Reklamos rinka

Apie tai, kaip sunkmetis veikia reklamos rinką – http://www.delfi.lt/news/economy/Media/article.php?id=21881608

Jono Basanavičiaus gimtinėje pasodintas Žurnalistų ąžuolas

Auksė Skiparytė

Saldų balandžio 25-osios ryto miegą aktyviausi LŽS Vilniaus skyriaus žurnalistai išmainė į įspūdingą kelionę Sūduvos žemėn. Įsimetę lauknešėlius sau ir draugui, išsiraitę šypsenas veiduos ir užsikodavę gerą nuotaiką patraukėme į Jono Basanavičiaus gimtinę Ožkabalių kaime, Vilkaviškio rajone.

Visa kelionė buvo lyg maloni staigmena. Gal todėl, kad prasidėjo didžiu netikėtumu – vietoj 20 vietų mašinytės nuomos centras mums atsiuntė didelį prabangų autobusą ir pridėjo žinią, jog šis siurprizas papildomai nekainuos.

Taigi įsikūrę dideliame, kvepiančiame autobuse, už kurio vairo sėdėjo labai paslaugus, pasitikėjimą keliantis vairuotojas Ričardas, išsiruošėme į ilgą kelią, kurio metu kelionės organizatorė Aurelija Arlauskienė supažindino su vietovėmis, pasiutusiu greičiu besikeičiančiomis anapus autobuso lango. Skaičiai, faktai apie vienam ar kitam miestui suteiktas Magdeburgo teises, apie architektūros ir gamtos paminklus, savaime suprantama, greitai išdulkėdavo iš galvų, tačiau nuoširdžios pasakotojos pastangos neliko bevaisės – kiekvienas sau pasižadėjome aplankyti šias Lietuvos vietas.

Ožkabaliuose tądien vyko Lietuvos Tautinio Atgimimo Ąžuolyno 20-mečio šventė. Ąžuolyną 1989 metais sodinti sumanė Vitalius Stepulis, Vygandas Čaplikas, Algimantas Kepežėnas, Romualdas Survila, Rimantas Krupickas, Vladas Markauskas, Kęstutis Labanauskas. Šiandien Ąžuolyne, užimančiame 39,4 hektaro plotą, suformuota trylika giraičių, kuriose žaliuoja daugiau kaip 8400 medelių. 20-mečio sukaktis pažymėta leidiniu „Tautos ąžuolynas”. Ją pristatant gausiai susirinkusieji turėjo galimybės pamatyti unikalias Ąžuolyno sodinimo akimirkas, kurias užfiksavo LŽS Vilniaus skyriaus narys fotografas, dailininkas Zinas Kazėnas (visi, norintys pamatyti šias nuotraukas, susisiekite su Zinu šiuo elektroniu paštu: zinaskaz@gmail.com).

Klausėmės kalbų, bendravome su Kovo 11-osios Akto signatarais, atvykusiais aplankyti savo rankomis anksčiau pasodintų ąžuoliukų.

Tądien neliko nepasodintas nė vienas iš Kėdainių miškų urėdijos į Ožkabalius atvežtas ąžuoliukų sodinukas. Buvo pasodinti 1949 metų vasario 16-osios Lietuvos laisvės kovų deklaracijos signatarų medžiai, atidengtas 1991 metų liepos 31-osios Medininkų aukų atminimui skirtas paminklinis akmuo.

Pasodinome ir mes Žurnalistų ąžuolą. Prie pat Aukuro kalno, netoli Prezidento Valdo Adamkaus medžio, pažymėtas lentele – toks mūsų visų sodinuko adresas, kurį turime įsiminti kiekvienas, kad pravažiuodamas užsuktume, palaistytume, parymotume ir pakalbėtume su juo. Nebūtinai apie ligas, kuriomis serga šios dienos žiniasklaida…

Ant Aukuro kalno pasivaišinę gilių kava, atsisveikinome su svetingąja sodyba.

Kelionė namo buvo kur kas ilgesnė – neatsispyrę Nemuno traukai, pasukome jo kilpų link, išpurtėme labai jau sunkius lauknešėlius ant kranto ir ilgokai bendravome.

