Renkami novatoriškiausi Lietuvos žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės

Šiemet bus renkami novatoriškiausi Lietuvos žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės, kuriems bus teikiami žiniasklaidos apdovanojimai „Nmedia 2010“. Apdovanojimai bus skiriami už didžiausią kūrybiškumą, progresą ir inovacijas žiniasklaidoje 2010-aisiais metais.

 „Nmedia“ apdovanojimus organizuoja Lietuvos žurnalistų sąjunga kartu su mobiliųjų įrenginių lydere Lietuvoje – kompanija „Nokia“. Prie konkurso organizavimo taip pat prisideda Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, Lietuvos radijo ir telelvizijos komisija, asociacija LATGA-A.

Į apdovanojimus gali pretenduoti visi novatoriškumu pasižymėję visuomenės informavimo priemonių darbuotojai.

„Ketvirtą kartą vykstantis konkursas tapo gera tradicija ne tik vertinti kolegų nuveiktus darbus, bet ir leidžia tikėtis kūrybinio ir technologinio progreso Lietuvos žiniasklaidos priemonėse ir žurnalistikoje net ir tuo metu, kai daugeliui lūpose skambėjo vienintelis žodis – krizė“, – apdovanojimus vertina Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Dainius Radzevičius.

„Būdami inovacijų pionieriai mobiliojoje industrijoje, norime skatinti novatoriškumą žiniasklaidoje, kuri yra pati svarbiausia turinio kūrėja ir jo nešėja. Per praėjusius metus matėme daug sėkmingų kūrybinių ir technologinių inovacijų, kurie turi būti įvertinti ir skatinami“, – sakė „Nokia“ rinkodaros vadovė Lietuvai ir Latvijai Raivara Šemetulskytė.

Šiais metais apdovanojimai bus teikiami už 2010 metais nuveiktus darbus štai tokiose nominacijose:

• Už temas apie inovacijas.
• Už naujų tendencijų kūrimą žiniasklaidoje.
• Už interaktyvumo didinimą žiniasklaidoje.
• Už didžiausią žurnalistikos pažangą regioninėje žiniasklaidoje.
• Už geriausią žurnalistinę naują idėją specializuotoje žiniasklaidoje.
• Už kūrybiškumo skatinimą (apdovanojamas redaktorius).
• Už naujų idėjų įgyvendinimą žiniasklaidoje (kūrybinių arba technologinių).
• Už aktyvią savanorišką žurnalisto veiklą populiarinant žiniasklaidą.
• Už indėlį nagrinėjant Lietuvos žiniasklaidos probleminius aspektus.
• Novatoriškiausias 2010 metų žurnalistas.

Novatoriškiausius žiniasklaidos atstovus rinks 7 žmonių komisija: Rasa Navickienė (Nacionalinės rajonų ir miestų laikračių leidėjų asociacijos vyykdančioji direktorė), Doc. dr. Audronė Nugaraitė (Lietuvos Žurnalistų Sąjungos pirmininko pavaduotoja, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytoja), Džiugas Paršonis (VU Žurnalistikos instituto lektorius, „Nežinau.lt“ tinklaraščio autorius), Prof. Žygintas Pečiulis (VU Žurnalistikos instituto direktorius), Dainius Radzevičius (Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas), Romas Sakadolskis (žurnalistas, Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto dėstytojas), Raivara Šemetulskytė („Nokia“ rinkodaros vadovė Lietuvai ir Latvijai).

Apdovanojimų nugalėtojai bus paskelbti ir apdovanoti renginyje-reginyje gegužės pabaigoje. Nugalėtojams bus įteiktos „Nmedia 2010“ statulėlės ir išmanieji telefonai „Nokia N8“, išsiskiriantys daugialypės. Konkurso nuostatus galima rasti ir kandidatus apdovanojimams siūlyti interneto svetainėje www.nmedia.lt iki 2011 m. gegužės 1 d.

