Mediaplius

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraštis

Lietuviškos žiniasklaidos ypatumai – kaip išspausti iš sensacijos viską „iki paskutinio lašo“

Posted by mediaplius - 23 spalio, 2009

Vėl tenka rašyti apie Drąsiaus Kedžio istoriją, kuri vis labiau tampa lakmuso popieriuku Lietuvos žiniasklaidai. Nors sensacija pamažu blėsta, kai kurie žurnalistai vis dar bando išspausti iš jos viską, ką tik įmanoma. Kartais šie bandymai peržengia visas ribas.

Pirmiausiai „kedžiomanijos“ isterija užplūdo viešą erdvę internete. Pasirodė virtualios bendruomenės, siekiančios sumedžioti D. Kedžiaus dukros tvirkinimo istorijoje minimą paslaptingą Aidą. Šių pastangų negalima pavadinti „bevaisėmis“, nes internautai be jokių skrupulų drąsiai vardija galimų „įtariamųjų“ pavardes, nepaisydami žmogaus privatumo ir nekaltumo prezumpcijos principų. Pavardės „įtariamųjų Aidžių“ skelbiamos neturint jokio svaraus įrodymo, jog kas nors iš jų gali būti susijęs su šia istorija. Tai jau savaime yra labai blogai, tačiau ne ką geriau yra ir tai, jog žiniasklaida, nušviesdama šią „pilietinę iniciatyvą“ netiesiogiai kartoja nepagrįstus kaltinimus niekuo dėtiems žmonėms.

Prabilti apie tai verčia elektroninis laiškas, kurį į Lietuvos žurnalistų sąjungą atsiuntė vienas iš internetiniuose forumuose „įtariamų“ Aidų (pavardė autoriui žinoma). Pateiksiu čia vieną citatą iš šio laiško: „Aš dar galiu suvokti, kai interneto forumuose rašantys paaugliai, ar šiaip ne itin aukšto intelekto žmonės gali laisvai niekieno nedrausminami žarstytis nepagrįstais kaltinimais. Bet kaip gali sau tą leisti žinomų Lietuvos dienraščių ar televizijų žurnalistai, nesuvokiama sveiku protu“. Laiško autorius nuogąstauja dėl savo bei savo šeimos saugumo ir jo nuogąstavimus galima suprasti.

Susiduriame čia su vienu svarbiausių šios istorijos aspektu – „kedžiomanijos“ aukomis lengvai gali tapti nekalti žmonės. Šiuo atveju, žurnalistams verta turėti tai galvoje, nes kuriant medžiagą apie rezonansinę istoriją, jų atsakomybė irgi išauga.

Tačiau ne tik tai verčia mane grįžti prie D. Kedžio istorijos ir jos santykio su žiniasklaidos erdve apmąstymo.

Spalio 20 dieną internetiniame portale Lrytas.lt pasirodė Dalios Gudavičiūtės straipsnis „Kedžių dramoje – ir laidotuvės“. Jame pasakojama apie tai, jog „mirė D.Kedžio sesers Neringos Venckienės vyro motina“. Nors nurodoma, jog „moteris sirgo sunkia liga“, straipsnyje bandoma visaip pritempti šį tragišką įvykį prie pagrindinės D. Kedžio istorijos, samprotaujama, kad velionės mirčiai galėjo padaryti įtaką pastarojo meto išgyvenimai. Asmeniškai nemanau, kad šiuo atveju tokiam „pritempimui“ buvo didelės prielaidos. Suprantama, kad jeigu Kedžio istorija dabar nebūtų dėmesio centre šį mirtis nesudomintų žurnalistų. Dabar dėmesį Aido Venckaus motinos mirčiai lyg tai bandoma pateisinti viešo intereso principu, tačiau asmeniškai nemanau, kad taip elgtis yra korektiška. Mano požiūriu, paminėtas straipsnis atrodo, kaip bandymas išspausti iš blėstančios sensacijos viską „iki paskutinio lašo“, siekis papildyti D. Kedžio istoriją dar vienu, tegul ir nelabai į ją įsipaišančiu, fragmentu. Tačiau, ar šiuo atveju tikslas pateisina priemones? Manau, kad ne.

Viktoras Denisenko

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: