Žodžio laisvė nėra anarchija

Madingus pokalbius apie skilimą visuomenėje galime pakeisti pokalbiu apie skilimą žiniasklaidoje. Įtrūkis nuėjo tiksliai per profesinės etikos takoskyrą. Kelios savo jėgas susivienijusios žiniasklaidos priemonės, turinčios ne visai aiškius santykius su žurnalistine etika, apkaltino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (LŽLEK) „XXI a. cenzūros“ kūrimu bei „žurnalistikos kompromitavimu“. Ne pačių maloniausių žodžių susilaukė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS).

Fronto apžvalga būtų tokia: vienoje pusėje „Lietuvos žinios“ (leidinys, pripažintas neetišku), TV3 televizija (žiniasklaidos priemonė, pripažinta neetiška), „Respublika“ (ir visi „Respublikos“ leidinių grupės leidiniai, įskaitant ir naujienų agentūrą ELTA) bei prijaučiantis šiai „konflikto“ pusei portalas Alfa.lt. Kita barikadų pusė tiksliau neapibrėžta, bet joje matyt yra jau paminėtos LŽLEK ir LŽS, o taip pat, sakyčiau, visos žiniasklaidos priemonės, kurios mano, kad profesinė žurnalistinė etika yra svarbi ir aktuali.

Žinoma, tie, kas supyko dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimų irgi lyg ir neneigia etikos svarbos. Tiksliau, apie etiką jie bendrai kalba mažiausiai, nes mano, kad reikalas yra kitoks – jie kaltina LŽLEK veikla, nukreipta prieš laisvą žodį. Faktiškai, tai yra kaltinimas nusikaltimu, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnį cenzūra yra draudžiama.

Už savo žodžius reikia atsakyti. Būtent šis principas leidžia egzistuoti realiai žodžio laisvei, nes laisvė nėra tapati anarchijai. Būtent apie tokią atsakomybę (už savo žodžius bei veiksmus) ir kalba LŽLEK ir būtent tokią atsakomybę bando neigti suvienytas neetiškos žiniasklaidos ir jai prijaučiančių leidinių frontas (apie ką byloja ir lengva ranka mesti kaltinimai LŽLEK ir LŽS).

Sakyčiau, šis vertybinis konfliktas turi ir teigiamą pusę. Neatsimenu, kada paskutinį kartą profesinės etikos klausimas buvo aptariamas taip karštai ir aršiai. Žurnalistinė etika atsidūrė dėmesio centre, o tai reiškia, jog ji nėra tuščias garsas.

Kai Lietuvos visuomenė išmoks atskirti laisvės principus nuo anarchijos principų (tikiu, kad anksčiau ar vėliau toks sąmoningumo lygis bus pasiektas) leidiniai, sistemingai pažeidžiantys žurnalistinę etiką, manipuliuojantys sąvokomis bei ieškantys pigaus skandalingo populiarumo bus pasmerkti užmarščiai, nes tikroji laisvė – tai taip pat ir laisvė rinktis tą žiniasklaidos priemonę, kuri atitinka tavo vidinius etikos standartus. Na, o žiniasklaidos priemonių darbuotojų (tų, kurie nemano, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas yra „velnio išmislas“) uždavinys kartu ir paprastas, ir sunkus – parodyti, kokia gali ir turi būti etiška žiniasklaida.

 Viktoras Denisenko

Politikai ir žiniasklaida – mediakratijos apraiškos

Penktadienį, gegužės 20 d., Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko seminaras „Mediakratija – naujos galios ir nauji metodai politikoje“. Kaip teigė seminaro organizatorius doc. dr. Lauras Bielinis, šiandien žiniasklaidos ir politikos santykiai yra tokie glaudūs, kad kartais labai sunku atskirti, kur baigiasi žiniasklaida ir prasideda politika. „Atrodo, jog be žiniasklaidos politika tiesiog neegzistuoja“, – sakė L. Bielinis.

Nuo „Paleotelevizijos“ iki realybės šou

Televizija šiandien vis dar išlaiko masiškiausios ir populiariausios žiniasklaidos priemonės poziciją, tačiau nuo savo atsiradimo momento iki mūsų dienų ji išgyveno rimtas transformacijas. Apie tai seminare kalbėjo VU Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Žygintas Pečiulis. Pasak jo, televizija praėjo tris pokyčių etapus. Senoji – „Paleotelevizija“ – teikė paprastiems žmonėms informaciją, o pats televizijos pasaulis buvo uždaras, į jį galėjo patekti tik išrinktieji. Ją pakeitusi „Neotelevizija“ tapo savotišku veidrodžiu – ji pradėjo kviesti dalyvauti laidose paprastus žmones, rodyti jų gyvenimą. Pasak Ž. Pečiulio, šiandien mes gyvename „Realybės televizijos“, atliekančios „rakto skylutės“ funkciją, laikais – ji siūlo ne žiūrėti, o slaptai stebėti (realybės šou žanras ir pan.).

Keičiantis televizijos principams keičiasi ir politinių asmenybių reprezentavimo ekrane principai. Pasak Ž. Pečiulio, šiandien rimtoji politika labai mažai reprezentuojama televizijoje. Kaip ir pridera „Realybės televizijos“ erai, politikai su didesniu noru dalyvauja dainų ir šokių šou laidose nei rimtose diskusijose.

Žiniasklaida kuria „laisvos diskusijos iliuziją“

L. Bielinis savo pranešimu „Politiniai žiniasklaidos galimybių raidos etapai“ bandė kiek provokuoti auditoriją. Jis pažymėjo, kad iš politinės žiniasklaidos tradiciškai reikalaujama objektyvumo, tačiau šis principas jau yra pasenęs. „Šiandien žiniasklaida intensyviai bendradarbiauja su politika ir politikais. Kartais ji pati pradeda modeliuoti politinį peizažą“, – sakė L. Bielinis. Jis pabrėžė, kad čia kalbama ne apie propagandą, bet apie „lygiavertę partnerystę“.

Pasak L. Bielinio, šiandien žiniasklaida sukuria laisvos diskusijos iliuziją. „Mes priprantame žinoti apie politiką, bet nepriprantame būti joje“, – sakė L. Bielinis. Žiniasklaida stipriai veikia visuomenę. L. Bielinio nuomone, žmonės pradeda argumentuoti savo poziciją ne asmeniniais pamąstymais, o tuo, ką jie matė televizoriuje, girdėjo per radiją ar skaitė spaudoje. „Esame televizijos kanalų ir laikraščių nuomonių agentai“, – konstatavo L. Bielinis. Jo teigimu, ateitis priklauso toms politinėms jėgoms, kurios „sugebės būti panašios į televizijos kanalą ar informacinį tinklalapį“. Šiandien, L. Bielinio teigimu, politikas yra „virtualus žiūrovo bendrininkas“, jei įtinka jam, ar priešas – jei neįtinka.

Naujųjų medijų vaidmuo

Seminare buvo aptartas ne tik teorinis, bet ir praktinis „mediakratijos“ lygis. VU Žurnalistikos instituto lektorius dr. Deimantas Jastramskis kalbėjo apie politikų ir žiniasklaidos atstovų sąveiką kaip apie „patronų ir klientų“ bendravimą. Ekonominės krizės sąlygomis žiniasklaida vis labiau tampa priklausoma nuo politikų, kurie atlieka reklamos užsakovų vaidmenį. Pasak D. Jastramskio, pastaraisiais metais padidėjo būtent ekonominės politikų įtakos žiniasklaidai mastai. Be to, ne tik politikai siekia „susidraugauti“ su žiniasklaida, bet ir žiniasklaidos atstovai neretai nevengia palaikyti ryšių su politikais. „Žiniasklaidos savininkai yra priversti turėti politinių ryšių, kad gautų kontraktų iš valstybės“, – pažymėjo D. Jastramskis.

Tačiau šiandien politikai turi daug platesnes komunikacijos galimybes. Apie tai, kad vis daugiau politikų naudojasi naujųjų medijų platformomis, kalbėjo net keli seminaro pranešėjai. VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto mokslo darbuotojas Andrius Šuminas pabrėžė, kad socialinės medijos suteikia galimybę politikams tiesiogiai pasiekti savo rinkėjus, išvengiant žiniasklaidos barjero. Jis taip pat pažymėjo, kad prieš kelerius metus buvo optimistiškai galvojama, jog socialinių medijų priemonės taps terpe tikrai demokratijai (kol kas tokios prognozės neišsipildė). Šiandien socialiniai tinklai įgyja vis daugiau įtakos. Turimais duomenimis, šiandien socialinio „Facebook“ tinklo profilius turi apie 920 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų apie 733 tūkst. yra vyresni nei 18 metų, t. y. potencialūs rinkėjai.

Tačiau nors Lietuvoje jau nemažai politikų noriai naudojasi naujausiomis medijomis kovoje dėl rinkėjų simpatijų, tai dažniausiai yra mados reikalas, o ne tikrų galimybių išmanymas. Apie tai kalbėjo politologė Neringa Vaisbrodė. Pasak jos, dauguma politikų socialinių medijų srityje veikia labai diletantiškai. „Jie beveik nenaudoja interaktyvumo galimybių. Atrodo, kad politikai dažnai kuria noro bendrauti fikcijas, bet patys iš tikrųjų interaktyviai bendrauti nenori“, – tvirtino N. Vaisbrodė. Ji taip pat pažymėjo, kad virtuali visuomenė labai greitai perpranta, kas nori naudotis socialinių medijų galimybėmis realiam bendravimui, o kas tik naudoja šias medijas reklamai.

Socialinių medijų įtraukimas į politinius procesus turi ir dar vieną aspektą. Jų platforma yra naudingesnė atskiriems kandidatams, kurie gali pasireikšti šioje terpėje kaip asmenybės, nei politinėms partijoms. „Sunku įsivaizduoti kokio nors interaktyvaus forumo dalyvį, kuris vadintųsi, pavyzdžiui, „Konservatorių partija“. Visiems iškiltų klausimas, su kuo konkrečiai yra kalbama“, – pažymėjo N. Vaisbrodė.

Viktoras Denisenko

Universiteto naujienos

Pėsčiomis po Vilniaus kalvas

LŽS Vilniaus skyriaus Pokalbių klubas kviečia į pažintinį žygį po Vilniaus istorines kalvas ir slėnius. Žygeiviai susitinka gegužės 26 d. 16,30 val. Katedros aikštėje prie Valdovų rūmų. Žygio iniciatorė kolegė Gražina Paukštienė sako: „Gyvename ir dirbame Vilniuje. Kartais skubėdami pranešti žinią savo skaitytojams, klausytojams ar žiūrovams pralekiame per Katedros aikštę, tik akies krašteliu žvilgtelėję į Gedimino pilies bokštą ar Trijų Kryžių kalną. Bet ar žinome, kurioje vietoje buvo Kreivasis miestas, kad aukščiausia senamiesčio vieta yra Trijų kryžių kalnas?“ Gražina kviečia leisti sau nedidelę pramogą – pasijusti turistu ir su pasimėgavimu pasidairyti po savo miestą, kol dar žydi alyvos ir kaštonai, kol miesto mūrus gaubia kaitros nenuvarginta, gaivi žaluma.

Pažintį su miesto istorinėmis vietomis pradėsime Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijoje – tai Vilniaus kūrimosi židinys – į UNESCO Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo sąrašą įtraukta senamiesčio dalis. Valstybinis kultūrinis rezervatas sutampa su dviejų valstybės saugomų archeologijos vertybių ribomis. Pirmoji – Vilniaus piliavietė su Aukštutinės ir Žemutinės pilių istorinėmis teritorijomis. Čia yra svarbiausi viduramžių miesto plėtros ir klestėjimo objektai. Antroji teritorija – Vilniaus piliakalnis su papiliais. Šis unikalus kraštovaizdis apima Trijų kryžių kalną, Gedimino kapo, Bekešo ir Stalo kalvas, nuo kurių matosi nuostabi Vilniaus miesto panorama. Po kalvas keliausime kartu su Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato vadove Audrone Kasperavičiene.

Kviečiame apsiauti patogiu žygio apavu, nepamiršti sotaus sumuštinio, vandens ir geros nuotaikos, nes maršrutas ilgokas, truks daugiau kaip valandą. Registracija mob.tel. 868476444 arba el.paštu: aldona.armale@gmail.com

Kvietimas į mokymus

Gegužės 21-22 d. “Transprency International” Lietuvos skyrius kviečia dalyvauti mokymuose žurnalistams “Naujienų konstravimas tradicinėje ir virtualioje žiniasklaidoje” Mokymus ves mokymų vadovas iš Didžiosios Britanijos Oliveris Watesas. 21 metus įvairiose naujienų agentūros „Reuters“ pozicijose dirbęs O.Watesas nuo 1998 yra vedęs  mokymus žurnalistams 60 pasaulio šalių Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, Vakarų Europoje ir 11-oje iš 15 buvusių Sovietų Sąjungos respublikų.

Mokymai “Naujienų konstravimas tradicinėje ir virtualioje žiniasklaidoje” – tai intensyvus praktinių užsiėmimų ciklas, kurio metu bus taikomas “mokymosi darant” (angl. learning by doing) metodas. Užsiėmimų metu bus gvildenamos korupcijos temos žurnalistikoje, tarp jų – korupcija bei interesų konfliktas politikoje ir versle, korupcija sveikatos apsaugos srityje.

Mokymai orientuoti į naujienų rengimo įgūdžių stiprinimą; mokymų vadovas pateiks užduotis, atskleisiančias, kaip per netradicinių sprendimų paiešką vertinti naujienas, ieškoti patikimų šaltinių, sieti įvykius su kontekstu, siekti teksto subalansuotumo ir efektyvesnio citavimo.

Atskirų užsiėmimų metu bus atliekami individualūs  pratimai raštu, užduotys grupėse. Pagal mokymų vadovo pateiktus  scenarijus mokymų dalyviai kurs savo pačių istorijas, analizuos jas kartu su mokymų vadovu bei lygins tarpusavyje. Grupinių užduočių metu taip pat bus nagrinėjami kasdieninės žurnalisto praktikos klausimai.

Mokymai skirti įvairių rūšių žiniasklaidos priemonėse dirbantiems žurnalistams, turintiems bent keletą metų profesinės patirties.

Turintiems galimybę atsinešti savo kompiuterius, mokymų organizatoriai rekomenduotų juos turėti mokymų metu.

Mokymai nemokami, vyks anglų kalba. Ne Vilniuje gyvenantiems mokymų dalyviams mokymų organizatoriai padengs vienos nakties nakvynės Vilniuje ir kelionės į Vilnių ir atgal išlaidas.

Mokymai vyks gegužės 21 d. Nuo 10 iki 18 val. ir gegužės 22 d. Nuo 10 iki 16 val. Mokymų vieta – “Transparency International” Lietuvos skyriaus Konferencijų salė (Didžioji 5-402, Vilnius).

Registracija vyks iki gegužės 17 d. el.paštu milda@transparency.lt. Šiuo adresu dalyvius prašytume išsiųsti užpildytą registracijos anketą – Dalyvio_registracijos_anketa. Numatytas mokymų dalyvių skaičius – iki 20 dalyvių.

Dėl papildomos informacijos teiraukitės el.paštu milda@transparency.lt arba telefonu 8 5 212 69 51.

Mokymai žurnalistams „Naujienų konstravimas tradicinėje ir virtualioje žiniasklaidoje“ yra  „Transparency International“ Lietuvos skyriaus iniciatyvos „Žurnalistų pusryčiai“ dalis.

 ***

Apie Oliverį Watesą

Oliveris Watesas 21 metus (1976-1997 m). dirbo įvairiose naujienų agentūros “Reuters” pozicijose – reporteriu, reporteriu – grupės vadovu, naujienų redaktoriumi, skirtinguose šalyse esančiuose šios organizacijos biuruose. 1991-1994 metais jis vadovavo “Reuters” biurui Maskvoje.

Oliwerio Wateso darbo žurnalistikoje patirtis apima skirtingas pasaulio šalis: 1977-1978, 1985-1986, 1991-1994 m. jis dirbo Maskvoje, 1979-1980 m. – Buenos Airėse, 1980-1983 m. – Rio de Žaneire, 1986-1989 m. – Islamabade, 1990-1991 m. – Lisabonoje. 1991-1994 m. O.Watesas dirbo “Reuters” biuro Maskvoje vadovu, iš kur dengė Sovietų Sąjungos griūties ir rinkos ekonomikos posovietinėjė erdvje kūrimosi temas bei vadovavo įvairiose posovietinio regiono valstybėse dirbusiems korespondentams. Dirbdamas Rio de Žaneire jis nagrinėjo Tarptautinio valiutos fondo intervenciją į Brazilijos finansų krizę temą, Pakistane jis dengė ekonomikos bei Afganistano karo temą. Dirbdamas Portugalijoje, analizavo bankininkystės ir Portugalijos ekonomikos temas.

Nuo 1998 metų O.Watesas kuria mokymų modulius yra vedęs mokymus žurnalistams 60 pasaulio šalių anglų, rusų, ispanųir portugalų kalbomis. Jo mokymų žurnalistams temos – bendroji, verslo žurnalistika, vidaus ir užsienio politikos, socialinių, sveikatos ir aplinkos apsaugos ir kitų klausimų dengimas. Vesdamas mokymus žunalistams bei žiniasklaidos mokymus, O.Watesas dirbo su tokiomis organizacijomis kaip Ria Novosti, UNDP, UNCEF, ESBO, Eurostat,  taip pat jis vedė mokymus Moldovos ir Kirgistano aukštiems valstybės pareigūnams.

O.Watesas yra Didžiosios Britanijos pilietis, šiuo metu gyvena šiaurės Anglijoje.

Milda Bagdonaitė

“Transparency International” Lietuvos skyriaus projektų koordinatorė

ESBO pirmininko konferencija, skirta žurnalistų saugumui ESBO regiono valstybėse

Kada: birželio 7-8 d.

Kur: Vilnius, Lietuva

Fizinė žala yra didžiausias trukdys žurnalistams dirbti savo darbą. ESBO regiono valstybėse fizinė žala, kurią patiria žiniasklaidos profesionalai, yra labai įvairi. Tikroji spaudos laisvė atsidurs pavojuje dėl žurnalistų baimės ginti tokius klausimus kaip korupcija ir žmogaus teisių pažeidimai, nebent gali būti išskiriami atvejai, kai teisėsauga atliks šių smurto atvejų nuodugnius tyrimus.

Be fizinių išpuolių prieš žurnalistus, yra ir daugiau veiksnių, trukdančių žiniasklaidos laisvei: šmeižtas, „tabu“ temos, atviras žurnalistų ribų nustatymas ar suklastotų kaltinimų pateikimas. Konferencijos metu turėtų būti atkreiptas dėmesys į fizinių išpuolių ir net žmogžudysčių atvejų prieš žurnalistus tyrimą, sistemingą bylų  nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą.

Atsižvelgdama į tai, Lietuva kaip ESBO pirmininkė 2011 m. kartu su ESBO atstove žiniasklaidos laisvei, ESBO Trejetu  ir Ukraina kviečia vyriausybių atstovus, teisėsaugos institucijas, žiniasklaidą, įstatymų leidėjus ir nevyriausybines organizacijas iš 56 ESBO valstybių narių aptarti žurnalistų saugumo padėtį, problemas ir pasidalyti gerąja patirtimi. Taip pat raginama konferencijos metu svarstyti poreikį keisti atitinkamus teisės aktus, teisėsaugos praktiką, teisines priemones ir pradėti rengti rekomendacijas, kaip pagerinti žurnalistų saugumą ESBO regione.

Sesijoje bus pabrėžta valdžios institucijų būtinybė aiškiai neigti bet kokius bandymus kenkti žurnalistams,  o įvykus smurto veiksmams reikalauti skubių, skaidrių ir nuodugnių bylos  tyrimų.

Sesijos metu bus aptarta, kaip valdžios institucijos, teisėsauga ir įstatymų leidėjai gali apginti žurnalistų saugumą ir tokiu būdu prisidėti prie didesnės žiniasklaidos ir saviraiškos laisvės.

·        Įstatymo leidybos reikalavimai, įskaitant konstitucines garantijas dėl žiniasklaidos laisvės, ir žiniasklaidos įstatymų rengimas laikantis šio principo, ypatingą dėmesį skiriant visuomeninių transliuotojų teisinei bazei, nuostatoms, skirtoms informacijos šaltinio apsaugai,  šmeižto, garbės ir orumo įžeidimo dekriminalizavimo klausimams.

·        Teisėsaugos praktika gerbti žiniasklaidos darbuotojų teises, siekiant užtikrinti saugias jų darbo sąlygas.

