Suvažiavimui artėjant: Vilniaus skyriaus valdyba siūlo LŽS įstatų pataisas

Vilniaus skyriaus skyriaus valdyba, kurioje vienu metu buvo net 5 valstybės tarnautojai (dabar – 4, nes į tikrojo žurnalisto statusą grįžo dr. Audronė Nugaraitė), posėdyje apsvarstė kelis klausimus, susijusius su suvažiavimu.

Vienas jų – Dėl LŽS įstatų. 4.3.3 ir 8.1.

Dabar galiojančiuose LŽS įstatuose yra:

4. 3. LŽS tikraisiais nariais negali būti:

…

4. 3. 3. asmenys, turintys politiko, valstybės tarnautojo ar pareigūno statusą.

Vilniaus skyriaus valdyba siūlo:

4.3.3. asmenys, gaunantys atlygį už politinę veiklą.

Tokį siūlymą – kad valstybės tarnyboje dirbantys žurnalistai būti tikraisiais nariais – padiktavo kasdienybė. Nemažai labai aktyvių mūsų skyriaus narių – žurnalistų šiuo metu dirba valstybės tarnyboje – teismuose, ministerijose, Seimo narių padėjėjais. Taigi yra nariai korespondentai be balsavimo teisės suvažiavime, be teisės būti renkamais skyrių, klubų pirmininkais. Kodėl aktyvūs, patirtį turintys žmonės stumiami į kasdienybės paraštes? Kodėl Ramunė Sakalauskaitė, Loreta Jastramskienė, Sigita Jacinevičienė-Baltaduonė, Birutė Balynienė, Raimonda Karnackaitė ir daugelis kitų, šiuo metu valstybės tarnyboje dirbančių žmonių, yra priešpastatomi redakcijose dažnai užsakomuosius straipsnius, užsakomąsias laidas kuriantiems ir taip kur kas labiau priklausomiems nuo visokių įtakų žurnalistams-tikriesiems LŽS nariams. Drįstu teigti, kad valstybės tarnautojai gali kur kas aktyviau ginti žurnalistų teises, negu tie, kurie dirba redakcijose ir yra tiesiogiai priklausomi nuo savo darbdavio, dažnai tikrai nesuinteresuoto, kad tas žurnalistas būtų laisvas.

Klausiate, ar eitų valstybės tarnautojas ginti žurnalistų teisių? Pavyzdys, kai neseniai Dainius Radzevičius paskelbė iniciatyvą prisidėti prie profsąjungų piketo ir susirinkti devyniems žmonėms, jo kvietimą išgirdo septyni senjorai- tikrieji nariai ir viena valstybės tarnautoja. Šiemet Kovo 11-ąją, kai Vilniaus Gedimino prospektu ėjo didžiulė eisena, kurioje turėjome progos dar kartą priminti apie garbingą žurnalistiką, dalyvavo dvi valstybės tarnautojos, LŽS pirmininkas, keli senjorai ir keli aktyvūs Vilniaus skyriaus nariai. Buvo labai liūdna, kad mūsų grupelė buvo tokia maža, kai tuo tarpu kitų profesinių organizacijų buvo tiesiog miškas…

Valstybės tarnautojai neturi būti išeliminuojami iš skyrių, klubų veiklos. Mes nenorime, kad iš mūsų būtų paimamas tik nario mokestis, o balso nenorima girdėti. Kolegė Alma Mosteikaitė iš Alytaus sako, kad braunasi visokie į Žurnalistų sąjungą. Bet juk tuos „visokius“ priima LŽS valdyba. Skyriai ar klubai čia neturi jokios balso teisės. Pas mus, Vilniaus skyriuje, yra ir bankininkų, ir istorikų, ir buvusių merų, ir ambasadorių, kuriuos į LŽS priėmėme tikrai ne mes, Vilniaus sk. valdyba, ir dėl to niekaip nekalti šiandien valstybei tarnaujantys žurnalistai, išrinkti į skyriaus valdybą.

