Šansas mokamo turinio šalininkams

(pratęsiant temą)

Žiūrinėdamas, kas naujo vyksta globalioje žiniasklaidos sferoje Europos žurnalistikos centro tinklalapyje aptikau naujieną, jog šeši didieji Prancūzijos laikraščiai ruošiasi atidaryti internete bendrą „virtualų spaudos kioską“ (virtual newsstand). Jis turėtų pradėti veikti jau rugsėjo mėnesį. Čia tokie leidiniai kaip „Le Monde“, „Liberation“, „Le Figaro“, „Les Echos“, „Le Parisien“ ir „L’Equipe“ parduos interneto vartotojams savo straipsnius. Portalas pasiūlys skaitytojams kelis paslaugų paketus – vartotojai galės prenumeruoti tik konkrečius straipsnius arba visą į portalą talpinamą informaciją.

Tradicinė spauda priversta keltis į internetą. Tai yra savotiška šiandieninė prievolė, modernumui mokama duoklė. Tačiau pasaulyje, taip pat ir Lietuvoje, netyla diskusijos apie tai, kokia yra naujienų internete ateitis – mokama ar nemokama? Buvau sutikęs ir vienos, ir kitos vizijos šalininkų. Galima teigti, jog mūsų šalyje, bent jau kol kas, praktiškai laimi pirmoji vizija: greitos naujienos (tartum greitas maistas) ir, svarbiausia, beveik nemokamai (beveik dėl to, jog vartotojas vienaip ar kitaip moka už interneto paslaugas). Kol kas tokios idėjos šalininkų yra dauguma.

Tačiau laisvos ir nemokamos informacijos migracija internete turi ir savo tamsiąją pusę. Vis dažniau pastebiu, jog populiariausių Lietuvos internetinių portalų turinys pradeda dubliuotis. Kalbu net ne apie informacinius pranešimus, kurių pagrindą sudaro visuose portaluose aptinkama BNS ar ELTOS pateikta informacija. Bet koks analitinis straipsnis, patekęs į virtualią erdvę, būna tiražuojamas visuose naujienų portaluose. Perėjęs iš vieno informacinio portalo į kitą, dažnokai gali pastebėti, jog didžioji dalis turinio čia nėra nauja, nes tu tai jau matei pirmame tinklalapyje. Todėl, galiausiai, portalo pasirinkimą lemia ne jo pateikiamo turinio įdomumas ar originalumas (kurio beveik nebelieka), o navigacijos patogumas ir dizaino malonumas akiai.

Galbūt tai ir yra šansas mokamos informacijos internete šalininkams. Numanoma, jog Lietuvoje atsirastų interneto vartotojų, kurie būtų pasiryžę mokėti už originalias analitines medžiagas. Kitas klausimas, kiek platus yra tokių vartotojų ratas? Ar jų skaičius būtų pakankamas tam, jog toks internetinis projektas pasiteisintų? Prisiminus patarlę, jog „vienas lauke ne karys“, sakyčiau, kad prancūziškų laikraščių pavyzdys, kuriuo ir pradėjau šį straipsnį, galimai rodo išeitį visiems mokamo turinio internete šalininkams, taip pat ir Lietuvoje.

Mūsų rinka nėra didelė. Ji akivaizdžiai neprilygsta nei Prancūzijos, nei net kaimyninės Lenkijos rinkai. Jeigu kiekvienas rimtas leidinys pradės kurti savo atskirą mokamą informacinį portalą bei velsis į žūtbūtinę kovą dėl vartotojų, pasirengusių mokėti už turinį, galima prognozuoti potencialų visų tokio pobūdžio projektų fiasko. Tačiau apjungę savo jėgas visi mokamo turinio šalininkai gali sukurti vieną,  tačiau tikrai labai gerą informacinį portalą, kuriame kiekvienas vartotojas galės atrasti jį dominančias temas bei straipsnius (ir užprenumeruoti tik jas, nemokėdamas už kitą, jam neįdomų ir nereikalingą turinį). Sakyčiau, jog būtent šia linkme reikėtų judėti mokamos informacijos internete šalininkams – tai jų šansas.

Viktoras Denisenko

lzs.lt

Žurnalistai už taiką 2010

Kviečia tradicinis žurnalistų sąskrydis “Žurnalistai už taiką“

Organizatorius – Lietuvos žurnalistų sąjunga.

Dalyviai  – visi pageidaujantys žurnalistai.

SĄSKRYDŽIO PROGRAMA

Rugpjūčio 14 d.

Iki 11 val. žurnalistų atvykimas

(iš Vilniaus ir Kauno autobusais, kiti – lengvaisiais automobiliais)

11 val. ekskursija

Palėvenės dominikonų vienuolyne ir bažnyčioje

(pakrikštytas architektas L. Stuoka-Gucevičius, vienintelis Aukštaitijoje vėlyvojo baroko pavyzdys).

12-13 val. pietūs gamtoje, Kupos upės slėnyje, Kupiškyje.

14 val. Ripkos varžybos stadione. Lauko tenisas (reikia savo rakečių), Kvadratas (reikia savanorių)

Traukinukas „Pupsiukas“ vežioja dalyvius po Kupiškį. 20-25 asmenys vienu reisu, maršruto trukmė – 40 min.

Kaina: 2-3 Lt/ žmogui.

18 val. – žurnalistų stovyklos įsikūrimas Kupiškio marių saloje

(savo palapinėse stovykloje arba Kupiškio moteliuose individualiai).

19 val. vakarienė – tradicinė medžiotojų sriuba „bliauka“, tradicinis lietuviškas alus

Plaukiojimas vikingų laivu (16 vietų), kaina po 2-3 Lt

20.30 – 3 val. Vakarinė renginio dalis

Autentiškas vietos kolektyvas „Kupkėmis“, grupė „Netiekto“, diskoteka su DJ.

Rugpjūčio 15 d.

9-10 val. Bendri pusryčiai

Kopūstų sriuba su bandele

Svarbi informacija dalyviams:

1. Sąskrydžio dalyviai gali registruotis iki rugpjūčio 10 d. tel. 2121374 arba e. paštu mokymai@lzs.lt
2. Visus sąskrydžio dalyvius/rėmėjus organizatoriai nemokamai nuveš/parveš į/iš renginį autobusais (maršrutai Vilnius-Kupiškis, Kaunas-Kupiškis), pamaitins 3 kartus, pavaišins lietuvišku alumi ir pamalonins smagia programa. Sąskrydžio rėmėjai/dalyviai turi pervesti į LŽS sąskaitą (A/s LT397044060000279241 AB SEB bankas) 50 litų iki rugpjūčio 10 dienos. Mokėjimo paskirtis – PARAMA SĄSKRYDŽIUI.
3. Kiti sąskrydžio dalyviai gali registruotis be paramos renginiui, tačiau visais maitinimo, kelionės ar kitais klausimais rūpinasi patys (paprastai tai kainuoja brangiau)

Pirmasis Baltijos kanalas – ir lietuviškai

DELFI praneša, jog nuo 2010 metų pabaigos rusakalbis Pirmasis Baltijos kanalas pradės transliuoti laidas skaitmeninės televizijos žiūrovams ne tik rusiškai, bei ir lietuviškai. Kanalo, kuris valdomas iš Latvijos, atstovai atmeta politinius tokio sprendimo motyvus. Tuo tarpu VU Komunikacijos fakulteto dekanas, LŽS Vilniaus skyriaus narys Andrius Vaišnys mano, jog “Rusijos informacinės erdvės plėtra Lietuvoje – politinis Rusijos sprendimas formuoti prorusišką požiūrį į įvykius ir stiprinti prielankumą vadinamosios nostalgiškosios filosofijos plitimui.“

Prancūzų spauda vienijasi virtualioje erdvėje

Kaip išgyventi globalioje konkurencinėje erdvėje? Šeši prancūzų laikraščiai pasiekė susitarimą sukurti bendrą virtualųjį „spaudos kioską“, kuriame vartotojai galėtų nusipirkti jų generuojamą turinį. Projekte dalyvauja „Le Monde“, „Libération“, „Le Figaro“, „Les Echos“, „Le Parisien“ ir „L’Equipe“. Virtualus kioskas turėtų pradėti veikti jau nuo rugsėjo. Tokiu būdu prancūzų spauda ruošiasi konkuruoti su kitais globaliais naujienų portalais, tokiais kaip, pavyzdžiui, Google News.

Šaltinis: France to launch virtual newsstand as alternative to Goole News

Brazilijoje futbolininkai užpuolė žurnalistą

Futbolas – rimta aistra (tai galėjome pamatyti ir per neseniai pasibaigusi Pasaulio čempionatą). Brazilijoje futbolas yra tiesiog gyvenimas (kaip pas mus krepšinis – „antroji religija“). Tuo galėjo įsitikinti ir žurnalistas Roke Santosas, uždavęs po vieno iš nacionalinio čempionato mačo „banalų“ klausimą „Gojaso“ komandos treneriui. Paklausti apie „prarastą pergalę“ „Gojaso“ treneris ir žaidėjai įsiūto ir užpuolė žurnalistą tiesiog aikštėje. Žiūrėti video

ŽEIT – nauju adresu

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba pranešė, jog š.m. liepos 12-13 d.  ji persikėlė į kitas administracines patalpas.
Nuo 2010 m. liepos 13 d. įstaigos adresas yra Šeimyniškių g. 3A, 09312 Vilnius (įėjimas iš Slucko g. pusės).
Dėl įstaigos persikraustymo į naujas patalpas galimi techniniai ryšio (telefono, interneto) nesklandumai.
ŽEIT atsiprašo dėl galimų nepatogumų.

Skaitytojai atrieda, atidunda

Nei iš šio, nei iš to prisiminiau linksmą „Anties“ dainą apie zombius, kurie „atrieda, atidunda“. Zombiai, arba atgiję numirėliai – klasikinis masinės kultūros objektas, simbolizuojantis svetimumą, baimę, grėsmę. Tačiau, prie ko čia žiniasklaidos aktualijos?

Neseniai perskaičiau apie Delfi portalo paleidžiamą naują projektą „DELFI pilietis“, kuris apibūdinamas kaip „piliečių naujienų portalas“. Jo dalyviams – paprastiems skaitytojams – siūloma rašyti (fotografuoti, filmuoti) apie tai, kas vyksta jų „mieste, kaime ar net kieme“. Kitaip sakant, čia puikus pavyzdys to, kaip skaitytojams siūloma „tapti žurnalistais“, perimti profesionalių informacijos rengėjų funkcijas.

Beje, tai ne pirmas toks projektas Lietuvoje. Dar ankščiau šią idėją, atitinkančią pasaulines tendencijas, realizavo „15 minučių“ portalas su savo iniciatyva „Įkrauk žinių“. Taigi, tai, apie ką su tokiu siaubu kalbėjo ir tebekalba žiniasklaidos srities specialistai – įvyko: diletantai stumia nuo pjedestalo profesionalus.

Skaitytojai atrieda, atidunda – į žurnalistų teritoriją. Jie, kaip zombiai, akimirksniui užima erdvę, išstumdami iš jos iki šiol dominavusią rūšį. Jie „suvalgo“ informacinę erdvę, pertvarko ją pagal savo įsivaizdavimą. Ar atėjo laikas skambinti pavojaus varpais?

Rimtos diskusijos apie situaciją, kai kiekvienas žmogus, pasinaudodamas dabar egzistuojančiomis techninėmis priemonėmis, gali būti pats sau žurnalistas, leidėjas, televizijos ar radijo (vaizdo ir garso siužetų) kūrėjas netyla jau kelis metus. „Informacijos pateikimo profesionalumo atžvilgiu šiandien išgyvename didžiulę krizę, kuri sukelia tam tikrą pasimetimą. Štai kažkas pabandė pažaisti su informacija ir jam jau atrodo, kad jis tapo profesionaliu žurnalistu. Tai matydami komunikacijos profesionalai truputį išsigando. Ar jie dar bus reikalingi ateities informacijos gamybos fabrikuose?“, – taip neseniai viename mano darytame interviu, apibūdindamas šią situaciją, kalbėjo VU Žurnalistikos instituto direktorius Žygintas Pečiulis.

