. internetiniame portale DELFI. Jose muzikinės žinios ir jų pateikimas derinamas su publicistinėmis įžvalgomis; muzika ir jos problemos atskleidžiamos platesniame meno, kultūros ir visuomenės gyvenimo kontekste.

Paskatinamasis diplomas skirtas žurnalistei Jūratei Ablačinskaitei už 2011 m. internetiniame leidinyje „Žurnalistika kitaip“ publikuotą, didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusį straipsnį „Lietuvos įkalinimo įstaigos – gilioje krizėje“.

Tądien buvo dviguba šventė, nes po Adomo Mickevičiaus muziejaus Poezijos menės skliautais pirmą kartą susiliejo du tradiciniai renginiai. Kaip minėta, Vilniaus skyriaus metinis renginys „Taikliausias šūvis“. Jo metu pagerbiami kolegos, kurių straipsniai ar reportažai nueinančiais metais pataikė į aktualijų šerdį. Antrasis – naujojo almanacho „Žurnalistika“  autorių pagerbimas. Kadangi tą pačią dieną iš spaudos išėjo ir almanachas “Žurnalistika 2011”, tad į vakarėlį buvo pakviesti ir leidinio autoriai (tarp jų ir R.Piličiauskas, L.Perminienė, gausus būrys žurnalistų). Šios ceremonijos metu almanacho redaktorė paprastai išreiškia padėką autoriams, jiems pirmiesiems dovanoja naująjį leidinį. Po to skanaujamas redaktorės keptas tortas ir atsigaivinama mėtų arbata. Taip buvo ir šį kartą. Tik kur kas jausmingiau. Visus pribloškė Vilniaus skyriaus valdybos narė Loreta Jastramskienė, prancūzų kalba atlikusi atsisveikinimo dainą.

Buvo jauku ir gražu. Šildė pilnatvės jausmas ir suvokimas, kad nėra nepakeliamos naštos bendraminčiams. Tokiems, kokie dabar dirba Žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus valdyboje.

K. Šiauliui įteikiamas apdovanojimas (D. Červokienės nuotr.).

Žurnalistė Jūratė Ablačinskaitė (D. Červokienės nuotr.).

Komisija įvertino tai, kad K. Šiaulio straipsniuose muzikinės žinios ir jų pateikimas derinamas su publicistinėmis įžvalgomis; muzika ir jos problemos atskleidžiamos platesniame meno, kultūros ir visuomenės gyvenimo kontekste.

Konkurso komisija taip pat nutarė skirti diplomą žurnalistei Jūratei Ablačinskaitei – už 2011 m. internetiniame leidinyje „Žurnalistika kitaip“ publikuotą, didelio skaitytojų susidomėjimo susilaukusį straipsnį „Lietuvos įkalinimo įstaigos – gilioje krizėje“.

Konkurso laureatai bus apdovanoti tradiciniame LŽS Vilniaus skyriaus Naujametiniame renginyje, kuris vyks gruodžio 26 d. A. Mickevičiaus muziejaus Poezijos menėje.

LŽS Vilniaus skyriaus informacija.

• Vargšė lietuvių kalbos gramatika. Akivaizdu, kad dėl gramatikos klaidų žurnalistai mažiausiai kvaršina sau galvą. Gramatika paliekama redaktorių darbui, kurie taip pat ne visada pajėgia savo pastabumo voratinkliu išgaudyti klaidas. Teksto ir net leidinio vertės tai nedidina.
• Pasiklydę skyrybos taisyklėse. Lietuvių kalbos skyrybą dabar galima pavadinti gana liberalia, tačiau net ir su tokia žurnalistams bei redaktoriams sunkiai sekasi sutarti. Operatyvumo išvytas tekstas skaitytojams siunčiamas pusiau skustas, pusiau luptas.
• Užmirštos stilistinės priemonės. Tiesa, kad žurnalisto pateikiama informacija turi būti išsami, aiški ir nedviprasmiška, tačiau tai nereiškia, kad žurnalistas turi užmiršti stilistines figūras. Taikliai pavartotas oksimoronas, atnaujintas frazeologizmas arba vaizdinga litotė gali informacijai suteikti pridėtinės vertės – ji bus įtaigi ir įsimenama.
• Kur autoriaus braižas? Naujienų agentūrų, viešųjų ryšių agentūrų ir kita neįvardintų autorių žurnalistams pateikiama informacija – beveidė, bespalvė ir sustingusi – išsviedžiama auditorijai. O kur žurnalistai-asmenybės, gebantys ir informaciją pateikti, ir savo autoritetingu braižu publikacijai didesnę vertę sukurti?
•  Žinau tris specialistus ir suku aplink juos ratus. Didžioji dalis žurnalistų turi jau pažįstamus arba redakcijų siūlomus įvairių sričių specialistus, kurie nuolatos komentuoja savo srities aktualijas – kas mėnesį, kas du, kas pusmetį. O kodėl nepasižvalgius naujų nuomonės lyderių? Tokių atrasti – sudėtingas darbas, tačiau taip pat, kaip rašytojas kiekviename savo kūrinyje sukuria naujus personažus, taip žurnalistas turėtų kaskart pasižvalgyti naujų specialistų, galinčių praturtinti auditorijos akiratį.