Suprantame, kad LŽS pirmininkas tikrai neturi būti valstybės tarnautojas. Tačiau kodėl skyriams, klubams negali vadovauti tokį statusą turintis žurnalistas? Gali būti, kad užsienio patirtis šiuo klausimu yra kitokia, tačiau Lietuvoje, kur dar labai aktyviai reikia ginti žurnalistų teises ir laisves, aktyvūs žmonės taip lengvai neturėtų būti „nurašomi“. Manau, kad LŽS Taryboje nuskambėjo labai geras pasiūlymas – valstybės tarnyboje dirbantys žurnalistai privalo nurodyti savo galimus interesų konfliktus. Ir tuo viskas būtų išspręsta.

Norėčiau būti teisingai suprasta – siūlomas įstatų pakeitimas – ne Arlauskienės problema. Artimiausiu metu gali būti ir visos LŽS problema, nes kas vadovauja skyriams ir klubams? Aktyviausi, nebijantys iššūkių, naujovių žurnalistai. Na atsitiks taip, kad į valstybės tarnybą išeis Klaipėdos, Kauno ir kt. skyrių, Esperantininkų, Kelionių ir kt. klubų pirmininkai. Juos teks perkelti į kitą „narių korespondentų“ eilutę. Sakote, bus išrinkti kiti. Būtų šaunu, jeigu visi kolegos, ypač jaunesni, norėtų dirbti šį, visuomeninį, darbą, kuris reikalauja labai daug energijos, savo laiko aukojimo ir už kurį nėra mokama. Prieš kurį laiką, renkant Vilniaus sk. pirmininką, visuotiniame susirinkime iš kelių šimtų skyriaus narių dalyvavo vos kelios dešimtys, iš jų į valdybą išrinkome devynis aktyviausius, iš kurių net penki buvo valstybės tarnautojai. Žinoma, nepakeičiamų žmonių nėra, privalo būti rotacija, tačiau vardan stabilumo prašau labai atsakingai pasvarstyti šį Vilniaus skyriaus valdybos siūlymą.

Vilniaus skyriaus valdyba siūlo dar vieną LŽS įstatų pataisą.

Dabar yra:

8. 1. LŽS valdyba yra kolegialus valdymo organas, kurį sudaro LŽS pirmininkas ir skyrių/klubų pirmininkai. Valdybos pirmininkas yra LŽS pirmininkas.

Siūlome:

8.1. LŽS Valdyba yra kolegialus valdymo organas, kurį sudaro LŽS pirmininkas ir skyrių/klubų pirmininkai arba skyrių/klubų deleguoti asmenys. Valdybos pirmininkas yra LŽS pirmininkas.

Aurelija Arlauskienė,
LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė,
LŽS Etikos komisijos pirmininko pavaduotoja

Kviečiame į susitikimą

Spalio 20 d.17.30 val. Adomo Mickevičiaus bibliotekoje įvyks žurnalistės, LŽS Vilniaus skyriaus narės Daivos Červokienės knygos „XXI amžiaus Lietuvos žolininkai: kaip įveikti ligas“ antrosios tiražo dalies sutiktuvės – pokalbis „Ar vaistažolės ir liaudies medicina gali padėti sveikti“.

Knygoje pasakojama apie garsiausius šalies žolininkus. Aukščiausios kategorijos provizorė, ekologinio vaistažolių ūkio savininkė Jadvyga Balvočiūtė, Lietuvos onkologijos instituto Fitoterapijos laboratorijos vedėjas dr. Juozas Ruolia, šalies fitoterapijos centro vadovas vaistininkas dr. Juozas Vasiliauskas, žolininkė veterinarijos gydytoja Adelė Karaliūnaitė, „Žolinčių akademijos“ nariai ir kiti tarsi siūlo suvokti, kad liga – tai raginimas kažką keisti, gyventi sveikiau ir dalijasi savo sveikatos patirtimi bei receptais.