Tai, kad visa, kas aukščiau surašyta, nėra iš piršto laužta, liudija ir fotografo Jono Gvildžio nuotraukos, kurias rasite adresu: http://www.gvildysfoto.lt/index.php/galerija.html?func=viewcategory&catid=10

Pokalbių klubas 2009 04 29

LŽS Vilniaus skyriaus žurnalistų tradicinis Pokalbių klubas vėl atgyja. Šį kartą klubo viešnia – moterų sporto klubo instruktorė Ona Vaštakienė. Ji mums patars, kaip su savo kūnu padaryti stebuklą, kad vasarą pasitiktume žvalios ir geros savijautos. Juk ilgos valandos prie kompiuterio per žiemą gerokai nualino ir pridėjo lašinukų, kur reikia ir kur visai nereikia. Gerb. Ona mano, kad, labai norint ir šiek tiek pasistengus, galima patobulinti savo figūrą ir tinkamai jaustis– būti žavia sau pačiai ir aplinkiniams. Ir čia nesvarbu nei storis, nei svoris! Svarbu savijauta ir požiūris į gyvenimą, mokėjimas džiaugtis.  O juk būtent pozityvaus požiūrio, ypač užgriuvus krizei, netikrumui dėl ateities, mums – moterims, kartais ir vyrams – labai stinga. Arabai turi patarlę – NESUGRĄŽINSI PALEISTOS STRĖLĖS, PASAKYTO ŽODŽIO IR PRALEISTOS PROGOS! Prasideda pavasaris – tegu tai bus mūsų proga džiaugtis gyvenimu. Juk gyvenimas duotas tik vienas ir mes tokie, kokie esame – VIENINTELIAI (kol dar niekas nepadarė klono)! O, tas amžinas žmogaus noras siekti tobulumo -kaip laužo žarijos – pūsteli vėjelisir plyksteli liepsna!

Susitikimas su gerb. Ona Vaštakienevyks balandžio 29 d. (trečiadienį) 17 val. tradicinėje vietoje –
A.Mickevičiaus muziejaus pusrūsyje, Bernardinų g. 11.

Kontaktiniai asmenys:

Aldona Armalė (8684 76444),

Gražina Paukštienė (8698 29383)

Žurnalistai ir komentarai

Viktoras Denisenko

Daugelis žurnalistų pasakys, kad nesidomi skaitytojų komentarais, kuriuos tie palieka prie jų straipsnių. Ar jie sako tiesą, ar meluoja – tik Dievas ir težino. Kiti straipsnių autoriai pasakys, jog komentarus kartais paskaito, tačiau nekreipia į juos rimtesnio dėmesio. Tai jų teisė. Tačiau yra žurnalistų, kurie ryžtasi peržengti sąlyginę ribą ir patys veliasi į diskusiją su anoniminiais komentatoriais. Tokių autorių tikrai nėra daug, kaip nėra ir vienareikšmės nuomonės apie jų taktikos veiksmingumą ir tikslingumą.

Ar verta peržengti ribą, ar ne? Iš vienos pusės galima tvirtai laikytis nuomonės, jog autorius jau pasakė straipsnyje viską, ką jis norėjo ir galėjo pasakyti. Be to, mano asmeniniai stebėjimai rodo, jog tarp vieno straipsnio komentatorių trečdalis prieš rašydami perskaito tik straipsnio pavadinimą, kitas trečdalis geriausiu atveju tik greitai ir paviršutiniškai peržiūri straipsnio tekstą ir tik likęs trečdalis skaitytojų tikrai sąžiningai perskaito visą straipsnį ir turi ką šia tema pasakyti. Tokiu atveju, logiškai mąstant, su dviem trečdaliais komentatorių apskritai nėra apie ką diskutuoti.

Tačiau autoriaus pasirodymas diskusijoje dažniausiai teigiamai paveikia visą diskusijos klimatą. Tai gali leisti išvengti dalies tuščių ir beprasmių komentarų, taip pat įžeidimų. Tai, jog ne visi komentarai būna etiški – jokia paslaptis. Galima netgi teigti, kad nemaža dalis anoniminių komentarų gerokai prasilenkia su etikos normomis. Pasislėpę po „kauke“ anoniminiai komentatoriai dažnai pasijaučia nebaudžiami ir parodo pačias blogiausias savo asmenybės puses. Jie leidžia sau tai, ko neleistų realiame gyvenime – būtent todėl interneto komentaruose taip dažnai galima pastebėti nevaldomą ksenofobijos, homofobijos bei paprasčiausio įtūžio protrūkius. Užpuolami yra visi – pradedant straipsnio herojais ir baigiant kitais anoniminiais komentatoriais. Neretai užpuolamas ir neįtikęs straipsnio autorius. Tačiau vienas atvejis, kai puldinėjama, sakykim taip, „nebyli autoriaus kaukė“ ir visai kitoks atvejis, kai autorius pats pasirodo tarp komentatorių (pasirašęs savo vardu ir pavarde). Kai kuriems komentatoriams tiesiog pristinga drąsos puldinėti realų žmogų, nors ir toje pačioje virtualioje erdvėje.

