Vilniaus skyrius taikliais šūviais ir gera nuotaika palydėjo senuosius metus

Auksė Skiparytė  

LŽS Vilniaus skyriaus valdyba, krizei ir blogai nuotaikai tarusi „ne“, jau septintą kartą surengė „Taikliausio šūvio“ konkursą bei sukvietė kolegas į šaunų vakarėlį, kuriame dalyvavo ne tik žurnalistai, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Ričardas Piličiauskas, „Sodros“ atstovė dr.Leonilija Perminienė.

Konkurse „Taikliausias šūvis“ gali dalyvauti tik LŽS priklausantys žurnalistai, kurie per metus sukūrė ir paskelbė straipsnius,  laidas, atitinkančias konkurso devizą ir vertinimo kriterijus: aktualumą, visuomeninę reikšmę ir profesionalumą. Tenka apgailestauti, kad ne visus pateiktus darbus komisija svarstė – anapus diskusijų liko kolegės iš Gargždų straipsniai, nes ji nėra LŽS narė. Todėl kviečiame ją stoti į profesinę sąjungą ir kitais metais vėl bandyti laimę.

Konkurso vertinimo komisija, vadovaujama Vilniaus skyriaus valdybos nario Viktoro Denisenkos,  „Taikliausio šūvio 2011” nugalėtoju paskelbė žurnalistą Kazimierą Šiaulį už straipsnius-apžvalgas, išspausdintas 2011 m. internetiniame portale DELFI. Jose muzikinės žinios ir jų pateikimas derinamas su publicistinėmis įžvalgomis; muzika ir jos problemos atskleidžiamos platesniame meno, kultūros ir visuomenės gyvenimo kontekste.

Paskatinamasis diplomas skirtas žurnalistei Jūratei Ablačinskaitei už 2011 m. internetiniame leidinyje “Žurnalistika kitaip“ publikuotą, didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusį straipsnį „Lietuvos įkalinimo įstaigos – gilioje krizėje“.

Tądien buvo dviguba šventė, nes po Adomo Mickevičiaus muziejaus Poezijos menės skliautais pirmą kartą susiliejo du tradiciniai renginiai. Kaip minėta, Vilniaus skyriaus metinis renginys „Taikliausias šūvis“. Jo metu pagerbiami kolegos, kurių straipsniai ar reportažai nueinančiais metais pataikė į aktualijų šerdį. Antrasis – naujojo almanacho „Žurnalistika“  autorių pagerbimas. Kadangi tą pačią dieną iš spaudos išėjo ir almanachas “Žurnalistika 2011”, tad į vakarėlį buvo pakviesti ir leidinio autoriai (tarp jų ir R.Piličiauskas, L.Perminienė, gausus būrys žurnalistų). Šios ceremonijos metu almanacho redaktorė paprastai išreiškia padėką autoriams, jiems pirmiesiems dovanoja naująjį leidinį. Po to skanaujamas redaktorės keptas tortas ir atsigaivinama mėtų arbata. Taip buvo ir šį kartą. Tik kur kas jausmingiau. Visus pribloškė Vilniaus skyriaus valdybos narė Loreta Jastramskienė, prancūzų kalba atlikusi atsisveikinimo dainą.

Buvo jauku ir gražu. Šildė pilnatvės jausmas ir suvokimas, kad nėra nepakeliamos naštos bendraminčiams. Tokiems, kokie dabar dirba Žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus valdyboje.

K. Šiauliui įteikiamas apdovanojimas (D. Červokienės nuotr.).

 

Žurnalistė Jūratė Ablačinskaitė (D. Červokienės nuotr.).

LŽS Vilniaus skyrius išrinko taikliausiai rašiusį 2011 m. žurnalistą

Paaiškėjo LŽS Vilniaus skyriaus tradicinio konkurso „Taikliausias šūvis 2011“ laureatas. Konkurso komisija skyrė pagrindinį prizą žurnalistui ir muzikologui Kazimierui Šiauliui už pateiktus konkursui straipsnius-apžvalgas. Visi laureato pateikti darbai buvo publikuoti informaciniame portale Delfi.lt.

Komisija įvertino tai, kad K. Šiaulio straipsniuose muzikinės žinios ir jų pateikimas derinamas su publicistinėmis įžvalgomis; muzika ir jos problemos atskleidžiamos platesniame meno, kultūros ir visuomenės gyvenimo kontekste.

Konkurso komisija taip pat nutarė skirti diplomą žurnalistei Jūratei Ablačinskaitei – už 2011 m. internetiniame leidinyje “Žurnalistika kitaip“ publikuotą, didelio skaitytojų susidomėjimo susilaukusį straipsnį „Lietuvos įkalinimo įstaigos – gilioje krizėje“.

Konkurso laureatai bus apdovanoti tradiciniame LŽS Vilniaus skyriaus Naujametiniame renginyje, kuris vyks gruodžio 26 d. A. Mickevičiaus muziejaus Poezijos menėje.

LŽS Vilniaus skyriaus informacija.

Ko žurnalistai galėtų pasimokyti iš grožinės literatūros kūrėjų

Neseniai už akių užkliuvo kiek neįprastas žurnalistikos apibrėžimas: žurnalistika – tai skubota literatūra. Literatūros sąvoka turi kelias reikšmes, tačiau net ir iš, rodos, nuo žurnalistikos gerokai nutolusios grožinės literatūros kūrėjų žurnalistai privalėtų kai ko pasimokyti.

• Vargšė lietuvių kalbos gramatika. Akivaizdu, kad dėl gramatikos klaidų žurnalistai mažiausiai kvaršina sau galvą. Gramatika paliekama redaktorių darbui, kurie taip pat ne visada pajėgia savo pastabumo voratinkliu išgaudyti klaidas. Teksto ir net leidinio vertės tai nedidina.
• Pasiklydę skyrybos taisyklėse. Lietuvių kalbos skyrybą dabar galima pavadinti gana liberalia, tačiau net ir su tokia žurnalistams bei redaktoriams sunkiai sekasi sutarti. Operatyvumo išvytas tekstas skaitytojams siunčiamas pusiau skustas, pusiau luptas.
• Užmirštos stilistinės priemonės. Tiesa, kad žurnalisto pateikiama informacija turi būti išsami, aiški ir nedviprasmiška, tačiau tai nereiškia, kad žurnalistas turi užmiršti stilistines figūras. Taikliai pavartotas oksimoronas, atnaujintas frazeologizmas arba vaizdinga litotė gali informacijai suteikti pridėtinės vertės – ji bus įtaigi ir įsimenama.
• Kur autoriaus braižas? Naujienų agentūrų, viešųjų ryšių agentūrų ir kita neįvardintų autorių žurnalistams pateikiama informacija – beveidė, bespalvė ir sustingusi – išsviedžiama auditorijai. O kur žurnalistai-asmenybės, gebantys ir informaciją pateikti, ir savo autoritetingu braižu publikacijai didesnę vertę sukurti?
•  Žinau tris specialistus ir suku aplink juos ratus. Didžioji dalis žurnalistų turi jau pažįstamus arba redakcijų siūlomus įvairių sričių specialistus, kurie nuolatos komentuoja savo srities aktualijas – kas mėnesį, kas du, kas pusmetį. O kodėl nepasižvalgius naujų nuomonės lyderių? Tokių atrasti – sudėtingas darbas, tačiau taip pat, kaip rašytojas kiekviename savo kūrinyje sukuria naujus personažus, taip žurnalistas turėtų kaskart pasižvalgyti naujų specialistų, galinčių praturtinti auditorijos akiratį.

Ima pyktis, kad abiturientui žinomos tiesos adresuojamos profesionaliems žurnalistams? Tuomet peržvelkite paskutinius pačių parengtus straipsnius ir patvirtinkite, kad paisėte visų aukščiau paminėtų pastabų! Rodos, turime kur tobulėti!

Jūratė Ablačinskaitė – „Nmedia 2010“ ir Antano Macijausko vardo premijos laureatė; internetinio leidinio „Žurnalistika kitaip“ įkūrėja ir redaktorė.

Kvietimas į Naujametinį renginį

Kviečiame linksmai palydėti senuosius, šauniai sutikti Naujuosius metus

LŽS Vilniaus skyriaus valdyba kviečia kolegas š. m. gruodžio 27 d. (antradienį) 16 val. į A.Mickevičiaus muziejaus Poezijos menę (Bernardinų g. 1, Vilnius ), kur bus pagerbtas konkurso “Taikliausio šūvio“ nugalėtojas, paskelbtas “Metų kornišono“ laureatas. Į vakarėlį, kupiną staigmenų, skyriaus nariai turėtų ateiti, širdin įsimetę gerą dozę humoro, į jausmus įpynę papildomą giją šilumos, į lauknešėlį – savo pagamintą patiekalą. Įmantriausio, skaniausio, originaliausio patiekalo autorius bus apdovanotas puikiu prizu.

Kadangi renginio vieta riboja žmonių skaičių, prašome registruotis tel. 860902112 arba 865210989 iki 2011 m . gruodžio 20 d. 

LŽS Vilniaus sk. valdyba   

Vilkas! Vilkas!

Šio teksto pagrindu tapo pranešimas „Žaidimai ties etikos riba. Kuo rizikuoja Lietuvos žiniasklaida?“, 2011 m. gruodžio 2 d. perskaitytas konferencijoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė“.

Pradėsiu nuo daugumai gerai žinomos istorijos apie berniuką, kuris ganė avis. Nuobodžiaudamas tas berniukas užsimanė pajuokauti. Jis pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“, nors jokio vilko nebuvo. Išgirdę šauksmą, iš kaimo atbėgo vyrai gelbėti berniuko ir avių bandos. Berniukas pasakęs jiems, kad pajuokavo. Vyrai grįžo prie savo darbų. Po kurio laiko berniukui vėl tapo nuobodu ir jis vėl pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“. Vėl skubėjo vyrai į pagalbą, tačiau jokio vilko nerado ir grįžo į kaimą. Tada iš miško iššoko tikras vilkas ir pradėjo pjauti avis. Berniukas visa gerkle šaukėsi pagalbos, tačiau niekas neatėjo jam padėti, nes visi galvojo, kad jis ir vėl juokauja.

Prisiminiau šia pamokančią pasaką tą rytą, kai stebėjau žiniasklaidinį portalo Lrytas.lt performansą. Spalio 14 d. šis portalas pranešė, kad naktį buvo pagrobtas jo redaktorius Rimvydas Valatka. Publikacijoje buvo remtasi „atsitiktinio liudininko parodymais“ ir neva jo padarytu „vaizdo įrašu“ – vaizdo įrašas irgi buvo demonstruojamas.

Vėliau buvo pranešta, kad visas „įvykis“ tebuvo meninė režisierės Dalios Ibelhauptaitės provokacija. Ši provokacija buvo dalis platesnio Lrytas.lt eksperimento, kai režisierei vienai dienai buvo pasiūlyta „tapti“ portalo Lrytas.lt redaktore.

Iš pat pradžių įtariau, kad pranešimas apie R. Valatkos pagrobimą yra pokštas (nes apie tokį sensacingą įvykį nepranešė joks kitas naujienų portalas), tačiau vis vien niekaip negalėjau patikėti, kad pajuokavimui gali būti pasirinkta būtent tokia tema. Matyt pernelyg ilgai rašiau apie Rusiją ir Baltarusiją. Šiose šalyse panašaus pobūdžio naujiena reikštų, kad pagrobtojo žurnalisto greičiausiai jau nebėra gyvųjų tarpe.

Surežisuoti Lrytas.lt redaktoriaus pagrobimo vaizdai privertė mane prisiminti apie kitus vaizdus – tikrus ir nesurežisuotus. Praeitų metų lapkričio 6 d. naktį stebėjimo kameros Maskvoje užfiksavo, kaip prie savo namų buvo užpultas ir žiauriai sumuštas laikraščio „Komersant“ žurnalistas Olegas Kašinas. Šio kraupaus nusikaltimo vaizdo įrašas pateko į internetą. Užpuolikai buvo gerai pasirengę išpuoliui (apsiginklavę strypais), jie nebandė apvogti O. Kašino, tačiau stengėsi jį suluošinti, o gal tiesiog nužudyti. Nėra didesnių abejonių, kad išpuolis prieš žurnalistą buvo susijęs su jo profesine veikla.

Ko gero, būtent dėl visų šių priežasčių „R. Valatkos pagrobimo“ pokštas pasirodė man itin nejuokingas. Nors, iš kitos pusės, turėčiau šiuo pokštu džiaugtis. 2007 metais apgyniau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute magistrinį darbą, skirtą postmodernistinio mąstymo principų poveikiui Lietuvos žiniasklaidai. Nors tuo metu kai kurios mano įžvalgos buvo įvertintos kaip ginčytinos, R. Valatkos pagrobimo surežisavimas parodė, kad iš esmės buvau teisus.

Tai, kad vienas didžiausių informacinių portalų gali tapti meninio provokuojančio performanso erdve, o pajuokavimo objektu – žmogaus gyvybė, rodo, kad suskaldytos postmodernistinės sąmonės bruožai, suniveliuota moralinių ir etinių principų hierarchija, yra šiandien gyvybingesni, nei galėtų atrodyti. Atvira provokacija, žaidimas, siekis šokiruoti – yra meninės postmodernistinės kultūros priemonės. D. Ibelhauptaitė pademonstravo, kad sugeba meistriškai naudotis šiomis priemonėmis, tačiau vargu ar portalas Lrytas.lt ką nors iš to laimėjo. Greičiau – prarado.

Drįsčiau teigti, kad postmodernistiniai principai yra pragaištingi žiniasklaidos terpei. Net persikėlusi į internetinę erdvę žiniasklaida išlaiko tam tikrus konservatyvius bruožus, išlaiko tam tikras žanrines ribas – mes žinome, kuris portalas yra skirtas rimtiems naujienoms, kuris gyvenimo būdui, o kuris pateikia šių dvejų temų kratinį. Bet kurios iš šių masinės informavimo priemonių vertybė ir vertė yra patikimumas. Ir tas skaitytojas, kuris renkasi rimtus analitinius portalus, ir tas, kuris skaito apie „žvaigždžių gyvenimą“ iš tikrųjų siekia tik vieno – gauti patikimą informaciją.

Informacijos patikimumo principas įtvirtintas ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Šio kodekso trečiajame straipsnyje nurodoma, kad „gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones“. Aptariamu Lrytas.lt atveju nesiimu vertinti, ar visuomenės informavimo priemone tiesiogiai pažeidus etikos normas, nes paskelbta neteisinga, klaidinanti informacija ir sudarė visą provokacijos esmę, be tokios informacijos paskelbimo meninė-žurnalistinė provokacija būtų neįmanoma. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tokios informacijos pateikimo erdve tapo informacinis portalas, galima teigti, kad tai buvo labai grubus žaidimas ties profesinės (žurnalistinės) etikos riba.

Portalas Lrytas.lt sušuko: „Vilkas!“, kai vilko iš tikrųjų nebuvo. Trumpalaikis efektas pasiektas – „atbėgo vyrai“ (skaitytojai pastebėjo „sensacingą naujiną“, pradėjo ją aptarinėti). Tačiau atrodo, kad nebuvo pagalvota apie galimas ilgalaikes pasekmes. Portalo Lrytas.lt patikimumas yra pažeistas, nes kitą kartą skelbdamas tikrai vertingą informaciją portalas rizikuoja susidurti su savo skaitytojų abejonėmis – ar tai nėra dar viena provokacija, dar vienas pokštas?

Bandymas žaisti pagal postmodernistinio žaidimo taisykles yra potencialus žiniasklaidos klystkelis. Žinoma, galima teigti, kad internetas, kaip viena iš žiniasklaidos terpių, atkartoja kitų terpių patirtį. Mes matome tendenciją, kai televizijos ekranus vis labiau užkariauja „neprofesionalai“ – atsiranda tam tikras žanras, kai žmonės „daro ne savo darbą“: šokėjai dainuoja, o dainininkai šoka (pavyzdžiui, apie tokias tendencijas šiandien nemažai kalba televizijos tyrinėtojas, VU Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis). D. Ibelhauptaitės redaktoriavimas buvo tas pats „ne savo darbo darymas“. Nesusimąstydama apie žiniasklaidos funkcionavimo principus ji padarė tai, kas kiekvienam profesionaliam redaktoriui būtų pats didžiausias košmaras – paskleidė tikrovę neatitinkančią informaciją. Kas yra gerai teatro scenai (meninė provokacija) yra netinkamas reiškinys kitai erdvei – laikraščio ar naujienų portalo puslapiui. Mes tai vis dar jaučiam, nors postmodernistinė teorija teigia, kad postmoderniame pasaulyje įvyksta hierarchijos principų praradimas, o tai reiškia, kad jokio skirtumo tarp teatro scenos ir žiniasklaidos erdvės nėra ir negali būti. Tačiau tai teorija, o mes gyvename realiame, praktiniame pasaulyje.

Būtent patikimumas, atsakingumas, etikos standartų laikymasis, pagarba savo skaitytojams (klausytojams, žiūrovams) yra tie poliai, kurie užtikrina žiniasklaidos priemonės stabilumą. Skaitytojas nuolat skaitys tik tą žiniasklaidos priemonę, kuria pasitiki. Patikimos žiniasklaidos priemonės vardą reikia užsitarnauti. Tai ilgas procesas (skirtingai nuo pasitikėjimo praradimo proceso, kuris įvyksta akimirksniu). Žiniasklaidos priemonės, kurios pasirinks pavojingus žaidimus ties etikos riba, gali pasiekti trumpalaikių tikslų – sukelti ažiotažą ir pritraukti masių dėmesį – tačiau vargu ar tai gali būti ilgalaikės sėkmės pagrindu.

Tai, kad nusivylimas yra rimta grėsmė žiniasklaidai rodo ir nesena laikraščio „News of the World“ istorija, kai grubus etinių ir moralinių normų (taip pat ir įstatymų) pažeidimai akimirksniu nužudė leidinį, gyvavusį 168 metus.

Viktoras Denisenko