A. Vinokuras apie Lukašenkos režimą

Mūsų skyriaus valdybos nario Arkadijaus Vinokuro pozicija dėl A. Lukašenkos režimo ir nukentėjusiųjų žurnalistų:

Prezidentės Dalia Grybauskaitės norai išsipildė su kaupu: geriau turėti diktatorių A.Lukašenką valdžioje, nei demokratiją. Taip bus ramiau. Nebus chaoso pašonėje. Demokratija lyginama su chaosu? Kitaip prezidentės paramos priežastis A.Lukašenkos diktatūrai suprasti neįmanoma. Baltarusijos diktatorius pareiškė, kad su „demokratija“ šalyje baigta.

skaityti toliau

Kodėl man rūpi tai, kas vyksta Baltarusijoje?

Kol mes svarstome, kaip Wikileaks nutekinimai ir baudžiamasis Juliano Assangeo persekiojimas (tiesa, kol kas dėl įtarimų panaudojus prieš kitą asmenį seksualinę prievartą) paveiks žodžio laisvės principus, ta pati žodžio laisvė trypiama kaimyninėje Baltarusijoje.

Situaciją trumpai galima būtų aprašyti taip – per opozicinių jėgų protesto akciją Minsko centre gruodžio 19 d. buvo sužeista bei suimta nemažai ne tik vietinių žiniasklaidos priemonių atstovų, bet ir žurnalistų iš užsienio. Pabrėžiama, jog protesto akciją vaikę jėgos struktūrų atstovai suėminėjo visus, kas pakliūdavo po ranka – taip pat ir žurnalistus. Pavyzdžiui, žinoma Baltarusijos publicistė Irina Halip buvo sumušta faktiškai tiesioginiame eteryje, kai komentavo situaciją telefonu Rusijoje veikiančiai radijo stočiai „Echo Moskvy“. Paryčiais (4 val. 40 min.) specialios pajėgos šturmavo opozicinio tinklalapio „Chartija97“ redakciją – visi ten tuo metu dirbę žmonės buvo areštuoti.

Kita žodžio laisvės suvaržymo išraiška – internetinių resursų blokavimas. Šiuo metu opozicinių visuomenės informavimo priemonių tinklalapiai arba užblokuoti, arba „pakabinti“ DOS (Denial of Service) atakų. Interneto vartotojai iš Baltarusijos praneša apie bandymus riboti prieigą prie tinklaraščių ir socialinių tinklų.

Visa tai dabar vyksta ne Kuboje, ne Kinijoje, ne kur nors Afrikoje – visa tai dabar vyksta čia, Europoje. Galima be galo ilgai kalbėti apie gerų kaimyninių santykių svarbą, apie pragmatinę (realią) politiką. Galima žiūrėti diktatoriui į akis ir spausti jam ranką… Tegul tai būna politikų darbas ar galvos skausmas (kas kaip vertina). Nekalbu apie politinius valdančiojo Baltarusijos režimo aspektus (savo poziciją šiuo klausimu turėjau galimybę išsakyti vakar „Žinių radijo“ eteryje), tačiau kalbu apie klausimą, svarbų viso demokratinio (ir juo labiau – nedemokratinio) pasaulio žurnalistams.

Žodžio ir spaudos laisvė yra nekvestionuojama vertybė. Tai esminis mūsų – žurnalistų – veiklos principas. Be jo sunku įsivaizduoti šiuolaikinę žurnalistiką. Tai, kas vyko, vyksta (ir, bijau, kad tebevyks) Baltarusijoje yra grubus šios laisvės suvaržymas. Deja, šiuo atveju galima pasakyti tik: „nebe pirmą kartą“ ir „nieko naujo“. Tačiau neturėtume apie tai tylėti. Primindami apie spaudos ir žodžio laisvės svarbą, mes priminame tai ne tik žmonėms, siekiantiems šią laisvę suvaržyti (nesvarbu kur ir kaip), ne tik visuomenei, kuri ne visada vertina tai, ką turi, bet ir sau patiems. Kaip rašė anglų poetas Džonas Donas (John Donne) „neklausk, kam skambina varpai – jie skambina tau“.

