Mediaplius

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraštis

Žurnalistai ir komentarai

Posted by mediaplius - 27 balandžio, 2009

Viktoras Denisenko

Daugelis žurnalistų pasakys, kad nesidomi skaitytojų komentarais, kuriuos tie palieka prie jų straipsnių. Ar jie sako tiesą, ar meluoja – tik Dievas ir težino. Kiti straipsnių autoriai pasakys, jog komentarus kartais paskaito, tačiau nekreipia į juos rimtesnio dėmesio. Tai jų teisė. Tačiau yra žurnalistų, kurie ryžtasi peržengti sąlyginę ribą ir patys veliasi į diskusiją su anoniminiais komentatoriais. Tokių autorių tikrai nėra daug, kaip nėra ir vienareikšmės nuomonės apie jų taktikos veiksmingumą ir tikslingumą.

Ar verta peržengti ribą, ar ne? Iš vienos pusės galima tvirtai laikytis nuomonės, jog autorius jau pasakė straipsnyje viską, ką jis norėjo ir galėjo pasakyti. Be to, mano asmeniniai stebėjimai rodo, jog tarp vieno straipsnio komentatorių trečdalis prieš rašydami perskaito tik straipsnio pavadinimą, kitas trečdalis geriausiu atveju tik greitai ir paviršutiniškai peržiūri straipsnio tekstą ir tik likęs trečdalis skaitytojų tikrai sąžiningai perskaito visą straipsnį ir turi ką šia tema pasakyti. Tokiu atveju, logiškai mąstant, su dviem trečdaliais komentatorių apskritai nėra apie ką diskutuoti.

Tačiau autoriaus pasirodymas diskusijoje dažniausiai teigiamai paveikia visą diskusijos klimatą. Tai gali leisti išvengti dalies tuščių ir beprasmių komentarų, taip pat įžeidimų. Tai, jog ne visi komentarai būna etiški – jokia paslaptis. Galima netgi teigti, kad nemaža dalis anoniminių komentarų gerokai prasilenkia su etikos normomis. Pasislėpę po „kauke“ anoniminiai komentatoriai dažnai pasijaučia nebaudžiami ir parodo pačias blogiausias savo asmenybės puses. Jie leidžia sau tai, ko neleistų realiame gyvenime – būtent todėl interneto komentaruose taip dažnai galima pastebėti nevaldomą ksenofobijos, homofobijos bei paprasčiausio įtūžio protrūkius. Užpuolami yra visi – pradedant straipsnio herojais ir baigiant kitais anoniminiais komentatoriais. Neretai užpuolamas ir neįtikęs straipsnio autorius. Tačiau vienas atvejis, kai puldinėjama, sakykim taip, „nebyli autoriaus kaukė“ ir visai kitoks atvejis, kai autorius pats pasirodo tarp komentatorių (pasirašęs savo vardu ir pavarde). Kai kuriems komentatoriams tiesiog pristinga drąsos puldinėti realų žmogų, nors ir toje pačioje virtualioje erdvėje.

Yra ir keletas taisyklių, kurias norėtųsi rekomenduoti autoriams, besiryžtantiems diskutuoti su savo skaitytojais-komentatoriais. Visų pirmą, reikia suprasti, kad „visiems geras nebusi“, o „kiek žmonių – tiek nuomonių“. Iš esmės, diskutuoti verta tik su tais komentatoriais, kurie sugeba ramiai ir argumentuotai išdėstyti savo požiūrį ir nuomonę. Neverta aktyviai reaguoti į komentarus, kurių vienintelis tikslas yra jus įžeisti. Geru ginklu prieš tokius komentarus gali būti humoro jausmas ir ironija. Svarbiausia, niekada nesižeminkite iki jus įžeidinėjančio komentatoriaus lygio. Ramybė yra jūsų pranašumas prieš isteriškus anoniminius kliedesius, kurių pilnas visas internetas.

Dar vienas patarimas žurnalistams – mokykitės įsiklausyti į komentarus, atskirti naudingus komentarus nuo informacinio triukšmo. Visada yra tikimybė, jog atsiras žmonių, daugiau žinančių apie jūsų aprašytą istoriją. Komentatoriai kartais padeda surasti papildomos informacijos, patikslina įvykio aplinkybes ir pan. Todėl komentaras gali būti gera prielaida tęsti temą ar patikslinti jau sukurtą tekstą. Lygiai taip pat naudingi ir kritiniai komentarai. Galiausiai, jie padeda pažiūrėti į paskelbtą tekstą kito žmogaus akimis, pastebėti teksto trukumus ar netikslumus. Jeigu pastabos, išsakytos komentare, yra pagrįstos, su jomis neverta ginčytis, tačiau verta padėkoti komentatoriui už jo patikslinimus.

Žinoma, peržengti ar neperžengti tą ribą, kuri atskiria straipsnio autorių nuo komentatorių, kiekvienas autorius sprendžia pats. Bet kuriuo atveju, toks žingsnis yra labai įdomus ir pamokantis eksperimentas, naujas potyris, kurį verta išmėginti. Kartu reikėtų suprasti ir tai, jog neanoniminis įžengimas į „virtualių komentarų erdvę“ reikalauja stiprių nervų, ištvermės ir sumanumo. Jeigu jūs jaučiate, kad neturite tam jėgų, verčiau pasirinkti komentarų ignoravimo taktiką. Galiausiai, ją renkasi dauguma žurnalistų.

2 atsakymai į “Žurnalistai ir komentarai”

  1. bobute said

    Na iš kur tokios žinios: “Daugelis žurnalistų pasakys, kad nesidomi skaitytojų komentarais, kuriuos tie palieka prie jų straipsnių…“? Ar buvo atlikta kokia nors žurnalistų apklausa ar sociologinis tyrimas, kad daroma tokia išdava?
    Štai mano žiniomis, dauguma žurnalistų būtent skaito komentarus, bet nelenda į diskusijas su internautais. Dėl paprastos priežasties: tai, ką norėjo pasakyti, išdėstė tekste.
    Apskritai man šitie autoriaus patarimai – it nuo lubų nurašyti.

  2. mediaplius said

    Žinios apie tai domisi žurnalistai skaitytojų komentarais ar ne – iš asmeninio bendravimo su kolegomis. Pastebėjau, jog internetinių komentarų klausimas tikrai nėra vienareikšmis. Taip pat ir patarimai “nurašyti“ iš savo asmeninės patirties. Žinoma, neteigiu, jog šie patarimai yra vienintelė ir neginčijama tiesa. Čia tik laisvi pamąstymai.

    Bet kurio atveju, ačiū už jūsų nuomonę.

    Pagarbiai,
    Viktoras Denisenko

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: