SVARBU: DĖL VIEŠŲ IŠPUOLIŲ PRIEŠ LIETUVOS ŽURNALISTŲ SĄJUNGĄ

Lietuvos žurnalistų sąjungos Taryba, aukščiausias LŽS valdymo organas tarp suvažiavimų, reiškia didelį susirūpinimą dėl kelių žiniasklaidos priemonių mėginimų skleisti akivaizdžiai melagingą ir tendencingą informaciją apie LŽS ir jos vadovybės veiklą.

Lietuvos žurnalistų sąjunga yra didžiausia profesionalius žurnalistus vienijanti organizacija, kuri ypač daug dėmesio skiria visuomenės etinių vertybių puoselėjimui, etiškos ir profesionalios žurnalistikos skatinimui ir masinės komunikacijos priemonių savireguliacijos stiprinimui.

Aktyvi LŽS Tarybos, Valdybos, pirmininko ir jo pavaduotojų, Sąjungos skyrių ir klubų veikla ginant Sąjungos narių teises ir puoselėjant kokybiškos ir profesionalios žurnalistikos praktiką, padeda įgyvendinti Lietuvos žurnalistų sąjungos svarbiausius tikslus bei uždavinius. Pastoviai pritraukdama gausų būrį naujų narių, Lietuvos žurnalistų sąjunga yra susirūpinusi, kad pastaruoju metu sulaukia didelio pasipriešinimo iš tų žiniasklaidos priemonių, kurios turi rimtų problemų dėl savo reputacijos ir etikos.

Dienraštyje „Lietuvos žinios“ ir tiesiogiai ar netiesiogiai žiniasklaidos priemonių grupės (dienraščiai „Vakaro žinios“, „Respublika“, naujienų agentūra ELTA ir kt.) leidiniuose pastoviai skleidžiama šališka ir tendencinga informacija apie LŽS ir jos vadovybės veiklą. Tai menkina Lietuvos žurnalistų sąjungos, Tarptautinės žurnalistų federacijos narės, dalykinę reputaciją bei pažeidžia Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksą.

Tokie veiksmai yra negarbingi ir akivaizdžiai daro takoskyrą tarp tų žiniasklaidos priemonių, kurios laikosi etikos principų ir objektyviai nušviečia įvykius, ir tų, kurios atstovauja ne viešam, o siauriems kai kurių leidėjų ar asmenų interesams, kelia ne tik žurnalistų bendruomenės pasipiktinimą, bet turi įtakos ir žurnalistikos, kaip vienos svarbiausių visuomenės intereso gynėjos, vertybiniam vertinimui.

LŽS Taryba patvirtina, kad žurnalistų profesinė sąjunga veikia skaidriai, viešai ir etiškai, sudarydama galimybes visiems organizacijos nariams dalyvauti priimant sprendimus. Visi profesinės bendruomenės iššūkiai sprendžiami demokratiškai ir bendromis žurnalistų pastangomis. Visa tai galima matyti Lietuvos žurnalistų sąjungos viešosios komunikacijos priemonėse pateikiamoje informacijoje. Viešumas ir atskaitomybė yra pagrindinis Sąjungos skaidrios ir dalykiškos veiklos garantas.

Todėl viešai skleidžiama melaginga informacija apie LŽS ūkinę ir finansinę veiklą, valdomą turtą bei LŽS pirmininko veiklą yra neetiška ir pažeidžianti ne tik didžiausios Lietuvos žurnalistų profesinės sąjungos dalykinę reputaciją, bet ir kiekvieno jos nario garbę ir orumą.

Leidėjo Vito Tomkaus ir LŽS pirmininko Dainiaus Radzevičiaus ginčas dėl kai kurių žiniasklaidos priemonių veiklos skaidrumo, yra teisinis ginčas. Jį kol kas sprendžia teismai, kurie ir paskelbs galutinį sprendimą. Tai – demokratinis ginčo nagrinėjimas. Todėl bet koks išankstinis bandymas kai kuriose žiniasklaidos priemonėse asmeninį ginčą paversti neetišku užgauliojimu ir kitą nuomonę turinčio oponento žeminimu bei išankstinio spaudimo teisėsaugos institucijoms darymu yra akivaizdus Lietuvos Respublikos įstatymų, taip pat Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimas. Kodeksas aiškiai nurodo, kad žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas, leidėjas, skelbdamas kritinius kūrinius, neturi suvedinėti asmeninių sąskaitų. Be to, žurnalisto, viešosios informacijos rengėjo, profesinė pareiga – informacijos laisvę ir kitas demokratines vertybes ginti sąžiningu ir garbingu būdu.

LŽS taryba viešai patvirtina pasitikėjimą savo organizacija, jos veikla bei jos vadovybe. Mes remiame sąžiningą ir etišką žurnalistiką ir smerkiame asmeninių ineteresų dominavimą viešoje erdvėje. Taip pat norime priminti leidėjams, redaktoriams ir žurnalistams, kad, kurdami savo Etikos kodeksą, dar 1996 metais Lietuvos žurnalistai ir leidėjai yra aiškiai deklaravę svarbiausius veiklos principus:

• teisinga ir sąžininga žurnalistika galima tik tada, kai žurnalistas naudojasi įstatymais užtikrinta saviraiškos laisve;
• didžiausias visuomenės informavimo priemonės turtas yra pasitikėjimas ja, kurį sukūrė ne tik dabartiniai žurnalistai ir leidėjai, bet ir ankstesnės kartos, skleidusios laisvą žodį;
• tokio pasitikėjimo pagrindas yra nepriklausomumas, teisingumas, nešališkumas;
• pagarba tiesai ir visuomenės teisei į tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga;
• mūsų siekis – stiprinti žurnalisto profesijos prestižą ir atsiriboti nuo tų viešosios informacijos rengėjų, kurie toleruoja nesąžiningą žurnalistiką ar negarbingos konkurencijos principus;
• mes jaučiame profesinę pareigą ir atsakomybę už žodžio, informacijos laisvę kaip vieną svarbiausių demokratinės visuomenės institutų.

LŽS Tarybos nariai:
Audrys Antanaitis (l.e.p. LŽS pirmininkas)
Audronė Nugaraitė (LŽS pirmininko pavaduotoja)
Juozas Šalkauskas (LŽS pirmininko pavaduotojas)
Aldona Žemaitytė-Petrauskienė (LŽS pirmininko pavaduotoja)
Aldona Armalė
Gerimantas Statinis (LŽS Kelionių ir pramogų klubo pirmininkas)
Jolanta Mažylė
Vidas Mačiulis (LŽS Kauno skyriaus pirmininkas)
Viktoras Denisenko (LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkės pavaduotojas)
Aurelija Arlauskienė (LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė)
Arkadijus Vinokuras
Jūratė Sobutienė (LŽS Šiaulių skyriaus pirmininkė)
Jonas Staselis
Aida Vėželienė
Aušra Garnienė
Regina Germanavičiūtė
Edmundas Juškys
Lilija Stoškienė
Austė Korbutė
Kristina Lukoševičiūtė
Šarūnas Mažeika (LŽS Spaudos fotografų klubo pirmininkas)
Danielius Mickevičius
Virginija Motiejūnienė (LRT Žurnalistų klubo pirmininkė)
Valentinas Pečininas
Evaldas Petrauskas
Angelina Liaudanskienė
Viktoras Trofimišinas (LŽS Regioninės žiniasklaidos ir žemės ūkio žurnalistų klubo pirmininkas)
Rimantas Šalna
Ramunė Vlasenkienė
Gerūta Sodeikienė
Algimantas Jazdauskas
Gražina Paukštienė
Algimantas Degutis
Daiva Budrienė
Stanislovas Pleskus
Tautvydas Vencevičius
Vytautas Žeimantas
Alma Mosteikaitė

Pokalbių klubas kviečia užduoti klausimus

Prie LŽS Vilniaus skyriaus jau nebe pirmus metus veikia Pokalbių klubas (PK), kuriame bent kartą per mėnesį diskutuojame aktualiais klausimais.

Š.m. spalio 27 d. (ketvirtadienį) 17.30 A.Mickevičiaus muziejaus Poezijos menėje (Bernardinų 11, Vilnius) specialistai atsakys į Jūsų klausimus, susijusius su autoriniais honorarais, leidybinėmis ir kitokiomis sutartimis, pensijomis ir t.t.

Tam, kad pokalbis būtų konstruktyvus, prašau visų atsiųsti Jums rūpimus klausimus el.paštu aura_arla@yahoo.com iki spalio 15 d.

Aurelija Arlauskienė, LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė.

Specialistai analizuoja, bet sprendimus palieka politikams

Iš vasaros atostogų grįžę LŽS Vilniaus skyriaus nariai rugsėjo 7 d. rinkosi į tradicinį pokalbių klubo susitikimą A.Mickevičiaus muziejuje. Šįkart klubo svečiai Vilniaus savivaldybės darbuotojai ir VGTU mokslininkai bei visuomeninio „Metro sąjūdžio“ valdybos pirmininkas J.Zykus diskutavo, kokios rūšies naujo visuomeninio transporto reikia Lietuvos sostinei? Žurnalistai svečius apipylė klausimais. Kokį alternatyvų transportą miestui siūlo mokslininkai? Ar visuomenės balsas bus išgirstas sprendžiant Vilniaus transporto problemas?