P.S. Šiandien mes (esantys 13 vietoje pagal spaudos laisvės indeksą („Reporterių be sienų“ duomenys)) turime galimybę solidarizuotis su kolegomis Baltarusijoje (154 vietą pagal spaudos laisvės indeksą). Drįsčiau teigti, kad tai yra mūsų – kaimynų ir draugų – pareiga. Kviesčiau diskutuoti, kokiu būdu mes galėtume tai padaryti geriausiai?

Viktoras Denisenko

2010-ieji palydėti romantiškai

LŽS Vilniaus skyriaus metų vakarėlyje pagerbtas romantizmo pradininkas Lietuvoje Adomas Mickevičius, paskelbta taikliausia 2010-ųjų žiniasklaidos “šaulė” (ja tapo televizijos žurnalistė Edita Mildažytė), pasveikinti kolegos, šiemet atšventę jubiliejus.

Šiemet Vilniaus skyriaus žurnalistams, sumaniusiems kartu palydėti nueinančius metus, galvas teko sukti ne tik dėl aprangos (vakarėlio tema: “Romantika”), bet ir dėl siurprizo – teksto arba skaičiaus kodo, kiekvieno išsitraukto iš paslaptingojo kapšelio, kurio slėpinys atsiskleidė vakaro tyloje…

Jausmų ir minčių duoklė Poetui

Adomo Mickevičiaus muziejus, Vilniuje. Filomatų salė, senieji baldai, menantys Poetą, Jo portretas. Žvakės liepsna. Širdį verianti gitaros melodija… “Sveiki, romantikai, – taip į susirinkusiuosius kreipėsi Dama, lyg ir panaši į Vilniaus skyriaus pirmininkę Aureliją Arlauskienę. – Kaip gi kitaip galime pavadinti žmones, gulinėjimą ant mielosios sofutės prie televizoriaus, iškeitusius į snieguotą, šviesų, gerosios žinios kupiną valandą. Pavadinimą šiam, “Romantikos”, vakarui visų pirma padiktavo jo vieta – esame Adomo   Mickevičiaus, poeto, romantizmo pradininko Lietuvoje, muziejuje. Todėl nei kiti mūsų, nei patys savęs nesuprastume, jeigu čia susibūrę pirmiausia neatiduotume minčių ir jausmų duoklės didžiajam poetui. Tuo labiau, kad gruodžio 24-ąją, Kūčių dieną, sukanka 212-osios Adomo Mickevičiaus gimimo metinės”.

Vilniaus skyriaus valdybos nariui, A.Mickevičiaus muziejaus direktoriui, keliolikos knygų apie Poetą autoriui Rimantui Šalnai įtaigiai papasakojus apie kūrėjo gyvenimą, buvo atskleista ir vakarėlio paslaptis, kurią savo delnuose laikė 10 vakaro svečių. Kaip rašyta, kiekvienas atėjusysis iš paslaptingojo kapšelio traukė lapelius. Vieni išsitraukė vakaro sentencijas, kiti – tik skaičius. “Skaičiai niekaip nesusiję su laukiančiomis materialiomis vaišėmis, – perspėjo Dama, – tačiau su sielos penu iš tikrųjų turi sąsajų”. Viskas paaiškėjo tada, kai Ponia, kaip du vandens lašai panaši į Vilniaus skyriaus Pokalbių klubo koordinatorę Aldoną Armalę, padalino tekstą – skaičius išsitraukusieji laimingieji turėjo išskirtinę teisę skaityti įstabios Adomo Mickevičiaus sakmės “Gražina” ištrauką. “Šį poeto kūrinį pasirinkome neatsitiktinai, nes mūsų tarpe yra tikra Gražina (Gražina Paukštienė – AUT.), kuriai pirmajai suteikiama teisė skaityti Poeto kūrinį”, – kalbėjo Ponia.

Degė žvakė. Tyliai skambėjo kolegos Arkadijaus Vinokuro pirštų kalbinama gitara ir romantinės A.Mickevičiaus sakmės “Gražina” posmai.

Skaičių ekvilibristika

A.Arlauskienė, prisimindama, kaip kūrėsi LŽS Vilniaus skyrius, rado keistų sąsajų su didžiuoju poetu. “A.Mickevičius gimė 12 mėnesio 24 dieną, Vilniaus skyrius taip pat įkurtas 12 mėnesio 12 dieną. Tą padarė 12 entuziastų ne kur kitur, o čia pat esančioje auditorijoje, kurioje ne vienas studijų metais esame ir mokęsis, – sakė Vilniaus skyriaus, per septynerius metus nuo 12 iki 250 narių išaugusio, pirmininkė. – A.Mickevičiaus dvasia traukia ir jaunus, ir vyresnius kolegas – čia vyksta Vilniaus skyriaus valdybos posėdžiai, Pokalbių klubo renginiai, šiuo metu Vilniaus skyriaus valdyba rengia projektą dėl Adomo Mickevičiaus premijos įsteigimo (LŽS, NŽKA, Šalčininkų rajono savivaldybė), yra ir kitų sumanymų, susijusių su Poeto vardu”.

Edita Mildažytė – taikliausia 2010-ųjų “šaulė”

Kasmet Vilniaus skyrius apdovanoja konkurso “Taikliausias šūvis“ nugalėtojus. Šiemet komisijos pirmininkė dr. Audronė Nugaraitė konkurso „Taikliausias šūvis 2010“ nugalėtoja paskelbė LŽS Vilniaus skyriaus narę, televizijos žurnalistę Editą Mildažytę (už socialiai jautrių laidų rengimą ir konkrečią pagalbą labiausiai jos stokojantiems Lietuvos žmonėms).

Tą vakarą paskelbta ir linksmojo apdovanojimo – “Metų kornišono” (kitaip tariant, žaliojo agurkėlio) nugalėtoja. Šiemet ja tapo laikraščio „Vakaro žinios“ žurnalistė Laurą Lapėnaitė už “taiklų” pastebėjimą, kad Seimo narys Andrius Mazuronis yra tikras Seimo narys…Paulius Saudargas. Gaila, kad A.Armalės nuveltas ypatingo grožio agurkėlis taip ir liko neatsiimtas – nei pati žurnalistė (jos telefonu taip ir nepavyko rasti), nei leidinio redaktorius Alfredas Zdramys nerado laiko atvykti į “Romantikos” vakarėlį…

Atminimo dovanėlėmis pagerbus 2010-aisiais jubiliejus atšventusius kolegas – Danguolę Čepienę, Angelę Adomaitienę, Stasį Paškevičių – vakaro svečiai buvo pakviesti paskanauti šimtalapio, pasivaišinti puodeliu arbatos.

Auksė Skiparytė

Stasio Paškevičiaus nuotr.

Kviečiame į Metų renginį

Gruodžio 16 d. 16 val. LŽS Vilniaus skyriaus bendruomenė kviečiama į tradicinį šventinį skyriaus renginį, kuris vyks A.Mickevičiaus muziejuje (Bernardinų 11, Vilniuje).

Renginio metu bus apdovanoti konkurso „Taikliausias šūvis 2010″ nugalėtojai,(daugiau informacijos – www.lzs.lt. Konkursas “Taikliausias šūvis“), taip pat bus paskelbtas linksmojo apdovanojimo – „Metų kornišono“ – laureatas.
Norinčiuosius dalyvauti prašome užsiregistruoti iki gruodžio 13 d. 13 val.(registruoja Aldona Armalė – 868476444; aldona.armale@gmail.com).

LŽS pirmininko rinkimų parodija

Šiemet Lietuvos žurnalistų sąjungos suvažiavimas ambicingai priėmė šešias naujas rezoliucijas. Vienoje jų, apie žurnalistų savitvarka, atkreiptas ypatingas dėmesys į etikos reikalavimų laikymąsi ir realią atsakomybę už žurnalistinės etikos nesilaikymą. (žiur. LŽS tinklapį). Kaip žinoma, pradėti reikia nuo savęs. Mes, žurnalistų sąjungos nariai, neturime jokios teisės reikalauti visų kitų būti šventesniais už šventuosius, jeigu patys savo viduje nesugebame tų nuostatų laikytis. Deja, šiuo metu galiojančios LŽS pirmininko rinkimų procedūros toli nuo minėtų nuostatų.

Dabartinė (kaip ir ankstesniųjų dviejų kadencijų LŽS pirmininko rinkimų procedūra) neturi nieko bendra su demokratinėmis rinkimų taisyklėmis. Esamomis sąlygomis, tiksliai nesuformuluotos rinkimų procedūros leidžia manipuliuoti LŽS narių nuomone, nesuteikia galimybės LŽS nariams nuodugniai susipažinti su kandidatu ir jo/jos programa. Jeigu jau mes LŽS esame apsisprendę laikytis aukštų etikos normų, tai skaidrūs LŽS pirmininko rinkimai turi būti viena iš tų etikos normų. Girdėti argumentai esą LŽS pirmininko rinkimų procedūros yra demokratinės ir liberalios, reiškia nuvertinti demokratines rinkimų taisykles. Liberalizmas nieko bendro neturi su anarchija. Liberalizmas ir tapo demokratijos prielaida, jos dėka ją turime. Būtina laikytis aiškių taisyklių – tame tarpe ir visuotinių LŽS pirmininko rinkimų taisyklių. Mūsų vidinės rinkimų procedūros ir normos neturi skirtis ar prieštarauti toms, vyraujančioms demokratinėje valstybėje.

Dabar gi, LŽS įstatai leidžia bet kam – lyg Pilypui iš kanapių – paskutinę akimirką, suvažiavimo dieną, iškelti savo kandidatūrą. Negana to, kandidatai nepristato jokios rinkiminės programos vertos pavadinimo, nėra jokių kandidatų tarpusavio viešų diskusijų ir – įstatai nenumato jokių klausimų kėlimų kandidatams.

Nesiaiškinsiu, kam tokia „rinkimų“ forma buvo ir yra naudinga, bet tokie „rinkimai“ yra ne kas kita kaip rinkimų parodija nedaranti garbės nei kandidatams, nei jų rinkėjams kolegoms žurnalistams.

Gal todėl ir tikrą audrą sukėlė mano pateiktas suvažiavimui pasiūlymas keisti rinkimų procedūras turinčias galioti po keturių metų. (Pasiūlymą rėmė LŽS Vilniaus skyriaus valdyba). Man pradėjus pranešimą, buvo mėginta tiesiai šviesiai nušvilpti mane nuo tribūnos. Esą mano pasiūlymas papildyti ir patikslinti rinkimų procedūras per agresyviai pateiktos (!) ir neva viršijo numatytą dviejų minučių pristatymo laiką. Reakcija, tiesa sakant, pritrenkė. Pasijutau, lyg sovietinių politrukų valdomame komunistų partijos susirinkime, kur turintys kitokią nuomonę grubiai nušvilpiami nuo tribūnos. Kartoju, su tokia nekultūringumo, nesiskaitymo su kitokia nuomone išraiška nesitikėjau susidurti žurnalistų tarpe. Dar labiau nemaloniai nustebino aiškus pasipriešinimas demokratinėms vertybėms.

Vis dėlto pasiūlymas buvo pateiktas balsavimui. Rezultatas: 116 už pakeitimus, 108 prieš pakeitimus, 20 susilaikė. Nesurinkus dviejų trečdalių balsų, pakeitimai nebuvo priimti. Dėkoju visiems kolegoms parodžiusius pagarbą demokratiniams rinkimams, nuostatoms ir procedūroms, be kurių skaidrūs rinkimai neįmanomi. Dėkoju balsavusiems UŽ pakeitimus, aiškiai suvokiantiems jų prasmę ir reikšmę mums patiems.

Tačiau kas tie 108 suvažiavimo dalyviai nusispjovę į mūsų pačių keliamus sau aukštus reikalavimus? Kas tie neišauklėti, švilpiantys, save žurnalistais vadinantys, kažkaip patekę tarp tų 108 taip pat turinčių teisę turėti priešingą nuomonę? Akivaizdu, kad turime sovietinio mentaliteto palikimą Lietuvos žurnalistų gretose. Akivaizdu, kaip trūko desovietizacijos proceso visuomenėje, taip jo trūksta ir Lietuvos žurnalistų sąjungoje, kur už „ilgą atsidavusį darbą žurnalistikoje“ įskaitant 20 ar 30 ar 40 metų darbavimosi sovietinėje žiniasklaidoje komunistiniais propagandistais, apdovanojami lyg niekur nieko už nuopelnus „žurnalistikai“. Svarbiausia, tie negerbiantys demokratinių rinkimų taisyklių žurnalistai formuoja Lietuvos visuomenės nuomonę. Kokią?

Tad, ar dar kam nors kyla klausimas, kodėl (su retomis drąsiomis išimtimis), Lietuvos žurnalistai, susidūrę su darbdavio savivale, pasirenka tylėjimą, nutylėjimą? Sutinka meluoti, manipuliuoti tiesa. Kaipgi tokių pažiūrų žurnalistas gali „kovoti už šviesią ir skaidrią, etišką žiniasklaidos ateitį“? Kaip išspręsti šią dilemą? Kaip kovoti su paralyžiuojančia baime žurnalistų tarpe? Ką mes, Lietuvos žurnalistų sąjunga, galime nuveikti sprendžiant šią problemą? Tuos ir kitus klausimus norėjau kelti kandidatams, tačiau, nors ir buvo nuspręsta skirti laiko klausimams, taip neatsitiko.

LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius, suvokdamas padėties keblumą, padėties, žymiai menkinančios LŽS įvaizdį, jau artimiausiame Tarybos posėdyje siūlys aptarti galimybę pavasarį surengti neeilinį LŽS suvažiavimą vienu klausimu – įstatams pakoreguoti: „Galėtų susirinkti apie 100 delegatų ir blaiviai apmąstę sudėlioti tinkamus akcentus“. Lauksime blaivaus pavasario.

Bet nėra reikalo nuleisti rankų. Lietuvos žurnalistų sąjungos taryba ir valdyba, Vilniaus skyriaus valdyba ir atskiri klubai stovi ir stoja atsakingos, demokratines vertybes gerbiančių, jas išpažįstančių žurnalistų pusėn. Džiaugiuosi, tuo pačiu, LŽS tarybos, valdybos, LŽS pirmininko suformuluotų minėtų rezoliucijų turiniu. Aplamai pastarieji metai LŽS buvo vaisingi idėjomis ir jų įgyvendinimu, aktyvia LŽS skyrių veikla, galėjome pasidžiaugti ypatingu naujų narių prieaugliu. Su jomis ir kitais nuveiktais darbais galima susipažinti LŽS tinklapyje.

Pridedu mano teiktą suvažiavimui siūlymą. Taip pat atkreipiau dėmesį į pirmininko kadencijų – iki dviejų – apribojimą. Įdomumo dėlei paskaičiuokite, kiek laiko užima teksto perskaitymas. Mano skaičiavimu, iki pusantros minutės.

„Dabartinė ( kaip ir ankstesniųjų dviejų kadencijų LŽS pirmininko rinkimų procedūra) neturi nieko bendra su demokratinėmis rinkimų taisyklėmis. Esamomis sąlygomis, tiksliai nesuformuluotos rinkimų procedūros leidžia manipuliuoti LŽS narių nuomone, nesuteikia galimybės LŽS nariams nuodugniai susipažinti su kandidatu ir jo/jos programa. Jeigu jau mes LŽS esame apsisprendę laikytis aukštų etikos normų, tai skaidrūs LŽS pirmininko rinkimai turi būti viena iš tų etikos normų. Girdėti argumentai esą LŽS pirmininko rinkimų procedūros yra demokratinės ir liberalios, reiškia nuvertinti demokratines rinkimų taisykles. Liberalizmas nieko bendro neturi su anarchija. Liberalizmas ir tapo demokratijos prielaida, jos dėka ją turime. Būtina laikytis aiškių taisyklių – tame tarpe ir visuotinių LŽS pirmininko rinkimų taisyklių. Mūsų vidinės rinkimų procedūros ir normos neturi skirtis ar prieštarauti toms, vyraujančioms demokratinėje valstybėje. Taigi, LŽS įstatų 9:1 skyrius (LŽS pirmininkas) teigia:
„9. 1. LŽS pirmininkas (toliau – pirmininkas) yra vienasmenis valdymo organas, renkamas ketverių metų kadencijai LŽS suvažiavime slaptu balsavimu, paprasta balsų dauguma“. Šį skyrių suvažiavimui siūlau papildyti:

• Kandidatuojantis/ti į pirmininkus ne vėliau kaip mėnesį prieš suvažiavimą, turi pateikti LŽS nariams visą informaciją apie save

• Kandidatuojantis/ti į pirmininkus, nemažiau kaip prieš mėnesį, turi pateikti aiškiai suformuluotą rinkiminę programą

• Kandidatams turi būti sudaromas sąlygos suvažiavimui pateikti savo programas viešam svarstymui ir aptarimui“

Lyg ir viskas aišku bei elementaru ar ne taip? Bet kas galėjo pagalvoti, kad eiliniam aštuntokui suprantamas pasiūlymas sukels tokią audrą…

Arkadijus Vinokuras

Medaliais “Už nuopelnus žurnalistikai” apdovanoti penki Vilniaus skyriaus nariai

Vilniaus skyriaus, šiuo metu vienijančio beveik 250 žurnalistų, nariais yra ir sostinėje, ir atokiausiuose Lietuvos kampeliuose, ir užsienio šalyse dirbantys kolegos. Atstumai, žinoma, neleidžia mums taip dažnai susitikti, kaip tą daro kitų skyrių ir klubų nariai, tačiau kilometrai netrukdo stebėti kolegų darbus, pasiekimus, už kuriuos negėda juos siūlyti LŽS apdovanojimams. Džiugu, kad XV Žurnalistų sąjungos suvažiavime penki Vilniaus skyriaus žurnalistai – Julijona Sejavičienė, Leopoldas Rozga (abu dirba Akmenės rajono laikraštyje „Vienybė“), Gvidas Šliažas, Nijolė Padorienė ir Algis Padora (visi iš Pakruojo “Auksinės varpos“) apdovanoti medaliais “Už nuopelnus žurnalistikai“. Šis garbingas apdovanojimas įteiktas ir LŽS Alytaus skyriaus nariui Jurgiui Kochanskui. Sveikiname.

Julijonos spinduliai

LŽS Vilniaus skyriaus narė, žurnalistė Julijona Sejavičienė Akmenės rajono laikraštyje „Vienybė“ dirba jau 40 metų, 33-ejus metus yra redaktoriaus pavaduotoja, o apskritai žurnalistikoje darbuojasi jau 44-erius metus. Jos įtaigus ir meniškas žodis keturis dešimtmečius kelia ir telkia Akmenės krašto žmones. J. Sejavičienė rajono bendruomenėje turi gerą autoritetą, yra Savivaldybės komisijos apdovanojimams „Už nuopelnus Akmenės kraštui“ narė, daugelį metų yra aplinkos apžiūros, konkurso „Metų ūkis“ vertinimo komisijų narė. Žurnalistė „Vienybės“ laikraštyje yra įgyvendinusi projektus „Kaimo bendruomenių garsas“, „Diena ir visas gyvenimas“, tarptautinį projektą „Dvi valstybės – viena bendruomenė“, jos iniciatyva jau 15 metų laikraštyje „Vienybėje“ skelbiami konkursai „Metų žmonės“ ir rajono bendruomenei pristatomi laureatai. J. Sejavičienės rašiniai iš ciklo „Kaimo bendruomenių aidas“ buvo įvertinti Lietuvos ir JAV iniciatyvų fondo premija. 2005 m. už nuoširdų ir kūrybišką darbą Akmenės kraštui ir jo žmonėms J. Sejavičienė apdovanota premjero A. Brazausko padėkos raštu. Akmenės krašto bendruomenės teikimu J. Sejavičienė tapo konkurso „Lietuvos kaimo spindulys“ nominacijos „Kaimo žurnalistas“ laureate ir buvo apdovanota Angelo skulptūra. 2000, 2001,2003,2004 metais žurnalistės J. Sejavičienės darbai sulaukė įvertinimo Lietuvos žurnalistų sąjungos skelbtuose konkursuose. Julija Sejavičienė yra parašiusi knygas „Tarp laiko krantų“, „Javo žydėjimas“, „Kruopiai“, yra knygų „Vitražas metų lange“, „Po amžinosios kaimynystės kupolu“ sudarytoja ir autorė.

33 metai už redaktoriaus stalo

Leopoldas Rozga Akmenės rajono laikraštyje „Vienybė“ dirba nuo 1975 metų, nuo 1977 m. – laikraščio redaktoriumi. Jo vadovaujamas laikraštis yra svarus rašiniais apie rajono bendruomenę, apie krašto praeitį, aprėpia svarbiausiais gyvenimo aktualijas. L. Rozga yra stiprus publicistas, jo straipsniai politikos, gyvenimo kaitos procesų, kraštotyros tema mėgiami ir skaitytojų labai vertinami. L. Rozga yra vienas iš Akmenės krašto kraštotyrininkų klubo įkūrėjų ir vadovų, jo iniciatyva Papilėje įkurtas Simono Daukanto ir Akmenės krašto muziejai. Žurnalistas L.Rozga apdovanotas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino medaliu. Už svarius publicistikos darbus – V. Gedgaudo premija. Už kūrybinius darbus kraštotyros srityje 2009 metais apdovanotas P. Bugailiškio premija. Žurnalistas yra vienas iš monografijos „Papilė“ autorių, yra parengęs knygas „Papilė – širdy ir likimuose“, „Akmenės kraštas“, „Vadovas po Ventos regioninį parką“, „Viekšniai“. Jo apmąstymai spausdinti ne viename LŽS išleistame almanache ir knygoje.

