Konstruktyvi žurnalistika – ar tikrai naujas reiškinys?

Mes nesame kokie nors išskirtiniai… Vokietijoje žurnalistai ir leidėjai irgi mano, kad „bloga naujiena – tai gera naujiena“. Apie tai vakar „Žurnalistų pusryčių“ susitikime kalbėjo Michaelis Gleichas. Svečias iš Vokietijos pristatė naują, prieštaraujančia minėtam posakiui, žurnalistikos rūšį – „konstruktyviąja žurnalistika“. Žinoma, galima pasiginčyti, kiek ši rūšis yra nauja. Faktiškai, tai, apie ką kalbėjo M. Gleichas, jau yra žinoma kokybiškos, tiriamosios, (iš dalies) mokslo populiarinimo žurnalistikos vardu. Tiesa, esmės tai nekeičia.

M. Gleichas ir jo komanda vykdo skirtingus žurnalistinius projektus, vadovaudamiesi nuostata, jog „pati geriausia naujiena yra gera naujiena“. Jie aprašo gerosios / pozityviosios patirties pavyzdžius (beje, ne tik aprašo, bet ir kartais nufilmuoja, paruošia radijo laidas etc), o po to parduoda tas istorijas solidžiausiems Vokietijos leidiniams, kartais – rengia pagal tas istorijas knygas ir pan. Pasak M. Gleicho, pagrindinis koziris šioje veikloje yra paruošiamos medžiagos kokybė (išsamus žurnalisto atliktas tyrimas, geros nuotraukos etc). Tiesa, M. Gleicho ir jo bendraminčių veikla yra palaikoma ir rėmėjų lėšomis.

Pristatyta „konstruktyvios žurnalistikos“ patirtys tikrai atrodė patraukliai (kaip ir dauguma kitų idėjų, pristatytų per ankstesnius „Žurnalistų pusryčių“ susitikimus). Tačiau kiekvieną kartą man neduoda ramybės viena mintis: ar tai [kokia nors iš pristatytų patrauklių idėjų] galėtų prigyti Lietuvoje? Atrodytų, formaliai jokių kliūčių nėra. Manau, nemažai žurnalistų pas mus norėtų gyventi ir dirbti taip, kaip gyvena ir dirba M. Gleichas. Tačiau entuziazmas yra dar ne viskas. Finansinis klausimas – štai tas svarbus faktorius, kurio neįmanoma ignoruoti. Ar daug pas mus atsirastų įmonių ir verslininkų, kurie ryžtųsi tapti „geros žinios“ rėmėjais? Ar daug jų paremtų tikrą, išsamų ir ilgalaikį žurnalistinį tyrimą? Iš tikrųjų, šie klausimai nėra retoriniai. Kiekvienas galėtų atrasti į juos atsakymą: optimistas – savo, pesimistas – savo.

Aš, deja, nesu optimistas.

Viktoras Denisenko