Ačiū Dievui, seimūnus ir valdininkus galima vadinti seimūnais ir valdininkais. Net akmuo nuo širdies nusirito. Pirmiausiai tai, kad žodžiuose „seimūnas“ ir „valdininkas“ nėra nieko blogo patikino kalbininkė Irena Smetonienė, o vėliau ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija patvirtino, jog savo rašiniuose ar laidose šiuos žodžius naudojantys žurnalistai nenusižengia profesinei etikai.
Vargšai „seimūnai“ ir „valdininkai“ užkliuvo Seimo nariui Evaldui Jurkevičiui. Jis prašė Lietuvos žurnalistų ir etikos komisiją išaiškinti, ar šie žodžiai nėra „blogi“, ar jie neturi neigiamos konotacijos?
Šiaip, kiekvienas žodis nėra savaime nei blogas, nei geras. „Seimūnai“ ir „valdininkai“ įgauna neigiamą konotaciją, jei prie jų pridėdami atitinkami epitetai (ką dažnas šalies pilietis neretai ir daro). Tačiau tai nėra nei šalies piliečių, nei žiniasklaidos problema. Jei kai kurie Seimo nariai ir valstybės tarnautojai atidžiau pažiūrėtų į savo darbo kokybę, į priimamus sprendimus, kurie neretai, deja, kertasi su sveiku protu ar su logikos dėsniais, jie galbūt suprastų, kodėl visuomenės sąmonėje žodžiai „seimūnas“ ir „valdininkas“ prilygsta keiksmažodžiams. Žiniasklaida čia nieko dėta.
Taigi, belieka pasidžiaugti, kad žurnalistai ir toliau gali vadinti seimūnus ir valdininkus seimūnais ir valdininkais, o Seimo narių ir valstybės tarnautojų laukia kur kas sunkiausias uždavinys. Jiems teks savo darbais pasistengti įrodyti, jog šie žodžiai tikrai neturi neigiamos konotacijos (realiai gi ši numanoma konotacija išniks tik tada, kai žmonės pradės vertinti Seimo narių ir valstybės tarnautojų darbą teigimai).
Viktoras Denisenko
Mediaplius 