Mediaplius

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraštis

Žmogaus teisės ir žiniasklaida

Posted by mediaplius - 2 balandžio, 2011

Ši tema yra svarbi kiekvienam, nes ji liečia kiekvieną iš mūsų. Sakydami „žmogaus teisės“ galime sakyti „mūsų teisės“, arba „kiekvieno iš mūsų teisės“.

Žiniasklaidai šiame kontekste tenka dvigubas vaidmuo. Pirmiausiai, žmogaus teisės galėtų ir turėtų būti žiniasklaidos darbotvarkės dalimi. Iš kitos pusės, žiniasklaida gali būti ir priemone žmogaus teisėms pažeisti (teisė į privatumą, nekaltumo prezumpcija etc.) – žinoma, tokie atvejai yra pirmiausiai susiję su neprofesionaliu žurnalistu darbu, profesinės etikos pažeidimu.

Žmogaus teisių tema Lietuvos žiniasklaidoje šiandien nėra pati aktualiausia. Mano subjektyviu pojūčiu, kiek kitaip buvo prieš 10 metų. Tada Lietuva tik siekė tapti Europos Sąjungos nare, žmogaus teisių tema buvo bendros integracinių pokyčių temos dalimi. Kai 2004 m. įstojome į ES tai buvo lyg pripažinimas, kad mes pasiekėme europinį lygį, kad atitinkame Europos standartus. Todėl žmogaus teisių tema gana greiti pasitraukė iš pagrindinės žiniasklaidos darbotvarkės.

Šiandien matome rezultatą. Žmogaus teisių principų neišmanymą drąsiai demonstruoja net kai kurie vadinamieji politikos veikėjai. Tenka stebėti, kaip kvestionuojamas žmogaus teisių absoliutumas – pripažįstant vienas žmogaus teises kartais bandoma ignoruoti kitas.

Koks galėtų būti žiniasklaidos vaidmuo? Pasaulinėje praktikoje yra pavyzdžių, kai žurnalistams tiesiog tekdavo perimti žmogaus teisių gynėjų funkcijas, kaip tai, pavyzdžiui, Rusijoje darė a.a. žurnalistė Ana Politkovskaja. Žinoma, tai yra, sakyčiau, kraštutinis, ekstremalus pavyzdys, kurį sąlygojo pačios valstybės nenoras ar nesugebėjimas užtikrinti savo piliečių teises. Neraginu imtis tokių kraštutinių veiksmų Lietuvos žiniasklaidos atstovų, tačiau neturime pamiršti, jog šiandien žmogaus teisės yra viena svarbiausių civilizuoto pasaulio vertybių.

Pokalbis apie žmogaus teises – viešas, atviras, argumentuotas – reikalingas Lietuvos visuomenei, nes ji vis dar bando išsivaduoti iš vadinamosios „sovietinės traumos“, išsivaduoti iš gyvenimo sistemoje (tiksliau – iš atsiminimų apie tą gyvenimą), kur žmogaus teisės ir laisvės buvo ribojamos valstybės. Kur toks ribojimas buvo pačios sistemos, arba – režimo, egzistavimo pagrindu.

Žinoma, nesu idealistas, pats atstovauju žurnalistų cechą ir suprantu, jog žiniasklaidos darbotvarkę dažnai formuoja komercinis faktorius. Be to ir apie galimą didaktinę žiniasklaidos funkciją esu linkęs kalbėti labai atsargiai. Tačiau, ir tai yra mano asmeninė nuomonė, jeigu žiniasklaidos atstovai nori ir toliau teisinti savo darbo svarbą žiūrovų / skaitytojų interesu ir „teise žinoti“, tai žmogaus teisių tema turi vėl grįžti į svarbią poziciją tokių žiniasklaidos priemonių darbotvarkėje – nes ši tema tikrai yra visuotinai aktuali ir svarbi.

Viktoras Denisenko

Pasisakymo nacionalinėje konferencijoje „Žodžio laisvės ir aukščiausių profesinių standartų stiprinimo kampanija kovoje su diskriminacijos apraiškomis“ gairės

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: