Vakaras po Adomo Mickevičiaus muziejaus skliautais arba Taikliausiai šaudė „Savaitė“, o „Metų agurkėlį“ krims Užkalnis

Gruodžio 17-tosios pavakare Vilniaus skyriaus žurnalistai rinkosi į tradicinį, jau keliolika metų vykstantį, prieškalėdžio arba adventinį, vakarą: senųjų metų palydėtuves – naujųjų, 2015-ųjų, sutiktuves, kuriame dalyvavo ir svečių iš LRT bei Senjorų skyrių. Visada tokiame renginyje apdovanojami konkurso „Taikliausias šūvis“ nugalėtojai, o agurkėlių stiklainis įteikiamas labiausiai „susimovusiam“ kolegai.

LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė Aurelija Arlauskienė, apžvelgdama 2014 metais atliktų darbų ataskaitą, pabrėžė, jog darbų nuveikta nemažai, vieni svarbiausių – skyriaus valdybos narių susiklausymas teikiant pasiūlymus LŽS valdybai ir tarybai. Ypač atsakingai pasidarbuota rengiant pataisas LŽS XVI-ojo suvažiavimo įstatų pakeitimams. Reikia pažymėti, kad tie pakeitimai buvo pagrindas suvažiavime priimti visą Įstatų keitimo paketą. Pirmininkė taip pat pasidžiaugė kūrybingais skyriaus nariais – 2014 m. Vinco Kudirkos premija skirta Vidmantui Valiušaičiui už knygą „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940- 1941 metai“, už knygą „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute – velnio arija“ ir už dokumentinį filmą “Sielų daktaras. Gydytojo Petro Kisieliaus atminimui“; 2014 m.Vytauto Gedgaudo premija atiteko Vilmai Jankienei už radijo laidų ciklą „Skriskime“; konkurso ,,Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje“ pirmoji premija įteikta aktyviai skyriaus narei Daivai Červokienei už įdomią publikaciją „Totorių namuose dažniausiai pamatysi Vytauto Didžiojo portretą“. Medaliais „Už nuopelnus žurnalistikai“ LŽS XVI suvažiavimo metu apdovanoti skyriaus nariai Kazimieras Šiaulys ir Jolanta Mažylė.

Aurelija, padėkojusi visuomeninio darbo nevengiančiai Pokalbių klubo koordinatorei Aldonai Armalei, taip pat tiems, kurie savo kūrybinį metą aukoja darbui įvairių konkursų komisijose, kuklias Levandų uosto dovanėles įteikė skyriaus valdybos narėms Birutei Balynienei ir Rasai Liutkuvienei, šiemet atšventusioms gražius jubiliejus.

Tradicinių LŽS Vilniaus skyriaus konkursų „Taikliausias šūvis“ ir „Metų kornišonas“ (kitaip tariant „Metų agurkėlis“) vertinimo komisijos pirmininkė Rasa Liutkuvienė supažindino su vieninga komisijos nuomone: 2014 metais taikliausiai šovė žurnalas „Savaitė“, nes nusprendė skleisti tik geras žinias. „Šiais metais jų tiražas išaugo iki 203 tūkstančių, – sakė Rasa. – Diplomu „Taikliausias šūvis“ ir prizu – stilizuota kulka apdovanotas savaitraščio kolektyvas, žinantis didžiausio tiražo sėkmės receptą – skleisti geras ir įdomias žinias. Diplomas ir nugalėtojų taurė įteikta vyriausiajai redaktorei LŽS Vilniaus skyriaus narei Astai Jelinskienei, atminimo dovanėlėmis apdovanoti nuo pirmųjų žurnalo leidimo metų dirbantys žurnalistai Sigita Urbonavičiūtė, Arūnas Marcinkevičius, Laimius Stražnickas.

„Metų kornišonas“ skirtas žurnalistui Audriui Užkalniui už…iš „Žinių radijo“ dingusį interviu su Algiu Ramanausku laidoje“Ačiū, kad atėjote“, – pristatė R.Liutkuvienė. – Pašnekovas atėjo, pakalbėjo, bet jo mintys greičiausiai buvo tinkamos kitai vietai, o ne plačiam radijo, kurio vadovai vėliau tą interviu išėmė, klausytojų ratui. A.Užkalnis norėjo kaip geriau, o išėjo, pasak patarlės, kaip visada… Skanių agurkėlių, kurie keliauja į „Žinių radiją“!“

Vilniaus skyriaus narys Česlovas Iškauskas pristatė ką tik išleistą trečią savo knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje kruopščiai pateikė istorines apžvalgas-komentarus, paliudydamas Lietuvos valstybingumo kelią nuo Vytauto Didžiojo laikų iki dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės. “Šioje knygoje lyg iš paukščio skrydžio pamėginta pažvelgti į mūsų krašto istorinį reljefą nuo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, virtimo valstybe iki pat šiuolaikinių grėsmių, kurios, deja, tampa vis
akivaizdesnės, – sakė Česlovas. – Knyga baigiasi publicistiniu rašiniu “Tas saldus žodis – Gimtinė“. O jame tarp kitų eilių yra šis senas, dar studentavimo laikų eilėraštukas: Bėga metai. Kaimynai pražyla/ Ir ant jų nebeloja šunys,/ Tarsi sniegas, džiaugsmai ir bėdos…/Nes pažįsta laižytą plaštaką./O vaikai suguldyti tyli:/Ir ant jų nebepyksta sūnūs -/ Ką kalbės susirinkę dėdės?.. /Apie duoną su tėvu pašneka./Jie ateina įsmukę į kailinius,/ Bėga metai. Kaimynai pražyla,/Apie žentus ir kosmosą pašneka,/Bet atgirgžda, parūko, pašneka,/Braukia ūsą putotą ir – eina /Arba eina patvartėn tyliai,/Vos paskrebusiu kaimo pašalu./Kad šuva palaižytų plaštaką.

Vakaro metų savo eilėraščius lietuvių ir rusų kalbomis skaitė Vilniaus skyriaus pirmininkės pavaduotojas Viktoras Denisenko, tuo kolegoms parodydamas turįs talentą ne tik aktualioms politinėms apžvalgoms, pasirodančioms kiekviename „Savaitės“ numeryje. Beje, jo politinių apžvalgų labai laukia dabartine politine Europos ir Lietuvos situacija besidomintys skaitytojai.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė pateikė keletą brandaus, anksti žuvusio poeto Vytauto Mačernio egzistencinės poezijos pavyzdžių: „Vizijas“ iš reprezentacinės Vytauto Mačernio „Poezijos“, išleistos 1961 metais Čikagoje (knygą redagavo Kazys Bradūnas, iliustravo Paulius Augius).

Ištraukas iš spaudai rengiamų savo knygų skaitė Aldona Armalė ir Aurelija Arlauskienė.

Antroji, neoficialioji, vakaro dalis buvo skirta pasikabėjimams ir išsikalbėjimams prie skoningai parengto vaišių stalo. Ragaudami A.Armalės, D.Červokienės, Indrės Vozgirdaitės, Angelės Adomaitienės ir kitų žurnalisčių paruoštus ir burnoje tirpstančius patiekalus visi nuoširdžiai džiaugėsi, kad jos yra ne tik geros žurnalistės, bet ir puikios kulinarės. Vakaro metu buvo paliestos ir skausmingesnės temos, kaip pensijon išėjusių žurnalistų kūrybinės dvasios šviesa ir šešėliai ir šmaikštauta apie gyvenimą, augintinius ir rašymą. Pavyzdžiui, A.Žemaitytė prisiminė savo katiną Kaco, kurio mėgstamiausia poza – pasirėmus snukutį dešine lėtenėle stebėti gražius tekstus rašančią šeimininkę. „Jei sėdu prie kompiuterio sudirgusi, nervinga, Kaco – gruziniškai tai reiškia „žmogus“ – rėkia, kaip pjaunamas. Tada glostau jį, apsiraminu. Nervas susigeria į Kaco kailiuką… Aš nusiraminu… Katinas nusisuka į sieną ir užknarkia kaip žmogus, atlikęs gerą darbą“. A.Arlauskienė ta proga prisiminė savo vilkšunę Nesę, kurios mėgstamiausias užsiėmimas…tikrintis akis. Suprask, vogti ne vietoje padėtus šeimininko akinius ir juos tiesiog sugriaužti. „Ant jos voljero vartelių jau kabo trys suniokoti akinių rėmeliai, bet niekaip nesuprantu, kodėl šeimininkas už tai ne kailį jai audžia, o tiesiog šypsosi“, – stebėjosi Aurelija.

Adventinis gruodžio 17-osios vakaras parodė, kad Vilniaus skyriaus žurnalistai yra lyg viena šeima, besidalijanti ne tik Lietuvos ūkininkų išauginta duona, bet ir savo kūrybinių patirčių subrandintu dvasiniu maistu.

LŽS Vilniaus sk. inf.

 

Ar norintys permainų yra…visuotinis blogis?

Aurelija Arlauskienė, LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė, LŽS XVI suvažiavimo delegatė

Sugrįžti prie istorijon grimztančio LŽS XVI suvažiavimo paskatino kai kurių kolegų užuominos į neva aną lapkričio 22-ąją Rotušėje grėsusį „rūmų perversmą“, nuslopintą susipratusiųjų balsais; apie grupelę suvažiavimo maištininkų (suprask, Vilniaus skyriaus delegatų), pasisakiusių prieš etišką žiniasklaidą ir t.t.

Niekada nemaniau, kad 2014-aisiais, laisvą žodį atstovaujančių žurnalistų būryje, teks pasijusti, kaip 1990-ųjų pavasarį, kuomet mums, profesionalams, draugiškai penkis mėnesius leidusiems „Lietuvos aidą“ buvo atvestas naujasis redaktorius Saulius Stoma, o šiek tiek vėliau ir jo kūrėjų būrys. Kaip tik mes, baigę aukštuosius žurnalistikos mokslus ir ne vienerius metus dirbę savo darbą (mano vienintelė darbovietė sovietmečiu – profsąjungų leidinys „Darbas ir poilsis“) buvome vadinami! „Kontra“, „Raudonosios blakės“ – buvo bene švelniausi šaukiniai…

2014-ųjų lapkričio 22-ąją kai kurie LŽS Vilniaus skyriaus delegatai, turėję konkrečių klausimų ir pasiūlymų dėl suvažiavimo rezoliucijų, vadinti „perversmininkais“, o Vilniaus skyriaus valdyba netgi įvardinta „visuotiniu blogiu“. Kodėl? Todėl, kad, norėdama demokratinių rinkimų (primenu, kad tokie rinkimai yra tada, kai rinkėjai turi realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų) ne pakampiais nešiojo pliatkus, o atvirai į LŽS pirmininkus pasiūlė Tautvydo Vencevičiaus, ne žmogaus iš gatvės, o paties LŽS pirmininko pavaduotojo, Sporto žurnalistų klubo pirmininko kandidatūrą? T.Vencevičiaus kandidatūrą taip pat palaikė du LŽS padaliniai – Regioninės žiniasklaidos ir žemės ūkio žurnalistų bei Sporto žurnalistų klubai.

Iškėlėme, pasiūlėme, per suvažiavimą išklausėme abiejų kandidatų prisistatymų ir ėjome balsuoti. Kiekvienas pagal savo sąžinę. Kiekvienas pagal savo požiūrį į permainas. Daugumos valia laimėjo Dainius Radzevičius. Pripažinome jo pergalę, paspaudėme jam dešinę, kartu valgėme labai gražų ir labai skanų suvažiavimo tortą ir išsiskirstėme, nusiteikę toliau dirbti nelengvą visuomeninį darbą, kuriam aukojame savo laisvą laiką. Tad kur čia „visuotinis blogis“? Gal jį rasite mano pranešime, kurį perskaičiau LŽS XVI suvažiavime?

Mes- už permainas!

Vilniaus skyriaus, didžiausio Žurnalistų sąjungos padalinio, vienijančio apie du šimtus žurnalistų, nariai, dirbdami įvairiose profesinės organizacijos sudarytose komisijose, aktyviai dalyvauja įgyvendinant pagrindinius sąjungos veiklos tikslus ir uždavinius. Draugiška ir darbinga skyriaus valdyba taip pat organizuoja keliones, susitikimus, vakarėlius ir vakarones. Mūsų skyriuje veikia ir neformalus Pokalbių klubas. Tikrai turime, kuo pasidžiaugti. Bet… Esu įsitikinusi, kad šiandien kur kas svarbiau pakalbėti apie visų mūsų namus – Lietuvos žurnalistų sąjungą. Svarbu todėl, kad šiandien yra ta diena, kai mes visi, išlindę iš savo didesnių ar mažesnių kambarėlių – skyrių ir klubų – turime galimybę numatyti artimiausių ketverių metų judėjimo kryptį, veiklos gaires, nutarti, kaip mes priimsime nūdienos iššūkius.

Kuo ypatingas šis XVI LŽS suvažiavimas? Visų pirma todėl, kad bene pirmą kartą suvažiavimo išvakarėse pabandėme išsivalyti užsistovėjusias savo kertes – atsisveikinti su nariais, metų metais nemokėjusiais nario mokesčio. Ir tai yra labai svarbu, nes šįkart delegatai į suvažiavimą rinkti tik nario mokesčio sumokėjusių būrio. Taigi esate tie, kuriems ne vistiek, kurlink ir kokiu greičiu sąjunga juda.

