Posted by mediaplius - 3 balandžio, 2015
Posted in Vilniaus skyriuje | Leave a Comment »
Posted by mediaplius - 19 kovo, 2015
Sutrumpintas Aurelijos Arlauskienės pranešimas, perskaitytas Vilniaus skyriaus ataskaitiniame susirinkime 2015 m. kovo 14 d.
Norėti ir nebijoti keistis bei to reikalauti iš aplinkinių yra mano gyvenimo credo. LŽS XVI suvažiavime prisiminiau mano kartai puikiai žinomą dainininką Viktorą Cojų, gūdžiame sovietmetyje reikalavusį permainų. Priminiau ir JAV prezidento Barako Obamos rinkiminį šūkį „Mums reikia permainų!“ bei siūliau atsakyti į kelis klausimus: Ar mums reikia keistis? Ar mes norime keistis? Galų gale, ar mes galime keistis? Deja, suvažiavimo delegatai į juos neturėjo nei noro, nei laiko gilintis. Nė kiek neabejoju, jog mes, Vilniaus skyriaus aktyviausieji nariai, atsakysime į šiuos klausimus. Nes mums ne vistiek, su kokiais iššūkiais šiandien susiduria Lietuvos žurnalistų sąjunga, mūsų skyrius ir kaip juos įveiksime.
Priminsiu, kad 2003 m. gruodžio 12 d. dvylika signatarų (Aurelija Arlauskienė, Birutė Balynienė, Danutė Jokubėnienė, Algimantas Jasulaitis, Raimonda Karnackaitė, Aurelija Mituzienė, Dalia Larsen, Angelina Liaudanskienė, Audronė Nugaraitė, Gražina Paukštienė, Dainius Radzevičius, Birutė Žemaitytė) įkūrė LŽS Vilniaus skyrių. Tada pirmuoju valdybos pirmininku buvo išrinktas Algimantas Jasulaitis.
Keitėsi metai, valdybos. Pirmieji penkeri veiklos metai buvo itin sunkūs organizacine prasme – per tą laiką pasikeitė net keturi skyriaus vadovai, neturėjome skyriaus nuostatų, surinkti kvorumą nuo pustrečio šimto narių, išsimėčiusių ne tik po Lietuvą, bet ir po pasaulį, buvo tiesiog neįmanoma. Tad Vilniaus skyriaus vežimas tuos metus dardėjo vien tik iš inercijos. 2008-aisiais kartu su tuometine LŽS juriste Egle Nenortaite sukūrėme, patvirtinome, užregistravome Vilniaus skyriaus nuostatus, kuriais vadovaujantis jau trečiąkart šaukiamas visuotinis susirinkimas.
Pastaruosius trejus metus skyriui vadovavo 2012 m. kovo 10 d. visuotiniame skyriaus susirinkime slaptu balsavimu išrinkta valdyba, kurią labai greitai paliko Aleksandras Matonis, vėliau – Loreta Jastramskienė. Padėkoję kolegoms, toliau dirbome nelengvą visuomeninį darbą. Darbą, reikalaujantį ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų – juk kaskart kelti LŽS vadovybei nepatogius klausimus, siūlyti LŽS dokumentų pataisas, išsakyti atvirai nemalonias pastabas, kitaip tariant, kelti bangas ir tuo iššaukti į save kolegų, ypač vyresniųjų, kritikos vėjus – nėra didelis malonumas.
Tačiau nežiūrint to visada sutelktai dirbome. Pavyzdžiui, teikėme pastabas įvairiems teisės aktams, dalyvavome jų aptarimuose, buvome aktyvūs profsąjunginių seminarų, diskusijų apie žiniasklaidos laisvę ir atsakomybę dalyviai, labai rimtai ruošėmės LŽS XVI suvažiavimui – pasiūlėme LŽS įstatų pakeitimus, kuriems suvažiavimas pritarė. Turiu viltį, kad iki 2015 metų Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos pradės veikti naujoji LŽS svetainė ir joje skaitysime tiek naujuosius LŽS įstatus, tiek kitą, tikslią, informaciją.
Vilniaus skyriaus valdyba, siekdama demokratinių rinkimų, kai vadovas renkamas ne iš vienos geriausios, bet iš kelių kandidatūrų, suvažiavme pasiūlė savo kandidatą – tuometinį LŽS pirmininko pavaduotoją, Sporto klubo pirmininką Tautvydą Vencevičių, beje, suvažiavime išdėsčiusį gilių įžvalgų apie žurnalistų sąjungą.
Mūsų skyriaus delegatams suvažiavimo metu kilo klausimų ir dėl rezoliucijų. Deja, noras išsiaiškinti kilusius klausimus, kai kurių kolegų buvo viešai pavadintas „grėsme rūmams“ ir čia pat pasidžiaugta, kad ta grėsmė buvo nuslopinta „susipratusiųjų balsais“… Dar kitų buvome įvardinti tiesiog maištininkais. Šiaip ar taip paskutiniajame almanache „Žurnalistika“ šalia kitų pranešimų nėra nei kandidato į LŽS pirmininkus Tautvydo Vencevičiaus minčių, nei manojo pranešimo, kurį (ačiū Kauno skyriaus pirmininkui Vidui Mačiuliui) išspausdino www.kaunozurnalistai.lt, tuo dar kartą įrodant pagarbą Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui, konkrečiai 3 –ajam jo straipsniui: „gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones“.
Dėkoju už geranoriškumą, susitelkimą skyriaus valdybai: Viktorui Denisenko (pirmininkės pavaduotojui), Angelei Adomaitienei, Birutei Balynienei, Gražinai Paukštienei, Angelinai Liaudanskienei, Rasai Liutkuvienei, Rimantui Šalnai.
Aldonai Armalei dėkoju už puikius Pokalbių klubo renginius. Primenu, kad idėja kurti tokį klubą kilo prieš keletą metų. Deja, iki Aldonos to klubo liepsnelė vos vos ruseno. Ji, kaip aukštos kvalifikacijos pečkurys, įpūtė liepsną klubui: vyko knygų pristatymai, susitikimai su įdomiais žmonėmis, apskritojo stalo diskusijos, vakarėliai. Yra tik vienas keblumas – didžioji dauguma skyriaus narių – darbingo amžiaus, tad visas jėgas atidavus tarnybai, retam lieka jėgų, noro ir laiko ateiti į renginius.
Taigi, kadenciją baigianti Vilniaus skyriaus valdyba palieka tradicijas: jau minėtą Pokalbių klubą, į kurį susibėgdavome vieną kartą per mėnesį; kasmetinį gruodžio pabaigos renginį „Taikliausias šūvis“; kasmetines išvykas kunigaikščių Radvilų gyvenimo ir veiklos keliais, į kurias Vilniaus skyriaus narius kviečia jos organizatoriai – Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga bei Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija.
Turime dar vieną gražią tradiciją – kiekvienais metais Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse padedame gėles ant žurnalistų kapų Antakalnio kapinėse Vilniuje. Būna metų, kai susitinkame vos keli kolegos, būna metų, kai nueiname didžiuliu būriu. Bet kiekvieną kartą – iš širdies, be jokio privalomumo atspalvio.
Smagu, kad mūsų skyriaus nariai yra labai kūrybingi. Leidžiamos knygos, kompaktiniai diskai. Dalyvaujame Knygų mugėse. Mūsų narių kūryba apdovanota garbingiausiomis LŽS ir NŽKA premijomis. Štai per pastaruosius metus net trys mūsų narės pelnė Vytauto Gedgaudo premiją: 2011 m. – Julija Šliažienė, už knygą „Nutolęs laikas“; 2013 m. – Aldona Armalė, už knygą „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai“; 2014 m. – Vilma Jankienė, už radijo laidų ciklą „Skriskime“.
2014 m. Vinco Kudirkos premija skirta skyriaus nariui Vidmantui Valiušaičiui už knygą „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940- 1941 metai“, už knygą „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute – velnio arija“ ir už dokumentinį filmą „Sielų daktaras. Gydytojo Petro Kisieliaus atminimui“.
Tad visus raginu sekti informaciją ir teikti savo darbus ne tik šioms, bet ir kitoms premijoms: Vaižganto, Antano Macijausko, Mato Šalčiaus, Jono Vileišio, Petro Babicko, Česlovo Milošo premijoms.
Naujajai valdybai paliekame ir neįgyvendintų idėjų, tarp kurių – Spaudos baliai Vilniaus Rotušėje su iš anksto platinamais bilietais, programa, kurioje savo sugebėjimus rodytų ir žurnalistai, ir profesionalūs atlikėjai.
Naujajai valdybai reikėtų apsvarstyti galimybę atsidaryti atskirą skyriaus sąskaitą, kaip turi Klaipėdos, Šiaulių, Kauno skyriai, patiems rinkti mokesčius ir jų dalį – 16 proc. nuo surinkto skyriaus nario mokesčio – palikti skyriuje.
Daugiau dėmesio reikia skirti naujų narių pritraukimui, projektų rašymui. Bet didžiausią mūsų veiklos dalį turėtų užimti profsąjunginė veikla. Kad nariams nekiltų klausimų: „Ką ta LŽS veikia?“, „Kodėl turiu mokėti nario mokestį?“. Gaila, kad per 2014 metus teko atsisveikinti beveik su šimtu narių, nemokėjusių nario mokesčio – vien pernai lapkričio pabaigoje LŽS valdyba pašalino 68 Vilniaus skyriaus narius-skolininkus.
Taigi ar mums reikia keistis? Ar mes norime keistis? Galų gale, ar mes galime keistis? Prieš atsakant, būtina prisiminti sakralinę Šalrio de Golio frazę: „Neišsilaiko tie, kurie neatsinaujina“. Neabejoju, kad Vilniaus skyriuje daugiau tų, kurie nori atsinaujinti, kurie nori keistis. Viena tokių esu aš, todėl vardan to, kad nesustabarėtume, kad galėtų pasireikšti ir kiti aktyvūs, noro ir jėgų dirbti visuomeninį darbą turintys nariai nekelsiu savo kandidatūros nei į Vilniaus skyriaus pirmininkus, nei į pavaduotojus.
Linkiu tiems, kurie būsite pasiūlyti į skyriaus valdybą, labai atsakingai pasverti, ar turėsite tam laiko, noro ir sveikatos. Nes Vilniaus skyrius neturi smilkti. Jis turi degti. Būtų šaunu, kad naujoji valdyba perimtų iš mūsų, baigiančių kadenciją, norą domėtis, klausti, siūlyti.
Ir dirbti Lietuvos žurnalistų sąjungos labui.
Aurelija Arlauskienė – viena iš LŽS Vilniaus skyriaus įkūrėjų ir buvusi šio skyriaus pirmininkė. LŽS nuotr.
Posted in Vilniaus skyriuje | Su gaire: almanachas "Žurnalistika", Aurelija Arlauskienė, Lietuvos Žurnalistų Sąjunga | Leave a Comment »
Posted by mediaplius - 19 kovo, 2015
LŽS Vilniaus skyrius pasisako už permainas, o kartu ir darbų tęstinumą. Įgyvendinant LŽS XVI suvažiavimo nuostatas ir Vilniaus skyriaus tikslus būtina į skyriaus vadovybę pritraukti naujų narių, norinčių dirbti bei skleisti naujas idėjas. Su tokiomis nuostatomis 2015 m. kovo 14 d. Žurnalistų namuose vyko LŽS Vilniaus skyriaus visuotinis ataskaitinis ir rinkiminis susirinkimas.
Apie permainų būtinybę ilgametė LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė Aurelija Arlauskienė kalbėjo dar 2014 m. lapkričio 22 d. vykusiame LŽS suvažiavime. Tuomet ji kvietė atviriau pasižvalgyti į visų mūsų namus – Lietuvos žurnalistų sąjungą ir numatyti artimiausių ketverių metų judėjimo kryptį, veiklos gaires, nutarti, kaip mes priimsime nūdienos iššūkius.
Po procedūrinio LŽS Vilniaus skyriaus visuotinio susirinkimo darbotvarkės, pirmininkaujančiojo, sekretoriaujančiojo ir balsų skaičiavimo komisijos tvirtinimo išklausyta Vilniaus skyriaus valdybos – pirmininko ataskaita. Ilgametė skyriaus vadovė priminė, kaip įsikūrė Vilniaus skyrius ir pasidžiaugė, jog per savo veiklos istoriją išaugo iki padalinio, vienijančio apie du šimtus žurnalistų. Skyrius ir jo valdyba, dirbdama visuomeniniais pagrindais, per paskutinių trejų metų laikotarpį išties padarė nemažai: organizavo įvairius renginius, keliones, susitikimus, tradicinius konkursus, aktyviai veikė neformalus Pokalbių klubas, kuriam vadovo Aldona Armalė.
Padėkojusi valdybai ir skyriaus nariams už nuoširdų visuomeninį triūsą A. Arlauskienė pažymėjo, kad naujo skyriaus vadovo ir valdybos laukia nauji laikmečio iššūkiai. Atsiliepti į juos bei prisidėti įgyvendinant jų reikalavimus ji ketina kaip eilinė narė, o LŽS Vilniaus skyriaus vairą norinti perduoti kitam vadovui. Su juo siejamos ir naujos permainų viltys.
Visuotinio susirinkimo dalyviai pritarė pirmininkės ataskaitai ir ragino kolegę Aureliją imtis skyriaus vadovės veiklos dar vieną kadenciją. Po trumpų pasisakymų nutarta, kad skyriaus valdybą, kaip ir anksčiau, sudarys devyni asmenys bei trys kandidatai tam atvejui, jei kuris nors iš valdybos narių negalėtų ar atsisakytų juo būti.
Į LŽS Vilniaus skyriaus valdybą išrinkti 9 skyriaus nariai: Aldona Armalė, Aurelija Arlauskienė, Angelė Adomaitienė, Angelina Liaudanskienė, Rasa Liutkuvienė, Jolanta Mažylė, Raimondas Polis, Rimantas Šalna, Indrė Vozgirdaitė, t. y. valdyba atnaujinta keturiais naujais nariais: A. Armale, J. Mažyle, R. Poliu, I. Vozgirdaitė.
Pirmajame naujosios valdybos posėdyje kandidatėmis į Vilniaus skyriaus pirmininko postą pasiūlytos Aurelija Arlauskienė ir Aldona Armalė. A. Arlauskienė užimti šias pareigas atsisakė, tad pirmininke vienbalsiai išrinkta Aldona Armalė – buvusi skyriaus Pokalbių klubo koordinatorė.
Pagal skyriaus veiklos nuostatus A. Armalė pasiūlė tris pirmininko pavaduotojus – tai Rasa Liutkuvienė, Raimondas Polis, Indrė Vozgirdaitė.
LŽS Vilniaus skyriaus visuotinis susirinkimas patvirtino valdybos sprendimą pirmininke išrinkti Aldoną Armalę. Pokalbių klubo koordinatorės pareigas ji pavedė Gražinai Paukštienei.
„Tikiuosi, kad atnaujinta skyriaus valdyba dirbsime draugiškai, iniciatyviai. Aurelija Arlauskienė skyriaus visuomeninio darbo kartelę buvo aukštai iškėlusi. Mums reikės gerokai pasistengti, kad išlaikytume ją tokiame pat lygyje, o juk norime įrodyti, kad ir patys esame ne iš kelmo spirti. Šiandieninėje žurnalistikoje profesionalams yra daug iššūkių. LŽS, kaip profesinė sąjunga, žurnalistui turi būti kaip gimtieji namai, kur jis ras pagalbos ir patarimo. Vilniaus skyrius – tik nedidelė LŽS dalelė, bet kaip bitės prineša medaus į korį, taip ir mes kiekvienas savo pastangomis pripildom LŽS „korį“, – sakė Aldona Armalė.
Naujoji LŽS Vilniaus skyriaus valdyba. Priekyje sėdi Vilniaus skyriaus pirmininkė Aldona Armalė. Dainiaus Radzevičiaus nuotrauka
Šaltinis: www.lzs.lt
Posted in Vilniaus skyriuje | Su gaire: LŽS, LŽS Vilniaus skyrius | Leave a Comment »
Posted by mediaplius - 28 vasario, 2015
LŽS Vilniaus skyriaus valdyba, vadovaudamasi skyriaus nuostatais, nutarė visuotinį susirinkimą sušaukti 2015 metų kovo 14 dieną 11 val. Žurnalistų namuose (Jogailos 11, Vilniuje) ir nustatė atstovavimo kvotą – 1 delegatas nuo 5 skyriaus narių, neturinčių nario mokesčio įsiskolinimo. Skyriaus pirmininkė ir valdybos nariai susirinkime dalyvauja ex officio.
Registracijos pradžia – 10 val.
Susirinkimo darbotvarkė
Visuotinio susirinkimo pirmininkaujančiojo ir balsų skaičiavimo komisijos rinkimas ir tvirtinimas.
Vilniaus skyriaus valdybos-pirmininko ataskaita.
Visuotinio susirinkimo dalyvių klausimai ir pasisakymai dėl ataskaitos.
Vilniaus skyriaus valdybos narių ir kandidatų į valdybą skaičiaus nustatymas.
Vilniaus skyriaus pirmininko, pirmininko pavaduotojo (-jų) tvirtinimas.
Vilniaus skyriaus pirmininko veiklos gairės 2015-2018 metams.
Iš LŽS Vilniaus sk. nuostatų: Visuotinis susirinkimas gali priimti sprendimus, jei jame dalyvauja daugiau kaip pusė LŽS Vilniaus skyriaus valdyboje išrinktų delegatų. Sprendimai priimami paprasta balsų dauguma, išskyrus Nuostatų keitimą, skyriaus pertvarkymą , reorganizavimą, veiklos nutraukimą. Šiais klausimais nutarimai priimami už juos balsavus dviem trečdaliams visuotiniame susirinkime dalyvaujančių delegatų (4.5.); Delegatus į Vilniaus sk. visuotinį susirinkimą kviečia šio skyriaus pirmininkas, išsiųsdamas delegatams pranešimus elektroniniu paštu, paskelbus apie susirinkimą interneto puslapyje http://www.lzs.lt. Delegatai apie visuotinio susirinkimo vietą, laiką ir preliminarią darbotvarkę informuojami ne vėliau kaip dvi savaitės iki visuotinio susirinkimo pradžios (4.6.); LŽS Vilniaus skyriaus narys, be kita ko, turi teisę rinkti ir būti išrinktas į LŽS Vilniaus skyriaus valdybą, į LŽS tarybą (į LŽS Vilniaus skyriaus pirmininko postą ir LŽS tarybą negali būti renkami nariai, turintys nario korespondento statusą) (2.4.1.).
Kviečiu delegatus aktyviai dalyvauti.
Aurelija Arlauskienė,
Posted in Vilniaus skyriuje | Su gaire: LŽS Vilniaus skyrius, visuotinis susirinkimas | Leave a Comment »
Posted by mediaplius - 20 gruodžio, 2014
Gruodžio 17-tosios pavakare Vilniaus skyriaus žurnalistai rinkosi į tradicinį, jau keliolika metų vykstantį, prieškalėdžio arba adventinį, vakarą: senųjų metų palydėtuves – naujųjų, 2015-ųjų, sutiktuves, kuriame dalyvavo ir svečių iš LRT bei Senjorų skyrių. Visada tokiame renginyje apdovanojami konkurso „Taikliausias šūvis“ nugalėtojai, o agurkėlių stiklainis įteikiamas labiausiai „susimovusiam“ kolegai.
LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė Aurelija Arlauskienė, apžvelgdama 2014 metais atliktų darbų ataskaitą, pabrėžė, jog darbų nuveikta nemažai, vieni svarbiausių – skyriaus valdybos narių susiklausymas teikiant pasiūlymus LŽS valdybai ir tarybai. Ypač atsakingai pasidarbuota rengiant pataisas LŽS XVI-ojo suvažiavimo įstatų pakeitimams. Reikia pažymėti, kad tie pakeitimai buvo pagrindas suvažiavime priimti visą Įstatų keitimo paketą. Pirmininkė taip pat pasidžiaugė kūrybingais skyriaus nariais – 2014 m. Vinco Kudirkos premija skirta Vidmantui Valiušaičiui už knygą „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940- 1941 metai“, už knygą „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute – velnio arija“ ir už dokumentinį filmą “Sielų daktaras. Gydytojo Petro Kisieliaus atminimui“; 2014 m.Vytauto Gedgaudo premija atiteko Vilmai Jankienei už radijo laidų ciklą „Skriskime“; konkurso ,,Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje“ pirmoji premija įteikta aktyviai skyriaus narei Daivai Červokienei už įdomią publikaciją „Totorių namuose dažniausiai pamatysi Vytauto Didžiojo portretą“. Medaliais „Už nuopelnus žurnalistikai“ LŽS XVI suvažiavimo metu apdovanoti skyriaus nariai Kazimieras Šiaulys ir Jolanta Mažylė.
Aurelija, padėkojusi visuomeninio darbo nevengiančiai Pokalbių klubo koordinatorei Aldonai Armalei, taip pat tiems, kurie savo kūrybinį metą aukoja darbui įvairių konkursų komisijose, kuklias Levandų uosto dovanėles įteikė skyriaus valdybos narėms Birutei Balynienei ir Rasai Liutkuvienei, šiemet atšventusioms gražius jubiliejus.
Tradicinių LŽS Vilniaus skyriaus konkursų „Taikliausias šūvis“ ir „Metų kornišonas“ (kitaip tariant „Metų agurkėlis“) vertinimo komisijos pirmininkė Rasa Liutkuvienė supažindino su vieninga komisijos nuomone: 2014 metais taikliausiai šovė žurnalas „Savaitė“, nes nusprendė skleisti tik geras žinias. „Šiais metais jų tiražas išaugo iki 203 tūkstančių, – sakė Rasa. – Diplomu „Taikliausias šūvis“ ir prizu – stilizuota kulka apdovanotas savaitraščio kolektyvas, žinantis didžiausio tiražo sėkmės receptą – skleisti geras ir įdomias žinias. Diplomas ir nugalėtojų taurė įteikta vyriausiajai redaktorei LŽS Vilniaus skyriaus narei Astai Jelinskienei, atminimo dovanėlėmis apdovanoti nuo pirmųjų žurnalo leidimo metų dirbantys žurnalistai Sigita Urbonavičiūtė, Arūnas Marcinkevičius, Laimius Stražnickas.
