Vakaras po Adomo Mickevičiaus muziejaus skliautais arba Taikliausiai šaudė „Savaitė“, o „Metų agurkėlį“ krims Užkalnis

Gruodžio 17-tosios pavakare Vilniaus skyriaus žurnalistai rinkosi į tradicinį, jau keliolika metų vykstantį, prieškalėdžio arba adventinį, vakarą: senųjų metų palydėtuves – naujųjų, 2015-ųjų, sutiktuves, kuriame dalyvavo ir svečių iš LRT bei Senjorų skyrių. Visada tokiame renginyje apdovanojami konkurso „Taikliausias šūvis“ nugalėtojai, o agurkėlių stiklainis įteikiamas labiausiai „susimovusiam“ kolegai.

LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė Aurelija Arlauskienė, apžvelgdama 2014 metais atliktų darbų ataskaitą, pabrėžė, jog darbų nuveikta nemažai, vieni svarbiausių – skyriaus valdybos narių susiklausymas teikiant pasiūlymus LŽS valdybai ir tarybai. Ypač atsakingai pasidarbuota rengiant pataisas LŽS XVI-ojo suvažiavimo įstatų pakeitimams. Reikia pažymėti, kad tie pakeitimai buvo pagrindas suvažiavime priimti visą Įstatų keitimo paketą. Pirmininkė taip pat pasidžiaugė kūrybingais skyriaus nariais – 2014 m. Vinco Kudirkos premija skirta Vidmantui Valiušaičiui už knygą „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940- 1941 metai“, už knygą „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute – velnio arija“ ir už dokumentinį filmą “Sielų daktaras. Gydytojo Petro Kisieliaus atminimui“; 2014 m.Vytauto Gedgaudo premija atiteko Vilmai Jankienei už radijo laidų ciklą „Skriskime“; konkurso ,,Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje“ pirmoji premija įteikta aktyviai skyriaus narei Daivai Červokienei už įdomią publikaciją „Totorių namuose dažniausiai pamatysi Vytauto Didžiojo portretą“. Medaliais „Už nuopelnus žurnalistikai“ LŽS XVI suvažiavimo metu apdovanoti skyriaus nariai Kazimieras Šiaulys ir Jolanta Mažylė.

Aurelija, padėkojusi visuomeninio darbo nevengiančiai Pokalbių klubo koordinatorei Aldonai Armalei, taip pat tiems, kurie savo kūrybinį metą aukoja darbui įvairių konkursų komisijose, kuklias Levandų uosto dovanėles įteikė skyriaus valdybos narėms Birutei Balynienei ir Rasai Liutkuvienei, šiemet atšventusioms gražius jubiliejus.

Tradicinių LŽS Vilniaus skyriaus konkursų „Taikliausias šūvis“ ir „Metų kornišonas“ (kitaip tariant „Metų agurkėlis“) vertinimo komisijos pirmininkė Rasa Liutkuvienė supažindino su vieninga komisijos nuomone: 2014 metais taikliausiai šovė žurnalas „Savaitė“, nes nusprendė skleisti tik geras žinias. „Šiais metais jų tiražas išaugo iki 203 tūkstančių, – sakė Rasa. – Diplomu „Taikliausias šūvis“ ir prizu – stilizuota kulka apdovanotas savaitraščio kolektyvas, žinantis didžiausio tiražo sėkmės receptą – skleisti geras ir įdomias žinias. Diplomas ir nugalėtojų taurė įteikta vyriausiajai redaktorei LŽS Vilniaus skyriaus narei Astai Jelinskienei, atminimo dovanėlėmis apdovanoti nuo pirmųjų žurnalo leidimo metų dirbantys žurnalistai Sigita Urbonavičiūtė, Arūnas Marcinkevičius, Laimius Stražnickas.

„Metų kornišonas“ skirtas žurnalistui Audriui Užkalniui už…iš „Žinių radijo“ dingusį interviu su Algiu Ramanausku laidoje“Ačiū, kad atėjote“, – pristatė R.Liutkuvienė. – Pašnekovas atėjo, pakalbėjo, bet jo mintys greičiausiai buvo tinkamos kitai vietai, o ne plačiam radijo, kurio vadovai vėliau tą interviu išėmė, klausytojų ratui. A.Užkalnis norėjo kaip geriau, o išėjo, pasak patarlės, kaip visada… Skanių agurkėlių, kurie keliauja į „Žinių radiją“!“

Vilniaus skyriaus narys Česlovas Iškauskas pristatė ką tik išleistą trečią savo knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje kruopščiai pateikė istorines apžvalgas-komentarus, paliudydamas Lietuvos valstybingumo kelią nuo Vytauto Didžiojo laikų iki dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės. “Šioje knygoje lyg iš paukščio skrydžio pamėginta pažvelgti į mūsų krašto istorinį reljefą nuo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, virtimo valstybe iki pat šiuolaikinių grėsmių, kurios, deja, tampa vis
akivaizdesnės, – sakė Česlovas. – Knyga baigiasi publicistiniu rašiniu “Tas saldus žodis – Gimtinė“. O jame tarp kitų eilių yra šis senas, dar studentavimo laikų eilėraštukas: Bėga metai. Kaimynai pražyla/ Ir ant jų nebeloja šunys,/ Tarsi sniegas, džiaugsmai ir bėdos…/Nes pažįsta laižytą plaštaką./O vaikai suguldyti tyli:/Ir ant jų nebepyksta sūnūs -/ Ką kalbės susirinkę dėdės?.. /Apie duoną su tėvu pašneka./Jie ateina įsmukę į kailinius,/ Bėga metai. Kaimynai pražyla,/Apie žentus ir kosmosą pašneka,/Bet atgirgžda, parūko, pašneka,/Braukia ūsą putotą ir – eina /Arba eina patvartėn tyliai,/Vos paskrebusiu kaimo pašalu./Kad šuva palaižytų plaštaką.

Vakaro metų savo eilėraščius lietuvių ir rusų kalbomis skaitė Vilniaus skyriaus pirmininkės pavaduotojas Viktoras Denisenko, tuo kolegoms parodydamas turįs talentą ne tik aktualioms politinėms apžvalgoms, pasirodančioms kiekviename „Savaitės“ numeryje. Beje, jo politinių apžvalgų labai laukia dabartine politine Europos ir Lietuvos situacija besidomintys skaitytojai.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė pateikė keletą brandaus, anksti žuvusio poeto Vytauto Mačernio egzistencinės poezijos pavyzdžių: „Vizijas“ iš reprezentacinės Vytauto Mačernio „Poezijos“, išleistos 1961 metais Čikagoje (knygą redagavo Kazys Bradūnas, iliustravo Paulius Augius).

Ištraukas iš spaudai rengiamų savo knygų skaitė Aldona Armalė ir Aurelija Arlauskienė.

Antroji, neoficialioji, vakaro dalis buvo skirta pasikabėjimams ir išsikalbėjimams prie skoningai parengto vaišių stalo. Ragaudami A.Armalės, D.Červokienės, Indrės Vozgirdaitės, Angelės Adomaitienės ir kitų žurnalisčių paruoštus ir burnoje tirpstančius patiekalus visi nuoširdžiai džiaugėsi, kad jos yra ne tik geros žurnalistės, bet ir puikios kulinarės. Vakaro metu buvo paliestos ir skausmingesnės temos, kaip pensijon išėjusių žurnalistų kūrybinės dvasios šviesa ir šešėliai ir šmaikštauta apie gyvenimą, augintinius ir rašymą. Pavyzdžiui, A.Žemaitytė prisiminė savo katiną Kaco, kurio mėgstamiausia poza – pasirėmus snukutį dešine lėtenėle stebėti gražius tekstus rašančią šeimininkę. „Jei sėdu prie kompiuterio sudirgusi, nervinga, Kaco – gruziniškai tai reiškia „žmogus“ – rėkia, kaip pjaunamas. Tada glostau jį, apsiraminu. Nervas susigeria į Kaco kailiuką… Aš nusiraminu… Katinas nusisuka į sieną ir užknarkia kaip žmogus, atlikęs gerą darbą“. A.Arlauskienė ta proga prisiminė savo vilkšunę Nesę, kurios mėgstamiausias užsiėmimas…tikrintis akis. Suprask, vogti ne vietoje padėtus šeimininko akinius ir juos tiesiog sugriaužti. „Ant jos voljero vartelių jau kabo trys suniokoti akinių rėmeliai, bet niekaip nesuprantu, kodėl šeimininkas už tai ne kailį jai audžia, o tiesiog šypsosi“, – stebėjosi Aurelija.

Adventinis gruodžio 17-osios vakaras parodė, kad Vilniaus skyriaus žurnalistai yra lyg viena šeima, besidalijanti ne tik Lietuvos ūkininkų išauginta duona, bet ir savo kūrybinių patirčių subrandintu dvasiniu maistu.

LŽS Vilniaus sk. inf.

 

„Toks artimas ir toks nepažįstamas kraštas…” (įspūdžiai iš kelionės po Šalčininkų rajoną)

Gražios bažnyčios ir dvarai, nuostabus kraštovaizdis, meną puoselėjantys žmonės ir unikaliosios Paulavos respublikos rūmų liekanos… Tas ir dar daug kitokių įdomybių bei netikėtumų laukia kiekvieno, panorusio susipažinti su Šalčininkų rajonu. Keliauninkams nebūtina krautis lagaminų, rezervuoti viešbučių, daužyti taupyklių – rytą iš sostinės išvažiavęs, minimumą pinigų išleidęs, vakarop grįši namo kupinas gražių įspūdžių.

Tačiau tam, kad kelionė  į šį, vos keliasdešimt kilometrų nuo Vilniaus nutolusį kraštą, būtų turininga, privalu namuose palikti visas išankstines, kažkada kažkieno suformuotas nuostatas apie jį. Būtent taip nusiteikęs  žurnalistų desantas  vieną gražią spalio dieną iš Vilniaus pasuko pietinėn Lietuvos dalin. Ir jau už pusvalandžio Lietuvos žurnalistų sąjungos Pokalbių klubo koordinatorės Aldonos Armalės  iniciatyva suburtus keliauninkus prie Šalčininkų rajono savivaldybės pastato pasitiko meras Zdislavas Palevičius ir jo komanda.

Ašara žurnalistės aky…

Pirmasis aplankytas objektas –  Vagnerių giminės dvaro rūmai, kuriuose dabar veikia Stanislavo Moniuškos menų mokykla. Ilgametis šios mokyklos direktorius Vladislavas Bogdanovičius papasakojo, kad šioje mokykloje veikia Fortepijono, Akordeono, Styginių instrumentų, Pučiamųjų instrumentų, Dailės, Choreografijos skyriai. Iš viso čia mokosi  225 vaikai (šiame rajone veikia 3 muzikos mokyklos – Šalčininkuose, Eišiškėse, Jašiūnuose). Auksu tviskančioje salėje įvyko mini koncertas: Davidas Petrosianas skambino fortepionu, Jovita Jankelaitytė dainavo, o Julija Ivanovskaja ir Rolandas Jatkevič susirinkusiųjų jausmus virpino virtuoziškais akordeono garsais. Viskas buvo taip gražu, jausminga ir tikra, kaip ir ašaros žurnalistės Viktorijos akyse, kurių ji visai nesigėdijo… O Lietuvos žurnalistų sąjungos ir Nacionalinės žurnalistų kūrėjų asociacijos pirmininkas Dainius Radzevičius nepaleido iš rankų „išmanaus” telefono,  gaudžiusio vaizdus ir žodžius, kuriuos vėliau perkėlė į savo  blogą
. D.Radzevičius pasiūlė merui Plento gatvę, kurioje veikia minėta mokykla, pavadinti Menų arba St.Moniuškos gatve. Z.Palevičius pažadėjo idėją perduoti rajono tarybai. Beje, tadien įdomių minčių dėl galimo LŽS ir Šalčininkų rajono bendradarbiavimo kilo ir Vilniaus skyriaus pirmininkei Aurelijai Arlauskienei, pažadėjusiai parengti konkretų to bendradarbiavimo projektą.

Šviesos dailininkė

Vėliau buvo Tabariškės, kuriose gimė Vilniaus vyskupas Motiejus Taboras (1491-1507). Čia apžiūrėta medinė, 1770 metais statyta bažnyčia, 18 a. varpinė ir, žinoma, tautodailininkės Anos Krepštul muziejus. Savamokslės dailininkės sesuo Danuta Moločko papasakojo apie prieš trejus metus mirusios sesers sunkų gyvenimo kelią, supažindino su muziejaus eksponatais. 2007 metų  rudenį Vilniaus skyriaus žurnalistai aplankė dailininkę jos namelyje, fotografavosi. Pasirodo, buvome paskutiniai ekskursantai, matę ją gyvą – po kelių savaičių 75-erių kūrėja mirė. Nuo jaunystės sirgusi sunkia liga Ana sukūrė daugiau kaip 3 tūkstančius aliejiniais dažais tapytų paveikslų, nuostabiai siuvinėjo tik jai vienai žinoma technika. Danutos liudijimu, šviesos kupinų Anos darbų yra Jungtinėse Amerikos Valstijose, Prancūzijoje, Australijoje, Rusijoje.  Savivaldybės išlaikomame A,.Krepštul muziejuje eksponuojami 48 jos darbai.

Pralenkęs laiką

Turgeliuose, kurių kapinėse palaidotas Vilniaus universiteto rektorius Simonas Malevskis (1759-1832), aplankyta ir didelė, prieš daugiau kaip 100 metų pastatyta mūrinė bažnyčia. Jos klebonas ne tik papasakojo bažnyčios istoriją, bet ir pademonstravo įdomiai sumontuotą, ekonomišką  pastato šildymo įrangą. Turgelių Povilo Ksavero Bžostovkio vidurinės  mokyklos direktorė Lucija Jurgelevič pakvietė į mokykloje įsikūrusį muziejų, kuriame yra daugiau kaip 3 tūkst. eksponatų, liudijančių , liudijančių apie šiose apylinkėse prieš beveik 250 metų P.K. Bžostovskio įkurtą Paulavos respubliką.

1767 m. jaunas kunigas, tuometinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės veikėjas P.K.Bžostovskis, studijavęs teologiją Romoje, vėliau paskirtas LDK didžiuoju raštininku, nusipirko dvarą prie Merkio ir pradėjo jį savaip tvarkyti. Pavadino savo vardu – Paulava, panaikino tuo metu klestėjusią baudžiavą – lažą pakeitė mokesčiu, įkūrė valstiečių savivaldos bendruomenę su dviejų rūmų parlamentu. Respublika, gyvavusi apie 30 metų, turėjo savo pinigus, miliciją, gydytoją. P.K.Bžostovskis rūpinosi pavaldinių švietimu, įsteigė mokyklą. Mokė ūkininkauti – dvaro pajamos buvo padidėjusios net kelis kartus. Paulavos respubliką pripažino tuometinis Seimas. 1794 m. P.Bžostovskiui išvykus į Drezdeną, naujasis valdytojas atšaukė Paulavos reformą, grąžino baudžiavą. Apie žmogų, visų šimtmečiu pralenkusį laiką, liudija minėto muziejaus eksponatai ir nostalgiškai styrančios Paulavos respublikos rūmų sienos.

Kur vaikščiojo Adomas Mickevičius

Vos 25 km nuo Vilniaus nutolusiuose Jašiūnuose aplankytos trys šiame miestelyje veikiančios lietuvių, lenkų ir rusų vidurinės mokyklos. Ypatingai originaliai sutiko pastarųjų dviejų mokyklų auklėtiniai, gražia lietuvių kalba žurnalistams išaiškinę, ko jie, jaunoji karta, tikisi iš plunksnos ir eterio darbininkų. Jašiūnų “Aušros” vidurinėje mokykloje sutikome  mokytoją Vidą Domarkienę, čia jau 9 metus atvažiuojančią dėstyti istorijos iš…Dubingių. Mokytoja kalbėjo apie savo profesiją, dėstomą dalyką, o mes labai pavydėjome jos auklėtiniams.

Kazimieras Karpičius, Jašiūnų Mykolo Balinskio mokyklos direktorius, pasakojo apie Jašiūnų dvarą, vieną svarbiausių 19 a. kultūros centrų Vilniaus krašte, kuriame lankėsi daug to meto šviesuolių. “Istoriniai šaltiniai liudija, kad Jašiūnuose ne kartą lankėsi ir poetas Adomas Mickevičius”, – sakė LŽS Vilniaus skyriaus valdybos narys, A.Mickevičiaus muziejaus direktorius Rimantas Šalna, tądien svetingai priėmusiems šeimininkams, dovanojęs savo knygų.

Gražiai prižiūrimose Jašiūnų mokslininkų kapinaitėse ilsisi ir Vilniaus universiteto rektorius, astronomas, matematikas Jonas Sniadeckis, jo brolis Vilniaus universiteto profesorius Andrius Sniadeckis.

Sutarė bendradarbiauti

AB “Actas” – paskutinis tądien žurnalistų aplankytas objektas. Po to Jašiūnų seniūnijos salėje kartu su meru Z.Palevičiumi, savivaldybės tarybos nariais, Jašiūnų seniūne Sofija Griaznova, mokyklų direktoriais aptarėme Šalčininkų – vienos iš 14 Lietuvos probleminių savivaldybių – kasdienybę ir ateities planus. Meras Z.Palevičius paklaustas, kaip rajonas sukasi iš keblios padėties sakė , kad visaip, „bet tikrai ne dejuodami ir ne kritikuodami valdžią. Dažniausiai žmogus ieško kaltų nė nesusimąstydamas, ką jis padarė, kad jam, jo artimui būtų geriau. Esu optimistas ir tikiu, kad visi sunkumai įveikiami, – pabrėžė meras. – Važiuoju į kaimus, susitinku su žmonėmis, išklausau jų priekaištus. Ten, kur nėra bendruomenių, patariu burtis į jas. Šiuo metu rajone yra septyniolika bendruomenių, kai kur, pavyzdžiui, Butrimonyse, Dieveniškėse, jos labai aktyvios. Važiuojame į užsienį, semiamės patirties. Mano tikslas, kad žmonės patys pradėtų galvoti, o ne norėtų, kad už juos galvotų ir dirbtų kiti. Šiandien Lietuva išgyvena didelę dvasinę krizę, nes žmonės tapo abejingi šalia esantiems. Suprantu, kad sunku burti kaimo bendruomenę, kai dauguma jo gyventojų kilnoja taurelę, niekur nedirba, tačiau tai dar nereiškia, kad reikia likti abejingiems. Niurgzti – lengviausias kelias, bet mes juo neisime“.

Meras Z.Palevičius išreiškė viltį, kad tai būsiąs pirmas, bet ne paskutinis susitikimas. Žurnalistai jam pritarė ir pažadėjo artimiausiu metu susitikti mažesniame ratelyje aptarti konkretaus bendradarbiavimo reikalus.

Auksė Skiparytė

Pamąstymai apie „Kaziuko laikraštį“

Nuo šiandien sostinėje šurmuliuoja tradicinė Kaziuko mugė. Apsidžiaugiau, pamatęs, jog šis renginys turi ir savo laikraštį. Mugės lankytojų ir potencialių laikraščio skaitytojų laukia jau septintasis „Kaziuko laikraščio“ (leidinio paantraštė – „Amatų ir mugių metraštis“) numeris. Kainuoja jis nei daug, nei mažai – 3 litus. Tiesa, pirmame laikraščio puslapyje (kairėje iš viršaus) nurodyta: „Kaina 3 LT, derėkis“. Tad, teoriškai, šį leidinį galima įsigyti su didele nuolaida (priklausomai nuo derybininko sugebėjimų).