Turiu viltį, kad šis suvažiavimas bus išskirtinis dar ir tuo, kad šįkart įvyks konstruktyvi diskusija dėl LŽS įstatų keitimo, ko nebuvo per praėjusį suvažiavimą, kai daliai anų delegatų visai nerūpėjo nei sąjungos įstatų pakeitimai, nei diskusijos apie tai.

Šiandien turime atsakyti į kelis klausimus:

Ar mums reikia keistis?

Ar mes norime keistis?

Galų gale, ar mes galime keistis?

Ieškant atsakymo, būtina prisiminti sakralinę prancūzų generolo ir politiko Šalrio de Golio frazę: „Neišsilaiko tie, kurie neatsinaujina“. Neabejoju, kad šioje salėje vis dėlto daugiau tų, kurie nori atsinaujinti, kurie nori keistis. Antraip, mūsų laukia sustabarėjimas. Tie patys, kas ketveri metai kartojami tikslai. Beveik to paties turinio rezuliucijos. Gyvenimas be permainų.

Mano karta puikiai prisimena dainininką Viktorą Cojų, gūdžiame sovietmetyje reikalavusį permainų. Žinome ir JAV prezidento Barako Obamos rinkiminį šūkį „Mums reikia permainų!“. Permainos LŽS kontekste reiškia pokyčius ne tik organizacijos struktūroje, valdyme. Mąstyme taip pat. Sąmoningumas, jo didėjimas – irgi permainos. Juk ne tiek svarbu, ką žmogus daro, bet kur kas svarbiau, kaip jis mąsto. Daug ką galime pakeisti, jei esame nusiteikę permainoms. Kas yra lyderis? Ką jis gali pakeisti, jei jį supanti aplinka nieko nenori? Jeigu masei nereikia permainų, ją visada kaustys baimė, kad naujasis vadovas ją įtrauks į permainų sūkurį. Kad sugrius jų nusistovėjęs gyvenimas, apaugęs inercija. Taigi ar mes, lyderio aplinka, norime pokyčių? Ar esame pasiruošę dalį darbų naštos persikelti ant savo pečių?

Esu įsitikinusi, kad mums reikia keistis, kad mes norime keistis ir kad mes galime keistis. Vardan to, kad Žurnalistų sąjunga būtų tikima ir pasitikima. Kad atkurtume viltį, optimizmą ir tikėjimą savo profesine organizacija.

Esu optimistė ir tikiu, kad šiandien vyks konstruktyvus darbas. Kad šio suvažiavimo priimti nutarimai bus įgyvendinti, o ne liks tik protokole ir nenuguls į dulkėtas lentynas. Taip, kaip atsitiko su LŽS XV suvažiavime svarstytų įstatų redakcija – tada vienbalsiai pritarta vienai vienintelei LŽS įstatų redakcijai dėl 8.5 punkto. Deja, per ketverius metus šis, net 213 delegatų balsų pritarimą gavęs punktas, taip ir nebuvo perkeltas į galiojančius įstatus.

Dar daugiau. Praėjusiame suvažiavime pirmininkas pažadėjo artimiausiame LŽS tarybos posėdyje siūlyti galimybę surengti neeilinį LŽS suvažiavimą vienu klausimu – įstatams pakoreguoti. Deja, tarybos posėdžio, įvykusio praėjus keliems mėnesiams po suvažiavimo protokole nėra nė užuominos nei apie neeilinį suvažiavimą, nei apie įstatus.

Nesugebėta tinkamai sutvarkyti narių apskaitos, neįgyvendinti iš karto po suvažiavimo pirmuosiuose valdybos ir tarybos posėdžiuose užsibrėžti tikslai – tada planuota atsižvelgiant į tarptautinės žurnalistų federacijos bei XV LŽS suvažiavimo rezoliucijų problematiką įsteigti komitetus – Socialinių reikalų, Autorinių teisių, Darbo teisės ir kitus. To neįvyko.

Tad ir toliau gyvenome savo kambarėliuose – skyriuose ir klubuose, organizuodami keliones, susitikimus, na dar mokymus, kuriuose paprastai dalyvauja tie patys, vos ne etatiniai klausytojai. Mus vienija ne profesija, o…renginiai, kelionės ir pramogos, esperanto kalba, poezija ir sportas. Taigi pomėgiai. Ir tai nėra blogai, bet LŽS – kūrybinė profesinė sąjunga, vienijanti žurnalistus profesionalus. Kiek šiandien iš čia esančių delegatų yra nuolatiniai žiniasklaidos darbuotojai? Tikrai ne visi.

Labiausiai neramina tai, kad žiniasklaidos darbininkai arba neturi laiko, o greičiausiai, neturi noro dalyvauti tokiuose renginiuose. Ne vienas Vilniaus skyriaus narys, potencialus delegatas, prisipažino, nenorįs čia važiuoti, nes netiki, kad kas nors pasikeis. Štai sąjungos narys, kuriam jau labai greitai gali prireikti profesinės organizacijos pagalbos, mat dirba gerokai siūbuojančioje žiniasklaidos priemonėje, paklaustas, ar nenori atstovauti skyriui suvažiavime, tik sumojavo rankomis: „Nežudykite manęs… Nenoriu“. Kita, neseniai labai aktyvi sąjungos narė, į tą patį klausimą atsakė: „Nevažiuosiu ir nebemokėsiu mokesčio… Jei reikės, apsiginsiu pati“. Buvo ir tokių, kurie suvažiavimo išvakarėse atsiuntė prašymus išbraukti juos iš LŽS narių…

Bet yra ir kitų pavyzdžių – štai suvažiavimo išvakarėse net keli laisvai samdomi skyriaus nariai paprašė įtraukti juos į komisijas, komitetus. Nori visuomeninio darbo. Ir tai labai džiugina.

Šie tipiški pavyzdžiai turi mums priminti, kad planuodami darbus turime galvoti, kaip susigrąžinti skeptikų tikėjimą, kaip išnaudoti vyresniųjų kolegų patirtį, kaip pritraukti jaunimą ir laisvai samdomus žurnalistus ir nuošalėje nepalikti narių-korespondentų.

Turėtume pagalvoti ir apie dar vieną suvažiavimo kompetenciją, kurią mums suteikia Įstatų 9.2 punktas. – Suvažiavimas atskiru nutarimu nustato Pirmininko atlyginimo dydį. Priminsiu, kad XIV LŽS suvažiavime buvo nustatytas 5 VDU atlyginimas pirmininkui. Tada ketverius metus viešai ir slapčia stebėjomės, tokiu dideliu – dešimt tūkstančių viršijančiu pirmininko atlyginimu. Betgi jis ne pats sau jį buvo pasiskyręs. Praėjusiame suvažiavime mūsų, Vilniaus skyriaus valdyba, pasiūlė patvirtinti 2 VDU pirmininko atlyginimą, t.y. kas mėnesį daugiau kaip 4 tūkstančius litų. Suvažiavimas balsų dauguma patvirtino 3 VDU, t.y. daugiau kaip 6 tūkstančių litų atlyginimą. Taigi šiandien turime nustatyti ir pirmininko atlyginimo dydį.

Neįdomu skaičiuoti svetimus pinigus? Tada siūlau trumputį Bruno Ferrero pasakojimą, pavadintą „Lapas lyderis“: „Pamiškėje išaugo liaunas augalėlis. Ant jo žėlė keturi lapai. Keturi gražūs, saulėje rasa spindintys lapai. Visi keturi tarpusavyje draugavo ir dažnai plepėdavo. Vieną dieną didžiausias ir gražiausias lapas – jis buvo grupės lyderis – pareiškė, kad augalui reikia mažiau vandens. Kiti trys lapai, nieko negalvodami, pritarė jo nuomonei. Nusprendė veikti pagal skėčio principą: šviečiant saulei susitraukti, o užėjus lietui išsiskleisti. Augalas, negaudamas vandens, ėmė vysti ir galiausiai numirė. Lapus išnešiojo vėjas“.

Neabejoju, kad ši mažytė rašytojo piliulė, kuriai jūs leisite ištirpti jūsų mintyse, primins, kad kai visi galvoja tą patį, iš tikrųjų negalvoja nė vienas. Kad esti žmonių, kurie liete lieja „reikšmingas“ mintis, nors iš tiesų kalba kvailystes. Kad esi „didžiųjų“, kurie tampa tokie tik todėl, kad „mažieji“ nenori jiems pasipriešinti. Arba neišdrįsta išsakyti savo nuomonės, bijodami prarasti įsivaizduojamo komforto būseną.

Taigi linkiu vardan Lietuvos žurnalistų sąjungos, kaip stiprios organizacijos ateities, suvienyti jėgas ir patyrimą, išmokti dalintis viltimis ir nusivylimais, nuoskaudomis ir laimėjimais. Bei gerbti vienas kito nuomonę. Kad draugiškai irkluodami po ketverių metų pasiektume naujai užsibrėžtų tikslų krantą, o ne nusiviltume, kad likome stovėti vietoje. Nes nenorėjome atrišti lyno, laikiusio mūsų valtį prie kranto, kuriame neplevėsavo Permainų vėliava.