Apie etiką

LŽS seminare Klaipėdoje Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Linas Slušnys akcentavo keletą paprastų, bet labai svarbių dalykų. Pasak jo, svarbiausias veiksnys žurnalisto etikoje yra jo vidiniai įsitikinimai. Jei jie sutampa su etikos normomis – tai yra garantija, jog žurnalistas sieks nepažeidinėti profesinės etikos, elgsis sąžiningai.

„Ar dažnai galvojame apie žmogų, apie kurį rašome? Ar galvojame apie jo vaikus?“, – retoriškai klausė į seminarą susirinkusių žurnalistų L. Slušnys. Jis konstatavo, jog neretai žurnalistai eina paprastesniu keliu – tiesiog „priklijuoja žmogui etiketę“, kurios po to lengvai neatsikratysi. „Nebukite teisėjais“, – tokį svarbų patarimą iš L. Slušnio lupų išgirdo į seminarą susirinkę žurnalistai.

Yra ir toks laikraštis

 Kelionės po Lietuvą suteikia naujų įdomių atradimų. Pavyzdžiui, pasirodo, jog Klaipėdos krašte eina nemokamas laikraštis „Labas, kaimyne“. Apie šio leidinio įdomybę jau parašė LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius. Šiaip, kiekvienas pats gali pastudijuoti paminėto laikraščio turinį leidinio tinklalapyje (o kartu ir susimąstyti apie regioninę spaudą, jos funkciją, padėtį etc.).

“Mediaplius“ rekomenduoja #22

Ar dar išlieka takoskyra tarp žiniasklaidos ir ryšių su visuomene? Lietuvoje kartais jos beveik nesimato, tačiau, pasirodo, panašios tendencijos pastebimos ir Didžiojoje Britanijoje. Skaitykite:

PR stunt or the new journalism?: The titans of public relations are going direct to viewers and readers

LŽS – įsivaizduojamoji bendruomenė?

Pastebėjau tik vieną teigiamą ekonominio sunkmečio pasekmę – kolegos pradėjo labiau domėtis galimybe įstoti į Lietuvos žurnalistų sąjungą (LŽS). Baimė dėl ateities privertė daugelį susimąstyti apie būtinybę prisijungti prie bendruomenės, kurios tikslas yra „ginti žurnalistų teises ir laisves“. Tačiau, įstoję į LŽS, dauguma kolegų nusiramina, padeda į kišenę pažymėjimą ir pamiršta apie savo narystę sąjungoje, prisimindami apie ją tik tada, kai tenka mokėti nario mokestį, ar kai prireikia realios pagalbos.

Benedictas Andersonas tvirtino, jog iš esmės visos bendruomenės yra „įsivaizduojamos“. Nagrinėdamas nacionalizmo užgimimo ir vystymosi problematiką, jis pabrėžė, jog joks individas negali pažinoti visų kitų pasaulyje gyvenančių savo tautybės žmonių, todėl jo priklausomybė tautinei ar kalbinei bendruomenei yra įsivaizduojama. Bendruomenė, su kuria jis save sieja, faktiškai egzistuoja individo sąmonėje – jis ją įsivaizduoja kaip tam tikrą visumą, kurios iš tikrųjų nemato.

Pagalvojau, jog LŽS šiandien yra klasikinė „įsivaizduojamoji bendruomenė“ (ypač stambiausieji sąjungos skyriai ir klubai). Laikydamas rankoje sąjungos pažymėjimą galiu įsivaizduoti tam tikrą savo kolegų, disponuojančių tokiais pat pažymėjimais, visumą. Mano vidinis žvilgsnis mato nemenką būrį žmonių visoje Lietuvoje (ir už jos ribų), kuriuos, be minėto pažymėjimo, susieja profesiniai gebėjimai ir panašaus darbo patirtis. Tačiau ar tokio įsivaizdavimo užtenka efektyviam sąjungos darbui?

Liūdna, bet sparčiai augant LŽS narių skaičiui, aktyvių narių skaičius išlieka faktiškai toks pat. Visuose renginiuose, seminaruose, konferencijose, organizuojamuose sąjungos, sutinki iš esmės tuos pačius žmonės. Vilniaus skyriaus atveju tokių kolegų gal susirinktų 30 – 40 (kaip, pavyzdžiui, parodo ne tokia jau ir sena skyriaus visuotinių susirinkimų praktika). Iš esmės, tai vos 15 proc. nuo nuolat augančio skyriaus narių skaičiaus. Likusieji 85 proc. yra įsivaizduojamoji, jei nepasakius – fantominė – bendruomenės dalis.

