Ar norintys permainų yra…visuotinis blogis?

Aurelija Arlauskienė, LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė, LŽS XVI suvažiavimo delegatė

Sugrįžti prie istorijon grimztančio LŽS XVI suvažiavimo paskatino kai kurių kolegų užuominos į neva aną lapkričio 22-ąją Rotušėje grėsusį „rūmų perversmą“, nuslopintą susipratusiųjų balsais; apie grupelę suvažiavimo maištininkų (suprask, Vilniaus skyriaus delegatų), pasisakiusių prieš etišką žiniasklaidą ir t.t.

Niekada nemaniau, kad 2014-aisiais, laisvą žodį atstovaujančių žurnalistų būryje, teks pasijusti, kaip 1990-ųjų pavasarį, kuomet mums, profesionalams, draugiškai penkis mėnesius leidusiems „Lietuvos aidą“ buvo atvestas naujasis redaktorius Saulius Stoma, o šiek tiek vėliau ir jo kūrėjų būrys. Kaip tik mes, baigę aukštuosius žurnalistikos mokslus ir ne vienerius metus dirbę savo darbą (mano vienintelė darbovietė sovietmečiu – profsąjungų leidinys „Darbas ir poilsis“) buvome vadinami! „Kontra“, „Raudonosios blakės“ – buvo bene švelniausi šaukiniai…

2014-ųjų lapkričio 22-ąją kai kurie LŽS Vilniaus skyriaus delegatai, turėję konkrečių klausimų ir pasiūlymų dėl suvažiavimo rezoliucijų, vadinti „perversmininkais“, o Vilniaus skyriaus valdyba netgi įvardinta „visuotiniu blogiu“. Kodėl? Todėl, kad, norėdama demokratinių rinkimų (primenu, kad tokie rinkimai yra tada, kai rinkėjai turi realią galimybę pasirinkti iš kelių kandidatų) ne pakampiais nešiojo pliatkus, o atvirai į LŽS pirmininkus pasiūlė Tautvydo Vencevičiaus, ne žmogaus iš gatvės, o paties LŽS pirmininko pavaduotojo, Sporto žurnalistų klubo pirmininko kandidatūrą? T.Vencevičiaus kandidatūrą taip pat palaikė du LŽS padaliniai – Regioninės žiniasklaidos ir žemės ūkio žurnalistų bei Sporto žurnalistų klubai.

Iškėlėme, pasiūlėme, per suvažiavimą išklausėme abiejų kandidatų prisistatymų ir ėjome balsuoti. Kiekvienas pagal savo sąžinę. Kiekvienas pagal savo požiūrį į permainas. Daugumos valia laimėjo Dainius Radzevičius. Pripažinome jo pergalę, paspaudėme jam dešinę, kartu valgėme labai gražų ir labai skanų suvažiavimo tortą ir išsiskirstėme, nusiteikę toliau dirbti nelengvą visuomeninį darbą, kuriam aukojame savo laisvą laiką. Tad kur čia „visuotinis blogis“? Gal jį rasite mano pranešime, kurį perskaičiau LŽS XVI suvažiavime?

Mes- už permainas!

Vilniaus skyriaus, didžiausio Žurnalistų sąjungos padalinio, vienijančio apie du šimtus žurnalistų, nariai, dirbdami įvairiose profesinės organizacijos sudarytose komisijose, aktyviai dalyvauja įgyvendinant pagrindinius sąjungos veiklos tikslus ir uždavinius. Draugiška ir darbinga skyriaus valdyba taip pat organizuoja keliones, susitikimus, vakarėlius ir vakarones. Mūsų skyriuje veikia ir neformalus Pokalbių klubas. Tikrai turime, kuo pasidžiaugti. Bet… Esu įsitikinusi, kad šiandien kur kas svarbiau pakalbėti apie visų mūsų namus – Lietuvos žurnalistų sąjungą. Svarbu todėl, kad šiandien yra ta diena, kai mes visi, išlindę iš savo didesnių ar mažesnių kambarėlių – skyrių ir klubų – turime galimybę numatyti artimiausių ketverių metų judėjimo kryptį, veiklos gaires, nutarti, kaip mes priimsime nūdienos iššūkius.

Kuo ypatingas šis XVI LŽS suvažiavimas? Visų pirma todėl, kad bene pirmą kartą suvažiavimo išvakarėse pabandėme išsivalyti užsistovėjusias savo kertes – atsisveikinti su nariais, metų metais nemokėjusiais nario mokesčio. Ir tai yra labai svarbu, nes šįkart delegatai į suvažiavimą rinkti tik nario mokesčio sumokėjusių būrio. Taigi esate tie, kuriems ne vistiek, kurlink ir kokiu greičiu sąjunga juda.

Turiu viltį, kad šis suvažiavimas bus išskirtinis dar ir tuo, kad šįkart įvyks konstruktyvi diskusija dėl LŽS įstatų keitimo, ko nebuvo per praėjusį suvažiavimą, kai daliai anų delegatų visai nerūpėjo nei sąjungos įstatų pakeitimai, nei diskusijos apie tai.

Šiandien turime atsakyti į kelis klausimus:

Ar mums reikia keistis?

Ar mes norime keistis?

Galų gale, ar mes galime keistis?

Ieškant atsakymo, būtina prisiminti sakralinę prancūzų generolo ir politiko Šalrio de Golio frazę: „Neišsilaiko tie, kurie neatsinaujina“. Neabejoju, kad šioje salėje vis dėlto daugiau tų, kurie nori atsinaujinti, kurie nori keistis. Antraip, mūsų laukia sustabarėjimas. Tie patys, kas ketveri metai kartojami tikslai. Beveik to paties turinio rezuliucijos. Gyvenimas be permainų.