Yra ir keletas taisyklių, kurias norėtųsi rekomenduoti autoriams, besiryžtantiems diskutuoti su savo skaitytojais-komentatoriais. Visų pirmą, reikia suprasti, kad „visiems geras nebusi“, o „kiek žmonių – tiek nuomonių“. Iš esmės, diskutuoti verta tik su tais komentatoriais, kurie sugeba ramiai ir argumentuotai išdėstyti savo požiūrį ir nuomonę. Neverta aktyviai reaguoti į komentarus, kurių vienintelis tikslas yra jus įžeisti. Geru ginklu prieš tokius komentarus gali būti humoro jausmas ir ironija. Svarbiausia, niekada nesižeminkite iki jus įžeidinėjančio komentatoriaus lygio. Ramybė yra jūsų pranašumas prieš isteriškus anoniminius kliedesius, kurių pilnas visas internetas.

Dar vienas patarimas žurnalistams – mokykitės įsiklausyti į komentarus, atskirti naudingus komentarus nuo informacinio triukšmo. Visada yra tikimybė, jog atsiras žmonių, daugiau žinančių apie jūsų aprašytą istoriją. Komentatoriai kartais padeda surasti papildomos informacijos, patikslina įvykio aplinkybes ir pan. Todėl komentaras gali būti gera prielaida tęsti temą ar patikslinti jau sukurtą tekstą. Lygiai taip pat naudingi ir kritiniai komentarai. Galiausiai, jie padeda pažiūrėti į paskelbtą tekstą kito žmogaus akimis, pastebėti teksto trukumus ar netikslumus. Jeigu pastabos, išsakytos komentare, yra pagrįstos, su jomis neverta ginčytis, tačiau verta padėkoti komentatoriui už jo patikslinimus.

Žinoma, peržengti ar neperžengti tą ribą, kuri atskiria straipsnio autorių nuo komentatorių, kiekvienas autorius sprendžia pats. Bet kuriuo atveju, toks žingsnis yra labai įdomus ir pamokantis eksperimentas, naujas potyris, kurį verta išmėginti. Kartu reikėtų suprasti ir tai, jog neanoniminis įžengimas į „virtualių komentarų erdvę“ reikalauja stiprių nervų, ištvermės ir sumanumo. Jeigu jūs jaučiate, kad neturite tam jėgų, verčiau pasirinkti komentarų ignoravimo taktiką. Galiausiai, ją renkasi dauguma žurnalistų.

Mediaplius rekomenduoja (2)

Žiniasklaida vaikams – kokia ji yra, kokia ji turi būti? Ne taip seniai šiuo klausimu pasirodžiusi straipsnį mes šiandien ir norėtume jums rekomenduoti: Marijus Širvinskas „Žiniasklaida vaikams: linksminti ar ugdyti?“ – http://www.lzinios.lt/lt/2009-04-18/tyrimas_2/ziniasklaida_vaikams_linksminti_ar_ugdyti.html

Liutauras Ulevičius: „Blogo įrašas blogo įrašui nelygu“

Blogeris Liutauras Ulevičius, ilgai kovojęs dėl teisės gauti akreditaciją Seime, švenčia pergalę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė galutinį ir neskundžiamą sprendimą, jog blogeriai gali būti prilyginti žurnalistams ir rinkti informaciją valstybinėse įstaigose. Šį sprendimą, kuo gero, galima pavadinti istoriniu. Šia proga norėčiau pasiūlyti mūsų skaitytojams interviu su Liutauru Ulevičiu. Šis interviu buvo ruošiamas publikacijai dar 2007 metų pabaigoje, bet dėl skirtingų priežasčių taip ir nebuvo išpublikuotas.

Liutauras Ulevičius: „Blogo įrašas blogo įrašui nelygu“

Galimybė rašyti blogą (internetinį dienoraštį) atsirado ne taip ir seniai, bet šis reiškinys jau spėjo tapti pretekstu keliems svarbiems įvykiams globalioje informacinėje erdvėje. 2005 metų kovo 7 dieną žiniasklaidos pasaulyje įvyko savotišką revoliucija, kai amerikiečių blogeris Garrettas M. Grafas žurnalisto teisėmis buvo pakviestas į Baltuosiuose rūmuose vykusį spaudos bryfingą. 2006 metų pabaigoje įtakingas žurnalas „Time“ paskelbė metų žmogumi kiekvieną interneto vartotoją. Žurnalo publikacijoje ypatingas dėmesys buvo skirtas būtent internetinių blogų autoriams, kurie pamažu užkariauja „pilietinės žurnalistikos“ nišą. Tam tikrus šių įvykių atgarsius galima pastebėti ir Lietuvoje. Pavyzdžiui, Mykolo Romerios universiteto doktorantas Liutauras Ulevičius jau beveik metus kovoja dėl teisės gauti akreditaciją Seime kaip blogo autorius.

Liutaurai, kaip ir kada tu pradėjai rašyti blogą?

Pirmą kartą apie tokią galimybę išgirdau 2000 ar 2001 metais. Rimčiau galvoti apie tai pradėjau dar po kelių metų, o realiai viskas prasidėjo nuo lietuviškos Blogas.lt svetainės susikūrimo. Užsiregistravau ten po kelių mėnesių nuo jų starto. Tai buvo 2005 metų pavasarį. Prisipažinsiu, kad iš pat pradžių tas mano blogas buvo „neblogiškas“. Kurį laiką naudojausi savo blogu tik kaip archyvu. – tuo metu rašydavau straipsnius ir komentarus į skirtingas visuomenės informavimo priemones. Kai šie straipsniai pasirodydavo, aš dėdavau juos ir į savo blogą – kad jie nepasimestų.

Ar vertini blogo rašymą kaip žurnalistiką?

Ir taip, ir ne. Kalbant apie žurnalistiką, pradėjau studijuoti Vilniuje 1998 metų rudenį ir lygiagrečiai pradėjau rašinėti į „Naująją komunikaciją“ – nagrinėjau kur kas vyksta. Po to perėjau į „Verslo žinias“, kur dirbau kaip profesionalus žurnalistas. Paskui teko darbuotis „NK versle“. Tad vienu metu labai rimtai užsiiminėjau žurnalistika, tačiau galu gale ji liko kaip savotiška „užklasinė veikla“ šalia viso to, ką dabar darau. Sakyčiau net taip – per blogo rašymą žurnalistika liko man kaip pilietinis požiūris, kaip pilietinė pozicija.

Ar tu vertintum blogą kaip naująją žiniasklaidos priemonę?

Negaliu į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai. Šiuo metu skaitau vieną gerą knygą apie taip, kad žurnalistika šiandien yra tapusi kastų sistema. Pagrindinė kasta – tai žurnalistai, dirbantys oficialiose visuomenės informavimo priemonėse. Suprantama, kad kol mes turėjome sudėtingą žinių sklaidą, kuri buvo apribota tam tikrais resursais – laikraščio puslapių skaičiumi ir pan., ši profesionalų kastą turėjo teisę vaidinti pagrindinį vaidmenį žiniasklaidos sferoje. Tačiau laikai keičiasi – šiandien beveik kiekvienuose namuose yra televizorius, plečiasi žmonių, prisijungusiu prie žiniatinklio, ratas. Kitaip sakant, žiniasklaida pasikeitė, įėjimas į jos plotmę tapo lengvesnis ir žinių sklaidai šiandien faktiškai nėra ribų, tačiau mes dar vadovaujamės seniai susikūrusiomis taisyklėmis. Nesakau, kad jos yra neteisingos ar visiškai pasenusios, bet nauji laikai reikalauja ir naujų taisyklių. Kartais atrodo, kad šiandien yra pamesta žurnalistikos esmė. Kastos atstovai pradeda ginti vieni kitus, o ne visuomenės interesą. Žinoma, profesionalūs žurnalistai neturi išnykti, bet reikia siekti, kad ir kitiems žmonėms neliktų kliūčių kelti aktualias problemas, reikšti nuomonę, kad ir rašant blogą. Kuo daugiau nuomonių ir žinių – tuo geriau visuomenei.

