Mediaplius

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraštis

„Universitas Vilnensis“ 1990-91 metais: peržengiant žinybinės žiniasklaidos ribas

Posted by mediaplius - 13 sausio, 2012

Labai sutrumpinta šio straipsnio versija pavadinimu „Žodį tarė Vilniaus universitetas“ buvo publikuota almanache „Žurnalistika 2011″.  Čia pirminis – išsamus – teksto variantas.

1990-91 metais, vykstant lemtingiems istoriniams įvykiams, ypatingą laikotarpį išgyveno ir Lietuvos žiniasklaida. Senosios ir naujosios visuomenės informavimo priemonės, atrasdamos save užgimstančioje žodžio laisvės epochoje, pradėjo vykdyti naujas funkcijas, tapo reikšminga visuomeninio ir pilietinio gyvenimo dalimi. Kovos dėl laisvės akivaizdoje laisvo žodžio ir informacijos svarbą pajuto visi. Šiuo laikotarpiu Vilniaus universiteto laikraštis „Universitas Vilnensis“ kartu su kitomis panašiomis žiniasklaidos priemonėmis sugebėjo peržengti siaurą vadinamosios žinybinės žiniasklaidos ribą ir taip pati įsilieti į informacinį kovos už laisvę lauką.

„Blokadinis“ laikraštis

1990 metų gegužės 11 d. pasirodė specialusis – Blokadinis – laikraščio „Universitas Vilnensis“ numeris. Sovietų Sąjungos ekonominė blokada Lietuvai, įvesta balandžio 20 d., privertė Vilniaus universiteto laikraščio redakciją griebtis išradingumo. Pasak „Universitas Vilnensis“ redaktorės Lianos Binkauskienės, kuri tuomet buvo tik atėjusi dirbti į universitetą, rengiant minėtą laikraščio numerį iškilo tam tikrų problemų – spaustuvė, dėl negautų darbui reikalingų medžiagų, negalėjo atspausdinti tiražo. Redakcijai teko savaip spręsti šią problemą.

Blokadinis „Universitas Vilnensis“ numeris yra tiesiogine to žodžio prasme suklijuotas iš skirtingų, spausdinimo mašinėle atspausdintų tekstų, iliustruotas pačios redaktorės ranka pieštais piešiniais, padaugintas kopijavimo aparatu ir labiau primena pogrindžio savilaidos leidinį, nei oficialų didžiausios ir seniausios Lietuvos aukštosios mokyklos laikraštį. Daug ką pasako ir lakoniškas redakcijos žodis, atspausdintas pirmame numerio puslapyje: „Atsiprašome, kad kai kurie straipsniai šiame numeryje su pelėsio kvapeliu. Atsiprašome Jūsų už ilgą nepasirodymą. Blokados sąlygomis esame priversti patys ieškoti kelių, kur ir kaip išleisti laikraštį. Nenusiminkite, jei dar ne kartą nerasite „UV“ eilinį penktadienį. Šis numeris istorinis! O ar vienintelis – parodys laikas. Rašykite, mes dar neužblokuoti!“

L. Binkauskienė prisimena, jog minėtasis „Universitas Vilnensis“ numeris buvo „renkamas“ – spausdinamas mašinėle – jos namuose. „Iš laikraščių buvo kerpamos raidės, kažkas klijuojama, piešiamos iliustracijos ir t.t. Turėjome išleisti tą laikraštį, nes būtinai reikėjo tarti savo žodį, parodyti, kad esame gyvi, kad mūsų nepalauš jokios blokados. Tai buvo savotiškas pasipriešinimo aktas“, – sako ji. Šiame laikraščio numeryje buvo spausdinami ne tik straipsniai, bet ir įprasta informacija studentams bei administracijai – apie kelialapius į sanatorijas, dingusius studentų pažymėjimus ir pan. Gerbiant nuomonių įvairovės principą šiame numeryje buvo atspausdintas ir „Kursko žemės ūkio instituto kolektyvo“ kreipimasis į Vilniaus universitetą su susirūpinimu dėl „dalies gyventojų siekimo atskirti Lietuvą nuo Sąjungos“ bei nuogąstavimu, kad tai „neišvengiamai prives prie bedugnės“. Laikraštukas išleistas 1000 egzempliorių tiražu.

Nors buvo baimintasi, kad ir kitus „Universitas Vilnensis“ numerius teks leisti tokiu pat neįprastu būdu, leidybos reikalai vėliau susitvarkė. „Vienintelį tokį laikraštį per visą savo istoriją ir išleidome“, – pažymi L. Binkauskienė. Tačiau visa tai buvo tarsi tyla prieš audrą, kurią atspindėjo kitas „Universitas Vilnensis“ laikraščio numeris, apie kurį ir bus kalbama toliau.

Buvo svarbu „išsakyti savo poziciją“

Pirmas 1991 m. „Universitas Vilnensis“ numeris irgi smarkiai vėlavo. Jis pasirodė tik vasario 1 d. Jo turinys buvo skirtas skausmingiems ir tragiškiems Sausio 13-ios dienos įvykiams. Šis laikraščio numeris buvo trikalbis – pagrindinę laikraščio medžiagą dubliavo jos vertimas į rusų kalbą, paskutiniame – ketvirtame – laikraščio puslapyje buvo publikuota angliška santrauka. Kaip prisimena L. Binkauskienė, versti medžiagas padėjo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentais – slavistai ir anglistai.
„Po to, kai viskas įvyko [Sausio 13-ios įvykiai – V.D.], susirinkome redakcijoje. Tuo metu etatinių darbuotojų buvo nedaug tik aš – redaktorė ir korespondentė Renita Petraitytė (dab. Paleckienė), tačiau mums talkino VU Žurnalistikos instituto IV kurso  studentai. Šiandien dauguma jų – garsūs žurnalistai. Susirinkę, visi kartu nusprendėme netylėti, išsakyti savo poziciją. Mūsų poziciją labai palaikė VU rektoratas“, – prisimena L. Binkauskienė. Tačiau tam, kad išleistų laikraštį, vėl teko gudrauti.

Pasak L. Binkauskienės, anuomet paprasti „Universitas Vilnensis“ numeriai buvo spausdinami Spaudos rūmuose, tačiau, kaip žinia, Spaudos rūmų pastatas buvo užimtas okupacinių pajėgų dar tragiškų įvykių išvakarėse. Vėl teko ieškoti išeities, kaip išsisukti iš šios situacijos. „Pati redakcija, tada jokio kompiuterio dar neturėjo. Buvo tik spausdinimo mašinėlė. Mums pagelbėjo Rimantas Šimkus – jis buvo ketvirto kurso Žurnalistikos studentas ir dirbo AIDS centre „AIDS kronikos“ redaktoriumi. Jie turėjo modernią tuo laikmečiu aparatūrą, skirtą laikraščių maketavimui. Jų bazėje mes ir maketavome šį „Universitas Vilnensis“ numerį“, – prisimena L. Binkauskienė.

Tai lėmė, jog minėtas laikraščio numeris buvo maketuojamas moderniu – kompiuteriniu – metodu (iki tol „Universitas Vilnensis“ buvo renkamas linotipais, nuotraukos litografijos būdu daromos ant švino plokštelių). Laikraštis buvo maketuojamas konspiracijos sąlygomis – vėlyvą vakarą. „Kadangi ta redakcija buvo tokiame pusrusyje, stengėmės uždegti tik vieną kitą lempą, kad nesukeltume nereikalingų įtarimų, ką čia veikiame“ – prisimena L.Binkauskienė. Važiuojančius taksi automobiliu namo vėlyvą vakarą prie Visorių sustabdė sovietų kareiviai, bet labai nekibo – pasižiūrėję į automobilio vidų leido važiuoti toliau. Maketą ant specialių plėvelių išleido buvusi senoji spaustuvė, dabar ten  įsikūrusi Menų spaustuvė, jis buvo atspausdintas ant specialių plėvelių. „Su tais plėveliniais maketais ėjau namo. Buvo neramu, nejauku ir netgi baisu, nes tuomet gyvenau prie Šiaurės miestelio, kur šmirinėjo sovietų kareiviai“, – sako L. Binkauskienė.