„Metų kornišonas“ skirtas žurnalistui Audriui Užkalniui už…iš „Žinių radijo“ dingusį interviu su Algiu Ramanausku laidoje“Ačiū, kad atėjote“, – pristatė R.Liutkuvienė. – Pašnekovas atėjo, pakalbėjo, bet jo mintys greičiausiai buvo tinkamos kitai vietai, o ne plačiam radijo, kurio vadovai vėliau tą interviu išėmė, klausytojų ratui. A.Užkalnis norėjo kaip geriau, o išėjo, pasak patarlės, kaip visada… Skanių agurkėlių, kurie keliauja į „Žinių radiją“!“
Vilniaus skyriaus narys Česlovas Iškauskas pristatė ką tik išleistą trečią savo knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje kruopščiai pateikė istorines apžvalgas-komentarus, paliudydamas Lietuvos valstybingumo kelią nuo Vytauto Didžiojo laikų iki dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės. “Šioje knygoje lyg iš paukščio skrydžio pamėginta pažvelgti į mūsų krašto istorinį reljefą nuo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, virtimo valstybe iki pat šiuolaikinių grėsmių, kurios, deja, tampa vis
akivaizdesnės, – sakė Česlovas. – Knyga baigiasi publicistiniu rašiniu “Tas saldus žodis – Gimtinė“. O jame tarp kitų eilių yra šis senas, dar studentavimo laikų eilėraštukas: Bėga metai. Kaimynai pražyla/ Ir ant jų nebeloja šunys,/ Tarsi sniegas, džiaugsmai ir bėdos…/Nes pažįsta laižytą plaštaką./O vaikai suguldyti tyli:/Ir ant jų nebepyksta sūnūs -/ Ką kalbės susirinkę dėdės?.. /Apie duoną su tėvu pašneka./Jie ateina įsmukę į kailinius,/ Bėga metai. Kaimynai pražyla,/Apie žentus ir kosmosą pašneka,/Bet atgirgžda, parūko, pašneka,/Braukia ūsą putotą ir – eina /Arba eina patvartėn tyliai,/Vos paskrebusiu kaimo pašalu./Kad šuva palaižytų plaštaką.
Vakaro metų savo eilėraščius lietuvių ir rusų kalbomis skaitė Vilniaus skyriaus pirmininkės pavaduotojas Viktoras Denisenko, tuo kolegoms parodydamas turįs talentą ne tik aktualioms politinėms apžvalgoms, pasirodančioms kiekviename „Savaitės“ numeryje. Beje, jo politinių apžvalgų labai laukia dabartine politine Europos ir Lietuvos situacija besidomintys skaitytojai.
Aldona Žemaitytė-Petrauskienė pateikė keletą brandaus, anksti žuvusio poeto Vytauto Mačernio egzistencinės poezijos pavyzdžių: „Vizijas“ iš reprezentacinės Vytauto Mačernio „Poezijos“, išleistos 1961 metais Čikagoje (knygą redagavo Kazys Bradūnas, iliustravo Paulius Augius).
Ištraukas iš spaudai rengiamų savo knygų skaitė Aldona Armalė ir Aurelija Arlauskienė.
Antroji, neoficialioji, vakaro dalis buvo skirta pasikabėjimams ir išsikalbėjimams prie skoningai parengto vaišių stalo. Ragaudami A.Armalės, D.Červokienės, Indrės Vozgirdaitės, Angelės Adomaitienės ir kitų žurnalisčių paruoštus ir burnoje tirpstančius patiekalus visi nuoširdžiai džiaugėsi, kad jos yra ne tik geros žurnalistės, bet ir puikios kulinarės. Vakaro metu buvo paliestos ir skausmingesnės temos, kaip pensijon išėjusių žurnalistų kūrybinės dvasios šviesa ir šešėliai ir šmaikštauta apie gyvenimą, augintinius ir rašymą. Pavyzdžiui, A.Žemaitytė prisiminė savo katiną Kaco, kurio mėgstamiausia poza – pasirėmus snukutį dešine lėtenėle stebėti gražius tekstus rašančią šeimininkę. „Jei sėdu prie kompiuterio sudirgusi, nervinga, Kaco – gruziniškai tai reiškia „žmogus“ – rėkia, kaip pjaunamas. Tada glostau jį, apsiraminu. Nervas susigeria į Kaco kailiuką… Aš nusiraminu… Katinas nusisuka į sieną ir užknarkia kaip žmogus, atlikęs gerą darbą“. A.Arlauskienė ta proga prisiminė savo vilkšunę Nesę, kurios mėgstamiausias užsiėmimas…tikrintis akis. Suprask, vogti ne vietoje padėtus šeimininko akinius ir juos tiesiog sugriaužti. „Ant jos voljero vartelių jau kabo trys suniokoti akinių rėmeliai, bet niekaip nesuprantu, kodėl šeimininkas už tai ne kailį jai audžia, o tiesiog šypsosi“, – stebėjosi Aurelija.
Adventinis gruodžio 17-osios vakaras parodė, kad Vilniaus skyriaus žurnalistai yra lyg viena šeima, besidalijanti ne tik Lietuvos ūkininkų išauginta duona, bet ir savo kūrybinių patirčių subrandintu dvasiniu maistu.
LŽS Vilniaus sk. inf.
Posted in Įspūdžiai | Su gaire: "Metų kornišonas", "Taikliausias šūvis" | Leave a Comment »
Posted by mediaplius - 16 gruodžio, 2014
Aurelija Arlauskienė, LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė, LŽS XVI suvažiavimo delegatė
Sugrįžti prie istorijon grimztančio LŽS XVI suvažiavimo paskatino kai kurių kolegų užuominos į neva aną lapkričio 22-ąją Rotušėje grėsusį „rūmų perversmą“, nuslopintą susipratusiųjų balsais; apie grupelę suvažiavimo maištininkų (suprask, Vilniaus skyriaus delegatų), pasisakiusių prieš etišką žiniasklaidą ir t.t.