Kodėl pradėjai kovoti dėl akreditacijos Seime?

Seime buvo konferencija apie propagandą ir rinkimus ir man buvo įdomu ten sudalyvauti, bet tam, kad tenai patekčiau, turėjau gauti laikiną leidimą. Tokių konferencijų ir susitikimų Seime vyksta nemažai. Kai kurie iš jų mane labai domina, todėl ir kilo mintis apie akreditaciją – kad kiekvieną kartą nereikėtų įveikinėti papildomą barjerą, prašant laikino leidimo. Tokia buvo šio klausimo priešistorė.

Akreditavimo principas reikalauja, kad norintis ją gauti pateiktų tam tikrus duomenys – tai yra logiška. Viena iš akreditavimo sąlygų – dalykinis ryšys su viešosios informacijos rengėju. Tuo metu aš nebuvau sudaręs jokios nuolatinės sutarties su kokia nors žiniasklaidos priemone – turėjau tik savo blogą, kuriame gana reguliariai darydavau įrašus. Žinoma, ne visada jie buvo susiję su Seimo konferencijų tematika, bet buvo ir atitinkamoms temoms skirtų įrašų. Juo labiau, kad ir toliau tęsiau savo praktiką, kai publikuodamas ką nors vienoje ar kitoje visuomenės informavimo priemonėje dubliuodavau tekstą ir savo bloge. Tuo pagrindu aš, išnagrinėjęs akreditacijos taisykles, užpildžiau paraišką ir išsiunčiau ją į Seimą. Ryšių su visuomene skyrius pradėjo ją nagrinėti, bet galiausiai kreipėsi į Švietimo, mokslo ir kultūros komitetą, kad jis šiuo klausimu pateiktų savo išvadas. Kiek žinau, išvados rėmėsi baziniu elementu, kad jeigu žmogus yra žurnalistas, jį galima akredituoti, o vienas iš žurnalisto požymių yra atitinkama darbo sutartis. Čia ir prasidėjo nesutarimai. Įrodinėdamas savo tiesą aš rėmiausi nuotoliniu būdu sudaryta sutartimi su viešosios informacijos rengėju Blogas.lt administratoriumi UAB „Interactive Marketing Partner Baltic“. Dėl viešosios informacijos rengėjo klausimų nekilo, tačiau atsirado klausimas, ar ta nuotoliniu būdu sudaryta sutartis atitinka žurnalistinės sutarties sąvoką. Čia mūsų nuomonės išsiskyrė. Aš maniau, kad atitinka, Seimo kanceliarija teigė, kad neatitinka. Tad, kai jie man neišdavė akreditacijos, aš kreipiausi į administracinį teismą, kad jis įsipareigotų juos mane akredituoti. Pirmoji instancija buvo Vilniaus apygardos administracinis teismas, kuris po kelių mėnesių priėmė sprendimą, paremta ta pačia pozicija, jog aš neturiu žurnalistinės darbo sutarties. Buvo nuspręsta, kad nuotoliniu būdu sudaryta sutartis nėra sutartis, kas, mano manymu, yra nonsensas. Todėl aš pateikiau apeliacinį skundą, kurį dabar turi nagrinėti aukščiausiasis teismas. Žiūrėsiu, ar mano skundas bus patenkintas, ar galiausiai teks skųstis į Strasbūrą.

Ar tiesa, kad Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius siūlė tau įstoti į sąjungą ir tokiu būdu išspręsti šią problemą?

Taip. Aš vasaros pradžioje net pateikiau stojimo prašymą į Žurnalistų sąjungą. Nežinau, ar jį jau išnagrinėjo – kol kas aš pažymėjimo neturiu. Teoriškai įsivaizduoju galimybę taip išspręsti šią situaciją, bet šiuo atveju man kaip tinklaraštininkui yra noras įrodyti, kad Lietuva yra normali valstybė, kuri nereikalauja popierizmo, o viską vertiną pagal faktą – ką žmogus daro, kokią naudą savo veikla jis suteikia visuomenei. Tikiuosi, kad tai pavyks įrodyti vietinėmis priemonėmis.

Tačiau ar sutiksi su tuo, kad blogas blogui nelygu?

Aš sakyčiau netgi taip – blogas blogui yra nelygu ir blogo įrašas blogo įrašui nelygu. Čia gali būti daug ginčų, bet matau tokią išeitį – jei žmogus gali įrodyti, kad aktyviai domisi kažkokia tema, vykdo žurnalisto funkcijas – padaro informacijos atranką, lygina ją, analizuoja ir skelbia – jis gali pretenduoti ir į atitinkamas teises. Tai būtų vienas faktorius. Kitas faktorius – pateikdamas paraišką akreditavimui jis turėtų nurodyti, kad sąžiningai naudosis šia privilegija žurnalistinei funkcijai vykdyti. Jeigu jis tą pasižadėjimą sulaužo, tai automatiškai netenka akreditacijos. Aš sutinku, kad ne visi pilietinės žiniasklaidos atvejai gali būti priliginti žurnalistikai, tačiau nemanau, kad tai yra didelė problema. Ir tradicinėje žiniasklaidoje ne visos publikacijos atitinka žurnalistikos reikalavimus.

Seimo kanceliarija arba kita institucija gali nustatyti tam tikras taisykles – aš asmeniškai tam neprieštarauju. Numanau, kad vienos institucijos gali nustatyti griežtas taisykles, o kitoms gal gali užtekti tik paprasto pasižadėjimo, kad gavęs akreditaciją asmuo naudosis ja sąžiningai. Tik tai nereikia pamiršti, kad bet kokia vieša institucija yra vieša institucija ir jos veiklos tikslas yra darbas piliečiams, todėl nustatyti pernelyg griežtus apribojimus paprastų piliečių akreditavimui būtų neteisinga iš principo.

Kaip tu vertini tokią tendenciją, kai oficialių visuomenės informavimo priemonių redakcijos kuria redakcinius blogus?

Sakyčiau, kad dar nesu matęs nei vieno rimto žiniasklaidinio blogo. Tai, ką bandoma vadinti redakciniais blogais tik iš dalies atitinka tam tikrus blogo kriterijus. Kalbant apie autorius – galėčiau išskirti tik Aurelijų Katkevičių ir gal kelis Alfa.lt blogo autorius – jie iš tiesų daro tai, ką galima būtų pavadinti blogu. Tiesiog, redakcinių blogų įrašai dažniausiai yra panašūs į šiek tiek pakeistas redakcines skiltis. Jų autoriai išlieka tradicinės žurnalistikos rėmuose, tik gal kiek keičia savo rašinių formą ar stilių. Man atrodo, kad labai svarbus blogo požymis yra jo sąsaja su kitais blogais, gyvenimas ne tik tai sau, bet ir bendruomenei. Labai svarbi yra komentavimo galimybė, ryšys su kitais blogeriais, diskusija, prieštaravimai, emocijos. Redakciniuose blogose pas mus to dar trūksta. Tai, ką aš matau, labiau atitiktų „internetinio dienoraščio“ sąvoką. Esu linkęs skirti šiuos dalykus. Man internetinis dienoraštis yra tai, ką tu rašai sau ir galbūt dar kartais kam nors parodai, o būdamas blogo autoriumi tu veiki viešai, neužsiskleidi savyje, tavo tekstų tematika yra platesnė. Bet čia tik mano asmeninė klasifikacija.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Viktoras Denisenko

Žurnalistikos studentai kviečia į fotografijų parodą ,,Žurnalistikai VU – 60”

Balandžio 23 dieną 15 val. Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje vyks fotografijų parodos „Žurnalistikai VU – 60“ atidarymas, kurią organizuoja VU žurnalistikos studentų asociacija.

Žurnalistikos studijos buvo įkurtos 1949 metų balandžio 21 d., VU rektoriaus profesoriaus Jono Bučo įsakymu. Prieš 60 metų žurnalistika tapo universitetinio lavinimo ir mokslo objektas, per visus tuos metus ji įtraukė daug jaunų žmonių, kurie iš pradžių studijavo Filologijos, vėliau – Istorijos fakultete, t.y. ten, kur buvo Žurnalistikos katedra.

„Per kelis dešimtmečius vientisųjų (dieninių ir neakivaizdinių), bakalauro (dieninių ir neakivaizdinių), magistro žurnalistikos studijų programas baigė per 2200 studentų. Šiandien Komunikacijos fakulteto žurnalistikos bakalauro studijų programos studentai ir Žurnalistikos studentų asociacijos nariai, parengdami fotografijos parodą, pagerbia visus Vilniaus universitete žurnalistikos studijas baigusius ir čia dirbusius kolegas. Tebūnie tai vienos akademinės bendruomenės jungties ženklas“, – sako VU Žurnalistikos bakalauro studijų programos komiteto pirmininkas Andrius Vaišnys.