Daugiau informacijos galima teirautis telefonu 8 5 2122805 arba elektroniniu paštu info@lzs.lt

Dura lex vengriškai

„Dura lex, sed lex“ – vienas mano mėgiamiausių lotyniškų posakių. Įstatymas yra griežtas, bet tai – įstatymas. Nieko prie to nebepridursi. Šiuo atveju, šis posakis puikiausiai tinka Vengrijos Žiniasklaidos įstatymui, kuris sukėlė šurmulį ne tik pačioje Vengrijoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Nežiūrint į plataus mąsto neigiamą reakciją, įstatymas įsigaliojo.

Balandžio 14 d. apie šį įstatymą kalbėjo Vengrijos žurnalistas Attila Mong, kuris svečiavosi Vilniuje ir dalyvavo Transparency International Lietuva iniciatyvoje „Žurnalistų pusryčiai“.

Įstatymas tapo pavojingu precedentu. Pasak A. Mongo, šis gremėzdiškas dokumentas (įstatymo apimtis gerokai virš šimto puslapių (!)) nors ir sudarytas iš įvairių dalių, paskolintų iš skirtingų ES šalių teisės aktų, bendrai kelia grėsmę žurnalistų darbui. „Surinkti skirtingas, tegul ir geras, dalis – nėra išeitis. Paimkite dalį nuo stručio, dalį nuo dramblio, dalį nuo beždžionės, sudėkite viską kartų ir gausis pabaisa“, – vaizdingai aiškino įstatymo konstravimo subtilybes A. Mongas. Pasak jo, būtent tai – pabaisa – Vengrijos vyriausybei ir gavosi.

A. Mongo teigimu, į Vengrijos Žiniasklaidos įstatymo yra įsigėrusi dar iš sovietmečio žinoma „visą ko kontroliavimo“ dvasia. Be to, šis įstatymas, kuris, logiškai mąstant, turėjo padėti funkcionuoti žiniasklaidos sferai, buvo kuriamas vadovaujantis dažnos politikų nuomonės, jog „žurnalistai yra priešai“.

Griežtos, astronominės baudos, gresiančios įstatymo pažeidėjams, bandymas priversti registruotis tinklaraštininkus, priskiriant kai kuriuos blogus prie žiniasklaidos priemonių, žiniasklaidą kontroliuojantis asmuo, skiriamas devynių (!) metų kadencijai – tai tik dalis „puikių“ Vengrijos Žiniasklaidos įstatymo sumanymų.

Pasak A. Mongo, galima pastebėti įdomų paradoksą. „Jeigu Vengrija nebūtų Europos Sąjungos narė, turėtų tokį įstatymą ir siektų įstoti į ES, Briuselis lėptų jai pakeisti šį įstatymą, kaip neatitinkantį europinius reikalavimus. Tačiau, Vengrija yra ES narė ir dabar priėmusi tokį įstatymą ramiai sau taiko jį, o Briuselis nelabai ką gali ir nori daryti. Tai bloga žinia visai Europai“, – mano A. Mongas.

Iš kitos pusės, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pasak A. Mongo, priespauda ir didelė kontrolė žiniasklaidos srityje skatina Vengrijoje kitų medijų – tokių, kaip, pavyzdžiui, socialiniai tinklai – vystymąsi.

Vengrijos Žiniasklaidos įstatymas yra išverstas į anglų kalbą. Ne duok Dieve, kas nors jį išvers į lietuvių… Mūsų politikams gali užtekti „proto“ pasinaudoti šiuo teisės akto pavyzdžiu. Kai kurie iš jų mielai imtųsi visų įmanomų priemonių, kad tik galėtų sutramdyti „tuos blogus žurnalistus“. Šiuo atveju, „europietiška patirtis“ su vengrišku prieskoniu galėtų būti jiems tikru atradimu.

Viktoras Denisenko

viktordenisenko.eu

Žmogaus teisės ir žiniasklaida

Ši tema yra svarbi kiekvienam, nes ji liečia kiekvieną iš mūsų. Sakydami „žmogaus teisės“ galime sakyti „mūsų teisės“, arba „kiekvieno iš mūsų teisės“.

Žiniasklaidai šiame kontekste tenka dvigubas vaidmuo. Pirmiausiai, žmogaus teisės galėtų ir turėtų būti žiniasklaidos darbotvarkės dalimi. Iš kitos pusės, žiniasklaida gali būti ir priemone žmogaus teisėms pažeisti (teisė į privatumą, nekaltumo prezumpcija etc.) – žinoma, tokie atvejai yra pirmiausiai susiję su neprofesionaliu žurnalistu darbu, profesinės etikos pažeidimu.

Žmogaus teisių tema Lietuvos žiniasklaidoje šiandien nėra pati aktualiausia. Mano subjektyviu pojūčiu, kiek kitaip buvo prieš 10 metų. Tada Lietuva tik siekė tapti Europos Sąjungos nare, žmogaus teisių tema buvo bendros integracinių pokyčių temos dalimi. Kai 2004 m. įstojome į ES tai buvo lyg pripažinimas, kad mes pasiekėme europinį lygį, kad atitinkame Europos standartus. Todėl žmogaus teisių tema gana greiti pasitraukė iš pagrindinės žiniasklaidos darbotvarkės.

Šiandien matome rezultatą. Žmogaus teisių principų neišmanymą drąsiai demonstruoja net kai kurie vadinamieji politikos veikėjai. Tenka stebėti, kaip kvestionuojamas žmogaus teisių absoliutumas – pripažįstant vienas žmogaus teises kartais bandoma ignoruoti kitas.

Koks galėtų būti žiniasklaidos vaidmuo? Pasaulinėje praktikoje yra pavyzdžių, kai žurnalistams tiesiog tekdavo perimti žmogaus teisių gynėjų funkcijas, kaip tai, pavyzdžiui, Rusijoje darė a.a. žurnalistė Ana Politkovskaja. Žinoma, tai yra, sakyčiau, kraštutinis, ekstremalus pavyzdys, kurį sąlygojo pačios valstybės nenoras ar nesugebėjimas užtikrinti savo piliečių teises. Neraginu imtis tokių kraštutinių veiksmų Lietuvos žiniasklaidos atstovų, tačiau neturime pamiršti, jog šiandien žmogaus teisės yra viena svarbiausių civilizuoto pasaulio vertybių.

Pokalbis apie žmogaus teises – viešas, atviras, argumentuotas – reikalingas Lietuvos visuomenei, nes ji vis dar bando išsivaduoti iš vadinamosios „sovietinės traumos“, išsivaduoti iš gyvenimo sistemoje (tiksliau – iš atsiminimų apie tą gyvenimą), kur žmogaus teisės ir laisvės buvo ribojamos valstybės. Kur toks ribojimas buvo pačios sistemos, arba – režimo, egzistavimo pagrindu.

Žinoma, nesu idealistas, pats atstovauju žurnalistų cechą ir suprantu, jog žiniasklaidos darbotvarkę dažnai formuoja komercinis faktorius. Be to ir apie galimą didaktinę žiniasklaidos funkciją esu linkęs kalbėti labai atsargiai. Tačiau, ir tai yra mano asmeninė nuomonė, jeigu žiniasklaidos atstovai nori ir toliau teisinti savo darbo svarbą žiūrovų / skaitytojų interesu ir „teise žinoti“, tai žmogaus teisių tema turi vėl grįžti į svarbią poziciją tokių žiniasklaidos priemonių darbotvarkėje – nes ši tema tikrai yra visuotinai aktuali ir svarbi.

Viktoras Denisenko

Pasisakymo nacionalinėje konferencijoje „Žodžio laisvės ir aukščiausių profesinių standartų stiprinimo kampanija kovoje su diskriminacijos apraiškomis“ gairės