Niekada nemaniau, kad 2014-aisiais, laisvą žodį atstovaujančių žurnalistų būryje, teks pasijusti, kaip 1990-ųjų pavasarį, kuomet mums, profesionalams, draugiškai penkis mėnesius leidusiems „Lietuvos aidą“ buvo atvestas naujasis redaktorius Saulius Stoma, o šiek tiek vėliau ir jo kūrėjų būrys. Kaip tik mes, baigę aukštuosius žurnalistikos mokslus ir ne vienerius metus dirbę savo darbą (mano vienintelė darbovietė sovietmečiu – profsąjungų leidinys „Darbas ir poilsis“) buvome vadinami! „Kontra“, „Raudonosios blakės“ – buvo bene švelniausi šaukiniai…
2014-ųjų lapkričio 22-ąją kai kurie LŽS Vilniaus skyriaus delegatai, turėję konkrečių klausimų ir pasiūlymų dėl suvažiavimo rezoliucijų, vadinti „perversmininkais“, o Vilniaus skyriaus valdyba netgi įvardinta „visuotiniu blogiu“. Kodėl? Todėl, kad, norėdama demokratinių rinkimų (primenu, kad tokie rinkimai yra tada, kai rinkėjai turi realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų) ne pakampiais nešiojo pliatkus, o atvirai į LŽS pirmininkus pasiūlė Tautvydo Vencevičiaus, ne žmogaus iš gatvės, o paties LŽS pirmininko pavaduotojo, Sporto žurnalistų klubo pirmininko kandidatūrą? T.Vencevičiaus kandidatūrą taip pat palaikė du LŽS padaliniai – Regioninės žiniasklaidos ir žemės ūkio žurnalistų bei Sporto žurnalistų klubai.
Iškėlėme, pasiūlėme, per suvažiavimą išklausėme abiejų kandidatų prisistatymų ir ėjome balsuoti. Kiekvienas pagal savo sąžinę. Kiekvienas pagal savo požiūrį į permainas. Daugumos valia laimėjo Dainius Radzevičius. Pripažinome jo pergalę, paspaudėme jam dešinę, kartu valgėme labai gražų ir labai skanų suvažiavimo tortą ir išsiskirstėme, nusiteikę toliau dirbti nelengvą visuomeninį darbą, kuriam aukojame savo laisvą laiką. Tad kur čia „visuotinis blogis“? Gal jį rasite mano pranešime, kurį perskaičiau LŽS XVI suvažiavime?
Mes- už permainas!
Vilniaus skyriaus, didžiausio Žurnalistų sąjungos padalinio, vienijančio apie du šimtus žurnalistų, nariai, dirbdami įvairiose profesinės organizacijos sudarytose komisijose, aktyviai dalyvauja įgyvendinant pagrindinius sąjungos veiklos tikslus ir uždavinius. Draugiška ir darbinga skyriaus valdyba taip pat organizuoja keliones, susitikimus, vakarėlius ir vakarones. Mūsų skyriuje veikia ir neformalus Pokalbių klubas. Tikrai turime, kuo pasidžiaugti. Bet… Esu įsitikinusi, kad šiandien kur kas svarbiau pakalbėti apie visų mūsų namus – Lietuvos žurnalistų sąjungą. Svarbu todėl, kad šiandien yra ta diena, kai mes visi, išlindę iš savo didesnių ar mažesnių kambarėlių – skyrių ir klubų – turime galimybę numatyti artimiausių ketverių metų judėjimo kryptį, veiklos gaires, nutarti, kaip mes priimsime nūdienos iššūkius.
Kuo ypatingas šis XVI LŽS suvažiavimas? Visų pirma todėl, kad bene pirmą kartą suvažiavimo išvakarėse pabandėme išsivalyti užsistovėjusias savo kertes – atsisveikinti su nariais, metų metais nemokėjusiais nario mokesčio. Ir tai yra labai svarbu, nes šįkart delegatai į suvažiavimą rinkti tik nario mokesčio sumokėjusių būrio. Taigi esate tie, kuriems ne vistiek, kurlink ir kokiu greičiu sąjunga juda.
Turiu viltį, kad šis suvažiavimas bus išskirtinis dar ir tuo, kad šįkart įvyks konstruktyvi diskusija dėl LŽS įstatų keitimo, ko nebuvo per praėjusį suvažiavimą, kai daliai anų delegatų visai nerūpėjo nei sąjungos įstatų pakeitimai, nei diskusijos apie tai.
Šiandien turime atsakyti į kelis klausimus:
Ar mums reikia keistis?
Ar mes norime keistis?
Galų gale, ar mes galime keistis?
Ieškant atsakymo, būtina prisiminti sakralinę prancūzų generolo ir politiko Šalrio de Golio frazę: „Neišsilaiko tie, kurie neatsinaujina“. Neabejoju, kad šioje salėje vis dėlto daugiau tų, kurie nori atsinaujinti, kurie nori keistis. Antraip, mūsų laukia sustabarėjimas. Tie patys, kas ketveri metai kartojami tikslai. Beveik to paties turinio rezuliucijos. Gyvenimas be permainų.
Mano karta puikiai prisimena dainininką Viktorą Cojų, gūdžiame sovietmetyje reikalavusį permainų. Žinome ir JAV prezidento Barako Obamos rinkiminį šūkį „Mums reikia permainų!“. Permainos LŽS kontekste reiškia pokyčius ne tik organizacijos struktūroje, valdyme. Mąstyme taip pat. Sąmoningumas, jo didėjimas – irgi permainos. Juk ne tiek svarbu, ką žmogus daro, bet kur kas svarbiau, kaip jis mąsto. Daug ką galime pakeisti, jei esame nusiteikę permainoms. Kas yra lyderis? Ką jis gali pakeisti, jei jį supanti aplinka nieko nenori? Jeigu masei nereikia permainų, ją visada kaustys baimė, kad naujasis vadovas ją įtrauks į permainų sūkurį. Kad sugrius jų nusistovėjęs gyvenimas, apaugęs inercija. Taigi ar mes, lyderio aplinka, norime pokyčių? Ar esame pasiruošę dalį darbų naštos persikelti ant savo pečių?