Mano karta puikiai prisimena dainininką Viktorą Cojų, gūdžiame sovietmetyje reikalavusį permainų. Žinome ir JAV prezidento Barako Obamos rinkiminį šūkį „Mums reikia permainų!“. Permainos LŽS kontekste reiškia pokyčius ne tik organizacijos struktūroje, valdyme. Mąstyme taip pat. Sąmoningumas, jo didėjimas – irgi permainos. Juk ne tiek svarbu, ką žmogus daro, bet kur kas svarbiau, kaip jis mąsto. Daug ką galime pakeisti, jei esame nusiteikę permainoms. Kas yra lyderis? Ką jis gali pakeisti, jei jį supanti aplinka nieko nenori? Jeigu masei nereikia permainų, ją visada kaustys baimė, kad naujasis vadovas ją įtrauks į permainų sūkurį. Kad sugrius jų nusistovėjęs gyvenimas, apaugęs inercija. Taigi ar mes, lyderio aplinka, norime pokyčių? Ar esame pasiruošę dalį darbų naštos persikelti ant savo pečių?

Esu įsitikinusi, kad mums reikia keistis, kad mes norime keistis ir kad mes galime keistis. Vardan to, kad Žurnalistų sąjunga būtų tikima ir pasitikima. Kad atkurtume viltį, optimizmą ir tikėjimą savo profesine organizacija.

Esu optimistė ir tikiu, kad šiandien vyks konstruktyvus darbas. Kad šio suvažiavimo priimti nutarimai bus įgyvendinti, o ne liks tik protokole ir nenuguls į dulkėtas lentynas. Taip, kaip atsitiko su LŽS XV suvažiavime svarstytų įstatų redakcija – tada vienbalsiai pritarta vienai vienintelei LŽS įstatų redakcijai dėl 8.5 punkto. Deja, per ketverius metus šis, net 213 delegatų balsų pritarimą gavęs punktas, taip ir nebuvo perkeltas į galiojančius įstatus.

Dar daugiau. Praėjusiame suvažiavime pirmininkas pažadėjo artimiausiame LŽS tarybos posėdyje siūlyti galimybę surengti neeilinį LŽS suvažiavimą vienu klausimu – įstatams pakoreguoti. Deja, tarybos posėdžio, įvykusio praėjus keliems mėnesiams po suvažiavimo protokole nėra nė užuominos nei apie neeilinį suvažiavimą, nei apie įstatus.

Nesugebėta tinkamai sutvarkyti narių apskaitos, neįgyvendinti iš karto po suvažiavimo pirmuosiuose valdybos ir tarybos posėdžiuose užsibrėžti tikslai – tada planuota atsižvelgiant į tarptautinės žurnalistų federacijos bei XV LŽS suvažiavimo rezoliucijų problematiką įsteigti komitetus – Socialinių reikalų, Autorinių teisių, Darbo teisės ir kitus. To neįvyko.

Tad ir toliau gyvenome savo kambarėliuose – skyriuose ir klubuose, organizuodami keliones, susitikimus, na dar mokymus, kuriuose paprastai dalyvauja tie patys, vos ne etatiniai klausytojai. Mus vienija ne profesija, o…renginiai, kelionės ir pramogos, esperanto kalba, poezija ir sportas. Taigi pomėgiai. Ir tai nėra blogai, bet LŽS – kūrybinė profesinė sąjunga, vienijanti žurnalistus profesionalus. Kiek šiandien iš čia esančių delegatų yra nuolatiniai žiniasklaidos darbuotojai? Tikrai ne visi.

Labiausiai neramina tai, kad žiniasklaidos darbininkai arba neturi laiko, o greičiausiai, neturi noro dalyvauti tokiuose renginiuose. Ne vienas Vilniaus skyriaus narys, potencialus delegatas, prisipažino, nenorįs čia važiuoti, nes netiki, kad kas nors pasikeis. Štai sąjungos narys, kuriam jau labai greitai gali prireikti profesinės organizacijos pagalbos, mat dirba gerokai siūbuojančioje žiniasklaidos priemonėje, paklaustas, ar nenori atstovauti skyriui suvažiavime, tik sumojavo rankomis: „Nežudykite manęs… Nenoriu“. Kita, neseniai labai aktyvi sąjungos narė, į tą patį klausimą atsakė: „Nevažiuosiu ir nebemokėsiu mokesčio… Jei reikės, apsiginsiu pati“. Buvo ir tokių, kurie suvažiavimo išvakarėse atsiuntė prašymus išbraukti juos iš LŽS narių…

Bet yra ir kitų pavyzdžių – štai suvažiavimo išvakarėse net keli laisvai samdomi skyriaus nariai paprašė įtraukti juos į komisijas, komitetus. Nori visuomeninio darbo. Ir tai labai džiugina.

Šie tipiški pavyzdžiai turi mums priminti, kad planuodami darbus turime galvoti, kaip susigrąžinti skeptikų tikėjimą, kaip išnaudoti vyresniųjų kolegų patirtį, kaip pritraukti jaunimą ir laisvai samdomus žurnalistus ir nuošalėje nepalikti narių-korespondentų.

Turėtume pagalvoti ir apie dar vieną suvažiavimo kompetenciją, kurią mums suteikia Įstatų 9.2 punktas. – Suvažiavimas atskiru nutarimu nustato Pirmininko atlyginimo dydį. Priminsiu, kad XIV LŽS suvažiavime buvo nustatytas 5 VDU atlyginimas pirmininkui. Tada ketverius metus viešai ir slapčia stebėjomės, tokiu dideliu – dešimt tūkstančių viršijančiu pirmininko atlyginimu. Betgi jis ne pats sau jį buvo pasiskyręs. Praėjusiame suvažiavime mūsų, Vilniaus skyriaus valdyba, pasiūlė patvirtinti 2 VDU pirmininko atlyginimą, t.y. kas mėnesį daugiau kaip 4 tūkstančius litų. Suvažiavimas balsų dauguma patvirtino 3 VDU, t.y. daugiau kaip 6 tūkstančių litų atlyginimą. Taigi šiandien turime nustatyti ir pirmininko atlyginimo dydį.