Laikraštyje – studentų balsas

Nebuvo lengva rasti ir spaustuvę, kuri galėtų atspausdinti „Universitas Vilnensis“ numerį, skirtą Sausio 13-ios dienos įvykiams. „Dabar ieškome, kas pigiau atspausdins , o tada ieškojome, kas iš viso galės atspausdinti. Laikraštį spausdinome Ukmergėje. Universitetas skyrė mašiną, kad galėtume parvežti tiražą. Vežėme jį irgi šiek tiek bijodami, nes keliuose buvo pilna sovietų kareivių, daug karinės technikos, vykdavo patikrinimai“, – pažymi L. Binkauskienė. Pasak jos, tiražas specialiai buvo vežamas lengvuoju automobiliu, kad kelius patruliavusiems kareiviams kiltų mažiau įtarimų ir pagundų stabdyti ir tikrinti mašiną. Tiesa, sukišti į „Žigulius“ 10 tūkst. egzempliorių tiražą nebuvo lengva, tačiau galiausiai viskas baigėsi sėkmingai. Laikraštis pasiekė savo skaitytojus. „Šis laikraščio numeris buvo platinamas ne tik Vilniaus universitete, bet ir pardavinėjamas spaudos kioskuose. Kainavo jis 10 kapeikų. Tai irgi vienintelis toks atvejis“, – sako L. Binkauskienė.

Redaktorė prisimena, jog tomis dienomis – po Sausio įvykių – buvo milžiniška spausdinto žodžio paklausa. Žmonės nenorėjo būti informaciniame vakuume, siekė gauti kuo daugiau informacijos. „Buvo svarbu ir tai, kad savo žodį tarė universitetas. Mes parodėme, kad nebijome, kad esame pasiryžę kalbėti šia tema“, – pažymėjo L. Binkauskienė.

Minėtasis „Universitas Vilnensis“ numeris prakalbo ne tik etatinių laikraščio žurnalistų ir VU administracijos, bet ir studentų balsu. Jame buvo atspausdinti Rimvydo Paleckio, Jurgos Baltrukonytės, Džiugo Paršonio, Beatos Sabastinavičiūtės straipsniai, Valdo Gedgaudo eilėraštis „Victoria“  (Tą naktį nuožmiai staugė raudonieji šunys / ir angelas mirties virš miesto tyliai sklendė / tą naktį prie krauju aptiškusios nakties viršūnės/ stovėjome vienplaukiai mirti pasirengę…). Laikraštis buvo iliustruotas nuotraukomis, kurių autoriai buvo irgi tuos įvykius stebėję ir fiksavę studentai.

D. Paršonis: „Mes išėjome gatvės žurnalistikos kursą“

Vienas iš tuometinių „Universitas Vilnensis“ autorių, naujųjų medijų specialistas, VU Žurnalistikos instituto lektorius D. Paršonis prisimena, jog tragiškų Sausio įvykių metų į viską buvo reaguojama labai skausmingai, žurnalistai – kaip jauni, taip ir patyrę – nebuvo pašaliniai įvykių stebėtojai, o tiesioginiai jų dalyviai. „Labai aiškiai prisimenu, kaip po tanko šūvio pasipylė Televizijos centro stiklai. Mačiau, kaip iš po šios stiklo krūšos bėga žmonės“, – sako D. Paršonis. Jo straipsnyje „Žmonės nesitraukė…“ kaip tik aprašyti įvykiai prie Lietuvos Radijo ir televizijos pastato.

D. Paršonis prisimena (straipsnyje tai irgi paminėta), jog tą vakarą ėjo pasveikinti kaimyną gimtadienio proga. Kad neatitruktų nuo įvykių jis su savimi pasiėmė radiją, kurio klausėsi per ausines. „Ir svečiuose, ir vėliau prie LRT pastato, kol vyko radijo transliacija, klausiausi jo ir tuo pat metu buvau improvizuotas pranešėjas, nes perteikdavau gaunamą informaciją aplinkiniams“, – pažymi D. Paršonis. Jis akcentuoja, jog jam ir jo kurso draugams per tuos neramius metus faktiškai teko praeiti žurnalistinę mokyklą gatvėje. „Tai buvo savotiška gatvės žurnalistika, mums teko ją išeiti. Kalbu ne tik apie tos nakties įvykius, bet ir apie Baltijos kelią, Sąjūdžio mitingus ir pan. Pačiam teko šiek tiek pagelbėti Sąjūdžio informacinei agentūrai, kadangi jiems reikėjo žmonių, kad ir labai paprastam darbui – surinkti žinias, perduoti teleksus, ką nors išversti ir pan.“, – prisimena D. Paršonis.

