Aptartos suvažiavimo aktualijos

LŽS Vilniaus skyriaus valdyba, posėdžiavusi lapkričio 23 d., priėmė į skyrių tris naujus narius, aptarė skyriaus poziciją LŽS XV suvažiavimo diskusijose dėl LŽS veiklos ir perspektyvų, dėl nutarimo projekto apie LŽS pirmininko atlyginimą, apsvarstė G.Ferensienės kandidatūrą apdovanojimui medaliu “Už nuopelnus žurnalistikai” bei nustatė Metų renginio datą.

Į Vilniaus skyrių tikraisiais nariais priimti kolegos – Skirmantas Pabedinskas, LRT operatorius;Ramunė Motiejūnaitė-Pekkinen, laikraščio “Lietuvos profsąjungos“ vyr.redaktorė; Laima Janušonytė Kuzminienė, LRT sporto redakcijos prodiuserė.

Apsvarsčius Vilniaus skyriaus poziciją suvažiavimo diskusijose dėl LŽS veiklos ir perspektyvų, nutarta įgalioti skyriaus vardu kalbėti Angeliną Liaudanskienę. Būtina akcentuoti, kad reikia kuo skubiau stiprinti LŽS administraciją, nes tai yra viena silpniausių LŽS grandžių, taip pat privalu daugiau dėmesio skirti įvairiems renginiams, kuriuose atstovaujama LŽS.

Taip pat nutarta atsižvelgiant į Sąjungos finansinę padėtį  suvažiavimui siūlyti patvirtinti LŽS pirmininko atlyginimą –2 vmdu. Įpareigoti Aureliją Arlauskienę suvažiavimo metu pristatyti šį klausimą, akcentuojant, kad Statistikos departamento 2010 II ketv. duomenimis 1 vmdu yra 2055,8Lt. Praeitame suvažiavime patvirtintas LŽS pirmininko atlyginimas – 5 (vmdu). Pagal LŽS valdybos siūlomą projektą  numatomas LŽS pirmininko mėnesio atlyginimas yra 10279 Lt. Kiekvieną mėnesį už LŽS  pirmininką  mokama SODRAI (31proc.). Tai biudžete  sudaro papildomai kas mėnesį 3186,49 Lt. LŽS pirmininkas kainuoja    per 1 mėnesį- 13 465,49 Lt , per vienerius metus – 161 585, 88Lt. Nustačius pirmininkui 2 vmdu, kas mėnesį LŽS pirmininkas gautų 4111,6 Lt. SODRAI būtų sumokama papildomai  1274,6 Lt. Iš viso siūlomas LŽS pirmininko atlyginimas LŽS biudžetui kainuotų 5386, 2 Lt. Skirtumas tarp dabartinio ir siūlomo LŽS pirmininko atlyginimo ir mokesčio SODRAI: per 1 mėn.       – 8079,29 Lt ; per 1 metus –   96 951,48 Lt. Šiuos pinigus būtų galima panaudoti efektyviau: gerinant sąjungos narių socialinę padėtį; didinant  sąjungos narių profesinę kompetenciją; stiprinant LŽS valdymo funkcijas; gerinant administracijos darbą; stiprinant LŽS reputaciją

Kadangi posėdžio metu buvo žinomas tik vienas kandidatas į LŽS pirmininkus (Dainius Radzevičius), valdybos nariai pasikeitė nuomonėmis ir nutarė vardan demokratijos suteikti galimybę suvažiavimo delegatams rinktis iš kelių kandidatų. Pasiūlyta kandidatuoti Viktorui Denisenko, kuris šį pasiūlymą priėmė.

Aptarta Godos Ferensienės kandidatūra apdovanojimui medaliu “Už nuopelnus žurnalistikai”. LŽS Vilniaus skyriaus narė, žurnalistė G. Ferensienė, LŽS narė yra nuo 1973 metų. Gimė Klaipėdoje 1932 m. gruodžio 22 d. Studijavo Vilniaus V.Kapsuko Valstybiniame Universitete (1953-1959 m.), baigė rusų kalbos ir literatūros specialybę, taip pat neakivaizdžiai studijavo Žurnalistikos katedroje. Spaudoje dirba nuo 1970 metų. Iš pradžių agentūroje ELTA, po to „Valstiečių laikraštyje“ (red. J.Karosas)  korespondente. 1975 metais buvo pakviesta dirbti į „Šluotos“ redakciją, kurioje atsiskleidė kaip talentinga jumoristė. Dirbdama „Šluotos“ redakcijoje pradėjo vertėjauti, nes leidinys tuomet bendradarbiavo su Latvijos satyriniu žurnalu „Dadzis“, Rusijos „Krokodil“ ir Estijos „Pikker“. G.Ferensienės straipsniai publikuoti laikraščiuose ir žurnaluose „Tiesa“, „Tarybinė moteris“, „Komjaunimo tiesa“, „Vakarinės naujienos“, „Literatūra ir menas“, o nuo 1989 m. – „Atgimimas“. Jos autorinės knygos 1998 m. „Rytoj to nebus“ (1998 m.), „Vedybos – radybos“ (1999 m.),  „Vakar ir šiandien“ (2004 m.), „Grįžtu į vakardieną“ (2010 m.) įvertintos dideliu skaitytojų, kolegų dėmesiu, ji daugelio televizijos laidų dalyvė.

G.Ferensienė daug metų aktyviai dalyvauja LŽS veikloje, yra nuolatinė Vilniaus skyriaus Pokalbių klubo, kitų LŽS renginių aktyvi dalyvė. Žurnalistė apdovanota rašytojo M. Šolochovo vardine plunksna, 2008 m. gegužės 7 d. apdovanota LŽS padėka „Už aktyvią veiklą Lietuvos Žurnalistų sąjungos Vilniaus senjorų klube ir Vilniaus skyriuje“.

Skyriaus valdyba teikia LŽS valdybai Godos Ferensienės kandidatūrą apdovanojimui medaliu “Už nuopelnus žurnalistikai” (už svarų indėlį stiprinant ir puoselėjant žurnalistų bendruomenę bei žurnalistų solidarumą).

Taip pat nutarta, kad skyriaus Metų renginys, kurio metu bus apdovanoti konkurso „Taikliausias šūvis“ nugalėtojai ir „Metų kornišonas“ laureatai, įvyks gruodžio 16 d. A.Mickevičiaus muziejuje, Vilniuje (Bernardinų 11).

Auksė Skiparytė

Laiškai XV LŽS suvažiavimui

Laiškas suvažiavimui. Dėl įstatų pakeitimų

Noriu atkreipti  LŽS narių dėmesį,  kad  atidžiai palyginusi esamus galiojančius LŽS įstatus su siūlomais pakeitimais,  matau pavojingas, nesuderinamas  su demokratine visuomene ir žiniasklaidos  atvirumu, prieštaraujančias  Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Visuomenės  informavimo  įstatymui bei  Profesinių sąjungų įstatymui,  tendencijas:

1. Pašalinti nuo  LŽS valdymo   visus žurnalistus, kurie nors kiek susigaudo įstatymuose ir dirba ne privačiam savininkui, o valstybei (4.3.3., 4.10.1, 10.2.1.5,  8.5 ).

2. Į   LŽS     priimti    laidotuvių fotografus ( Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius, toliau – EVRK klasė 74.20), laikraščių išnešiotojus (  EVRK 58.13,58.14), muzikos įrašų  pardavėjus (EVRK 47.89,77.22), pramoginių  renginių  filmuotojus (EVRK 74.20),  turinčius vos  1 metų patirtį ir bent vieną  pažįstamą  iš tikrųjų LŽS narių (4.4.1, 4.7.4 punktai).

Kitokių verslo liudijimų, bent kiek artimesnių žiniasklaidai, Lietuvoje neparduodama.

Balsuodami už šiuos pakeitimus aukštojo mokslo diplomą prilyginsime verslo liudijimui.

Nereikalaujama nei spausdintų darbų, nei kitokių įrodymų, jog iš tiesų dirbamas žurnalistinis darbas.

3. Nuo LŽS narių ir visuomenės  slėpti  informaciją apie priimtus  nutarimus (7.4, 8.4, 11.6).

4. LŽS administracija  vienasmeniškai įtakos žurnalistų klubų veiklą ir valdymą.  (8.5).

Gerbiami kolegos,  prašau,  jeigu dar bent kiek rūpi žurnalistikos, kaip profesijos prestižas ir išlikimas,  nebūti abejingiems ir įvertinti šias  pastabas.

Gerbiami kolegos, turintys balsavimo teisę – kreipiuosi į Jus ir prašau  nebalsuoti už šiuos įstatų pakeitimus, antraip žurnalisto profesija bus visiškai diskredituota.

LŽS suvažiavimas turi priimti kreipimąsi  į Vyriausybę ir Seimą  dėl beatodairiško  žiniasklaidos, ypač  spaudos žurnalistikos, naikinimo  pakėlus PVM  iki 21 proc., didesniu tarifu apmokestinus honorarus  ir pabranginus leidinių pristatymą.  Dėl  to užsidarė ir užsidarys  daug  spaudos  leidinių ir daugybė žurnalistų neteks darbo bei pragyvenimo  šaltinio.  Tai šiandien  yra  žurnalistų problema Nr. 1 ir turi būti sprendžiama suvažiavime, o ne    mėgėjiškai  parengti  įstatų pakeitimai, kai LŽS valdyba ir taryba iš TŲ PAČIŲ narių tikrins ir vertins  SAVO PAČIŲ  darbą.

Laisvė  Linkuvienė

LŽS narė-korespondentė

Laiškai XV LŽS suvažiavimui

Ar interesų deklaravimas padės išspręsti problemas?

Artėjant suvažiavimui Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Vilniaus skyrius pasiūlė liberalizuoti nario korespondento sampratą ir leisti į valstybinę tarnybą išėjusiems žurnalistams būti tikraisiais nariais. Šis pasiūlymas kilo iš mūsų skyriaus patirties. Pasiūlymo esmę ne taip seniai viešai išaiškino skyriaus pirmininkė Aurelija Arlauskienė. Ji rašė: „Tokį siūlymą – kad valstybės tarnyboje dirbantys žurnalistai būtų tikraisiais nariais – padiktavo kasdienybė. Nemažai labai aktyvių mūsų skyriaus narių – žurnalistų šiuo metu dirba valstybės tarnyboje – teismuose, ministerijose, Seimo narių padėjėjais. Taigi yra nariai korespondentai be balsavimo teisės suvažiavime, be teisės būti renkamais skyrių, klubų pirmininkais. Kodėl aktyvūs, patirtį turintys žmonės stumiami į kasdienybės paraštes? <…> Drįstu teigti, kad valstybės tarnautojai gali kur kas aktyviau ginti žurnalistų teises, negu tie, kurie dirba redakcijose ir yra tiesiogiai priklausomi nuo savo darbdavio, dažnai tikrai nesuinteresuoto, kad tas žurnalistas būtų laisvas“.

Pats irgi balsavau už šį pasiūlymą, tačiau tai nereiškia, jog neturėjau abejonių dėl šio sprendimo teisingumo. Balsavau „už“, nes matau realią Vilniaus skyriaus situaciją, kai didelį organizacinį krūvį „veža“ būtent nariai korespondentai, išrinkti į skyriaus valdybą. Iš kitos pusės, manęs vis neapleidžia abejonė, ar verta keisti įstatus dėl tokio precedento? Faktiškai, veikti verčia susiklosčiusi situacija, tačiau keičiant įstatus dėl vienų žmonių – kokie jie bebūtų nuostabūs – neverta pamiršti, jog pasikeitimais vėliau gali pasinaudoti bet kas. Todėl priimant atitinkamą sprendimą reikia preciziškai apgalvoti galimus saugiklius. Apie tai ir norėčiau pakalbėti plačiau.

Paskutiniame LŽS tarybos posėdyje spontaniškai gimė idėja apie galimų interesų konfliktų deklaravimo procedūrą, kuri kaip tik galėtų tapti vienu tokiu saugikliu. Idėja nėra visiškai nauja ir originali. Privačių interesų deklaravimas yra privalomas valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims. Tai yra prevencinio pobūdžio priemonė. Galbūt tokią praktiką vertėtų perimti ir Lietuvos žurnalistų sąjungai. Interesai galėtų būti savanoriškai deklaruojami kaip narių korespondentų, taip ir tikrųjų narių, o LŽS nariams, išrinktiems į sąjungos valdymo organus, ši procedūra turėtų būti privaloma. Interesų deklaracijos galėtų būti viešai skelbiamos Lietuvos žurnalistų sąjungos tinklalapyje, kad ir kiti LŽS nariai ar tiesiog suinteresuoti skaitytojai galėtų matyti, koks interesų konfliktas galimai gresia vienam ar kitam (esamam ar buvusiam) žurnalistui.