“Auksinės varpos“ grūdai

Net trys apdovanotieji – Gvidas Šliažas, Algis ir Nijolė Padoros dirba Pakruojo laikraštyje “Auskinė varpa“. Gvidas Šliažas, šiomis dienomis švenčiantis 73-ąjį gimtadienį, spaudos baruose – nuo moksleiviškų dienų. Jį, dar nebaigusį Pakruojo vidurinės mokyklos, priėmė į tuometinį “Žvaigždės“ laikraštį. Dirbdamas atsakinguoju sekretoriumi baigė vakarinę, vėliau studijavo žurnalistiką Vilniaus universitete. Nuo 1969 – ųjų balandžio, taigi jau 41 metus, G.Šliažas dirba “Auksinės varpos“ redaktoriumi. Šis laikraštis spalvinamas ne tik žemdirbiška kasdienybe, bet ir gyvenimo istorijomis, kultūros ir meno renginiais, politikos atgarsiais.

Algis Padora “Auksinėje varpoje“ dirba nuo 1972 metų. 1978 metais Vilniaus universitete įgijo žurnalisto diplomą. Laikraščio fotoiliustracija- kasdieninis Algio darbas. Tačiau jis tik fotografuoja, bet ir rašo. Dalyvauja fotokonkursuose. Rengia personalines fotografijų parodas. Žinias tobulina žurnalistų seminaruose.

Nijolė Padorienė baigė Vilniaus medicinos mokyklą (1972m.), Vilniaus universitetą (1978m). “Auksinėje varpoje“ darbuojasi nuo 1975 metų. Yra Laiškų skyriaus vedėja. Dalyvavo LŽS vykdomojo komiteto veikloje, rašinių konkursuose. Taip pat fotografuoja – kartu su Algiu Padora surengė ne vieną fotografijų parodą. Rašo kultūros temomis.

Algis ir Nijolė – labai aktyvūs LŽS Vilniaus skyriaus nariai, kuriems nei kilometrai, nei slidūs keliai, nei lietūs netrukdo dalyvauti Pokalbio klubo ir kituose renginiuose.

Medaliais “Už nuopelnus žurnalistikai“ anksčiau apdovanoti 6 Vilniaus skyriaus nariai – dr.Audronė Nugaraitė, Dainius Ručinskas, Aldona Armalė, Arkadijus Vinokuras, Loreta Jastramskienė, Angelina Liaudanskienė.

Arūnas Mildžius

Kas taikliausiai šaudė?

Kviečiame dalyvauti LŽS Vilniaus skyriaus konkurse „Taikliausias šūvis“. Konkurse gali dalyvauti tik LŽS nariai, kurie per metus (nuo 2009 m. gruodžio 1 d. iki šių metų gruodžio 1 d.) sukūrė ir paskelbė publikacijas, laidas, atitinkančias konkurso devizą ir vertinimo kriterijus.

Darbus gali teikti ar kandidatūras siūlyti redakcijos, prodiuseriai, LŽS skyriai ir patys žurnalistai iki gruodžio 10 d. Darbai ar kandidatūrų pavardės turi būti pateikti LŽS, adresu S. Konarskio g.49, Vilnius LT-03123, nurodant „Konkursui „Taikliausias šūvis“ (daugiau informacijos – www.lzs.lt. Konkursas “Taikliausias šūvis“). Taikliausieji bus apdovanoti Vilniaus skyriaus renginyje, kuris vyks gruodžio 16 d. 16 val. A.Mickevičiaus muziejuje (Bernardinų 11, Vilniuje). Norinčiuosius dalyvauti renginyje registruoja Aldona Armalė (868476444; aldona.armale@gmail.com).

Mediaplius rekomenduoja #23

Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus narys Artūras Račas apie visuotinį LŽS suvažiavimą.