·        Teisminėmis priemonėmis užtikrinti, kad teismai turėtų visas galimybes skubiai ištirti žiniasklaidos laisvės pažeidimus, įskaitant smurto ir prievartos veiksmus prieš žurnalistus.

·        Teismų praktika – įvertinti visų teismo bylų, pradėtų prieš žurnalistus, viešąjį interesą.

Taip pat, birželio 7 d. vyks paraštinis renginys, kurį organizuoja Thomas Hammarberg, Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras ir  Dunja Mijatović, OSCE atstovė žiniasklaidos laisvei.

Konferencijos kalbos: anglų ir rusų. Šis renginys yra atviras pilietinės visuomenės nariams.

Registracija vyksta iki 2011 m. birželio 1 d. Registracijos formas rasite čia http://esbo.urm.lt/index.php?-1752464561

Turint klausimų, prašome kreiptis į  Neringą Juodkaitę-Putrimienę Neringa.Juodkaite-Putrimiene@urm.lt  arba Eglė Kviliūtę-Bukauskienę  Egle.Kviliute-Bukauskiene@urm.lt.

Žurnalistė Loreta Jastramskienė – literatūros almanacho prizininkė

Literatūros almanachas „Varpai“, kurį atgaivino šiaulietis rašytojas ir žurnalistas Leonas Peleckis-Kaktavičiaus, kasmet išrenka geriausius jame spausdintus kūrinius ir apdovanoja jų autorius.

Šiųmečių – 21-ųjų –  atgaivintų  „Varpų“ laureatu tapo rašytojas Henrikas Algis Čigriejus,  prizininku už poeziją – Julius Keleras, už prozą – žurnalistė, LŽS Vilniaus skyriaus valdybos narė Loreta Jastramskienė (apsakymai „Parvežk jai edelveisą“ ir „Naktys su Adomu“). Visi prizininkai apdovanoti Šiaulių gamyklų gaminiais –  UAB „Sabalin“ batais ir „Rūtos“ saldumynų rinkiniais, o laureatas – ir „Šiaulių Tauro“ televizoriumi.

Daiva Červokienė

Artėjant Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienai

Gerbiami kolegos, visus kartu ir kiekvieną atskirai sveikinu su artėjančia Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena. Linkiu Jums įdomių temų, prasmingų darbų ir didėjančių honorarų.

Šiemet Gegužės 7-oji bus švenčiama ir Vilniuje, ir Kaune.

Kviečiu šeštadienį drauge pasidžiaugti ir mūsų skyriaus narės Julijos Šliažienės darbu – jos knyga “Nutolęs laikas“ apdovanota garbinga Vytauto Gedgaudo premija.

Aurelija Arlauskienė, Vilniaus sk. pirmininkė

Garbinga Vytauto Gedgaudo premija – mūsų kolegei Julijai Šliažienei

Auksė Skiparytė 

Vakar posėdžiavusi Vinco Kudirkos ir Vytauto Gedgaudo premijų vertinimo komisija (Aurelija Arlauskienė (pirmininkė), Aldona Svirbutavičiūtė, Aldona Žemaitytė, Algis Kusta, Gražina Sviderskytė, Vitalija Morkūnienė, Audronė Jankuvienė), nutarė V.Kudirkos premiją skirti V.Urbono monografijai „Stasys Šilingas. Gyvenimas tautai ir valstybei“. V.Gedgaudo premija skirta LŽS Vilniaus skyriaus narei Julijai Šliažienei už knygą „Nutolęs laikas“.

Vytauto Gedgaudo premija skiriama LŽS nariui už turiniu ir forma išskirtinius spaudos, radijo, televizijos, interneto ir fotožurnalistikos darbus.

Julijos knyga naujas žingsnis Lietuvos žurnalistikos istorijoje, atskleidžiantis TV reporterės veiklos puslapius atgimstančios Lietuvos verpetuose. Nelengvas tai buvo laikotarpis, kuriame knygos autorė vaizdingu žodžiu pabando įsiskverbti į tas detales, kurios jai pasirodė reikšmingos, ir kurios ne taip plačiai buvo pavaizduotos „Panoramos“ reportažuose. Julija tada tarsi vijurkas sukosi visų Lietuvos įvykių sukūryje. Atrodė, kad ji yra tarsi pagrindinės Lietuvos TV informacinės laidos  didžiausioji varomoji jėga. Ir svarbu tai, kad visi reikšmingi įvykiai išsamiai aprašyti ir dokumentinėje apybraižoje „Nutolęs laikas“.