Interesų deklaravimas galbūt padėtų sušvelninti ir kitą problemą. LŽS Etikos komisija spalio 27 d. išplatino kreipimąsi „Dėl žurnalistų dalyvavimo partinėje-politinėje veikloje“. LŽS Etikos komisija nurodo, jog: „Žurnalisto veikla gali būti nepriklausoma ir skaidri, jeigu jis neprisiima jokių kitų įsipareigojimų, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui. Įsipareigojimai politikams, dalyvavimas politinėje-partinėje veikloje, darbas administracinėse ir politinėse organizacijose gali sukelti interesų konfliktus. <..> Skaitytojai, klausytojai ir žiūrovai turi būti tikri, kad jiems teikiama informacija yra nešališka. Todėl žurnalistas, siekiantis dalyvauti politinėje-partinėje veikloje, turi apie tai juos informuoti“. LŽS Etikos komisija taip pat paragino visus žurnalistus ir redakcijų vadovus pasitraukti iš politinių partijų ir organizacijų bei atsisakyti dalyvavimo jų veikloje.

Ar paklus visi „partiniai“ žurnalistai raginimui pasitraukti iš partijų? Ar jie suskubs tvirtai pasirinkti tarp žurnalistinės ir politinės veiklos? Mano manymu – vargu bau (nes tie, kurie jautė sėdėjimo ant dvejų kėdžių nepatogumą, savo pasirinkimą jau padarė, o kitiems, matyt, tai netrukdo). Šiuo atveju viešas interesų deklaravimas irgi galėtų tapti tam tikru kompromisu, galimybe informuoti skaitytojus apie potencialų autoriaus šališkumą. Manau, jog tai būtų žingsnis teisinga linkme.

Viktoras Denisenko

DAUGIAU LAIŠKU SUVAŽIAVIMUI

Kviečia Žurnalistų pusryčiai

Transparency International Lietuvos skyrius tęsia „Žurnalistų pusryčių“ iniciatyvą ir kviečia į lapkričio mėnesio renginius.

Lapkričio 19 dieną 8.30 val. įvyks diskusija „Žurnalistų pusryčiai nr.13. Wikileaks: (ne)cenzūruojama sistema? Kaip žiniasklaida naudoja Wikileaks „nutekinamus“ dokumentus?“

Lapkričio 20 d. 9.30-18.15  įvyks žiniasklaidos mokymai tema „Kaip rinkti informaciją netradiciniais metodais ir tirti finansinės veiklos dokumentus?“.

Abu renginius ves Londone įsikūrusio Tiriamosios žurnalistikos centro vadovas, tiriamosios žurnalistikos laidų BBC ir kitoms Didžiosios Britanijos žiniasklaidos priemonėms kūrėjas Gavin MacFadyen. G.MacFadyen yra skaitęs paskaitas ir vedęs mokymus JAV, Norvegijoje, Brazilioje, Kinijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Pietų Afrikos Respublikoje.

Abu renginiai vyks Atviros Lietuvos fondo salėje (Didžioji g. 5-400, Vilnius). Renginiai vyks anglų kalba ir bus nemokami.

Į renginius kviečiame registruotis iki lapkričio 18 d. elektroniniu paštu milda@transparency.lt

Detalesnės informacijos teirautis: (5) 212 69 51, milda@transparency.lt

Nesportinės krepšinio pamokos

Visai neseniai džiaugėmės aukštu mūsų krepšininkų pasiekimu – pasaulio čempionate iškovotais bronzos medaliais. Šis įvykis kelioms dienoms suvienijo šalies visuomenę, padėjo trumpam pamiršti tarpusavio nesutarimus ir skriaudas. Šiandien stebime dviejų Lietuvos klubų kovas Eurolygoje ir irgi tikimės gerų rezultatų. Tiesa, kiek ankščiau šiedu klubai, amžini priešininkai – Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir Kauno „Žalgiris“ – pradėjo tarpusavyje kitokią, visai nesportinę kovą, kurioje jaus spėjo nukentėti… žurnalistai.

Didžiausiu netikėtumu tapo žinia apie tai, jog Kauno krepšinio klubas „Žalgiris“ atsisako akredituoti savo namų rungtinėse „Lietuvos ryto“ laikraščio, televizijos ir interneto portalo žurnalistus. Iš viešai pasirodžiusių pranešimų tampa aišku, jog Kauno krepšinio klubo nepasitenkinimą sukėlė neva neobjektyvūs „Lietuvos ryto“ pranešimai apie „Žalgirį“. Vėliau užpulta buvo ir „Kauno diena“. Po gan absurdiškai suformuluoto, spaudos laisvę paneigiančio rašto, pasirašyto krepšinio klubo direktoriaus Paulio Motiejūno, laikraštį teko palikti sporto žurnalistams Dovilei Kamarauskienei ir Mindaugui Augusčiui.

Priekaištų iš žurnalistų pusės susilaukė ir Vilniaus krepšinio klubas „Lietuvos rytas“. Spalio viduryje į Lietuvos žurnalistų sąjungą kreipėsi televizijos kanalo SPORT1 žurnalistai, kurie nurodė, jog paminėtas klubas atsisako teikti jiems informaciją apie sportinę klubo veiklą, o klubo žaidėjams ir personalui pastaruosius kelis mėnesius uždrausta bendrauti su SPORT1 žurnalistais. Tiesa, „Lietuvos ryto“ klubas išplatino oficialų pareiškimą, kuriame neigia jam mestus kaltinimus.

Matyt, taip jau sutapo, jog problemos, kamuojančios Lietuvos žiniasklaidą ir jos aplinką ryškiausiai atsiskleidė – išlindo, kaip yla iš maišo – per šalies pasididžiavimą – krepšinį. Aptariama situacija parodė, jog įtakingos organizacijos (šiuo atveju – krepšinio klubai) yra pasiryžusios daug kam, kad į viešumą apie juos patektų tik „teisinga“ informacija. Šiuo atveju, informacijos „teisingumas“ neturi nieko bendro su jos objektyvumu. „Teisinga“ informacija parodo tik vieną nuomonę, tik vieną tiesą ar, pavyzdžiui, propaguoja lojalumą tik vienam sportiniam klubui. Kitaip sakant, tai yra žaidimas į vienus vartus (o gal geriau pasakyti – į vieną krepšį?). Tokios pastangos atskleidžia norą įvesti savotišką cenzūrą – jei ne visose šalies žiniasklaidos priemonėse, tai nors tose, kurios yra vienaip ar kitaip pavaldžios ar pasiduodančios įtakai (beje, galima priminti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnis draudžia masinės informacijos cenzūrą).

Turėti kontroliuojamą, paklusnią, kišeninę žiniasklaidą, kuri pateiktų tik „teisingą“ ir suderintą informaciją, ne tik krepšinio klubų svajonė. Apie bandymus daryti įtaką žiniasklaidai kalbama ne taip jau ir retai. Istorijoje su „Lietuvos rytu“ ir „Žalgiriu“ (ypač su pastaruoju) tai tiesiog matoma ryškiausiai ir gal – skaudžiausiai (nes krepšinis Lietuvoje, kaip ten bebūtų, yra truputį daugiau negu tiesiog sportas).

Kiek žinau, spręsti susiklosčiusią situaciją kol kas sekasi sunkiai, nežiūrint į tai, jog savo pozicijas pareiškė Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos sporto žurnalistų federacija ir Lietuvos krepšinio lyga. Bet kuriuo atveju, neįsivaizduoju situacijos, kad į mūsų gyvenimą grįžtų sovietinio tipo cenzūra ar viena „teisinga tiesa“. Tai būtų visiškas laisvos žiniasklaidos idėjos žlugimas ir visai nesvarbu, kur ta „viena tiesa“ atsirastų – sporto, politikos ar ekonomikos žurnalistikoje. To tiesiog negalima leisti.

Vienas Post Scriptum – interneto komentaruose, prie publikacijų apie įvardintą situaciją, neretai galima buvo aptikti tokią skaitytojų poziciją: „taip tiems žurnaliūgoms ir reikia“. Suprantama, jog ši pozicija atspindi bendrą nusivylimą žiniasklaida, tačiau žmonės, kurie džiaugėsi to, jog žurnalistai negalės gauti akreditacijos ar tiesiogiai pabendrauti su žaidėjai, faktiškai džiaugėsi dėl savo teisės gauti operatyvią ir objektyvią informaciją pažeidimo. Matyt, tokie skaitytojai neprieštarautų, jei būtų „maitinami“ vien pagal vadinamąsias PR technologijas parengtais tekstais, nes būtent tokia ateitis mūsų laukia, jei akreditacijos nesuteikimo praktiką perims ir kiti sporto klubai, renginių organizatoriai ar valdžios institucijos.

Viktoras Denisenko

lzs.lt