Mano minėtas B. Andersonas nevertino, ar „įsivaizduojamosios bendruomenės“ principas yra blogas, ar geras. Šis principas buvo tiesiog pateikiamas kaip faktas. Lietuvos žurnalistų sąjungos atveju bendruomenės „įsivaizduojamumas“ yra greičiau neigiamas, nei teigiamas faktorius.

Praeitų metų pradžioje LŽS Vilniaus skyrius išrinko naują savo valdybą, kurioje pradėjau dirbti ir aš. Nusprendėme, jog narių aktyvumas (tiksliau – neaktyvumas) gali būti nulemtas blogos vidinės komunikacijos. Taip manėme tada, tačiau šiandien aš sakyčiau, jog esmė ne komunikacijoje, o kiekvieno nario vidinėje pozicijoje. Žinoma, mes – žurnalistai – esame užsiėmę žmonės, iš mūsų sunku reikalauti papildomo aktyvumo, tačiau savo prioritetus mes visgi nustatome patys. Deja, atrodo, jog dauguma LŽS narių kaip tik LŽS prioriteto sau ir neiškelia.

Tačiau ar pati Lietuvos žurnalistų sąjunga daro ką nors, kad jos bendruomenė būtų labiau reali, nei įsivaizduojamoji? Priimdami naujus narius į LŽS klausiame tik formalių dalykų bei turime tik formalius reikalavimus. Žmogui reikia turėti arba atitinkamą išsilavinimą, arba pakankamai ilgai dirbti žiniasklaidos srityje. Neklausiame esminių dalykų – kodėl žmogus stoja į LŽS, ko jis tikisi iš sąjungos, kaip įsivaizduoja savo vietą joje, su kokiomis iniciatyvomis į ją ateina? Pagalvojau, jog pretendentams į narystę reikėtų įvesti „motyvacinį egzaminą“, ar tiesiog numatyti stojimo anketoje atskirą punktą kūrybinei užduočiai (tikro žurnalisto toks dalykas neturėtų išgąsdinti) – trumpam esė, kuriame stojantysis galėtų išdėstyti savo motyvaciją: tegul jis laisva forma atsako į mano paminėtus klausimus – pirmiausiai, atsako į juos sau pačiam.

Žinoma, apie „motyvacinį egzaminą“ pretendentams į narystę LŽS rašau juokais, tačiau tai nepanaikina klausimo apie motyvaciją kaip tokią, taip pat nepanaikina ir klausimo apie sąjungos bendruomenės įsivaizduojamumą. Nepamirškime, jog šių metų rudenį įvyks visuotinis LŽS suvažiavimas. Be jokių abejonių, lapkričio 27 d. sąjungos bendruomenė įveiks savo įsivaizduojamumą ir, nors Vilniaus Rotušėje irgi susirinks ne visi Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai, tai tikrai bus panašu į realios bendruomenės susiformavimą. Tačiau ar sugebėsime išlaikyti jos realumą kitą dieną (savaitę, mėnesį etc.)? Ko gero, į šį klausimą jau turėtume atsakyti mes – esami LŽS nariai. Vėlgi, atsakyti, pirmiausiai, patys sau.

Viktoras Denisenko

lzs.lt

Venesuela „pribrendo“ cenzūrai

Cenzūra – vienas „aukščiausių pasiekimų“ autoritarinėje valstybėje. Venesuela tam jau „pribrendo“. Kaip buvo pranešta, šioje šalyje įsteigta speciali agentūra, kuri stebės, ar visuomenės informavimo priemonės „nepažeidžia valstybės interesų“? Šios agentūros galioje bus uždrausti arba apriboti įvairių pranešimų platinimą.

Kova su „nepageidautina informacija“ yra bendras visų nelaisvų režimų bruožas. Šios kovos tikslas – laikyti visus informacijos kontrolės svertus savo rankose. Tad nenuostabu, kai žinia apie cenzūruojančios agentūros įsteigimą ateina iš tokios šalies, kaip Venesuela. Šios valstybės vadovas Hugo Chavezas per pastaruosius metus užsirekomendavo kaip klasikinis autoritarinis lyderis. Cenzūros įvedimas yra (deja) dėsningas jo sukurto režimo evoliucijos etapas.

Viktoras Denisenko

Lietuvos informacinėje erdvėje – du nauji leidiniai

Delfi portalo skiltys „Media“ praneša net apie du naujus leidinius, kurie šiais metais įeina į Lietuvos informacinę rinką. Tai nekomerciniai leidiniai, skirti platinti nemokamai. Gana panašus yra ir jų kelias pas skaitytoją.

Pirmas iš leidinių – žurnalas „Homo“, skirtas gvildenti tolerancijos ir žmogaus teisių temas. Kol kas šis žurnalas buvo pasiekiamas tik internetu (www.homo-mag.lt), tačiau artimiausiu metu planuojama atspausdinti popierinį šio žurnalo tiražą (600 egz.). Nedidelius naujų žurnalo numerių tiražus planuojama spausdinti ir ateityje, bei platinti juos nemokamai įvairiose socialinėse erdvėse.

Kitas leidinys – naujas studentiškas laikraštis „Jaunimo balsas“, kuris kuriamas studentų-entuziastų iš skirtingų Lietuvos rajonų. Kol kas šį laikraštį irgi galima skaityti internete (www.jaunimobalsas.lt), bet rudenį turėtų pasirodyti ir popierinė šio leidinio versija.

Ką gi, nors krizė dar galutinai neatslūgo, džiugu matyti, jog Lietuvos informacinėje erdvėje kažkas tai vyksta – kuriasi nauji leidiniai, gvildenamos naujos idėjos etc.

Konstruktyvi žurnalistika – ar tikrai naujas reiškinys?

Mes nesame kokie nors išskirtiniai… Vokietijoje žurnalistai ir leidėjai irgi mano, kad „bloga naujiena – tai gera naujiena“. Apie tai vakar „Žurnalistų pusryčių“ susitikime kalbėjo Michaelis Gleichas. Svečias iš Vokietijos pristatė naują, prieštaraujančia minėtam posakiui, žurnalistikos rūšį – „konstruktyviąja žurnalistika“. Žinoma, galima pasiginčyti, kiek ši rūšis yra nauja. Faktiškai, tai, apie ką kalbėjo M. Gleichas, jau yra žinoma kokybiškos, tiriamosios, (iš dalies) mokslo populiarinimo žurnalistikos vardu. Tiesa, esmės tai nekeičia.

M. Gleichas ir jo komanda vykdo skirtingus žurnalistinius projektus, vadovaudamiesi nuostata, jog „pati geriausia naujiena yra gera naujiena“. Jie aprašo gerosios / pozityviosios patirties pavyzdžius (beje, ne tik aprašo, bet ir kartais nufilmuoja, paruošia radijo laidas etc), o po to parduoda tas istorijas solidžiausiems Vokietijos leidiniams, kartais – rengia pagal tas istorijas knygas ir pan. Pasak M. Gleicho, pagrindinis koziris šioje veikloje yra paruošiamos medžiagos kokybė (išsamus žurnalisto atliktas tyrimas, geros nuotraukos etc). Tiesa, M. Gleicho ir jo bendraminčių veikla yra palaikoma ir rėmėjų lėšomis.

Pristatyta „konstruktyvios žurnalistikos“ patirtys tikrai atrodė patraukliai (kaip ir dauguma kitų idėjų, pristatytų per ankstesnius „Žurnalistų pusryčių“ susitikimus). Tačiau kiekvieną kartą man neduoda ramybės viena mintis: ar tai [kokia nors iš pristatytų patrauklių idėjų] galėtų prigyti Lietuvoje? Atrodytų, formaliai jokių kliūčių nėra. Manau, nemažai žurnalistų pas mus norėtų gyventi ir dirbti taip, kaip gyvena ir dirba M. Gleichas. Tačiau entuziazmas yra dar ne viskas. Finansinis klausimas – štai tas svarbus faktorius, kurio neįmanoma ignoruoti. Ar daug pas mus atsirastų įmonių ir verslininkų, kurie ryžtųsi tapti „geros žinios“ rėmėjais? Ar daug jų paremtų tikrą, išsamų ir ilgalaikį žurnalistinį tyrimą? Iš tikrųjų, šie klausimai nėra retoriniai. Kiekvienas galėtų atrasti į juos atsakymą: optimistas – savo, pesimistas – savo.

Aš, deja, nesu optimistas.

Viktoras Denisenko