Internete aptikau pranešimą, kad nežinia, ar kitais metais ir toliau bus leidžiamas žurnalas „Liaudies kultūra“, nes šiam leidiniui nenumatyta lėšų. Gal manęs ir neturėtų jaudinti ši naujiena, nes, tiesą sakant, nesu nei vieno šio žurnalo numerio rankose laikęs, tačiau, nežiūrint į tai, nenoriu, kad šis leidinys išnyktų. Paaiškinsiu kodėl. Pirmiausiai, žurnalo pavadinimas rodo, jog jis priklauso jau ir taip nykstančiai kultūros leidinių rūšiai. Be to, pranešime nurodoma, jog žurnalas ėjo nuo 1988 metų vasaros, t.y. net du dešimtmečius, ir, kaip galima numanyti, visą tą laiką turėjo savo skaitytoją (nors, galimai, tai ir buvo gana siauras žmonių ratas).
Sakyčiau, kultūros spauda – tai mūsų visų bendras skausmas. Šiems leidiniams ir taip nebuvo lengva, o dabartinis ekonominis sunkmetis grasina visus juos tiesiog sunaikinti. Pigus ir blizgantis bulvaras ko gero išgyvens (kaip sakoma – nei tas, tai anas), neaišku su kokiais nuostoliais sunkmeti įveiks rimti leidiniai (nors kai kurių jų rimtumas irgi kartais būna abejotinas), tačiau ar po metų ar dvejų dar turėsime kultūros aktualijoms skirtą spaudą – didelis klausimas. Grėsmė, kad būtent šie leidiniai bus paaukoti pirmiausiai, yra labai rimta.
Jeigu iš mūsų padangės išnyks kultūrai skirti leidiniai tai tikrai bus ne vien finansinio sunkmečio pasekmė – šie leidiniai išgyveno savo krizę ir be jo. Viename interviu poetas, eseistas ir kultūros apžvalgininkas Donatas Petrošius labai taikliai pastebėjo: „Kultūrinė spauda visais laikais mito tik pažadais, kad tuoj tuoj bus geriau. Tačiau nebuvo geriau net tada, kai ekonomika augo ir visi dalijosi dividendus. Taip ir liko 70 litų už laikraščio lapą. Tai – sėkmingas pasityčiojimas ir kultūros žmonių atkirtimas nuo visuomenės“.
Jeigu kultūrai skirta spauda mirs tai, deja, bus tik fakto konstatavimu. Fakto, jog mums – mūsų visuomenei – kultūra yra kažkas tai tolimo ir nesuprantamo. Kažkas, kas slepiasi eilės gale – po popso, pramogų, krepšinio ir pan. Būtų graudu, jei paaiškėtų, jog tai tiesa.
Viktoras Denisenko