Mediaplius

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraštis

Archive for the ‘Įspūdžiai’ Category

Vilniaus vaizdai iš viršaus

Posted by mediaplius - 24 birželio, 2009

Iš Vilniaus universiteto senųjų rūmų architektūriniame ansamblyje esančios varpinės viršaus atsiveria nepakartojamas sostinės vaizdas. Įspūdį, kurį palieka šis reginys sunku apsakyti žodžiais, tačiau jį galima bandyti pagauti fotokameros objektyvu. Šiandien „Mediaplius“ siūlo savo skaitytojams keletą tokių nuotraukų-įspūdžių. Nuotraukų autorius – Viktoras Denisenko.20090618_2220090618_18

20090618_09

 20090618_12

 

20090618_1620090618_06

P.S. Maždaug po trijų metų, kai bus atlikta varpinės rekonstrukcija, vaizdas iš aukščiausiojo senamiesčio pastato viršaus bus prieinamas visiems miesto gyventojams ir svečiams.

Posted in Įspūdžiai | 3 Comments »

Kelyje

Posted by mediaplius - 9 birželio, 2009

LZS valdyba 012Vaizdas po LŽS valdybos susirinkimo. Kažkur tai kelyje – sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius bando pripumpuoti atsarginį ratą, kiti – susidomėję stebi.

Posted in Įspūdžiai | Leave a Comment »

Kabelių užkardoje

Posted by mediaplius - 8 birželio, 2009

Penktadienį, birželio 5 dieną, LŽS valdybos išvažiuojamasis posėdis vyko prie pat Baltarusijos sienos – Valstybės sienos  apsaugos tarnybos Varėnos rinktinės Kabelių užkardoje. Čia žurnalistai ne tik sprendė aktualius sąjungai klausimus, bet ir turėjo galimybę pabendrauti su pasieniečiais. Didelio dėmesio sulaukė ir keturkojai sienos apsaugos tarnybos pagalbininkai – šunis. Žurnalistams buvo pademonstruota, kaip dirba kinologai ir jų „porininkai“.LZS valdyba 004

Posted in Įspūdžiai | Leave a Comment »

Mickevičiaus vedami į Lenkiją

Posted by mediaplius - 6 gegužės, 2009

Šiandien mūsų tinklaraštyje atidaroma nauja skiltis – „Įspūdžiai“. Mes nusprendėme, kad tai bus laisvesnio pobūdžio skiltis, kurioje galima bus „pasidalinti įspūdžiais“ ne tik apie žurnalistiką, bet apie viską pasaulyje. Pirmas savo įspūdžiais su mūsų skaitytojais dalijasi LŽS Vilniaus skyriaus narys, žinomas Adomo Mickevičiaus kūrybos ir gyvenimo tyrinėtojas Rimantas Šalna.

Kovo 16 dieną, vakare, su savo kolega poetu ir rašytoju Voicechu Piotrovičium išvykome iš Vilniaus autobusų stoties į Lenkiją, pristatinėti savo knygos Adomas Mickevičius tremtyje. Kelionė iki Varšuvos truko visą naktį. 6 val. 30 min. Lenkijos laiku jau buvome Varšuvoje. Važiuojant autobusu bjauriausia yra snausti sėdint, skauda stuburą, norisi išsitiesti. Tada pradedi suprasti, kad patogiausias daiktas yra lova.

Pirmiausiai, mūsų kūnus ištiesino ir sušildė sielas taksi vairuotojas. Sužinojęs, kad mes vilniečiai( jo tėvai, pasirodo, kilę iš Vilniaus krašto), mūsų pašnekovas tapo nemokamu nuostabiu gidu. Taigi, iki pat Varšuvos Adomo Mickevičiaus literatūros muziejaus turėjome savo privatų trumpos mūsų ekskursijos vadovą. O kai sužinojo, kad vienas iš mūsų Vilniuje dirba dar ir Mickevičiaus muziejaus vedėju, iškarto tapome garbingiausiais (bent šių metų) jo keleiviais. Ak tie mieli vilnietiški sentimentai! Girdėjome, kad taksistai, ypač ukrainiečiai, iš atvykėlių plėšia didžiausius pinigus, o čia iš viso atsisakė imti iš mūsų užmokesti.

Kiek pailsėję ir susitvarkę Literatūros muziejuje, toliau jau keliavome trise – su ponu Tadeušu Samborskiu, kurio visas pareigybes ir titulus sunku būtų išvardyti – žmogus vadovauja įvairioms visuomeninėms draugijoms, be to dar yra habilituotas daktaras, na žinoma turi ir pagrindinį darbą – yra Mazovijos vaivadijos Seimo maršalkos Adamo Struziko patarėjas.

Visi susitikimai , kuriuos organizavo šis ponas, buvo labai stropiai parengti. Lignicos mieste susitikome su šio miesto vadovais, kultūros visuomenės atstovais. Aplankėm šiose vietose garsiausią Ligionš vietovėje XII amžiuje pastatytą Cistersų vienuolyną. Jo apimtis net tris kartus didesnė, negu Krokuvos Vavelio pilies. Viduje atsiveria nuostabus grožis. Deja, restauruotos tik kelios salės, bet darbai po truputėlį vyksta. Matosi, kad ir čia pabuvojo Raudonoji Armija – koridoriuose, vedančiuose į vienuolių celes, simetriškai, trafaretiniu būdu, pripiešta raudonų žvaigždžių. Ką tas simbolizuoja – neaišku. Nei juokinga nei graudu. Absurdui nėra ribų.

Įdomiausias susitikimas buvo Prochovicose su trijų mokyklų moksleiviais. Mokyklos nedidelė salė buvo sausakimša. Patiko, kad ponas Tadeušas yra nuostabus improvizatorius, susitikimo pabaigoje suorganizavęs konkursą, į kurį įtraukęs ir mus, jis vieną po kito dalino vaikams prizus – dovanas už jų atsakytus klausimus, kuriuos pateikdavome vaikams. Pasibaigus vakarui, pasikvietė keletą vaikų atokiau prie savo mašinos ir, trumpai kažką pasakęs, įteikė kiekvienam krepšelį dovanų. Direktorė mums paaiškino, kad jis šiose apylinkėse pažįsta beveik visus gyventojus ir, užsukęs į mokyklą, mažiau pasiturinčių šeimų vaikams visada atveža lauktuvių.

Kitą dieną viešėjome Boleslaweco mieste. Mažas, tvarkingas miestas, kurio senamiestis pasipuošęs gražia senoviška lenkų – vokiečių architektūra, kurią kiek gadina socialistinio laikotarpio blokiniai šedevrai. Nieko geresnio neteikia senajai miesto daliai ir čia prikaišioti naujos statybos pastatai. Žodžių, kas liečia paveldą, Lenkijos ir Lietuvos problemos vienodos. Ekskursijos ekskursijom, darbas darbu. Turėjom keletą susitikimų su moksleiviais, vėl nustebino, koks didelis dėmesys skiriamas kultūros paveldui, kaip svarbiausiai jaunimo patriotinio auklėjimo krypčiai.

Vakare įvyko pats didžiausias ir įspūdingiausias susitikimas Boleslaweco miesto rotušėje, kur salėje neužteko vietų net stovintiems dalyviams. Planavome mažą paskaitėlę ,,Mickevičius tremtyje“, bet viskas baigėsi labai ilgu ir turiningu pokalbiu, kur buvo daug eilėraščių, dainų, muzikos. Žodžiu, intelektualinis bendravimas truko vos ne keturias valandas. Kas įdomiausia, čia sutikome mūsų pažįstamų iš Vroclavo ir kitų aplinkinių miestų. Pasirodo, mes ir šį tą sugebame renginių viešinimo srityje. Na ir pagaliau atvykome Mickevičiaus vedami. Taigi, tikriesiems Mickevičiaus mylėtojams tūkstantis ar pusantro tūkstančio kilometrų tikrai yra ne riba. Kaip buvo malonu salėje, čia pat, tūkstantis du šimtai kilometrų nuo Vilniaus, pamatyti ir paspausti ranką pažįstamiems, leidyklos Dolnośląskie redaktoriui ponui Janui Stolerčikui, kuris stengiasi aprūpinti mūsų muziejų naujausia literatūra. Mūsų susitikimą transliavo radijas, vietinė televizija. Įtampos jokios, be galo šilta atmosfera. Lietuvių salėje buvo, na tiksliai nežinau, gal be manęs dar viena asmenybė, bet buvo nemažai žmonių, kilusių iš Vilniaus. Todėl buvo daug prašymų padeklamuoti lietuviškai, ką nors iš Mickevičiaus kūrinių arba apie Vilnių. Susitikimo pabaigoje mes su ponu Voicechu visai įsisiautėjome ir su visa sale dainavome Neišeik tu iš sodžiaus. Na va, Mickevičius gali nuplukdyti į baltas lankas net ir rimtus vyrus iš Vilniaus.

Pamiegoję naktį keletą valandų jau lėkėme 180 kilometrų per valandą greičiu į Vroclavo miestą, norėdami suspėti į rytinį Varšuvos traukinį. Savo kolegai pasakiau: praktiškai, kad spėsime, šansų nėra, turime tik 35 minutes ir daugiau negu 40 kilometrų, o, be to, ryte Vroclavo mieste spūstys, kaip Vilniuje. Bet, priešingai visiems išvedžiojimams, spėjome įšokti į traukinį ir po kelių sekundžių durys užsidarė – mus ir toliau kažkas globojo.

Varšuvoje, jau stoty, mus sutiko Literatūros muziejaus darbuotojas, todėl be jokių incidentų už gero pusvalandžio sėdėjome pas mielus šeimininkus ir labai sunkiai kimšome labai skoningai paruoštus pusryčius, buvome tiek persivalgę Lignicoje, kad buvome sotūs kaip kupranugariai ir manėm: savaitę nenorėsim valgyti.

Bet už persivalgymą žymiai stipresnis yra miego jausmas. Taigi sotūs, laimingi kritom, kaip po Žalgirio mūšio, rimtam poilsiui ir miegojom iki pat mūsų literatūrinio vakaro pradžios. Varšuvos Literatūros muziejaus salė taip pat buvo pilna ir tas mūsų jau nestebino. Tik Mickevičius ir toliau mums darė stebuklus. Pirmiausia, jis mūsų širdis užpildė vilnietišku romantizmu, švelnių prisiminimų banga nusirito visu kūnu į protą. Mes atsidūrėme sename mūsų vilnietiškų draugų būryje. Atrodė, viskas lyg pasakoje. Buvo kaip ir penkiolika metų atgal. Greta manęs ir pono Voicecho stovėjo buvusi Lenkijos ambasadorė Lietuvoje ponia Eufemija Teicman, jos vyras Ježis Teichmanas, Lenkijos buvęs generalinis ambasadorius Vilniuje ponas Voldemaras Lipka – Chudzikas ir daug kitų pažįstamų. Nesinorėtų detaliai pasakoti, kaip vyko mūsų knygos pristatymas, kad vėl netilpome į mums suplanuotą reglamentą. Gyrė mūsų kūrinėlį ir Literatūros Muziejaus direktorius profesorius ponas Janušas Odrovažas Pienionžekas. Ponia Eufimija Teichmann. Daugelis prašė tęsti mūsų pradėta darbą. Ir, be abejonės, buvo be galo daug klausimų. Ačiū Dievui, negavome šioje salėje klausimų apie krizę, bet maitino ir čia labai sočiai, vos ne prievarta turėjome kimšti viską, ką siūlė – susidarė įspūdis, kad jie intensyviai klausosi ir stebi mūsų žiniasklaidą, ir, matydami išbadėjusias lietuvių ordas, niokojančias jų parduotuves, nutarė per savaitę mus atšerti iki tokios kondicijos, kad grįžę namo galėtume dar pratempti savo gyvastį kokį mėnesį iš sukuptų atsargų.

Vakaro dalyvių tarpe buvo ir bibliotekininkų iš Varšuvos universiteto bibliotekos, kurie visai neseniai viešėjo Vilniaus universiteto bibliotekoje ir kartu aplankė mūsų mažutį Mickevičiaus muziejų Vilniuje. Čia aš jiems pravedžiau ekskursiją, kuria jie liko labai patenkinti ir, atsidėkodami už tai, pasiūlė nors trumpam susipažinti su jų biblioteka.

Taigi, nors kitą dieną ir buvome pakviesti pas ponus Teichmanus pietų, pirmiausiai, iš pat ryto nuvykome į Varšuvos universiteto biblioteką. Jei jau kabėti apie šią biblioteką, tai reikia parinkti pačius gražiausius žodžius. Deja, mes tenai buvome vos pusantros valandos. Norint turėti pilną vaizdą, susipažinimui reikia bet savaitės. Na kaip yra, taip yra. Pabandysiu įrodyti, kad ir per valandą galima kažką pamatyti, suprasti. Pirmiausiai, nuostabi šios modernios naujos bibliotekos lokalizacija. Greta universitetas, čia pat senamiestis. Pastatas taip įrengtas, kad nesijaučia transporto triukšmo, nors bibliotekos lankytojus labai komfortiškai aptarnauja nemažas skaičius mikroautobusų. Biblioteka jau turi gan turtingą istoriją (įkurta 1817 metais) Bet dabar visas gyvenimas vyksta naujuose rūmuose. Bibliotekos rinkinių fondas yra gana įspūdingas: 2859319 egzempliorių. Iš jų knygos sudaro 1809491 vienetų. Specialių rinkiniu skyriuje – 387855 egzemplioriai: seni žemėlapiai, rankraščiai, grafikos darbai, įvairus dokumentai. Prie labiausia įdomių rankraščių priskiriami viduramžio kodeksai, (seniausias jų yra czy Lex z IX w.).

Bibliotekoje dirba 271 darbuotojas. Universiteto biblioteka aptarnauja akademine universiteto visuomenę. Šiuo metu universitete mokosi 60 000 studentų bei dirba 5000 darbuotojų.

Kasdieną biblioteka aplanko apie 5000 vartotojų.

Svarbiausia tai, kad bibliotekoje sudarytos komfortiškos sąlygos visiems – skaitytojams ir darbuotojams. Na ir knygos čia gyvena pilnakraujį gyvenimą. Kaip išsireiškė mano kolega: jos, kaip ir žmonės džiaugiasi švara, tvarka ir, ko gero, naktį dainuoja iš džiaugsmo. Lentynose knygos sužymėtos įvairų spalvų lipdukais, kad lankytojas galėtu žinoti, kurią knygą gali paimti pats, kurią gali paduoti tik bibliotekos darbuotojas. Knygas į lentynas grąžinti pačiam skaitytojui negalima. Jos sudedamos į specialius vėžimėlius. Knygų grąžinimą į lentynas vykdo tik patys bibliotekos darbuotojai. Ypatingai geros sąlygos sudarytos neįgaliesiems (specialūs kabinetai, kompiuteriai ir kt.)

Ilgai nesiplečiant į bibliotekos darbo turinį, kurio mes per valandą gal ir nespėjome net apytikriai suvokti, norisi pasakyti keletą žodžių apie bibliotekines erdves. Vos pamatę pastatą buvome sužavėti jo didybe , kuri išryškėjo tik viduje. To visai nepalyginsi su mūsų Vilniaus Ermitažu. Čia žymiai daugiau tos aukščio erdvės ir žymiai mažiau žmonių, kurie proporcingai išsiskirstę šioje bibliotekinėje šventykloje po savo darbo vietas. Kiek daug žalumos, kiek daug oro žmonėms ir knygoms – juk ir vieni ir kiti turi gyventi pilnakraujį gyvenimą. Ne šiaip sau šį gražų, nuostabų pastatą yra pašventinęs popiežius Jonas Paulius II. Čia iš tikrųjų vyksta maži žemiški stebuklai.

Posted in Įspūdžiai | Leave a Comment »