Vilniaus universiteto laikraštis visada mielai priimdavo studentų straipsnius, rašinėlius, jų kūrybą. „Man „Universitas Vilnensis“ buvo ta vieta, kur galima buvo atnešti savo straipsnį, juo labiau, kad ir pati redakcija skatino bendradarbiavimą ir palankiai žiūrėjo į studentų – ypač Žurnalistikos specialybės – bandymus. Be to, tie metai buvo savotiško spaudos bumo metais ir „Universitas Vilnensis“ greitai tapo vienu iš aktyviausių šios komunikacijos dalyvių, jis buvo tos spaudos bangos dalimi“, – pažymi D. Paršonis.

J. Staselis: „Mama uždraudė fotografuoti BTRus“

Tarp fotografų, atnešusių savo nuotraukas į paminėtą „Universitas Vilnensis“ numerį, galima aptikti ir Jono Staselio, šiandien Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovo, vardą. „Mano nuotrauka yra trečiame laikraščio puslapyje , kur Sausio 13-ios dienos įvykių aukų laidotuvių vaizdas“, – sako J. Staselis. Kurios kitos nuotraukos yra jo, po tiek metų jau sunkiai gali atsekti ir pats autorius. „Manau, jog tuo metu fotografuojančių buvo labai daug. Man tiesiog pasisekė, kad tada mokiausi Vilniaus universitete ir būtent mano nuotraukos buvo atspausdintos laikraštyje“, – sako J. Staselis.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas prisimena to meto jausmą. „Ne viską pavyko užfiksuoti. Studijų metais gyvenau prie pat Seimo. Mačiau, kaip tą naktį BTRai atvažiavo iš Žvėryno pusės, kaip jie pravažiavo pro šalį – visai šalia žmonių. Norėjau nufotografuoti tai, bet man neleido motina, nes bijojo, kad mane tiesiog nušaus. Tuo metu mes net buvome pasiruošę savotiškai evakuacijai, motina norėjo važiuoti pas vieną iš tetų – į Antakalnį, ar į Lazdynus. Priėjome kompromisą, pagal kurį mes niekur nevažiuosime, bet ir aš nieko nefotografuosiu“, – prisimena jis.

Pasak J. Staselio, prieš keletą metų jam teko patirti keistą jausmą, kai vienas kolega atsiuntė jam seną nuotrauką, kurioje užfiksuota minėtų Sausio 13-ios aukų laidotuvių akimirka. „Ten matosi, kaip važiuoja katafalkai, o tarp jų ir žmonių minios, palei važiuojamosios dalies kraštą eina vienas žmogus su fotoaparatu rankose ir tas žmogus – aš“, – pasakojo J. Staselis. Jo teigimu, meninė tuomet padarytų nuotraukų vertė – sąlyginis dalykas, tačiau visos anuomet fotografų užfiksuotos akimirkos yra istoriškai svarbios.

Vietoje epilogo

„Universitas Vilnensis“ buvo tik vienu iš gausybės prieš dvidešimt metų ėjusių leidinių. 1989 m. pakeitęs oficiozinį „Tarybinio studento“ vardą į lotynišką, atitinkantį akademinę tradiciją, jis atliko savo vaidmenį svarbių istorinių įvykių metu, pasakė savo žodį prieš agresiją, padėjo skleisti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo idėjas, bei palaikė žodžio ir spaudos laisvės principus. „Universitas Vilnensis“ pavyzdys leidžia kalbėti apie tai, jog kritinėmis akimirkomis, kai ypatingai išryškėja patikimos informacijos svarba, skirtumai tarp nacionalinių, regioninių ar specializuotų leidinių praranda aktualumą. Tokiomis akimirkomis žiniasklaida aštriausiai suvokia savo pašaukimą – skleisti žinią, informuoti, komunikuoti su skaitytojais ir pasauliu. „Universitas Vilnensis“ indelis į žmonių informavimą tomis sunkiomis ir tragiškomis 1990-91 metų akimirkomis buvo ne menkesnis, nei kitų spausdintų visuomenės informavimo priemonių.  Galiausiai, tai buvo tikras bendras visų leidinių, vertinančių ir suprantančių laisvo žodžio svarbą, reikalas.

Viktor Denisenko

viktordenisenko.eu

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

 
%d bloggers like this: