Dar apie balandžio 24 d. išvyką

Garsių žurnalistų „ desantas“ Anykščių krašte

Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus, vienijančio šalies sostinėje bei įvairiose respublikos vietose gyvenančius ir dirbančius žurnalistus, nariai netradiciškai sumanė paminėti artėjančią savo profesinę šventę- Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną. Šį šeštadienį, balandžio 24-ąją, daugiau kaip dvi dešimtys žurnalistų, atstovaujančių įvairioms žiniasklaidos priemonėms, gerai žinomų savo kūrybine veikla, o taip pat jau ir išėjusių į užtarnautą poilsį, bet neužsisklendžiančių „tarp keturių sienų“ , atvyko pasižmonėti į Anykščių kraštą.

skaityti toliau

Vaižganto takais po Svėdasų kraštą

Artėjant lietuviškos Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai balandžio 24 d. LŽS Vilniaus skyriaus žurnalistai apsilankė Vaižganto gimtinėje – Svėdasų krašte. Čia daug kas mena tautos blaivintoją, lietuvių literatūros klasiką, laikraščių leidėją, žurnalistą Juozą Tumą, savo kūrinius pasirašinėjusį Vaižganto slapyvardžiu. Sename Kunigiškių kaime išliko carizmo laikais statyta pradžios mokykla, kurią lankė būsimasis klasikas.

Nuo 1986 m. mokykloje veikia Svėdasų krašto muziejus, vadinamas tiesiog Vaižganto muziejumi, nes didžioji ekspozicijos dalis skirta  įvairiapusei Juozo Tumo Vaižganto asmenybei, bet nepamiršti ir kiti garsūs svėdasiškiai – rašytojai, dailininkai. Pasak šio muziejaus vedėjo, žurnalisto Vytauto Bagdono, vietos žmonės rūpestingai saugo garsių kraštiečių atminimą, kasmet rengia tiek muziejaus, tiek netoliese esančio Vaižganto gimtojo Malaišių kaimo aplinkos tvarkymo talkas. „Į jas susirenkam daugiausia vyresnio amžiaus žmonės“, – pasakojo seniūnaitė, buvusi mokytoja Alma Kuolienė. Susitikime su vilniečiais žurnalistais dalyvavę  vietos bendruomenės aktyvistai – auksarankis meistras Jaroslavas Vetenkis, ūkininkas, meno saviveiklos entuziastas Bronius Kovas, buvusi mokytoja Genovaitė Kovienė pasakojo apie pastangas gyventi aktyvų, įdomų  gyvenimą, palaikyti ryšį su buvusiais kraštiečiais.  Kaimas keičiasi, teigė Vaitkūnų pašto laiškininkė Zita Berkevičienė. Ji kasdien automobiliu nuvažiuoja apie 100 km maršrutą, vežiodama laikraščius, valdžios įstaigų, bankų pranešimus ūkininkams, vaikų laiškus, o kartais ir duonos senoms močiutėms. Kaime didėja ūkininkų valdos, daugėja sodybų, kuriose apsigyvena miestiečiai. Jaunimas, jaunos šeimos išsikelia į miestus. Ten dirba, leidžia vaikus į mokyklą,  tačiau  kaimas nemiršta – ir senos, ir naujos sodybos atgyja savaitgaliais. Didėjant gyvenimo tempui žmones traukia gamta, ypač vasarą…

Gyvybė rusena ir Vaižganto gimtajame Malaišių kaime, kuris skaičiuoja jau 755-tus metus.  Šalia medinių, prie žemės prigludusių kaimo sodybų nebėra Vaižganto tėvų sodybos. Jos vietą žymi akmens ir metalo konstrukcijų tvora, ąžuolinis kryžius, išdrožtas doc.dr. Romualdo  Šimkūno, ir po išlakiais medžiais – skulptoriaus Bernardo Bučo sukurtas Vaižganto paminklas.

Vilniečiai žurnalistai Loreta Jastramskienė, Aurelija Arlauskienė, Daiva Červokienė, Goda Ferensienė, fotomenininkas, leidėjas Zinas Kazėnas ir kiti, kurie yra parašę, išleidę knygų, padovanojo jų Vaižganto muziejui  ir gyventojams, tą pavasariškai permainingą, žvarbią dieną sušildžiusiems keliauninkus karšta arbata… Muziejuje sumanyta įkurti biblioteką, kuria galės naudotis vietos bendruomenės žmonės.

Pažadėję atvykti į tradicines Vaižgantines vasaros pabaigoje bei LŽS ir rašytojų sąjungos organizuojamą Vaižganto premijų teikimo šventę Malaišiuose, vilniečiai išvyko į kitą Anykščių rajono pakraštį – į Traupio botanikos daržą,  veisiamą nuo 1989 m. Tai vienintelis Lietuvoje mokyklinis botanikos sodas-daržas, kuriame yra daugiau kaip 5000 augalų rūšių, formų ir veislių. Su turtinga  augalų kolekcija vilniečius supažindino sodo įkūrėjas ir puoselėtojas, ilgametis Traupio mokyklos direktorius, biologijos mokytojas, o dabar – Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius. Šiame darže žydinčių augalų galima pamatyti bet kuriuo metų laiku, bet tikras žiedų paradas prasideda gegužės mėnesį. Ne vienas žurnalistas pasižadėjo tą neįkainojamą gamtos ir žmogaus sukurtą lobį parodyti savo vaikams…Juk čia yra iš viso pasaulio, iš įvairiausių Lietuvos kampelių suvežtų augalų. Kai kurie jų natūralioje gamtoje baigia išnykti.

Šis botanikos daržas laikosi biologo Sigučio Obelevičiaus entuziazmu ir pastangomis, nes Traupio pagrindinės mokyklos lėšos labai kuklios.

LŽS Vilniaus skyrius 2010 m. lietuviškos spaudos, kalbos ir knygos dieną organizuoja akciją – kviečia kiekvieną žurnalistą pagal galimybes paremti Traupio botanikos daržą: Traupio pagrindinės mokyklos kodas  190045779. Spec. lėšų sąskaita Nr. LT614010043100120642 AB DnBNORD  banke. Banko kodas 40100.

LŽS Vilniaus skyriaus žurnalistai  su vietos gyventojais, Vaižganto muziejaus kieme pastačiusiais kryžių.

Svėdasų krašto muziejaus vedėjas Vytautas Bagdonas priima LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkės Aurelijos Arlauskienės dovanas – knygas kuriamai  muziejaus  bibliotekai, kuria galės naudotis vietos bendruomenės žmonės.

Aldona Armalė

Dainiaus Ručinsko ir Algio Padoros nuotraukos.

Kviečiame dalyvauti konkurse

Gerbiamieji,

Iki 2010 m. gegužės 14 d. galite teikti darbus kūrybiniam konkursui “Ekonomka. Verslas. Pinigai“.

Darbai teikiami už 2009 01 01-2009 12 31 laikotarpį.

Laureatai bus apdovanoti trijose kategorijose (televizija, radjas, spauda ir internetas) š. m. birželio 9 d. oficialaus renginio metu.

Daugiau informacijos http://www.lzs.lt/lt/konkursai/ekonomika._verslas.pinigai.html

Kaip suaidėti?

Balandžio 22 d. KTU laikraštis „Studijų aidai“, švęsdamas savo 60-metį, surengė diskusiją „Jaunimas ir žiniasklaida: kaip suaidėti, kad nepranyktum informacijos triukšme?“. Suprantama, jog atrasti atsakymą į tokį klausimą nėra lengva, tačiau diskusijos metu nuskambėjo kelios įdomios mintys.

Pasak „Kauno dienos“ vyriausiojo korespondento Tomo Jaruševičiaus, jaunimo santykį su informaciją veikia trys pagrindiniai aspektai: „jie [jaunimas] nori viską gauti, nori pramogauti, nori dalyvauti“. T. Jaruševičiaus teigimu, šiandien vartotojas yra išlepintas, jis nori gauti daugiau iliustracijų ir vaizdo medžiagos. Taip pat, dažnas atvejis, kai skaitytojas savotiškai pats siekia „būti žurnalistu“ (noras dalyvauti) – atsiusti ir paskelbti savo naujieną.

VDU Viešosios komunikacijos katedros profesorė Auksė Balčytienė bandė pažiūrėti į problemos esmę iš kitos pusės. Pasak jos, pirmiausiai reikia atsakyti į klausimą, kokios žiniasklaidos reikia Lietuvai? „Šiandien trūksta tokios žiniasklaidos, kuri prusintų, praplėstų mūsų žinojimą“, – sakė A. Balčytienė. Ji pasidžiaugė, jog besivystant technologijoms atsiranda vis daugiau alternatyviųjų visuomeninių žiniasklaidos projektų. Pasak jos, daugiau dėmesio socialiniams projektams reikėtų skirti ir tradiciniai žiniasklaidai.

Susitikime taip pat buvo diskutuojama apie aktyvų vartotojų įsijungimą į žinių kūrimą ir socialinių tinklų suteikiamas galimybes bei jų augimo ir populiarėjimo grėsmes.

Žiniasklaidos išbandymas D. Kedžio istorija tęsiasi

Atrodo, kad į pirmuosius laikraščių puslapius, internetinių portalų aktualijų skiltis ir televizijos kanalų prime-time‘ą sugrįžta D. Kedžio istorija. Antras didžiojo media-spektaklio aktas, kurio atspirties taškas yra tariamai aptiktas „garsaus bėglio“ kūnas (daug informacinių dividendų bus surinkta jau šioje stadijoje – ginčijantis, ar tai Kedys, ar ne?). Tad žiniasklaidos laukia nemenkas išbandymas, kurį galima apibrėžti taip: ar sugebės ji sensacingos temos akivaizdoje išsilaikyti profesinės etikos normos rėmuose, ar pasiduos sensacijos svaiguliui?

Išbandymas ne iš lengvųjų. Tiesa ta, jog D. Kedys šiuo atveju jau nebe žmogus, išgyvenęs vienokią ar kitokią tragediją (ir kaltas, arba nekaltas dėl kelių žmonių mirčių), o „prekės ženklas“, nešantis pelną. D. Kedžio istorija – tobulas media-įvykis, tačiau šis įvykis ir jo informacinė aura turi ribas. Norint išspausti iš šios istorijos kuo daugiau, ankščiau ar vėliau teks ieškoti kitokių (papildomų) šios istorijos aspektų, o galiausiai tiesiog pripildyti informacinę erdvę spėlionėmis ir prasimanymais (kad tik kuo ilgiau išlaikyti žiūrovų / skaitytojų dėmesį). Neretai būtent toks dirbtinis istorijos „aktualumo palaikymas“ stumia žurnalistus prie profesinės etikos ribos (ar tiesiog – už jos).

D. Kedžio istorija buvo ir išlieka lakmuso popieriuku skirtingoms žiniasklaidos priemonėms. Įdomumo dėlei galima stebėti, kas išlaikys šį išbandymą, o kas ne. Mano pastebėjimais neišlaikiusiųjų jau yra. Deja, galiu prognozuoti, jog jų bus ir daugiau… Iš kitos pusės, gal aš tiesiog esu užsispyręs pesimistas ir pernelyg blogai galvoju apie savo kolegas bei Lietuvos žiniasklaidą? Žinoma, norėtųsi tikėtis, jog net ekonominio sunkmečio metu profesionalumas nugalės pelno siekį, tačiau faktas yra tas, jog jis ne visada nugalėdavo ir ekonomiškai palankiais laikais. Tad, išbandymas D. Kedžio istorija yra tikrai rimtas iššūkis šalies žiniasklaidai, o kartu ir žurnalistų etiką prižiūrinčioms institucijoms.

Viktoras Denisenko

Žygintas Pečiulis apie mediamorfozes

Siūlome savo skaitytojams keletą prof. Žyginto Pečiulio minčių apie žiniasklaidos dabartį ir ateitį. Visą interviu su VU Žurnalistikos instituto direktoriumi galima perskaityti Vilniaus universiteto mokslo populiarinimo žurnale “Spectrum“ 2010 m.  nr. 1 (12).

Žygintas Pečiulis:

Įsivaizduojant ateitį, mus visada veikia tam tikra inercija. Rogeris Fidleris vadina tai mediamorfozėmis – ateitį įsivaizduojame pagal tai, kas yra dabar. Esame pripratę prie knygos ar laikraščio keturkampės formos. Tai reiškia, kad visi mūsų įsivaizdavimai apie jų tobulinimą liks ištikimi šiam principui.

Televizija, kaip masinis reiškinys, atėjo į namus po Antrojo pasaulinio karo, tad labai paplitusią tradicinę televiziją turime apie 60 metų. Dabar jos įtaka po truputį mažėja ir po kokių penkiolikos–dvidešimties metų greičiausiai jau nebeturėsime jos tokios, kokią turėjome. Pasaulio istorijoje televizijos era bus tik akimirka, sekundė, savotiška komunikacijos klaida. Bus daug vaizdų, tačiau nebus televizijos.

Apie medijų dominavimą nėra paprasta kalbėti. Istorijoje galime prisiminti įvairių  komunikacinių nuotykių. Viena iš technologijų, kuri Lietuvoje jau praktiškai yra išnykusi – telegrafas. Galima paminėti ir pranešimų gaviklį („peidžerį“). Iš esmės jis užpildė menką tarpelį tarp mobiliojo telefono, kuris neturėjo žinučių siuntimo funkcijos, ir telefono su žinučių funkcija atsiradimo. Be to, pranešimų gaviklis buvo pigesnis negu mobilusis telefonas ir kiekvienas jaunuolis troško jį turėti, tačiau kas dabar tą prietaisą prisimena? Dabartiniai studentai jau nelabai žino, kas tai yra.

Dabar vyksta ekonominė revoliucija, kai tradicinei žiniasklaidai tenka ieškoti alternatyvių pajamų šaltinių. Taigi atrodo, kad mūsų laukia gana drastiški pokyčiai.

Profesionalų sluoksnis turėtų išlikti, nes informacijos vartotojai pamatys skirtumą tarp mėgėjiškos ir profesionaliai parengtos informacijos. Tarp žaliavos ir tikro daikto. Kol kas labai įdomu knistis toje žaliavoje, kuri šiandien dažnai atrodo įdomesnė ir vertingesnė už profesionalų informacinį produktą. Tačiau branginant laiką vis labiau norėsis profesionalumo ir patikimumo.

Tarnybinis „Mediaplius“ pranešimas

Kitą savaitę aš atostogausiu, tad kartu su manimi atostogaus ir tinklaraštis „Mediaplius“. Per artimiausias septines dienas naujų įrašų, tikriausiai, nebus. Noriu palinkėti visiems tinklaraščio skaitytojams gražaus ir saulėto pavasario, o kolegoms iš LŽS Vilniaus skyriaus priminti apie prievolę sumokėti nario mokestį (jei kas atsitiktinai pamiršo). Taip pat noriu paraginti kolegas aktyviai registruotis į  Spaudos dienos minėjimo kelionę.

Pagarbiai,

Viktoras Denisenko

„Mediaplius“ administratorius

V. Pozneris: „Žurnalistas turi būti atsakingas“

Praeitą savaitę Lietuvoje svečiavosi žinomas Rusijos žurnalistas Vladimiras Pozneris. Balandžio 7 d. jis susitiko su savo kolegomis – žurnalistais (susitikimą organizavo Transparency Internetional Lietuva). V. Pozneris nemažai kalbėjo apie žodžio laisvę, kompromisus su darbdaviais, kuriuos dažnai tenka ieškoti žurnalistams, bei kitas aktualias temas.

Kelios V. Poznerio mintys:

Žurnalistui pirmiausiai turi rūpėti jo skaitytojai – jis turi užtikrinti žmogaus teisę žinoti.

Žurnalistas turi būti atsakingas, nes jis yra įtaką darantis asmuo.

Rusijoje tarp žurnalistų yra gana stipri savicenzūra, tačiau savicenzūra egzistuoja ne tik Rusijoje.

Rusijoje iki šiol nebuvo demokratijos. Jūs norite, kad ji atsirastų per 20 metų?

Rusijoje [XX a. dešimto dešimtmečio pabaigoje] žurnalistai pradėjo palaikyti tam tikras politinių konfliktų puses. Žmonėms tai greitai nusibodo, jie pradėjo nepasitikėti žurnalistais.

Mano prognozė – 2012 metais Rusijos prezidentu bus perrinktas Dmitrijus Medvedevas. Man taip kužda mano intuicija.

Parengė Viktoras Denisenko

Atviras laiškas

„Mediaplius“ talpina šį pranešimą LŽS Vilniaus skyriaus valdybos nario Arkadijaus Vinokuro prašymu. Tarp pasirašiusių šį atvirą laišką yra pats A. Vinokuras, Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, LŽS Vilniaus skyriaus narys Artūras Racas ir daug kitų žinomų visuomenės atstovų.

Politikų deklaruojamos šeimos vertybės ir smurto prieš vaikus palaikymas – ar tai suderinama?

Viešas kreipimasis

2010-04-07

Praeitą savaitę parlamentarai atmetė Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisas, kuriomis būtų uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus. Pagal projektą, smurtu prieš vaiką – žmogų, neturintį 18 metų, – laikomos visos fizinės, seksualinės, psichologinės ir emocinės prievartos, vaiko žeminimo ir išnaudojimo, vaiko priežiūros stokos arba aplaidumo formos, sukeliančios pavojų gyvybei, faktinę ar potencialią žalą vaiko sveikatai, išlikimui, vystymuisi ar orumui, taip pat fizinės bausmės.

Stabdykime pedofiliją ir spekuliacijas šia tema

Atviras laiškas politikams, teisėsaugai ir žiniasklaidai

Kovo pabaigoje Panevėžio miesto apylinkės teismas nusprendė, kad garsioji Kauno pedofilijos byla turi būti papildyta. Tai reiškia, kad galutinio teismo verdikto šioje byloje dar teks gerokai palaukti ir teisiniai atsakymai į viešai keliamus klausimus visuomenę pasieks vėliau nei norėtųsi.

Šios aplinkybės verčia mus labai atvirai prisipažinti, kad tokia bylos eiga verčia politikus, teisėsaugą ir ypač žiniasklaidą labai atsakingai vykdyti savo pareigas – atsiriboti nuo bet kokių bandymų spekuliuoti šia tema viešoje erdvėje, manipuliuoti viešai prieinama ar neskelbtina ikitesminio tyrimo medžiaga, taip pat spekuliuoti visuomenės jausmais.

Tai privalome padaryti, nes teisinėje visuomenėje turime rimtą konstitucinį įpareigojimą – apsaugoti byloje minimus nukentėjusius, įtariamus, liudijančius ar kitus asmenis bei jų šeimų narius nuo bet kokio visuomenės spaudimo. Toks spaudiams ypač žalingas nepilnamečiams net ir tais atvejais, kai jų tėvai ar artimi giminaičiai nuolat rodomi ir vertinami subjektyviosios žurnalistikos laidose kai kuriuose komerciniuose televizijos kanaluose.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas įpareigoja ir žurnalistus, ir žiniasklaidos priemonių vadovus bei savininkus suvokti visuomenės informavimo priemonių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje bei atsakomybę už savo darbą.

Kaip žinoma, minėtu Panevėžio teismo sprendimu, Vilniaus apygardos prokuratūra, tirdama Drąsiaus Kedžio mažametės dukters tvirkinimu pareikštus įtarimus Andriui Ūsui, padarė aiškių ir reikšmingų ikiteisminio tyrimo trūkumų. Teismo sprendime rašoma, kad „taip pat yra pažeista kaltinamojo A. Ūso teisė į tikslų, galutinai suformuluotą kaltinimą, tai yra teisė žinoti nedviprasmišką kaltinimų apimtį ir jo sunkumą bei atitinkamai ruoštis gynybai. Prokurorai, teismo manymu, paskubėdami kreiptis į teismą pažeidė nukentėjusios mergaitės ir jai atstovaujančios Neringos Venckienės bei įgaliotojo atstovo advokato Aido Venckaus teisės dėl rungimosi principo ikiteisminiame tyrime ir dėl teisingo ikiteisminio proceso“.

Toks teismo sprendimas reiškia, kad teisėsaugos laukia nauji iššūkiai – tinkamai užbaigti ikiteisminį tyrimą, kuris sulaukė milžiniško visuomenės ir ypač žiniasklaidos dėmesio. Kol vyks tyrimas žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės vėl turės galimybę skleisti informaciją apie jį. Tačiau žurnalisto etika įpareigoja įgyvendinant šią teisę garantuoti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti jų teisingos pusiausvyros.

Todėl stebint kai kurias viešas publikacijas ar televizijos laidas šiandien gali kilti pagrįstas įtarimas, jog kai kuriais atvejais visuomenė yra ne informuojama, o bandoma tiesmukai formuoti visuomenės nuomonę apie su rezonansine byla susijusius asmenis. Akivaizdu, kad nukentėjusiais jau dabar galima įvardinti ir su pedofilijos istorija siejamoje kitoje byloje esančias aukas – nužudytą Kauno teisėją ir vieną moterį bei šių asmenų šeimos narius.

Nukentėjo ir toliau patiria didelį psichologinį spaudimą ir tie amenys, kurių artimieji šiuo metu dar tik ruošiasi teisminiam bylos nagrinėjimui ir yra suinteresuotos bylos šalys.

Todėl norisi nuoširdžiai padėkoti tiems kolegoms, kurie etiškai dirba nušviesdami rezonansinės bylos eigą.

Tuo pačiu tenka viešai priminti kitiems kolegoms, jog norėdami gauti informaciją, jie neturi informacijos šaltiniui daryti spaudimo, taip pat piktnaudžiauti savo visuomeniniu statusu ir profesinėmis galimybėmis.

Be to, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai privalo rūpintis vaikų gerove, savo skelbiamojoje informacijoje nesukelti vaikams sielvarto ar baimės. Pateikdami informaciją žurnalistai privalo atskirti informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešas) interesas nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą.

Visiems žurnalistams turi būti žinoma, kad draudžiama skelbti patyrusio seksualinę agresiją asmens pavardę ar kitus duomenis, pagal kuriuos galima nustatyti to asmens tapatybę. Akivaizdu, kad šio principo jau neįgyvendino ir neįgyvendina nė viena žiniasklaidos priemonė, kuri kalba apie rezonansinę pedofilijos bylą.

Todėl dabartiniu metu labai svarbu, kad kolegos žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai atsimintų, jog jie privalo ne tik gerbti nukentėjusiųjų asmenų teises, bet ir privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų kaltu gali pripažinti tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

Dainius Radzevičius