Pagal spaudos kokybę ir poligrafiją laikraštis nėra įspūdingas, tačiau, iš kitos pusės, man jis sukėlė tam tikrą nostalgiją. Panašiai laikraščiai atrodė prieš kokius 10 – 15 metų, o atsižvelgiant į tai, jog laikraščių ateitis apskritai gana miglota, nusipirkti tokį leidinį net buvo savotiškai malonu. Be to, jame tikrai yra ką paskaityti

Na, o svarbiausia, jog yra žmonių, kurie supranta žiniasklaidos svarbą netgi tokiam ir be reklamos žinomam ir garsiam renginiui kaip Kaziuko mugė.  🙂

Įspūdžiai dalijosi Viktoras Denisenko

Apie toleranciją, arba įspūdžiai po susitikimo

Lapkričio 19 d. Lietuvos Žurnalistų Sąjunga surengė susitikimą su Human Right Watch atstovu Borisu Dittrichu. Deja, šis susitikimas nesulaukė didelio žurnalistų susidomėjimo, tačiau jis vis gi nepraėjo nepastebėtas. Vienas iš to susitikimo rezultatų šis tekstas:

Apie toleranciją ir jos svarbą

Rašyti apie toleranciją mane paskatino pokalbis su tarptautinės žmogaus teisių stebėsenos ir gynimo organizacijos Human Rights Watch (HRW) ekspertu Borisu O. Dittrichu, besisvečiavusiu Lietuvoje lapkričio pabaigoje. Bendraudamas su juo supratau svarbų dalyką, kuris lyg ir akivaizdus, tačiau retai kada akcentuojamas – tolerancija tai daugiau negu tiesiog supratingumas ir viešai demonstruojamas pakantumas. Šis reiškinys gali būti svarbiu politiniu ir net ekonominiu veiksniu, todėl ir pokalbis apie toleranciją – tai pokalbis apie mūsų ir mūsų šalies gyvenimą. <skaityti toliau>

Prieš 105 metus

Prieš 105 metus, 1904 metų gruodžio 1 d., Sankt Peterburge pasirodė pirmas “Lietuvių laikraščio“ numeris. Tai buvo pirmas legalus laikraštis lietuviu kalba, pasirodęs po spaudos draudimo lotyniškomis rašmenimis panaikinimo. “Lietuvių laikraštis“ ėjo iki 1906 metų sausio 19 d.

Neformalus bendravimas – kodėl gi ne?

Šį šeštadienį sėkmingai įvyko neformalaus „LŽS klubo“ susitikimas. Nors žmonių ir susirinko mažiau, negu buvo tikėtasi, galima teigti, jog neformalaus bendravimo idėja įrodė savo gyvybingumą. Susitikime prieita prie išvados, jog labai blogai, kad žurnalistai neturi „savo kampo“, kur galėtų lengviau susitikti ir pabendrauti. Šiandien vieni kitus LŽS nariai dažniausiai mato vykstant bendriems renginiams, į kuriuos ateina tik patys aktyviausi sąjungos nariai.

Neformalaus bendravimo idėja nėra nauja. Šių metų gegužės 9 d., švenčiant profesinę šventę, Kauno žurnalistai parodė kolegoms iš kitų miestų, jog turi „savo kavine“, kur žurnalistai visada yra laukiami svečiai. Belieka tikėtis, jog neformalaus bendravimo tradicija tarp LŽS narių užgims ir Vilniuje. Žinoma, naivu būtų svajoti, kad ji susiformuotų greitai ir be jokių papildomų pastangų – tai gali būti ilgas tęstinis procesas, bet svarbu tai, jog pirmas žingsnis šia linkme jau padarytas.

Žurnalistai aplankė Bernardinų kapines (nuotraukos)

Spalio 7 dieną LŽS Vilniaus skyriaus „Pokalbių klubas“ pakvietė žurnalistus į ekskursiją, kurios metu buvo aplankytos Bernardinų kapinės – viena seniausių ir įdomiausių amžino poilsio vietų, išlikusių Vilniuje. Organizuoti ekskursiją padėjo Vilniaus skyriaus valdybos narys Rimantas Šalna, o pravedė ją sostinės istorijos žinovas, žurnalistas ir poetas Voicechas Piotrovičius.

Ekskursijos dalyviai galėjo sužinoti, jog savo laiku Bernardinų kapinės dėl prestižiškumo varžėsi su Rasų kapinėmis. V. Piotrovičius papasakojo ir apie praeities „kapinių madas“ – būdingus Vilniaus kapiniams lūžusio medžio ar atverčiamo pergamento formos antkapius. Žurnalistai sužinojo, jog, pagal pasakojimus, sovietmečiu šias kapines nuo sunaikinimu išsaugojo tai, jog čia yra palaiduota Felikso Dzeržinskio motina.

Šiandien Bernardinų kapinės yra ryški Lietuvos istorinio paveldo dalis. Čia palaiduota daug žinomu, palikusių Vilniaus istorijoje savo pėdsaką žmonių. Bernardinų kapinėse amžinojo poilsio atgulė ir  Vilniaus universiteto profesoriai, ir Napoleono armijos generolai, ir savo laiku žinomi aktoriai bei visuomenės veikėjai. Pasak R. Šalnos, jo paskaičiavimais, šiose kapinėse palaidoti net 22 tautybių žmonės, kas atspindi margą ir daugiakultūrinę Vilniaus istoriją.

Viktoras Denisenko

„Baltic Prog Fest“ – draugiškas žiniasklaidai

Viktoras Denisenko

Progresyvaus roko festivalyje „Baltic Prog Fest 2009“ aš apsilankiau vieno jo organizatorių – grupės „The Skys“ lyderio Jono Čiurlionio – kvietimu. Šis festivalis vyko jau trečią kartą, tapdamas tradiciniu renginiu muzikiniame Lietuvos gyvenime. Viena iš „Prog Fest“ idėjų yra parodyti jaunimui, jog egzistuoja kokybiškai kitokia muzika, galinti sudaryti rimtą atsvarą viską užgrobiančiam neskoningam popsui. Įdomi detalė – jaunuoliams iki 17 metų įėjimas į festivalį buvo nemokamas.

Festivalio organizatoriai puikiai supranta žiniasklaidos svarbą, siekiant skelbti žinią apie savo veiklą ir tikslus. Abi festivalio dienas galima buvo stebėti nemažai šalia scenos dirbusių fotografų ir operatorių. Nors oficialių informacinių rėmėjų festivalis kol kas turi nedaug, J. Čiurlionis tikisi, kad su kiekvienais sekančiais „Baltic Prog Fest“ gyvavimo metais jų skaičius augs. Organizatoriai pozicionuoja festivalį kaip „draugišką žiniasklaidai“ ir bando atitikti šį svarbų kriterijų.

Oficiali „Baltic Prog Fest“ svetainė: http://www.balticprogfest.com

Nuotraukose – festivalyje dirbantys kolegos.

Valdovų rūmai

Liepos 9 d. LŽS Vilniaus skyriaus nariai apsilankė ekskursijoje atstatytuose Valdovų rūmuose. Ši ekskursija susilaukė didelio dėmesio – savo akimis pamatyti, kaip iš vidaus atrodo atkurtas Lietuvos valstybės simbolis susirinko virš trisdešimties skyriaus narių. Galima numanyti, jog susidomėjimą ekskursija skatino ir nevienareikšmis specialistų ir visuomenės Valdovų rūmų atstatymo projekto vertinimas.

Nors rūmų įrengimo darbai vis dar vyksta, jau šiandien verta kalbėti apie jų paskirtį. Kaip galima buvo suprasti iš ekskursijos vadovės žodžių, norima, kad Valdovų rūmai taptu savotišku istorinės edukacijos centru. Busimiems lankytojams rūmuose planuojama įrengti keturis atskirus maršrutus, rūmai taip pat turi tapti valstybinio ir kultūrinio gyvenimo erdve. Tokia erdve jie, faktiškai, jau buvo tapę per atidarymo ceremoniją liepos 6 d.

Nemokamas įėjimas žurnalistams

Maloniai pradžiugino M.K. Čiurlionio memorialinis muziejus Druskininkuose – jo lankymas žurnalistams yra nemokamas.