Ši fotografijų paroda yra vienas iš žurnalistikos 60-mečio Vilniaus universitete minėjimo renginių.

VU žurnalistikos studentų asociacijos inform.

LŽS etikos komisija paskelbė pirmą sprendimą

Darbą jau praėjo neseniai suburta Lietuvos Žurnalistų Sąjungos etikos komisija (toliau – LŽS EK). Jau išnagrinėta ir pirmoji publikacija, kurioje pažeistas Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas. Kaip pranešą LŽS tinklalapis, LŽS EK, susipažinusi su dienraščio „Lietuvos rytas“ 2009 m. balandžio 16 d. numeryje, 8 psl., išspausdinta publikacija „Žudynės buvo suplanuotos kalėjime“ ir ją iliustruojančia A. Barzdžiaus nuotrauka, pripažino, kad redakcija, publikuodama smurtinės mirties vaizdą, nepaisė Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 47 str. nuostatų. Komisija kreipėsi į dienraščio „Lietuvos rytas“ vyriausiąjį redaktorių G. Vainauską, pabrėždama, jog tokio turinio vaizdų publikavimas žeidžia žuvusių asmenų artimųjų jausmus ir skaitytojų jautrumą.

Norime priminti, jog LŽS EK siekia sukurti realią žurnalistų savitvarkos sistemą, pirmiausia patiems žurnalistams vertinant savo organizacijos narių etiką, todėl nepretenduoja konkuruoti su Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija, o siekia prasmingai ir naudingai bendradarbiauti. Norisi tikėtis, jog LŽS EK ir toliau dirbs efektyviai, jos sprendimai bus girdimi ir matomi, į juos bus atsižvelgiama.

Parengta pagal LZS.LT pranešimą

Daugiau informacijos – http://www.lzs.lt/?lt=1239977758

Latvijos nacionalinis transliuotojas pakibo ant plauko

Sunkius laikus žiniasklaidos sektorius išgyvena ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėje Latvijoje. Nacionaliniam Latvijos transliuotojui – Latvijos televizijai (LTV) – planuojama 40 proc. sumažinti finansavimą. LTV generalinis direktorius Edgaras Kuotsas teigia, kad tokiu atveju valstybė turi nuspręsti, ar jai apskritai reikalingi visuomeniniai transliuotojai. Jis mano, jog taip drastiškai sumažinus finansavimą LTV ištiktų koma.

“Siūlymų, kaip mažinti išlaidas, žinoma, per vieną dieną nesugalvosi, tačiau nagrinėju įvairias versijas. Darbo pavadinimas – “Pogrindinė televizija“. Nelieka nieko kita, kaip pasiimti savo kilnojamas televizijos stotis ir vykti, pavyzdžiui, į Seimą paprašyti, kad jie ištuštintų rūsį, kur mes galėsime dirbti ir nors kažką perdavinėti“, – liūdnai juokauja E. Kuotsas. Pasak jo, finansavimo sumažinimas pirmiausiai smogs LTV kokybei.

Parengta pagal BNS ir Delfi.lt inform.

Apie komentarų moderavimą

Viktoras Denisenko

Klausimas, ar internetiniai komentarai yra gėris, ar blogis – yra retorinis. Lygiai taip pat retorinis gali atrodyti klausimas, ar moderuoti (nuo angl. moderate – padaryti nuosaikesni, sumažinti, apriboti) taip vadinamuosius „netinkamus“ komentarus, ar ne? Kaip ten bebūtų, ankščiau ar vėliau į šį klausimą tenka atsakyti kiekvienam naujienų portalui (ir ne tik), kuris suteikia savo skaitytojams komentavimo galimybę.

Man pačiam savo laiku teko dirbti internetinių komentarų moderavimo srityje. Iš savo patirties žinau, jog klausimas trinti ar netrinti „netinkamą“ komentarą yra žymiai sudėtingesnis, negu gali pasirodyti. Komentarų moderavimo filosofijoje slypi nemažai tam tikrų „povandeninių srovių“ ir apie kai kurias iš jų aš norėčiau čia papasakoti plačiau.