„Toks artimas ir toks nepažįstamas kraštas…” (įspūdžiai iš kelionės po Šalčininkų rajoną)

Gražios bažnyčios ir dvarai, nuostabus kraštovaizdis, meną puoselėjantys žmonės ir unikaliosios Paulavos respublikos rūmų liekanos… Tas ir dar daug kitokių įdomybių bei netikėtumų laukia kiekvieno, panorusio susipažinti su Šalčininkų rajonu. Keliauninkams nebūtina krautis lagaminų, rezervuoti viešbučių, daužyti taupyklių – rytą iš sostinės išvažiavęs, minimumą pinigų išleidęs, vakarop grįši namo kupinas gražių įspūdžių.

Tačiau tam, kad kelionė  į šį, vos keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolusį kraštą, būtų turininga, privalu namuose palikti visas išankstines, kažkada kažkieno suformuotas nuostatas apie jį. Būtent taip nusiteikęs  žurnalistų desantas  vieną gražią spalio dieną iš Vilniaus pasuko pietinėn Lietuvos dalin. Ir jau už pusvalandžio Lietuvos žurnalistų sąjungos Pokalbių klubo koordinatorės Aldonos Armalės  iniciatyva suburtus keliauninkus prie Šalčininkų rajono savivaldybės pastato pasitiko meras Zdislavas Palevičius ir jo komanda.

Ašara žurnalistės aky…

Pirmasis aplankytas objektas –  Vagnerių giminės dvaro rūmai, kuriuose dabar veikia Stanislavo Moniuškos menų mokykla. Ilgametis šios mokyklos direktorius Vladislavas Bogdanovičius papasakojo, kad šioje mokykloje veikia Fortepijono, Akordeono, Styginių instrumentų, Pučiamųjų instrumentų, Dailės, Choreografijos skyriai. Iš viso čia mokosi  225 vaikai (šiame rajone veikia 3 muzikos mokyklos – Šalčininkuose, Eišiškėse, Jašiūnuose). Auksu tviskančioje salėje įvyko mini koncertas: Davidas Petrosianas skambino fortepionu, Jovita Jankelaitytė dainavo, o Julija Ivanovskaja ir Rolandas Jatkevič susirinkusiųjų jausmus virpino virtuoziškais akordeono garsais. Viskas buvo taip gražu, jausminga ir tikra, kaip ir ašaros žurnalistės Viktorijos akyse, kurių ji visai nesigėdijo… O Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Dainius Radzevičius nepaleido iš rankų „išmanaus” telefono,  gaudžiusio vaizdus ir žodžius, kuriuos vėliau perkėlė į savo  blogą
. D.Radzevičius pasiūlė merui Plento gatvę, kurioje veikia minėta mokykla, pavadinti Menų arba St.Moniuškos gatve. Z.Palevičius pažadėjo idėją perduoti rajono tarybai. Beje, tadien įdomių minčių dėl galimo LŽS ir Šalčininkų rajono bendradarbiavimo kilo ir Vilniaus skyriaus pirmininkei Aurelijai Arlauskienei, pažadėjusiai parengti konkretų to bendradarbiavimo projektą.

Šviesos dailininkė

Vėliau buvo Tabariškės, kuriose gimė Vilniaus vyskupas Motiejus Taboras (1491-1507). Čia apžiūrėta medinė, 1770 metais statyta bažnyčia, 18 a. varpinė ir, žinoma, tautodailininkės Anos Krepštul muziejus. Savamokslės dailininkės sesuo Danuta Moločko papasakojo apie prieš trejus metus mirusios sesers sunkų gyvenimo kelią, supažindino su muziejaus eksponatais. 2007 metų  rudenį Vilniaus skyriaus žurnalistai aplankė dailininkę jos namelyje, fotografavosi. Pasirodo, buvome paskutiniai ekskursantai, matę ją gyvą – po kelių savaičių 75-erių kūrėja mirė. Nuo jaunystės sirgusi sunkia liga Ana sukūrė daugiau kaip 3 tūkstančius aliejiniais dažais tapytų paveikslų, nuostabiai siuvinėjo tik jai vienai žinoma technika. Danutos liudijimu, šviesos kupinų Anos darbų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Australijoje, Rusijoje.  Savivaldybės išlaikomame A,.Krepštul muziejuje eksponuojami 48 jos darbai.

Pralenkęs laiką

Turgeliuose, kurių kapinėse palaidotas Vilniaus universiteto rektorius Simonas Malevskis (1759-1832), aplankyta ir didelė, prieš daugiau kaip 100 metų pastatyta mūrinė bažnyčia. Jos klebonas ne tik papasakojo bažnyčios istoriją, bet ir pademonstravo įdomiai sumontuotą, ekonomišką  pastato šildymo įrangą. Turgelių Povilo Ksavero Bžostovkio vidurinės  mokyklos direktorė Lucija Jurgelevič pakvietė į mokykloje įsikūrusį muziejų, kuriame yra daugiau kaip 3 tūkst. eksponatų, liudijančių , liudijančių apie šiose apylinkėse prieš beveik 250 metų P.K. Bžostovskio įkurtą Paulavos respubliką.

1767 m. jaunas kunigas, tuometinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjas P.K.Bžostovskis, studijavęs teologiją Romoje, vėliau paskirtas LDK didžiuoju raštininku, nusipirko dvarą prie Merkio ir pradėjo jį savaip tvarkyti. Pavadino savo vardu – Paulava, panaikino tuo metu klestėjusią baudžiavą – lažą pakeitė mokesčiu, įkūrė valstiečių savivaldos bendruomenę su dviejų rūmų parlamentu. Respublika, gyvavusi apie 30 metų, turėjo savo pinigus, miliciją, gydytoją. P.K.Bžostovskis rūpinosi pavaldinių švietimu, įsteigė mokyklą. Mokė ūkininkauti – dvaro pajamos buvo padidėjusios net kelis kartus. Paulavos respubliką pripažino tuometinis Seimas. 1794 m. P.Bžostovskiui išvykus į Drezdeną, naujasis valdytojas atšaukė Paulavos reformą, grąžino baudžiavą. Apie žmogų, visų šimtmečiu pralenkusį laiką, liudija minėto muziejaus eksponatai ir nostalgiškai styrančios Paulavos respublikos rūmų sienos.

Kur vaikščiojo Adomas Mickevičius

Vos 25 km nuo Vilniaus nutolusiuose Jašiūnuose aplankytos trys šiame miestelyje veikiančios lietuvių, lenkų ir rusų vidurinės mokyklos. Ypatingai originaliai sutiko pastarųjų dviejų mokyklų auklėtiniai, gražia lietuvių kalba žurnalistams išaiškinę, ko jie, jaunoji karta, tikisi iš plunksnos ir eterio darbininkų. Jašiūnų “Aušros” vidurinėje mokykloje sutikome  mokytoją Vidą Domarkienę, čia jau 9 metus atvažiuojančią dėstyti istorijos iš…Dubingių. Mokytoja kalbėjo apie savo profesiją, dėstomą dalyką, o mes labai pavydėjome jos auklėtiniams.

Kazimieras Karpičius, Jašiūnų Mykolo Balinskio mokyklos direktorius, pasakojo apie Jašiūnų dvarą, vieną svarbiausių 19 a. kultūros centrų Vilniaus krašte, kuriame lankėsi daug to meto šviesuolių. “Istoriniai šaltiniai liudija, kad Jašiūnuose ne kartą lankėsi ir poetas Adomas Mickevičius”, – sakė LŽS Vilniaus skyriaus valdybos narys, A.Mickevičiaus muziejaus direktorius Rimantas Šalna, tądien svetingai priėmusiems šeimininkams, dovanojęs savo knygų.

Gražiai prižiūrimose Jašiūnų mokslininkų kapinaitėse ilsisi ir Vilniaus universiteto rektorius, astronomas, matematikas Jonas Sniadeckis, jo brolis Vilniaus universiteto profesorius Andrius Sniadeckis.