Žurnalistas ir leidėjas Kazimieras Matačiūnas, teikęs rekomendaciją minėtai knygai, pažymėjo, kad „Julija Šliažienė knygoje pagrindinį akcentą deda į jaunos nepriklausomos valstybės pamatų stiprinimą, ir savito žodžio įtaigumu pabrėžia, kaip sunkiai mezgėsi demokratijos daigai, kokie buvo Lietuvos ir kaimynių santykiai. Ir tai, kas trumpučiuose „Panoramos“ reportažuose pasirodydavo 2-3 minutes, knygos puslapiuose išsiplėtė  į kelis epizodus. Autorės pasakojimas tarsi pavasarinis upės bėgmuo užkrečiantis skaitytoją bėgti pirmyn, gilintis į to meto įvykių svarbą, dar labiau kvėpuoti tos jaunos mūsų nepriklausomos valstybės piliečių  ryžtu, kovingumu ir pasiaukojimu. Autorės pasakojimo paįvairinimas nuotraukomis – tarsi laikraščio fotopasakojimas pereinantis į asmeninius išgyvenimus ir apibendrinimus.“

„Nutolęs laikas“ – tai savotiškas mūsų tautos metraštis, primenantis mums visiems svarbių įvykių fiksavimą. Džiugu,  kad dokumentinėje apybraižoje autorė nebijo drąsiai reikšti savo nuomonę, vertinti vieną ar kitą įvykį, pamąstyti, o gal galėjo būti ir kitaip. Tai dar labiau sustiprina knygos pasaulėjautą, įvykių pulsavimas jautriai persiduoda adresatui.

Žurnalistė Angelė Adomaitienė sako, kad “knygoje atskleidžiamas nepagražintas televizijos žurnalistų gyvenimas, kuris ir įdomus, ir sudėtingas, o kartais pavojingas. Knyga taip pat padeda suprasti mūsų ir kaimyninių kraštų politikus, nuo kurių sprendimų priklauso mūsų gyvenimo kokybė. Julijos knygos problematika ypač aktuali dabar, kai visuomenė nusivylusi dėl  neišsipildžiusių vilčių, kenčia nepriteklius, o daugelis jaučiasi nereikalingi  Tėvynei, už kurią buvo pasiryžę žūti”.

Premijos bus įteiktos gegužės 7 d. Spaudos dienos šventėje, kuri vyks Žurnalistikos instituto (Maironio 7, Vilniuje) kiemelyje.

Regreso metai regione, arba Rašinėlis Pasaulinės spaudos laisvės dienos proga

Gegužės 3 d. – Pasaulinė spaudos laisvės diena

„Europa krenta nuo savo pjedestalo“ – taip situacija su spaudos laisve pasaulyje (pagal 2010 m. duomenis) įvardijo organizacija „Reporteriai be sienų“. Regioninio regreso pėdsakus galima pamatyti „Pasaulio spaudos laisvės indekse 2010“, kuris yra prieinamas kiekvienam smalsaujančiam paminėtos organizacijos tinklalapyje. Aš gi, Pasaulinės spaudos laisvės dienos proga, greitai apžvelgsiu čia tik artimiausius kaimynus.

Tačiau pradėti reikėtų nuo Lietuvos. Indekso sudarytojų manymu, situacija su spaudos laisve mūsų šalyje per praėjusius metus pablogėjo. Pagal spaudos laisvę 2009 m. duomenimis Lietuva užėmė aukščiausią iki šiol – 10 vietą. Praeiti metai vėl nubloškė mus žemyn – į 13 vietą. Žinoma, kritimas nėra katastrofiškas. „Reporteriai be sienų“ net detaliau nepaaiškina, kodėl buvo pažemintas Lietuvos indeksas, tačiau galima numanyti, jog čia neapsiėjo be seimūnų pastangų reguliuoti tam tikros informacijos sklaidą bei taip skatinti žurnalistų savicenzūrą.

Nedetalizuoja „Žurnalistai be sienų“ ir to, dėl ko nuo 6 iki 9 vietos nukrito Estija. Bet kurio atveju, iš trijų Baltijos šalių ši mūsų šiaurės kaimynė tebelieka lydere ir šioje sferoje.

Skausmingai krito Latvija. Pagal 2009 m. duomenis, ji užėmė 14 vietą pagal spaudos laisvę pasaulyje, o 2010 m. nubloškė ją į 30 poziciją. „Reporteriai be sienų“ su nerimų pažymėjo, jog šioje šalyje grįžtama prie prievartos ir cenzūravimo praktikos, kuri pasireiškė prieš rinkimus. Tačiau ir šis kritimas nėra įspūdingiausias.

Labiausiai nuvylė Ukraina. Spaudos laisvės reitinge ji per metus krito 42 pozicijomis ir dabar užimą 131 vietą. Įvyko tai, ko buvo bijoma. Viktoro Janukovičiaus atėjimas į valdžią sustiprino autoritarines tendencijas šalyje. Šios tendencijos pirmiausiai smogė būtent žiniasklaidos sektoriui. Kaip pažymi „Reporteriai be sienų“, didžiausią spaudimą pajuto radijo ir televizijos žurnalistai. Taip pat nurodoma, jog Ukrainos spaudos laisvės erdvę smaugią rimti interesų konfliktai.

Šiame kontekste Rusija ir Baltarusija atrodo nuobodžiai. Nėra paslaptis, jog šios šalis turi rimtų problemų spaudos laisvės sferoje. Tiesa, Rusija pagerino savo pozicija nuo 153 vietos (2009 m.) iki 140 vietos (2010 m.), tačiau ji vis dar išlieka tarp probleminių šalių. „Reporteriai be sienų“ nurodo, jog žiniasklaida Rusijoje vis dar gana griežtai kontroliuojama, be to lieka neišspręsta smurto prieš žurnalistus problema.

Baltarusija 2010 m. buvo 154 vietoje pagal spaudos laisvę, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, jog įvertinimas buvo padarytas dar prieš prasidedant represijoms prieš opozicines jėgas, tarp kurių atstovų yra nemažai ir žurnalistų. Galima priminti, jog nemažai žurnalistų nukentėjo ir per 2010 m. gruodžio 19 d. įvykius Minske. Nėra abejonių, jog visa tai atsispindės šių metų reitinge. Nenustebčiau, jei Baltarusija būtų galutinai nublokšta į apačią, prie labiausiai marginalizuotų pasaulio šalių. Beje, tai jau atsispindėjo vakar paskelbtame kitos pasaulyje gerai žinomos organizacijos – „Freedom House“ – ataskaitoje, skirtoje spaudos laisvę pasaulyje apžvelgti. Čia Baltarusija pateko į „blogiausių dešimtuką“ kartu su Birma, Kuba, Ekvatorine Gvinėja, Eritrėja, Iranu, Libija, Šiaurės Korėja, Turkmėnija ir Uzbekija.

Belieka paminėti, jog iš mums aktualaus regiono savo pozicijas, apart Rusijos, sugebėjo pagerinti tik Lenkija. Ji nuo 37 vietos (2009 m.) pakilo į 32 vietą (2010 m.).

Pasaulinės spaudos laisvės dienos proga galima pasidžiaugti, jog nežiūrint į nieką mes užimame paminėtame „Reporterių be sienų“ reitinge gana aukštą vietą, kurios galėtų pavydėti ir nemaža dalis Europos Sąjungos senbuvių (pavyzdžiui, Italija (50 vieta – 2010 m.) ar Graikija (73 vieta – 2010 m.)). Visai neblogai atrodo Latvija ir Lenkija, nekalbant jau apie Estiją. Visa tai nežiūrint į tam tikrą regresą, kuris pasireiškė praeitais metais. Tuo tarpu, erdvė už rytinės ES sienos ir toliau grimzta į autoritarinės kontrolės, kur nėra vietos spaudos laisvei ir laisvai nuomonei, liūną. Labiausiai tenka apgailestauti, jog pozicijų neišsaugojo Ukraina, kuri turėjo savo „demokratijos šansą“, bet, atrodo, prarado jį.

Viktoras Denisenko