Požiūris į skaitytojų prasiveržimą į profesionalios informacijos rengimo sferą svyruoja nuo kraštutinio pesimizmo iki atsargaus optimizmo. Pesimistai mano, jog diletantai greitai išstums iš šios sferos visus profesionalus. Optimistai teigia, jog profesionalumo poreikis vis vien išliks, o diletantai tiesiog nesusitvarkys su visomis informacijos rengimo funkcijomis.

Kaip ten bebūtų, portalai, kurių turinį kuria patys skaitytojai, šiandien jau tapo realybe. Su kiekvieną dieną vis rimčiau žiūrima ir į tinklaraščius (tiksliau – į tam tikrus jų autorius). Perduoti informaciją – patalpinti ją internete – užima kelias sekundes, be to – tai jau galima padaryti tiesiog mobiliuoju telefonu. Taigi, skaitytojai tikrai atrieda, atidunda į informacinę erdvę, jie jau nebėra vien pasyvūs stebėtojai ir tai tampa rimtu iššūkiu profesionaliems žurnalistams. Tačiau taip pat neskubėčiau dėl to pulti į paniką. Galiausiai, toks iššūkis – gera dingstis mums, žurnalistams, tobulėti. Sakyčiau, jog atėjo laikas apginti savo profesionalumą darbais.

Viktoras Denisenko

J. Vileišos premijos konkursas

Pranešame, jog iki rugsėjo 1 d. galima pateikti darbus dalyvauti J. Vileišio premijos konkurse. Darbai pateikiami už 2009 liepos 1 – 2010 liepos 1 laikotarpį.

Dėl detalesnės informacijos žiūrėkite konkurso nuostatas.

Konkurso nuostatos

Mobilioji ateitis

BBC rašo apie masinę „mobilizaciją“ (ne apie šaukimą į karą, o apie mobiliųjų telefonų paplytimą pasaulyje). Per gana trumpą laiką mobilus telefono aparatas tapo ne tik ir ne tiek telefonu, kiek universalia komunikacijos priemone. Apie šį fenomeną turėtų susimąstyti ir visuomenės informavimo priemonių leidėjai. Jau šiandien galima kalbėti apie pastebimą kategoriją žmonių, kurie skaito naujienas savo mobiliajame telefone (tai atitinka bendrai greitėjantį gyvenimo tempą). Ko gero, tokie pasikeitimai turės įtakos ir naujienų paruošimo principams, o tai reiškia – ir profesionaliam žurnalisto pasiruošimui. Ką gi, atrodo, jog mobilioji ateitis jau beldžiasi į duris (o tiksliau, žengia per slenkstį).

Vardan laisvo žodžio

Ką reiškia leisti opozicinį laikraštį autoritarinėje šalyje? „Tokiose sąlygose gali išgyventi tik bepročiai. Prisiekę fanai“, – sako Josifas Seredičius, Baltarusijoje leidžiamo laikraščio „Narodnaja volia“ vyriausias redaktorius. „Mes kiekvieną dieną sėdime lyg ant parako statinės. Kas gali mums pasakyti, kas bus rytoj ar poryt – su laikraščiu, su kiekvienu iš mūsų, su mūsų skaitytojais? Bet nežiūrint į tai mes dirbame“, – pabrėžia jis. Šiemet „Narodnaja volia“ švenčia jau penkiolikos metų sukaktį. Pasak J. Seredičiaus, jam pačiam sunku patikėti, jog jo laikraštis sugebėjo išsilaikyti tiek metų. „Ačiū Dievui, jog yra žmonių, kuriems reikalingas laisvas žodis, kuriems reikalinga demokratija Baltarusijoje. Dėl jų mes ir dirbame“, – sako J. Seredičius.