Sutarė bendradarbiauti

AB “Actas” – paskutinis tądien žurnalistų aplankytas objektas. Po to Jašiūnų seniūnijos salėje kartu su meru Z.Palevičiumi, savivaldybės tarybos nariais, Jašiūnų seniūne Sofija Griaznova, mokyklų direktoriais aptarėme Šalčininkų – vienos iš 14 Lietuvos probleminių savivaldybių – kasdienybę ir ateities planus. Meras Z.Palevičius paklaustas, kaip rajonas sukasi iš keblios padėties sakė , kad visaip, „bet tikrai ne dejuodami ir ne kritikuodami valdžią. Dažniausiai žmogus ieško kaltų nė nesusimąstydamas, ką jis padarė, kad jam, jo artimui būtų geriau. Esu optimistas ir tikiu, kad visi sunkumai įveikiami, – pabrėžė meras. – Važiuoju į kaimus, susitinku su žmonėmis, išklausau jų priekaištus. Ten, kur nėra bendruomenių, patariu burtis į jas. Šiuo metu rajone yra septyniolika bendruomenių, kai kur, pavyzdžiui, Butrimonyse, Dieveniškėse, jos labai aktyvios. Važiuojame į užsienį, semiamės patirties. Mano tikslas, kad žmonės patys pradėtų galvoti, o ne norėtų, kad už juos galvotų ir dirbtų kiti. Šiandien Lietuva išgyvena didelę dvasinę krizę, nes žmonės tapo abejingi šalia esantiems. Suprantu, kad sunku burti kaimo bendruomenę, kai dauguma jo gyventojų kilnoja taurelę, niekur nedirba, tačiau tai dar nereiškia, kad reikia likti abejingiems. Niurgzti – lengviausias kelias, bet mes juo neisime“.

Meras Z.Palevičius išreiškė viltį, kad tai būsiąs pirmas, bet ne paskutinis susitikimas. Žurnalistai jam pritarė ir pažadėjo artimiausiu metu susitikti mažesniame ratelyje aptarti konkretaus bendradarbiavimo reikalus.

Auksė Skiparytė

Ekskursijoje – kitoks požiūris į Šalčininkų rajoną

Praeitą savaitę Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Vilniaus skyriaus nariai važiavo į ekskursiją po Šalčininkų rajoną, kuris turi probleminės teritorijos statusą. Be to, šio netoli sostinės esančio rajono vardas neretai viešoje erdvėje linksniuojamas neigiamame kontekste dėl čia egzistuojančių socialinių problemų. Ekskursijos dalyviai nusprendė savo akimis pažiūrėti, kaip viskas yra iš tikrųjų.

Žurnalistams pavyko pamatyti Lietuvos „lenkų kraštą“ (beveik 80 proc. rajono gyventojų yra lenkų tautybės) kitokį, negu jis dažnai yra vaizduojamas. Žinoma, Šalčininkų rajonas turi savų problemų, tačiau jis turi ir potencialą, kuris gali šias problemas atsverti.

Kol kas gana menkai išnaudojamos turistinės rajono galimybės. Žurnalistai apžiūrėjo kai kurias vietoves, kurios galėtų tapti turistų traukos centru. Buvo aplankytos Tabariškių ir Turgelių bažnyčios, sustota prie Jašiūnų Balinskių dvaro rūmų ir legendinės Pavlovo respublikos dvaro griuvėsių.

Ekskursijos dalyviai taip pat lankėsi rajono mokyklose, kur mokiniai mokosi lietuvių, lenkų ir rusų kalbomis. Žurnalistai bendravo su šių mokyklų administracijos atstovais, mokytojais bei mokiniais.

Didelį įspūdį ekskursijos dalyviams paliko apsilankymas dailininkės-savamokslės Anos Krepštul muziejuje. Visą savo gyvenimą nuo pat mažens ji sirgo sunkia kaulų liga, daug laiko praleisdavo įvairiose ligoninėse, prikaustyta prie lovos, tačiau nepalūžo, sėmėsi jėgų iš savo kūrybos. A. Krepštul yra įvardijama kaip „viena įdomiausių ir gražiausių Šalčininkų rajono asmenybių“.

Puikų įspūdį paliko ir apsilankymas Stanislavo Moniuškos vardo menų mokykloje, įsikūrusioje 1880 m. pastatytuose Karolio Vagnerio rūmuose. Mokyklos auklėtiniai surengė žurnalistams nedidelį koncertą (koncerto akimirkų vaizdo įrašą galima pamatyti LŽS pirmininko Dainiaus Radzevičiaus tinklaraštyje). Kalbėdamasis su žurnalistais mokyklos direktorius Vladyslav Bogdanovič pabrėžė, jog čia besimokantys jaunuoliai aktyviai dalyvauja respublikiniuose ir tarptautiniuose konkursuose, o pati mokykla yra vienas ryškiausių kultūros židinių Šalčininkų mieste.

Ekskursijos pabaigoje įvyko susitikimas su rajono meru Zdzislavu Palevičiu, savivaldybės atstovais, mokyklų direktoriais. Buvo kalbama apie rajono problemas ir galimybes jas spręsti, plačiau aptarta nykstančių architektūrinių paveldo objektų problematika. Ekskursijoje dalyvavę žurnalistai sutarė, jog Šalčininkų rajoną galima įvardinti kaip vis dar plačiai nepažintą. Reikia tikėtis, jog po kiek laiko rajonas sugebės atsikratyti probleminės teritorijos statuso, išspręs savo problemas ir nesutarimus su centrine valdžia, bei taps maloniu atradimu turistams ne tik iš užsienio šalių, bet ir iš Lietuvos.

Viktoras Denisenko

Valdybos posėdyje – per vasarą susikaupę darbai

Po prabėgusios vasaros ateina naujas darbo sezonas. Praeitą savaitę Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Vilniaus skyriaus valdyba susirinko į tradicinį posėdį, kuriame buvo aptariami aktualiausi darbai.

Skyriaus gretas papildė septyni nauji nariai, tačiau neapsieita ir be nuostolių: Algimantas Liekis pateikė prašymą išbraukti jį iš skyriaus narių sąrašo. Jis nusprendė pereiti į kitą LŽS padalinį. A. Liekio prašymas buvo patenkintas.

LŽS Vilniaus skyriaus valdyba pakoregavo ir skyriaus atstovų sąjungos taryboje sąrašą. Buvo nutarta atšaukti tarybos narį Vytautą Markevičių ir vietoje jo deleguoti Audronę Nugaraitę.

Patys svarbiausi klausimai yra susiję su artėjančiu visuotiniu Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavimu. Ruošdamasi jam valdyba patvirtino skyriaus delegatų sąrašą. Pagal ankstesnį Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos sprendimą, į suvažiavimą deleguojamas vienas asmuo nuo trijų skyriaus narių. LŽS Vilniaus skyriaus delegacija suvažiavime bus pati didžiausia. Ją sudarys 82 delegatai.

Vilniaus skyriaus valdyba diskutavo ir dėl naujų LŽS įstatų projekto. Buvo nutarta siūlyti LŽS tarybai keisti kai kuriuos ruošiamų įstatų punktus. Valdyba nusprendė, jog reikėtų siekti, kad būtų panaikintas apribojimas samdomiesiems valstybės institucijų darbuotojams, tiesiogiai nedalyvaujantiems politiniame gyvenime, būti tikraisiais LŽS nariais. Šiuo metu tokie asmenys gali būti tik nariais-korespondentais.

Valdybą jau tradiciškai pasiekia kolegų prašymai suteikti materialią pagalbą bylinėjimosi išlaidoms padengti. Šį kartą tokį prašymą pateikė LŽS Vilniaus skyriaus narys, tinklalapio Slaptai.lt savininkas ir redaktorius Gintaras Visockis, besibylinėjantis su buvusiu kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidentus Česlovu Jezerskiu. Vilniaus skyriaus valdyba nutarė siūlyti LŽS valdybai skirti G. Visockiui iš LŽS narių garantinio fondo dalį prašomos sumos.

Tarp kitų  aptartų klausimų buvo LŽS Vilniaus skyriaus Pokalbio klubo veiklos gairės. Iki metų pabaigos planuojama nemažai įdomių susitikimų ir išvykų. Artimiausias renginys, į kurį kviečia Pokalbių klubas, yra ekskursija po Šalčininkų rajoną. Taip pat buvo aptarta tradicinių skyriaus kūrybinių konkursų vertinimo komisijos sudėtis, akcentuoti vidinės komunikacijos klausimai.

Viktoras Denisenko