Esu įsitikinusi, kad mums reikia keistis, kad mes norime keistis ir kad mes galime keistis. Vardan to, kad Žurnalistų sąjunga būtų tikima ir pasitikima. Kad atkurtume viltį, optimizmą ir tikėjimą savo profesine organizacija.
Esu optimistė ir tikiu, kad šiandien vyks konstruktyvus darbas. Kad šio suvažiavimo priimti nutarimai bus įgyvendinti, o ne liks tik protokole ir nenuguls į dulkėtas lentynas. Taip, kaip atsitiko su LŽS XV suvažiavime svarstytų įstatų redakcija – tada vienbalsiai pritarta vienai vienintelei LŽS įstatų redakcijai dėl 8.5 punkto. Deja, per ketverius metus šis, net 213 delegatų balsų pritarimą gavęs punktas, taip ir nebuvo perkeltas į galiojančius įstatus.
Dar daugiau. Praėjusiame suvažiavime pirmininkas pažadėjo artimiausiame LŽS tarybos posėdyje siūlyti galimybę surengti neeilinį LŽS suvažiavimą vienu klausimu – įstatams pakoreguoti. Deja, tarybos posėdžio, įvykusio praėjus keliems mėnesiams po suvažiavimo protokole nėra nė užuominos nei apie neeilinį suvažiavimą, nei apie įstatus.
Nesugebėta tinkamai sutvarkyti narių apskaitos, neįgyvendinti iš karto po suvažiavimo pirmuosiuose valdybos ir tarybos posėdžiuose užsibrėžti tikslai – tada planuota atsižvelgiant į tarptautinės žurnalistų federacijos bei XV LŽS suvažiavimo rezoliucijų problematiką įsteigti komitetus – Socialinių reikalų, Autorinių teisių, Darbo teisės ir kitus. To neįvyko.
Tad ir toliau gyvenome savo kambarėliuose – skyriuose ir klubuose, organizuodami keliones, susitikimus, na dar mokymus, kuriuose paprastai dalyvauja tie patys, vos ne etatiniai klausytojai. Mus vienija ne profesija, o…renginiai, kelionės ir pramogos, esperanto kalba, poezija ir sportas. Taigi pomėgiai. Ir tai nėra blogai, bet LŽS – kūrybinė profesinė sąjunga, vienijanti žurnalistus profesionalus. Kiek šiandien iš čia esančių delegatų yra nuolatiniai žiniasklaidos darbuotojai? Tikrai ne visi.
Labiausiai neramina tai, kad žiniasklaidos darbininkai arba neturi laiko, o greičiausiai, neturi noro dalyvauti tokiuose renginiuose. Ne vienas Vilniaus skyriaus narys, potencialus delegatas, prisipažino, nenorįs čia važiuoti, nes netiki, kad kas nors pasikeis. Štai sąjungos narys, kuriam jau labai greitai gali prireikti profesinės organizacijos pagalbos, mat dirba gerokai siūbuojančioje žiniasklaidos priemonėje, paklaustas, ar nenori atstovauti skyriui suvažiavime, tik sumojavo rankomis: „Nežudykite manęs… Nenoriu“. Kita, neseniai labai aktyvi sąjungos narė, į tą patį klausimą atsakė: „Nevažiuosiu ir nebemokėsiu mokesčio… Jei reikės, apsiginsiu pati“. Buvo ir tokių, kurie suvažiavimo išvakarėse atsiuntė prašymus išbraukti juos iš LŽS narių…
Bet yra ir kitų pavyzdžių – štai suvažiavimo išvakarėse net keli laisvai samdomi skyriaus nariai paprašė įtraukti juos į komisijas, komitetus. Nori visuomeninio darbo. Ir tai labai džiugina.
Šie tipiški pavyzdžiai turi mums priminti, kad planuodami darbus turime galvoti, kaip susigrąžinti skeptikų tikėjimą, kaip išnaudoti vyresniųjų kolegų patirtį, kaip pritraukti jaunimą ir laisvai samdomus žurnalistus ir nuošalėje nepalikti narių-korespondentų.
Turėtume pagalvoti ir apie dar vieną suvažiavimo kompetenciją, kurią mums suteikia Įstatų 9.2 punktas. – Suvažiavimas atskiru nutarimu nustato Pirmininko atlyginimo dydį. Priminsiu, kad XIV LŽS suvažiavime buvo nustatytas 5 VDU atlyginimas pirmininkui. Tada ketverius metus viešai ir slapčia stebėjomės, tokiu dideliu – dešimt tūkstančių viršijančiu pirmininko atlyginimu. Betgi jis ne pats sau jį buvo pasiskyręs. Praėjusiame suvažiavime mūsų, Vilniaus skyriaus valdyba, pasiūlė patvirtinti 2 VDU pirmininko atlyginimą, t.y. kas mėnesį daugiau kaip 4 tūkstančius litų. Suvažiavimas balsų dauguma patvirtino 3 VDU, t.y. daugiau kaip 6 tūkstančių litų atlyginimą. Taigi šiandien turime nustatyti ir pirmininko atlyginimo dydį.
Neįdomu skaičiuoti svetimus pinigus? Tada siūlau trumputį Bruno Ferrero pasakojimą, pavadintą „Lapas lyderis“: „Pamiškėje išaugo liaunas augalėlis. Ant jo žėlė keturi lapai. Keturi gražūs, saulėje rasa spindintys lapai. Visi keturi tarpusavyje draugavo ir dažnai plepėdavo. Vieną dieną didžiausias ir gražiausias lapas – jis buvo grupės lyderis – pareiškė, kad augalui reikia mažiau vandens. Kiti trys lapai, nieko negalvodami, pritarė jo nuomonei. Nusprendė veikti pagal skėčio principą: šviečiant saulei susitraukti, o užėjus lietui išsiskleisti. Augalas, negaudamas vandens, ėmė vysti ir galiausiai numirė. Lapus išnešiojo vėjas“.
Neabejoju, kad ši mažytė rašytojo piliulė, kuriai jūs leisite ištirpti jūsų mintyse, primins, kad kai visi galvoja tą patį, iš tikrųjų negalvoja nė vienas. Kad esti žmonių, kurie liete lieja „reikšmingas“ mintis, nors iš tiesų kalba kvailystes. Kad esi „didžiųjų“, kurie tampa tokie tik todėl, kad „mažieji“ nenori jiems pasipriešinti. Arba neišdrįsta išsakyti savo nuomonės, bijodami prarasti įsivaizduojamo komforto būseną.
Taigi linkiu vardan Lietuvos žurnalistų sąjungos, kaip stiprios organizacijos ateities, suvienyti jėgas ir patyrimą, išmokti dalintis viltimis ir nusivylimais, nuoskaudomis ir laimėjimais. Bei gerbti vienas kito nuomonę. Kad draugiškai irkluodami po ketverių metų pasiektume naujai užsibrėžtų tikslų krantą, o ne nusiviltume, kad likome stovėti vietoje. Nes nenorėjome atrišti lyno, laikiusio mūsų valtį prie kranto, kuriame neplevėsavo Permainų vėliava.
Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Leave a Comment »
Posted by mediaplius - 15 balandžio, 2013
Vertinti įrašus spaudžiant mygtuką „Patinka“ socialiniuose tinkluose jau tapo įprastu reikalu. Tai, galima sakyti, net tapo gero tono ženklu – paspausdamas paminėtą mygtuką tu rodai dėmesį įrašą palikusiam asmeniui, patikini, kad jo pastangos (keletą parašytų frazių, ar interneto platybėse atrastas ir paskyroje patalpintas paveiksliukas) buvo įvertintos teigiamai.
Tačiau ar visada „Patinka“ mygtukas pasiteisina? Būna naujienų, po kurių aš turbūt niekada nespausčiau paminėto mygtuko, ir ne dėl to, kad įrašas man nepatinka… Pavyzdžiui, man atrodo, kad absurdiška spausti „Patinka“ po pranešimų apie kieno nors mirtį. Nors yra žmonių, kurie tai daro (ir aš nemanau, kad jie daro tai piktavališkai). Matyt, viskas priklauso nuo to, kokią prasmę mes suteikiame paminėto mygtuko (o tiksliau – grafinės piktogramos socialinio tinklo struktūroje) paspaudimui.
Pagrindinis klausimas – kas mums „Patinka“? Dažnai to netenka detalizuoti. Patikti gali ir tai, kad kitas asmuo parodė dėmesį vienai ar kitai temai, arba tai, kaip jis tai padarė. Nėra atskiro „Patinka“ mygtuko turiniui ir formai. Patikti gali ir pati naujiena. Be to, „Patinka“ gali skambėti ir ironiškai. Koks nors valdininkas užgrobė valstybinę žemę ir ją atitvėrė – nu joooo… man tai „patinka“ (būtent taip, kabutėse).
Gali būti, kad socialinių tinklų evoliucija sąlygos ir naujų mygtukų, kurie leis akimirksniu išreikšti emociją, atsiradimą. Jau šiandien kai kurie socialiniai tinklai leidžia spausti ne tik „Patinka“, bet ir „Nepatinka“ mygtuką (pavyzdžiui, Youtube). Kokie tai galėtų būti nauji mygtukai – kitas klausimas. Mano manymui, kartais visai praverstų „Pikta“ ir „Skaudu“.
Viktoras Denisenko
Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: media | Leave a Comment »
Posted by mediaplius - 15 balandžio, 2013
Vilniaus universiteto bibliotekos Adomo Mickevičiaus muziejuje (Bernardinų g. 11) atidaryta LŽS Vilniaus skyriaus nario Zino Kazėno darbų paroda, skirta Tarmių metams.
Autorius išradingai tekstu, tapyba ir fotografija dėmesį koncentruoja į aukštaičių pasvaliečių tarmę – vieną iš daugelio iki šiol išsaugotų tarmių.
Balandžio 16 d. (antradienį) 17 val. A.Mickevičiaus muziejuje rengiamas susitikimas su šios įdomios parodos autoriumi – Zinu Kazėnu.
LŽS Vilniaus skyriaus Pokalbių klubo koordinatorė
Aldona Armalė
Posted in Vilniaus skyriuje | Su gaire: kvietimas | Leave a Comment »
Posted by mediaplius - 7 kovo, 2013
Pirmadienį, kovo 11 d., 19 val. 20 min. per „Lietuvos Ryto TV“ įvyks televizinė dokumentinio edukacinio filmo „1410. Žinomas nežinomas Žalgiris“ premjera. Šio filmo režisierius yra Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos narys Aleksandras Matonis.
Filmo kūrėjai bando įminti kai kurias mįsles, kurios lydi legendinį mūšį. Jie taip pat nagrinėja, kokiais mitais apaugo žinios apie Žalgirį ir tai, kaip mūšis vyko iš tikrųjų. Šio filmo premjera gali tapti tikra dovana tiems, kas domisi istorija ir karybos menu.
Posted in Mediaplius rekomenduoja | Su gaire: istorija, premjera, Žalgirio mūšis | Leave a Comment »
Posted by mediaplius - 24 sausio, 2013
Vakar mirė Aldona Svirbutavičiūtė, Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus bei Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos narė, daugelio kūrybinių konkursų nugalėtoja.
Posted in Vilniaus skyriuje | Su gaire: netektis | Leave a Comment »
Mediaplius 