Pirmoji problema – kuris komentaras yra netinkamas? Dauguma portalų nustato netinkamų komentarų kriterijus. Daugelyje portalų skaitytojai gali aptikti specialius įspėjimus (Pavyzdžiui, kaip čia – http://www.delfi.lt/help/comments/ arba čia – http://www.lrytas.lt/kiti/atsakomybe.htm), tačiau tai tik žodžiai. Atitinka komentaras komentavimo taisykles, ar pažeidžia jas – sprendžia pirmiausiai žmogus.

Žinoma, būna komentarų, kurie akivaizdžiai pažeidžia komentavimo taisykles arba tiesiog bendras etines normas. Žymiai sudėtingiau nuspręsti, ar komentaras tinkamas, ar netinkamas tuo atveju, kada jis yra, liaudiškai sakant, „ant ribos“. Darbas su tokiais komentarais ypač sudėtingas, nes moderavimą atliekantis asmuo tokiu atveju faktiškai prisiima teisėjo atsakomybę. Tai ypač sudėtingas klausimas, nes bet koks vertinimas yra subjektyvus. Iš savo patirties žinau, kad vienas ir tas pats komentaras, priklausomai nuo nuotaikos, gali pasirodyti ir „jau peržengusiu riba“, ir „dar neperžengusiu ribos“. Tokioje situacijoje, kai sprendimas dėl komentaro nėra akivaizdus, patarčiau palikti ginčytiną komentarą, netrinti jo. Savo patarimą galiu argumentuoti tuo, jog ištrinti komentarą galima bet kada, o atstatyti ištrintą dažniausiai nebūna galimybės. Be to, pernelyg uoliai moderuodami komentarus, galite persistengti ir paversti diskusiją sterilia ir visai neįdomia. Komentarai „ant ribos“ gali suteikti diskusijai reikiamą aštrumą. Žinoma, su tuo irgi neverta persistengti. Čia kaip ir ruošiant valgį – prieskoniai yra reikalingi, bet besaikis jų panaudojimas gali viską sugadinti.

Tačiau yra komentarų, kurios tiesiog privalu trinti. Tokiu atveju reikia būti pasiruošusiam tam, jog komentaro autorius vietoje savo ištrinto vieno parašys dar dešimt komentarų, kuriuose užpuls jus, pareikš, jog jūs ribojate jam Konstitucijos garantuotą žodžio laisvę bei esate tikrų tikriausias „caro laikų cenzorius“. Tai dar viena priežastis, dėl kurios prieš trinant komentarą verta labai gerai pagalvoti.

Žinoma, į visokiausius rėksnius, kurie kaltina jus visomis pasaulio nuodėmėmis, galima nekreipti dėmesio. Tačiau jeigu jūs vis gi nusprendėte atsakyti, reikėtų paisyti tam tikrų taisyklių. Jūsų atsakymas tuo vertingesnis, kuo stipresnę poziciją jūs užimate. Pirmiausiai, viskuo nepatenkintam anonimui (o būtent taip dažniausiai galima apibūdinti netinkamo komentaro autorių) reikėtų nurodyti, jog jo komentaras buvo ištrintas todėl, kad jo turinys pažeidė portale nustatytas komentavimo taisykles. Žinoma, patartina nurodyti kurią būtent taisyklę (kurstė nesantaiką, įžeidinėjo kitus diskusijos dalyvius, neetiškai pasisakė ir pan.) komentaro autorius pažeidė. Praktika rodo, jog daugumai tokio paaiškinimo pakanka.

Neverta pasuoti ir prieš tuos, kurie kaltina jus „žodžio laisvės“ ribojimu. Tokiems individams labai svarbu pasistengti paaiškinti (ir nesakau, kad tai yra lengva), jog „žodžio laisvė“ nereiškia „žodžio anarchijos“. Šių dviejų reiškinių neverta painioti. Žmogus turi suprasti, jog tai, kad jis pasislėpė po anonimo kauke, dar nereiškia, jog jam nereikia atsakyti už savo žodžius. Taip, Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja žmogui teisę „turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti“ (25 straipsnis), tačiau tiems, kas pernelyg aktyviai bando šiuo straipsniu prisidengti patartina priminti, jog yra ir 28-as LR Konstitucijos straipsnis, kuris nurodo, jog „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“. Būtent apie tai dauguma internetinių komentarų autorių dažniausiai ir pamiršta.

P.S. Bus daugiau.