Ima pyktis, kad abiturientui žinomos tiesos adresuojamos profesionaliems žurnalistams? Tuomet peržvelkite paskutinius pačių parengtus straipsnius ir patvirtinkite, kad paisėte visų aukščiau paminėtų pastabų! Rodos, turime kur tobulėti!

Jūratė Ablačinskaitė – „Nmedia 2010“ ir Antano Macijausko vardo premijos laureatė; internetinio leidinio „Žurnalistika kitaip“ įkūrėja ir redaktorė.

LŽS Vilniaus skyriaus valdyba kviečia kolegas š. m. gruodžio 27 d. (antradienį) 16 val. į A.Mickevičiaus muziejaus Poezijos menę (Bernardinų g. 1, Vilnius ), kur bus pagerbtas konkurso “Taikliausio šūvio“ nugalėtojas, paskelbtas „Metų kornišono“ laureatas. Į vakarėlį, kupiną staigmenų, skyriaus nariai turėtų ateiti, širdin įsimetę gerą dozę humoro, į jausmus įpynę papildomą giją šilumos, į lauknešėlį – savo pagamintą patiekalą. Įmantriausio, skaniausio, originaliausio patiekalo autorius bus apdovanotas puikiu prizu.

Kadangi renginio vieta riboja žmonių skaičių, prašome registruotis tel. 860902112 arba 865210989 iki 2011 m . gruodžio 20 d. 

LŽS Vilniaus sk. valdyba   

Pradėsiu nuo daugumai gerai žinomos istorijos apie berniuką, kuris ganė avis. Nuobodžiaudamas tas berniukas užsimanė pajuokauti. Jis pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“, nors jokio vilko nebuvo. Išgirdę šauksmą, iš kaimo atbėgo vyrai gelbėti berniuko ir avių bandos. Berniukas pasakęs jiems, kad pajuokavo. Vyrai grįžo prie savo darbų. Po kurio laiko berniukui vėl tapo nuobodu ir jis vėl pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“. Vėl skubėjo vyrai į pagalbą, tačiau jokio vilko nerado ir grįžo į kaimą. Tada iš miško iššoko tikras vilkas ir pradėjo pjauti avis. Berniukas visa gerkle šaukėsi pagalbos, tačiau niekas neatėjo jam padėti, nes visi galvojo, kad jis ir vėl juokauja.

Prisiminiau šia pamokančią pasaką tą rytą, kai stebėjau žiniasklaidinį portalo Lrytas.lt performansą. Spalio 14 d. šis portalas pranešė, kad naktį buvo pagrobtas jo redaktorius Rimvydas Valatka. Publikacijoje buvo remtasi „atsitiktinio liudininko parodymais“ ir neva jo padarytu „vaizdo įrašu“ – vaizdo įrašas irgi buvo demonstruojamas.

Vėliau buvo pranešta, kad visas „įvykis“ tebuvo meninė režisierės Dalios Ibelhauptaitės provokacija. Ši provokacija buvo dalis platesnio Lrytas.lt eksperimento, kai režisierei vienai dienai buvo pasiūlyta „tapti“ portalo Lrytas.lt redaktore.

Iš pat pradžių įtariau, kad pranešimas apie R. Valatkos pagrobimą yra pokštas (nes apie tokį sensacingą įvykį nepranešė joks kitas naujienų portalas), tačiau vis vien niekaip negalėjau patikėti, kad pajuokavimui gali būti pasirinkta būtent tokia tema. Matyt pernelyg ilgai rašiau apie Rusiją ir Baltarusiją. Šiose šalyse panašaus pobūdžio naujiena reikštų, kad pagrobtojo žurnalisto greičiausiai jau nebėra gyvųjų tarpe.

Surežisuoti Lrytas.lt redaktoriaus pagrobimo vaizdai privertė mane prisiminti apie kitus vaizdus – tikrus ir nesurežisuotus. Praeitų metų lapkričio 6 d. naktį stebėjimo kameros Maskvoje užfiksavo, kaip prie savo namų buvo užpultas ir žiauriai sumuštas laikraščio „Komersant“ žurnalistas Olegas Kašinas. Šio kraupaus nusikaltimo vaizdo įrašas pateko į internetą. Užpuolikai buvo gerai pasirengę išpuoliui (apsiginklavę strypais), jie nebandė apvogti O. Kašino, tačiau stengėsi jį suluošinti, o gal tiesiog nužudyti. Nėra didesnių abejonių, kad išpuolis prieš žurnalistą buvo susijęs su jo profesine veikla.

Ko gero, būtent dėl visų šių priežasčių „R. Valatkos pagrobimo“ pokštas pasirodė man itin nejuokingas. Nors, iš kitos pusės, turėčiau šiuo pokštu džiaugtis. 2007 metais apgyniau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute magistrinį darbą, skirtą postmodernistinio mąstymo principų poveikiui Lietuvos žiniasklaidai. Nors tuo metu kai kurios mano įžvalgos buvo įvertintos kaip ginčytinos, R. Valatkos pagrobimo surežisavimas parodė, kad iš esmės buvau teisus.

Tai, kad vienas didžiausių informacinių portalų gali tapti meninio provokuojančio performanso erdve, o pajuokavimo objektu – žmogaus gyvybė, rodo, kad suskaldytos postmodernistinės sąmonės bruožai, suniveliuota moralinių ir etinių principų hierarchija, yra šiandien gyvybingesni, nei galėtų atrodyti. Atvira provokacija, žaidimas, siekis šokiruoti – yra meninės postmodernistinės kultūros priemonės. D. Ibelhauptaitė pademonstravo, kad sugeba meistriškai naudotis šiomis priemonėmis, tačiau vargu ar portalas Lrytas.lt ką nors iš to laimėjo. Greičiau – prarado.

Drįsčiau teigti, kad postmodernistiniai principai yra pragaištingi žiniasklaidos terpei. Net persikėlusi į internetinę erdvę žiniasklaida išlaiko tam tikrus konservatyvius bruožus, išlaiko tam tikras žanrines ribas – mes žinome, kuris portalas yra skirtas rimtiems naujienoms, kuris gyvenimo būdui, o kuris pateikia šių dvejų temų kratinį. Bet kurios iš šių masinės informavimo priemonių vertybė ir vertė yra patikimumas. Ir tas skaitytojas, kuris renkasi rimtus analitinius portalus, ir tas, kuris skaito apie „žvaigždžių gyvenimą“ iš tikrųjų siekia tik vieno – gauti patikimą informaciją.

Informacijos patikimumo principas įtvirtintas ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Šio kodekso trečiajame straipsnyje nurodoma, kad „gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones“. Aptariamu Lrytas.lt atveju nesiimu vertinti, ar visuomenės informavimo priemone tiesiogiai pažeidus etikos normas, nes paskelbta neteisinga, klaidinanti informacija ir sudarė visą provokacijos esmę, be tokios informacijos paskelbimo meninė-žurnalistinė provokacija būtų neįmanoma. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tokios informacijos pateikimo erdve tapo informacinis portalas, galima teigti, kad tai buvo labai grubus žaidimas ties profesinės (žurnalistinės) etikos riba.

Portalas Lrytas.lt sušuko: „Vilkas!“, kai vilko iš tikrųjų nebuvo. Trumpalaikis efektas pasiektas – „atbėgo vyrai“ (skaitytojai pastebėjo „sensacingą naujiną“, pradėjo ją aptarinėti). Tačiau atrodo, kad nebuvo pagalvota apie galimas ilgalaikes pasekmes. Portalo Lrytas.lt patikimumas yra pažeistas, nes kitą kartą skelbdamas tikrai vertingą informaciją portalas rizikuoja susidurti su savo skaitytojų abejonėmis – ar tai nėra dar viena provokacija, dar vienas pokštas?

Bandymas žaisti pagal postmodernistinio žaidimo taisykles yra potencialus žiniasklaidos klystkelis. Žinoma, galima teigti, kad internetas, kaip viena iš žiniasklaidos terpių, atkartoja kitų terpių patirtį. Mes matome tendenciją, kai televizijos ekranus vis labiau užkariauja „neprofesionalai“ – atsiranda tam tikras žanras, kai žmonės „daro ne savo darbą“: šokėjai dainuoja, o dainininkai šoka (pavyzdžiui, apie tokias tendencijas šiandien nemažai kalba televizijos tyrinėtojas, VU Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis). D. Ibelhauptaitės redaktoriavimas buvo tas pats „ne savo darbo darymas“. Nesusimąstydama apie žiniasklaidos funkcionavimo principus ji padarė tai, kas kiekvienam profesionaliam redaktoriui būtų pats didžiausias košmaras – paskleidė tikrovę neatitinkančią informaciją. Kas yra gerai teatro scenai (meninė provokacija) yra netinkamas reiškinys kitai erdvei – laikraščio ar naujienų portalo puslapiui. Mes tai vis dar jaučiam, nors postmodernistinė teorija teigia, kad postmoderniame pasaulyje įvyksta hierarchijos principų praradimas, o tai reiškia, kad jokio skirtumo tarp teatro scenos ir žiniasklaidos erdvės nėra ir negali būti. Tačiau tai teorija, o mes gyvename realiame, praktiniame pasaulyje.

Būtent patikimumas, atsakingumas, etikos standartų laikymasis, pagarba savo skaitytojams (klausytojams, žiūrovams) yra tie poliai, kurie užtikrina žiniasklaidos priemonės stabilumą. Skaitytojas nuolat skaitys tik tą žiniasklaidos priemonę, kuria pasitiki. Patikimos žiniasklaidos priemonės vardą reikia užsitarnauti. Tai ilgas procesas (skirtingai nuo pasitikėjimo praradimo proceso, kuris įvyksta akimirksniu). Žiniasklaidos priemonės, kurios pasirinks pavojingus žaidimus ties etikos riba, gali pasiekti trumpalaikių tikslų – sukelti ažiotažą ir pritraukti masių dėmesį – tačiau vargu ar tai gali būti ilgalaikės sėkmės pagrindu.

Tai, kad nusivylimas yra rimta grėsmė žiniasklaidai rodo ir nesena laikraščio „News of the World“ istorija, kai grubus etinių ir moralinių normų (taip pat ir įstatymų) pažeidimai akimirksniu nužudė leidinį, gyvavusį 168 metus.

Viktoras Denisenko

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Vilniaus skyrius kviečia teikti darbus tradiciniam skyriaus konkursui „Taikliausias šūvis“. Darbai turi būti paskelbti nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 1 d. Konkurse gali dalyvauti tik LŽS nariai.

Darbus ar kandidatūras Taikliausio šūvio“ konkursui prašome teikti el.paštu (a.arlauskiene@yahoo.com) iki gruodžio 10 d. Pasiūlymus gali teikti redakcijos, prodiuseriai, LŽS skyriai ir patys žurnalistai. Laureatas bus apdovanotas LŽS Vilniaus skyriaus iškilmingame renginyje gruodžio mėnesio pabaigoje.

Pagrindiniai darbų vertinimo kriterijai: aktualumas, visuomeninė reikšmė ir profesionalumas. Su konkurso nuostatomis galima susipažinti čia.

Susitikimas neformalus. Prie apskrito stalo (perkeltine prasme) pasikalbėsime apie europarlamentarų darbą ir bendradarbiavimą su Lietuva. Apie jiems Lietuvos keliamas užduotis (jei kas nors jas kelia). Apie jų sprendimų įtaka Lietuvai. Ir apie jų bendravimą su Lietuvos žiniasklaida.

Apie savo dalyvavimą prašau informuoti elektroniniu adresu: audrys.antanaitis@inbox.lt