Su dabartinėmis Vilniaus miesto transporto bėdomis žurnalistus supažindino savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojas Algirdas Šešelgis. Diskusijos dalyviai vieningai sutarė, kad Vilniaus viešojo transporto sistema yra pasenusi ir neefektyvi, kad būtina ją keisti šiuolaikiška, greita, aplinkai draugiška transporto priemone. Tam tikslui šių metų pradžioje Vilniaus miesto savivaldybė pasirašė sutartį su penkių subjektų grupe, kurios užduotis buvo išanalizuoti sostinės transporto srautus ir problemas bei parengti  specialųjį planą, pateikti visų įmanomų naujų transporto rūšių socialinį-ekonominį pagrindimą. VGTU prof. Marija Burinskienė teigė, kad darbo grupės parengta analizė viešam visuomenės svarstymui bus pateikta  rugsėjo 16 d.. Kokią įtaką turės visuomenės balsas priimant sprendimą nei savivaldybės atstovai, nei  specialaus plano rengėjai atsakyti negalėjo. Pasak prof.M.Burinskienės, darbo grupės atliktuose tyrimuose dalyvavę  mokslininkai pateiks skaičiavimus, jų analizę, o sprendimus turės priimti miesto politikai. A.Šešelgis patikslino, kad daugelio Vilniui svarbių projektų likimas priklauso ne tik nuo miesto politikų, bet ir nuo Seimo, Vyriausybės. Tačiau visuomeninio judėjimo „Metro sąjūdis“ valdybos pirmininkas Juozas Zykus baiminosi, kad ne visuomenės interesai, o politiniai sprendimai  nulems kokiu transportu važinės vilniečiai. Anot J.Zykaus, reikėtų atkreipti dėmesį į atlernatyvių transporto rūšių – tramvajaus ir metro – esminį skirtumą:   tramvajus važiuoja pagal kelių eismo taisykles. O tai reiškia, kad gatvėse atsiratų dar vienas eismo dalyvis, kuriam būtų teikiama pirmenybė. Pasak visuomeninio judėjimo atstovo Vilniaus gatvės per siauros, o infrastruktūra nepritaikyta tramvajaus tipo transporto priemonei. Jo manymu, atsirastų daug nepatogumų kitiems eismo dalyviams, miesto gatvės būtų „išraižytos“ bėgių. Metro linijos būtų nutiesto po žeme. „Miesto žemė yra brangi, ją reikia vertinti ir tinkamai panaudoti visuomenės interesams“, – aiškino „Metro sąjūdžio“ valdybos pirmininkas.

Diskusijoje dalyvavęs VGTU prof. J.Anuškevičius teigė, kad Vakarų Europos miestų praktika seniai paneigė Lietuvoje iš SSSR laikų populiarų  mitą, jog metro atsiperka tik  mieste, kuriame yra  ne mažiau kaip milijonas gyventojų. Anot jo, Europos miestai (pvz. Prancūzijos Renas, Portugalijos Portas), turintys  mažiau nei Vilnius gyventojų,  pasistatė būtent metro linijas, nes tai saugi, greita, komfortiška ir draugiška aplinkai transporto rūšis.

J.Zykus savo teiginius grindė atliktais alternatyviais ekonominiais skaičiavimais, kurie prieštaravo darbo grupės išvadoms, jog Vilniuje metro ekonomiškai neatsipirks.  „Siūlome metro linijas tiesti pasitelkus ES lėšas ir privačią iniciatyvą koncesijos principu. Svarbu tai, kad atsakomybę ir rizika prisiima privatininkas. Logika paprasta – jei bilieto kaina bus nekonkurencinga, nepriversi žmogaus naudotis šia transporto priemone. Todėl valdžiai nėra pagrindo baimintis dėl atsiperkamumo. Juk šiandien savivaldybės skola „Vilniaus autobusų“ ir „Vilniaus troleibusų“ parkams jau siekia net 200 mln. Lt“, – kalba J.Zykus. Kažin ar tik šių transporto įmonių atliekama socialinė funkcija lemia nuostolius? Gal nuostolių priežastis ne transporto rūšis, o negebėjimas ūkiškai,  ekonomiškai tvarkyti sostinės visuomeninio transporto sistemą, miesto plėtros strategijos, kuri apimtų miestą kaip darnią visumą, nebuvimas. Ne paslaptis, kad politikų sprendimai skirti laikotarpiui nuo vienų rinkimų iki kitų rinkimų, o paskui – nors ir tvanas.

Diskusiją apibendrino A.Šešelgio mintis, jog lietuviai – įdomūs žmonės, pažiūri, kaip daro kiti ir pasielgia priešingai, nesvarbu, kad negudriai.

Ingrida Šulcienė, Aldona Armalė

Knyga, kuri verčia susimąstyti apie žurnalistų vaidmenį visuomenėje

Žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių pasaulyje todėl, kad atlikdami savo profesines pareigas žurnalistai siekia būti įvykių sūkuryje. Kartais, o nelaisvose šalyse – dažniausiai, tai yra tiesiog rizikinga. Pradėti šį pokalbį apie žurnalistų vaidmenį verčia šiais metais Gruzijoje išleista Olego Panfilovo knyga, skirta informacinei Čečėnijos blokadai praeito amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje (Панфилов, Олег. Информационная блокада Чечни (сентябрь 1996 – декабрь 2002), Tbilisis, 2011).

Knygos autoriui savo laiku teko stebėti pilietinį konfliktą gimtajame Tadžikistane, jis taip pat nemažai laiko praleido Rusijoje – vadovavo Ekstremaliosios žurnalistikos centrui prie Rusijos žurnalistų sąjungos. Šiuo metu O. Panfilovas yra Valstybinio Ilijos universiteto, esančio Tbilisyje, profesorius.

Verta priminti, kad Rusija pradėjo karą Čečėnijoje 1994 metų pabaigoje. Operatyvaus ir pasiaukojančio žurnalistų darbo dėka apie šį – pirmąjį – karą žinoma nemažai nemalonių ir šiurpinančių dalykų. Pirmasis Čečėnijos karas nesulaukė palaikymo už Rusijos ribų, nebuvo jis populiarus ir tarp didžiosios dalies Rusijos gyventojų. Ko gero, iki šiol šį karą galima įvardinti kaip pagrindinę tuometinio šalies prezidento Boriso Jelcino klaidą. Kitaip Rusijoje vertinamas Antrasis Čečėnijos karas, kuris padėjo iškilti į politikos viršūnę Vladimirui Putinui – žmogui, pradėjusiam aktyviai stumti Rusiją atgal į autoritarizmo ir „imperinės svajonės“ pančius. Būtent su V. Putino vardu siejamas laisvo žodžio sunykimas šioje šalyje.

Laisva ir nepriklausoma žiniasklaida garantuoja, kad valdžia negali daryti ką panorėjusi, nes kiekvienas jos žingsnis yra paviešinamas ir atitinkamai aptarinėjamas bei įvertinamas, tad autoritarizmas (faktiškai, valdžios galia „daryti ką nori“) ir spaudos laisvė iš esmės yra nesuderinami. Rusija įsisavino Pirmojo Čečėnijos karo pamokas ir ruošdamasi pakartotiniam „problemos sprendimui“ jėga padarė viską, kad būtų susiaurintas informacinis laukas bei suvaržytos žurnalistų galimybės dirbti. Ji taip pat užtikrino sau naudingos ir palankios informacijos sklaidą. Tarp veiksmų, naudojamų visiems šiems tikslams pasiekti, galima įvardinti žurnalistų bauginimą, diskreditavimą, specialią akreditacijos tvarką, žurnalistų judėjimo respublikoje kontrolę bei žiniasklaidos priemonių atstovų grobimus (nors kiekvieną kartą žurnalistų pagrobimais buvo kaltinami čečėnai, O. Panfilovas daro prielaidą, kad nemažai šių pagrobimų iš tikrųjų galėjo organizuoti Rusijos Federalinio saugumo tarnyba (FST), siekdama suformuoti atitinkamą atgarsį pasaulyje ir atbaidyti žurnalistus nuo darbo regione).

Pasiektas efektas, galima sakyti, pranoko Maskvos lūkesčius – Čečėnija atsidūrė savotiškoje informacinėje blokadoje, o Rusijos pajėgos galėjo jos teritorijoje nevaržomai vykdyti „antiteroristinę operaciją“, nebijodamos visuomenės nuomonės svyravimo. Informacijos kontrolės principas smogė ir pačiai Rusijai, kur sistemingai buvo marinama žodžio laisvė. Šiandien nedidelis nepriklausomų visuomenės informavimo priemonių procentas Rusijoje tiesiog negali atsverti gigantiškos propagandos mašinos, esančios valdžios rankose, poveikio.

O. Panfilovo knyga, be jokių abejonių, pravers tiems, kas domisi naujausia Rusijos istorija bei bando analizuoti pokyčius, vykstančius šioje šalyje. Ji taip pat dar kartą akcentuoja žurnalistų darbo svarbą. Žodžio laisvė yra neabejotina vertybė ir apie tai nevalia pamiršti.

Simboliška, kad O. Panfilovo knyga skirta Anai Politkovskajai atminti. Ši žurnalistė iki pat savo tragiškos žūties 2006 m. rudenį bandė pralaužti informacinę Čečėnijos blokadą, siekė padėti šioje respublikoje gyvenantiems žmonėms ir pranešti Rusijos visuomenei apie tai, kas iš tikrųjų dedasi šioje respublikoje, įsivyravus vadinamajai „taikai“.

Viktoras Denisenko

lzs.lt