Neįdomu skaičiuoti svetimus pinigus? Tada siūlau trumputį Bruno Ferrero pasakojimą, pavadintą „Lapas lyderis“: „Pamiškėje išaugo liaunas augalėlis. Ant jo žėlė keturi lapai. Keturi gražūs, saulėje rasa spindintys lapai. Visi keturi tarpusavyje draugavo ir dažnai plepėdavo. Vieną dieną didžiausias ir gražiausias lapas – jis buvo grupės lyderis – pareiškė, kad augalui reikia mažiau vandens. Kiti trys lapai, nieko negalvodami, pritarė jo nuomonei. Nusprendė veikti pagal skėčio principą: šviečiant saulei susitraukti, o užėjus lietui išsiskleisti. Augalas, negaudamas vandens, ėmė vysti ir galiausiai numirė. Lapus išnešiojo vėjas“.

Neabejoju, kad ši mažytė rašytojo piliulė, kuriai jūs leisite ištirpti jūsų mintyse, primins, kad kai visi galvoja tą patį, iš tikrųjų negalvoja nė vienas. Kad esti žmonių, kurie liete lieja „reikšmingas“ mintis, nors iš tiesų kalba kvailystes. Kad esi „didžiųjų“, kurie tampa tokie tik todėl, kad „mažieji“ nenori jiems pasipriešinti. Arba neišdrįsta išsakyti savo nuomonės, bijodami prarasti įsivaizduojamo komforto būseną.

Taigi linkiu vardan Lietuvos žurnalistų sąjungos, kaip stiprios organizacijos ateities, suvienyti jėgas ir patyrimą, išmokti dalintis viltimis ir nusivylimais, nuoskaudomis ir laimėjimais. Bei gerbti vienas kito nuomonę. Kad draugiškai irkluodami po ketverių metų pasiektume naujai užsibrėžtų tikslų krantą, o ne nusiviltume, kad likome stovėti vietoje. Nes nenorėjome atrišti lyno, laikiusio mūsų valtį prie kranto, kuriame neplevėsavo Permainų vėliava.

Kas mums „Patinka“?

Vertinti įrašus spaudžiant mygtuką „Patinka“ socialiniuose tinkluose jau tapo įprastu reikalu. Tai, galima sakyti, net tapo gero tono ženklu – paspausdamas paminėtą mygtuką tu rodai dėmesį įrašą palikusiam asmeniui, patikini, kad jo pastangos (keletą parašytų frazių, ar interneto platybėse atrastas ir paskyroje patalpintas paveiksliukas) buvo įvertintos teigiamai.

Tačiau ar visada „Patinka“ mygtukas pasiteisina? Būna naujienų, po kurių aš turbūt niekada nespausčiau paminėto mygtuko, ir ne dėl to, kad įrašas man nepatinka… Pavyzdžiui, man atrodo, kad absurdiška spausti „Patinka“ po pranešimų apie kieno nors mirtį. Nors yra žmonių, kurie tai daro (ir aš nemanau, kad jie daro tai piktavališkai). Matyt, viskas priklauso nuo to, kokią prasmę mes suteikiame paminėto mygtuko (o tiksliau – grafinės piktogramos socialinio tinklo struktūroje) paspaudimui.

Pagrindinis klausimas – kas mums „Patinka“? Dažnai to netenka detalizuoti. Patikti gali ir tai, kad kitas asmuo parodė dėmesį vienai ar kitai temai, arba tai, kaip jis tai padarė. Nėra atskiro „Patinka“ mygtuko turiniui ir formai. Patikti gali ir pati naujiena. Be to, „Patinka“ gali skambėti ir ironiškai. Koks nors valdininkas užgrobė valstybinę žemę ir ją atitvėrė – nu joooo… man tai „patinka“ (būtent taip, kabutėse).

Gali būti, kad socialinių tinklų evoliucija sąlygos ir naujų mygtukų, kurie leis akimirksniu išreikšti emociją, atsiradimą. Jau šiandien kai kurie socialiniai tinklai leidžia spausti ne tik „Patinka“, bet ir „Nepatinka“ mygtuką (pavyzdžiui, Youtube). Kokie tai galėtų būti nauji mygtukai – kitas klausimas. Mano manymui, kartais visai praverstų „Pikta“ ir „Skaudu“.

Viktoras Denisenko

LZS.lt

Po viešo intereso skydu

Viešas interesas – tai, kas leidžia mums, žurnalistams, įprasminti savo darbą. Mes esame įpratę atsakinėti į visus priekaištus keturiais žodžiais, kuriuose slypi mūsų veiklos pagrindas: žmonės turi teisę žinoti. Žurnalistas yra tas žmogus, kuris padeda šią teisę užtikrinti ir realizuoti. Čia yra, naudojant šiandien madingus žodžius, mūsų vizija ir misija.

Tačiau teisė žinoti nėra absoliuti. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 straipsnyje nurodoma, kad „žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas, pateikdamas informaciją, privalo atskirti informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešas) interesas nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą“. Pagal aukštą žurnalistikos misiją viešosios informacijos rengėjas turi vadovautis būtent viešu interesu, informuoti apie visuotinai svarbius dalykus, tačiau šalia aukštos misijos žurnalistikoje yra ir kitas stiprus aspektas – komercinis. Neretai būtent skaitytojų (klausytojų, žiūrovų) smalsumo tenkinimas suteikia daugiau materialios naudos, nes nuoseklus kilnios misijos vykdymas.

Svarbu ir tai, kad viešo intereso principai iš esmės nesikeičia (tai, kas yra svarbu – yra svarbu), tačiau šiandien stipriai keičiasi žiniasklaidos sistema, darbo su informacija gairės. Bandymas suplakti (neretai – tariamą) viešą interesą su „smalsumo tenkinimu“ netgi sukūrė naują, hibridinį žurnalistinį žanrą – infošou. Iš kitos pusės, greitėjančios informacijos amžiuje žmogui tampa vis sunkiau gilintis į rimtus dalykus, nes tai reikalauja daug laiko, o mes vis labiau priprantame prie greitos informacijos (greitų žinių) formato, kai dienos paveikslas neretai sudaromas peržiūrėjus naujienų portalo straipsnių antraštes. Tačiau tai techninė klausimo pusė.

Svarbu yra tai, kad viešas interesas gali būti ir manipuliacijų objektu (o tai rimtesnis reiškinys, nei viešo intereso komercializacija). Kaip gi čia neprisiminus vadinamosios „D. Kedžio istorijos“ (pavadinimas nusižiūrėtas portale Delfi.lt). Viešą interesą šioje istorijoje, kaip ir daugumoje kitų istorijų, galima būtų apibūdinti gana paprastai – žmonės turi teisę žinoti, kas nutiko iš tikrųjų. Viešas interesas yra susijęs su poreikiu, kad būtų įvykdytas teisingumas. Abi funkcijas – atskleisti tiesą ir įvykdyti teisingumą – turėjo realizuoti teisėsaugos organai. Žiniasklaidos funkcija šioje situacijoje būtų teisingai ir korektiškai pranešti apie įvykių eigą, paviešinti informaciją, kuri „pateisina visuomenės (viešą) interesą“, o ne „tenkina smalsumą“.

Deja, bet atrodo, kad Lietuvos žiniasklaida neatlaikė išbandymo „D. Kedžio istorija“. Ten, kur reikėjo didžiausių pastangų bent pabandyti išlaikyti objektyvumą, buvo pasirinktas kitas kelias – žiniasklaida, kaip ir visuomenė, pasidalino į dvi stovyklas. Žurnalistai iš esmės tapo įvykių dalyviais. Galima priminti, kad TV3 televizija tiesiogiai transliavo „mergaitės paėmimo operaciją“, o ką jau kalbėti apie skirtingas publicistines laidas, akivaizdžiai palaikančias vieną ar kitą pusę. Visa tai, suprantama, buvo pridengta viešo intereso skydu.

Kai vadinamojoje „D. Kedžio istorijoje“ anksčiau ar vėliau bus padėtas taškas, ji greičiausiai įeis į Lietuvos žurnalistikos teorijos analus, kaip priemonė analizuoti žiniasklaidos klaidas ir netinkamai atliekamas žiniasklaidos funkcijas (teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad „D. Kedžio istorijos“ išbandymo neatlaikė ne tik žiniasklaida, bet ir teisėsaugos bei kai kurios kitos struktūros). Tai yra tik vienas, bet labai ryškus pavyzdys, kaip viešo intereso principas gali būti naudojamas ne visai tinkamai (kaip „skydas“, kuris padeda pateisinti visus „tikslus ir priemones“).

Tačiau, iš kitos pusės, viešas interesas taip pat – turėti profesionalę, etiškai besielgiančią, objektyvumo siekiančią žiniasklaidą. Nepamirškime, kad ir pati visuomenė turi ginti savo viešą interesą. Todėl gal ir ne visai atsitiktinė yra mintis, kad turime tokią žiniasklaidą, kurios patys esame verti – ir žurnalistai, ir paprasti piliečiai.

Ginkime savo viešą interesą.

LZS.lt

Ko žurnalistai galėtų pasimokyti iš grožinės literatūros kūrėjų

Neseniai už akių užkliuvo kiek neįprastas žurnalistikos apibrėžimas: žurnalistika – tai skubota literatūra. Literatūros sąvoka turi kelias reikšmes, tačiau net ir iš, rodos, nuo žurnalistikos gerokai nutolusios grožinės literatūros kūrėjų žurnalistai privalėtų kai ko pasimokyti.

• Vargšė lietuvių kalbos gramatika. Akivaizdu, kad dėl gramatikos klaidų žurnalistai mažiausiai kvaršina sau galvą. Gramatika paliekama redaktorių darbui, kurie taip pat ne visada pajėgia savo pastabumo voratinkliu išgaudyti klaidas. Teksto ir net leidinio vertės tai nedidina.
• Pasiklydę skyrybos taisyklėse. Lietuvių kalbos skyrybą dabar galima pavadinti gana liberalia, tačiau net ir su tokia žurnalistams bei redaktoriams sunkiai sekasi sutarti. Operatyvumo išvytas tekstas skaitytojams siunčiamas pusiau skustas, pusiau luptas.
• Užmirštos stilistinės priemonės. Tiesa, kad žurnalisto pateikiama informacija turi būti išsami, aiški ir nedviprasmiška, tačiau tai nereiškia, kad žurnalistas turi užmiršti stilistines figūras. Taikliai pavartotas oksimoronas, atnaujintas frazeologizmas arba vaizdinga litotė gali informacijai suteikti pridėtinės vertės – ji bus įtaigi ir įsimenama.
• Kur autoriaus braižas? Naujienų agentūrų, viešųjų ryšių agentūrų ir kita neįvardintų autorių žurnalistams pateikiama informacija – beveidė, bespalvė ir sustingusi – išsviedžiama auditorijai. O kur žurnalistai-asmenybės, gebantys ir informaciją pateikti, ir savo autoritetingu braižu publikacijai didesnę vertę sukurti?
•  Žinau tris specialistus ir suku aplink juos ratus. Didžioji dalis žurnalistų turi jau pažįstamus arba redakcijų siūlomus įvairių sričių specialistus, kurie nuolatos komentuoja savo srities aktualijas – kas mėnesį, kas du, kas pusmetį. O kodėl nepasižvalgius naujų nuomonės lyderių? Tokių atrasti – sudėtingas darbas, tačiau taip pat, kaip rašytojas kiekviename savo kūrinyje sukuria naujus personažus, taip žurnalistas turėtų kaskart pasižvalgyti naujų specialistų, galinčių praturtinti auditorijos akiratį.

Ima pyktis, kad abiturientui žinomos tiesos adresuojamos profesionaliems žurnalistams? Tuomet peržvelkite paskutinius pačių parengtus straipsnius ir patvirtinkite, kad paisėte visų aukščiau paminėtų pastabų! Rodos, turime kur tobulėti!

Jūratė Ablačinskaitė – „Nmedia 2010“ ir Antano Macijausko vardo premijos laureatė; internetinio leidinio „Žurnalistika kitaip“ įkūrėja ir redaktorė.

Vilkas! Vilkas!

Šio teksto pagrindu tapo pranešimas „Žaidimai ties etikos riba. Kuo rizikuoja Lietuvos žiniasklaida?“, 2011 m. gruodžio 2 d. perskaitytas konferencijoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė“.

Pradėsiu nuo daugumai gerai žinomos istorijos apie berniuką, kuris ganė avis. Nuobodžiaudamas tas berniukas užsimanė pajuokauti. Jis pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“, nors jokio vilko nebuvo. Išgirdę šauksmą, iš kaimo atbėgo vyrai gelbėti berniuko ir avių bandos. Berniukas pasakęs jiems, kad pajuokavo. Vyrai grįžo prie savo darbų. Po kurio laiko berniukui vėl tapo nuobodu ir jis vėl pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“. Vėl skubėjo vyrai į pagalbą, tačiau jokio vilko nerado ir grįžo į kaimą. Tada iš miško iššoko tikras vilkas ir pradėjo pjauti avis. Berniukas visa gerkle šaukėsi pagalbos, tačiau niekas neatėjo jam padėti, nes visi galvojo, kad jis ir vėl juokauja.

Prisiminiau šia pamokančią pasaką tą rytą, kai stebėjau žiniasklaidinį portalo Lrytas.lt performansą. Spalio 14 d. šis portalas pranešė, kad naktį buvo pagrobtas jo redaktorius Rimvydas Valatka. Publikacijoje buvo remtasi „atsitiktinio liudininko parodymais“ ir neva jo padarytu „vaizdo įrašu“ – vaizdo įrašas irgi buvo demonstruojamas.

Vėliau buvo pranešta, kad visas „įvykis“ tebuvo meninė režisierės Dalios Ibelhauptaitės provokacija. Ši provokacija buvo dalis platesnio Lrytas.lt eksperimento, kai režisierei vienai dienai buvo pasiūlyta „tapti“ portalo Lrytas.lt redaktore.

Iš pat pradžių įtariau, kad pranešimas apie R. Valatkos pagrobimą yra pokštas (nes apie tokį sensacingą įvykį nepranešė joks kitas naujienų portalas), tačiau vis vien niekaip negalėjau patikėti, kad pajuokavimui gali būti pasirinkta būtent tokia tema. Matyt pernelyg ilgai rašiau apie Rusiją ir Baltarusiją. Šiose šalyse panašaus pobūdžio naujiena reikštų, kad pagrobtojo žurnalisto greičiausiai jau nebėra gyvųjų tarpe.

Surežisuoti Lrytas.lt redaktoriaus pagrobimo vaizdai privertė mane prisiminti apie kitus vaizdus – tikrus ir nesurežisuotus. Praeitų metų lapkričio 6 d. naktį stebėjimo kameros Maskvoje užfiksavo, kaip prie savo namų buvo užpultas ir žiauriai sumuštas laikraščio „Komersant“ žurnalistas Olegas Kašinas. Šio kraupaus nusikaltimo vaizdo įrašas pateko į internetą. Užpuolikai buvo gerai pasirengę išpuoliui (apsiginklavę strypais), jie nebandė apvogti O. Kašino, tačiau stengėsi jį suluošinti, o gal tiesiog nužudyti. Nėra didesnių abejonių, kad išpuolis prieš žurnalistą buvo susijęs su jo profesine veikla.

Ko gero, būtent dėl visų šių priežasčių „R. Valatkos pagrobimo“ pokštas pasirodė man itin nejuokingas. Nors, iš kitos pusės, turėčiau šiuo pokštu džiaugtis. 2007 metais apgyniau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute magistrinį darbą, skirtą postmodernistinio mąstymo principų poveikiui Lietuvos žiniasklaidai. Nors tuo metu kai kurios mano įžvalgos buvo įvertintos kaip ginčytinos, R. Valatkos pagrobimo surežisavimas parodė, kad iš esmės buvau teisus.

Tai, kad vienas didžiausių informacinių portalų gali tapti meninio provokuojančio performanso erdve, o pajuokavimo objektu – žmogaus gyvybė, rodo, kad suskaldytos postmodernistinės sąmonės bruožai, suniveliuota moralinių ir etinių principų hierarchija, yra šiandien gyvybingesni, nei galėtų atrodyti. Atvira provokacija, žaidimas, siekis šokiruoti – yra meninės postmodernistinės kultūros priemonės. D. Ibelhauptaitė pademonstravo, kad sugeba meistriškai naudotis šiomis priemonėmis, tačiau vargu ar portalas Lrytas.lt ką nors iš to laimėjo. Greičiau – prarado.

Drįsčiau teigti, kad postmodernistiniai principai yra pragaištingi žiniasklaidos terpei. Net persikėlusi į internetinę erdvę žiniasklaida išlaiko tam tikrus konservatyvius bruožus, išlaiko tam tikras žanrines ribas – mes žinome, kuris portalas yra skirtas rimtiems naujienoms, kuris gyvenimo būdui, o kuris pateikia šių dvejų temų kratinį. Bet kurios iš šių masinės informavimo priemonių vertybė ir vertė yra patikimumas. Ir tas skaitytojas, kuris renkasi rimtus analitinius portalus, ir tas, kuris skaito apie „žvaigždžių gyvenimą“ iš tikrųjų siekia tik vieno – gauti patikimą informaciją.

Informacijos patikimumo principas įtvirtintas ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Šio kodekso trečiajame straipsnyje nurodoma, kad „gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones“. Aptariamu Lrytas.lt atveju nesiimu vertinti, ar visuomenės informavimo priemone tiesiogiai pažeidus etikos normas, nes paskelbta neteisinga, klaidinanti informacija ir sudarė visą provokacijos esmę, be tokios informacijos paskelbimo meninė-žurnalistinė provokacija būtų neįmanoma. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tokios informacijos pateikimo erdve tapo informacinis portalas, galima teigti, kad tai buvo labai grubus žaidimas ties profesinės (žurnalistinės) etikos riba.

Portalas Lrytas.lt sušuko: „Vilkas!“, kai vilko iš tikrųjų nebuvo. Trumpalaikis efektas pasiektas – „atbėgo vyrai“ (skaitytojai pastebėjo „sensacingą naujiną“, pradėjo ją aptarinėti). Tačiau atrodo, kad nebuvo pagalvota apie galimas ilgalaikes pasekmes. Portalo Lrytas.lt patikimumas yra pažeistas, nes kitą kartą skelbdamas tikrai vertingą informaciją portalas rizikuoja susidurti su savo skaitytojų abejonėmis – ar tai nėra dar viena provokacija, dar vienas pokštas?

Bandymas žaisti pagal postmodernistinio žaidimo taisykles yra potencialus žiniasklaidos klystkelis. Žinoma, galima teigti, kad internetas, kaip viena iš žiniasklaidos terpių, atkartoja kitų terpių patirtį. Mes matome tendenciją, kai televizijos ekranus vis labiau užkariauja „neprofesionalai“ – atsiranda tam tikras žanras, kai žmonės „daro ne savo darbą“: šokėjai dainuoja, o dainininkai šoka (pavyzdžiui, apie tokias tendencijas šiandien nemažai kalba televizijos tyrinėtojas, VU Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis). D. Ibelhauptaitės redaktoriavimas buvo tas pats „ne savo darbo darymas“. Nesusimąstydama apie žiniasklaidos funkcionavimo principus ji padarė tai, kas kiekvienam profesionaliam redaktoriui būtų pats didžiausias košmaras – paskleidė tikrovę neatitinkančią informaciją. Kas yra gerai teatro scenai (meninė provokacija) yra netinkamas reiškinys kitai erdvei – laikraščio ar naujienų portalo puslapiui. Mes tai vis dar jaučiam, nors postmodernistinė teorija teigia, kad postmoderniame pasaulyje įvyksta hierarchijos principų praradimas, o tai reiškia, kad jokio skirtumo tarp teatro scenos ir žiniasklaidos erdvės nėra ir negali būti. Tačiau tai teorija, o mes gyvename realiame, praktiniame pasaulyje.

Būtent patikimumas, atsakingumas, etikos standartų laikymasis, pagarba savo skaitytojams (klausytojams, žiūrovams) yra tie poliai, kurie užtikrina žiniasklaidos priemonės stabilumą. Skaitytojas nuolat skaitys tik tą žiniasklaidos priemonę, kuria pasitiki. Patikimos žiniasklaidos priemonės vardą reikia užsitarnauti. Tai ilgas procesas (skirtingai nuo pasitikėjimo praradimo proceso, kuris įvyksta akimirksniu). Žiniasklaidos priemonės, kurios pasirinks pavojingus žaidimus ties etikos riba, gali pasiekti trumpalaikių tikslų – sukelti ažiotažą ir pritraukti masių dėmesį – tačiau vargu ar tai gali būti ilgalaikės sėkmės pagrindu.

Tai, kad nusivylimas yra rimta grėsmė žiniasklaidai rodo ir nesena laikraščio „News of the World“ istorija, kai grubus etinių ir moralinių normų (taip pat ir įstatymų) pažeidimai akimirksniu nužudė leidinį, gyvavusį 168 metus.

Viktoras Denisenko

Knyga, kuri verčia susimąstyti apie žurnalistų vaidmenį visuomenėje

Žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių pasaulyje todėl, kad atlikdami savo profesines pareigas žurnalistai siekia būti įvykių sūkuryje. Kartais, o nelaisvose šalyse – dažniausiai, tai yra tiesiog rizikinga. Pradėti šį pokalbį apie žurnalistų vaidmenį verčia šiais metais Gruzijoje išleista Olego Panfilovo knyga, skirta informacinei Čečėnijos blokadai praeito amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje (Панфилов, Олег. Информационная блокада Чечни (сентябрь 1996 – декабрь 2002), Tbilisis, 2011).

Knygos autoriui savo laiku teko stebėti pilietinį konfliktą gimtajame Tadžikistane, jis taip pat nemažai laiko praleido Rusijoje – vadovavo Ekstremaliosios žurnalistikos centrui prie Rusijos žurnalistų sąjungos. Šiuo metu O. Panfilovas yra Valstybinio Ilijos universiteto, esančio Tbilisyje, profesorius.

Verta priminti, kad Rusija pradėjo karą Čečėnijoje 1994 metų pabaigoje. Operatyvaus ir pasiaukojančio žurnalistų darbo dėka apie šį – pirmąjį – karą žinoma nemažai nemalonių ir šiurpinančių dalykų. Pirmasis Čečėnijos karas nesulaukė palaikymo už Rusijos ribų, nebuvo jis populiarus ir tarp didžiosios dalies Rusijos gyventojų. Ko gero, iki šiol šį karą galima įvardinti kaip pagrindinę tuometinio šalies prezidento Boriso Jelcino klaidą. Kitaip Rusijoje vertinamas Antrasis Čečėnijos karas, kuris padėjo iškilti į politikos viršūnę Vladimirui Putinui – žmogui, pradėjusiam aktyviai stumti Rusiją atgal į autoritarizmo ir „imperinės svajonės“ pančius. Būtent su V. Putino vardu siejamas laisvo žodžio sunykimas šioje šalyje.

Laisva ir nepriklausoma žiniasklaida garantuoja, kad valdžia negali daryti ką panorėjusi, nes kiekvienas jos žingsnis yra paviešinamas ir atitinkamai aptarinėjamas bei įvertinamas, tad autoritarizmas (faktiškai, valdžios galia „daryti ką nori“) ir spaudos laisvė iš esmės yra nesuderinami. Rusija įsisavino Pirmojo Čečėnijos karo pamokas ir ruošdamasi pakartotiniam „problemos sprendimui“ jėga padarė viską, kad būtų susiaurintas informacinis laukas bei suvaržytos žurnalistų galimybės dirbti. Ji taip pat užtikrino sau naudingos ir palankios informacijos sklaidą. Tarp veiksmų, naudojamų visiems šiems tikslams pasiekti, galima įvardinti žurnalistų bauginimą, diskreditavimą, specialią akreditacijos tvarką, žurnalistų judėjimo respublikoje kontrolę bei žiniasklaidos priemonių atstovų grobimus (nors kiekvieną kartą žurnalistų pagrobimais buvo kaltinami čečėnai, O. Panfilovas daro prielaidą, kad nemažai šių pagrobimų iš tikrųjų galėjo organizuoti Rusijos Federalinio saugumo tarnyba (FST), siekdama suformuoti atitinkamą atgarsį pasaulyje ir atbaidyti žurnalistus nuo darbo regione).

Pasiektas efektas, galima sakyti, pranoko Maskvos lūkesčius – Čečėnija atsidūrė savotiškoje informacinėje blokadoje, o Rusijos pajėgos galėjo jos teritorijoje nevaržomai vykdyti „antiteroristinę operaciją“, nebijodamos visuomenės nuomonės svyravimo. Informacijos kontrolės principas smogė ir pačiai Rusijai, kur sistemingai buvo marinama žodžio laisvė. Šiandien nedidelis nepriklausomų visuomenės informavimo priemonių procentas Rusijoje tiesiog negali atsverti gigantiškos propagandos mašinos, esančios valdžios rankose, poveikio.

O. Panfilovo knyga, be jokių abejonių, pravers tiems, kas domisi naujausia Rusijos istorija bei bando analizuoti pokyčius, vykstančius šioje šalyje. Ji taip pat dar kartą akcentuoja žurnalistų darbo svarbą. Žodžio laisvė yra neabejotina vertybė ir apie tai nevalia pamiršti.

Simboliška, kad O. Panfilovo knyga skirta Anai Politkovskajai atminti. Ši žurnalistė iki pat savo tragiškos žūties 2006 m. rudenį bandė pralaužti informacinę Čečėnijos blokadą, siekė padėti šioje respublikoje gyvenantiems žmonėms ir pranešti Rusijos visuomenei apie tai, kas iš tikrųjų dedasi šioje respublikoje, įsivyravus vadinamajai „taikai“.

Viktoras Denisenko

lzs.lt

Suteikite prieglobstį Natalijai Radinai!

Aš nežinau, ką jauti, kai tavo dirbančią ypatingu porinkiminiu režimu redakciją ketvirtą valandą ryto šturmuoja specialiosios pajėgos. Nežinau ir, Dievas duos, niekada nesužinosiu. Užtat apie tai galėtų papasakoti Natalija Radina – Baltarusijos žurnalistė, portalo „Chartija 97“  vyriausioji redaktorė, šiomis dienomos paprašiusi politinio prieglobsčio Lietuvoje.

„Chartija 97“ redakcija buvo šturmuota praeitų metų gruodžio 20 d. anksti ryte (po gruodžio 19 d. vykusių prezidento rinkimų ir įvykių Nepriklausomybės aikštėje Minske). Visi buvę redakcijoje žmonės buvo suimti ir išvežti į KGB tardymo izoliatorių. N. Radina praleido ten daugiau nei mėnesį. Galiausiai ji buvo paleista iš įkalinimo įstaigos, tačiau turėjo pasirašyti pasižadėjimą neišvykti. Nežiūrint į tai N. Radina pasitaikius pirmai progai pabėgo iš Baltarusijos. Šiandien ji nori gyventi ir dirbti Vilniuje, kur po paminėto šturmo yra persikėlusi ir „Chartija 97“ redakcija.

Ne taip seniai Lietuva garsiai reikalavo iš Austrijos pasiaiškinti dėl Michailo Golovatovo – įtariamo Sausio 13-sios dienos byloje – paleidimo, tačiau pasirodo, kad ir Vilnius yra smarkiai nusižengęs laisvo ir demokratinio pasaulio idealams. Šiomis dienomis vis netyla skandalas dėl perdavimo Baltarusijos pareigūnams, tarnaujantiems diktatoriškam režimui, duomenų apie Baltarusijos opozicijos veikėjų finansus. Šio akibrokšto ištaisyti neįmanoma, tačiau šiandien mes – žurnalistai – galime (ir turime) raginti valdžią kuo greičiau suteikti politinį prieglobstį mūsų kolegei N. Radinai. Lietuva turi moralinę pareigą apginti Baltarusijos žurnalistę nuo „spaudos laisvę naikinančio gruobuonio“ (taip kaimyninės šalies vadovą Aleksandrą Lukašenką dar 2010 m. apibūdino tarptautinė organizacija „Reporteriai be sienų“).

Viktoras Denisenko

Socialiniai projektai žiniasklaidoje, arba Pasimokykim iš lenkų

Socialiniai projektai Lietuvos žiniasklaidoje pasitaiko dar gana retai, tuo tarpu, kai mūsų kaimynai lenkai sugeba juos ne tik, liaudiškai tariant, „įsukti“, bet ir gauti iš to maksimalią naudą. Neseniai informaciją apie vieną tokį įdomų projektą man atsiuntė kolega iš laikraščio „Gazeta Wyborcza“, šio leidinio Visuomenės sąmoningumo ir socialinių kampanijų skyriaus vadovas Grzegorzas Piechota (ar kurioje nors Lietuvos visuomenės informavimo priemonėje egzistuoja panašus skyrius?).

Projektas, kurį „Gazeta Wyborcza“ pradeda vykdyti nuo artėjančio šeštadienio vadinasi paprastai – „Misija 21″, tačiau jo esmė yra labai įdomi. 2012 m. Lenkijoje (ir Ukrainoje) vyks Europos futbolo čempionatas. „Gazeta Wyborcza“ ta proga nusprendė pakviesti į Lenkiją 21 Londono universiteto (City University London) žurnalistikos specialybės studentą, kurie vertins, kaip Lenkija jau šiandien (kai iki čempionato liko dar metai) yra pasirengusi priimti svečius. Kaip pažymima, studentai, kurie buvo atrinkti į projektą, „niekada anksčiau nėra buvę Lenkijoje, nekalba lenkiškai ir faktiškai beveik nieko apie Lenkiją nežino“. Taip siekiama gauti kuo objektyvesnį vaizdą „iš šalies“.

Studentai, atvykę į Lenkiją, aktyviai dirbs. Jie tyrinės jiems rūpimas problemas, o visa surinkta ir paruošta informacija – straipsniai, komentarai, pastebėjimai – bus publikuojama specialiuose tinklaraščiuose bei transliuojama per socialinių tinklų (Facebook, Twitter) kanalus.

Viskas, kas genialu – yra paprasta. Šiemet Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas, tačiau niekas nesugalvojo ir nerealizavo jokio panašaus socialinio projekto. Žinoma, visi pasakys, kad tai yra brangu – reikia kviestis studentus, apgyvendinti juos, suteikti jiems darbo sąlygas. Taip, tai tiesa. Tačiau yra ir kita pusė – sėkmingai įvykdytas projektas suteikia leidiniui ar kitam subjektui, vykdančiam projektą, aibę įdomios, originalios, ekskliuzivinės informacijos, kuri gali pritraukti skaitytojų dėmesį.

Esmė netgi ne viename konkrečiame projekte. Kai susipažinau su G. Piechota, buvau labai nustebęs, sužinojęs, jog „Gazeta Wyborcza“ vidutiniškai paleidžia po vieną naują socialinį projektą į savaitę. Ne visi šie projektai yra sėkmingi. Netgi, faktiškai, dauguma projektų nesusilaukia prognozuojamos sėkmės, tačiau tai, ką pavyksta padaryti, atneša leidiniui didžiausius dividendus, pagrindinis iš kurių – skaitytojų dėmesys ir susidomėjimas.

Žiūrėdamas į beveik tuščią socialinių projektų Lietuvos žiniasklaidoje lauką galiu tik liūdnai konstatuoti, jog mums iki Lenkijos dar toli. Iš kitos pusės, turime iš ko mokytis. Džiugu, kad šiuo atveju gerą pavyzdį rodo ne kokie tolimi kolegos, o kaimynai, kurie, beje, susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir mes (nedarbas, emigracija, energetinė priklausomybė ir pan.).

Viktoras Denisenko

lzs.lt

Žodžio laisvė nėra anarchija

Madingus pokalbius apie skilimą visuomenėje galime pakeisti pokalbiu apie skilimą žiniasklaidoje. Įtrūkis nuėjo tiksliai per profesinės etikos takoskyrą. Kelios savo jėgas susivienijusios žiniasklaidos priemonės, turinčios ne visai aiškius santykius su žurnalistine etika, apkaltino Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją (LŽLEK) „XXI a. cenzūros“ kūrimu bei „žurnalistikos kompromitavimu“. Ne pačių maloniausių žodžių susilaukė ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS).

Fronto apžvalga būtų tokia: vienoje pusėje „Lietuvos žinios“ (leidinys, pripažintas neetišku), TV3 televizija (žiniasklaidos priemonė, pripažinta neetiška), „Respublika“ (ir visi „Respublikos“ leidinių grupės leidiniai, įskaitant ir naujienų agentūrą ELTA) bei prijaučiantis šiai „konflikto“ pusei portalas Alfa.lt. Kita barikadų pusė tiksliau neapibrėžta, bet joje matyt yra jau paminėtos LŽLEK ir LŽS, o taip pat, sakyčiau, visos žiniasklaidos priemonės, kurios mano, kad profesinė žurnalistinė etika yra svarbi ir aktuali.

Žinoma, tie, kas supyko dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimų irgi lyg ir neneigia etikos svarbos. Tiksliau, apie etiką jie bendrai kalba mažiausiai, nes mano, kad reikalas yra kitoks – jie kaltina LŽLEK veikla, nukreipta prieš laisvą žodį. Faktiškai, tai yra kaltinimas nusikaltimu, nes pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnį cenzūra yra draudžiama.

Už savo žodžius reikia atsakyti. Būtent šis principas leidžia egzistuoti realiai žodžio laisvei, nes laisvė nėra tapati anarchijai. Būtent apie tokią atsakomybę (už savo žodžius bei veiksmus) ir kalba LŽLEK ir būtent tokią atsakomybę bando neigti suvienytas neetiškos žiniasklaidos ir jai prijaučiančių leidinių frontas (apie ką byloja ir lengva ranka mesti kaltinimai LŽLEK ir LŽS).

Sakyčiau, šis vertybinis konfliktas turi ir teigiamą pusę. Neatsimenu, kada paskutinį kartą profesinės etikos klausimas buvo aptariamas taip karštai ir aršiai. Žurnalistinė etika atsidūrė dėmesio centre, o tai reiškia, jog ji nėra tuščias garsas.

Kai Lietuvos visuomenė išmoks atskirti laisvės principus nuo anarchijos principų (tikiu, kad anksčiau ar vėliau toks sąmoningumo lygis bus pasiektas) leidiniai, sistemingai pažeidžiantys žurnalistinę etiką, manipuliuojantys sąvokomis bei ieškantys pigaus skandalingo populiarumo bus pasmerkti užmarščiai, nes tikroji laisvė – tai taip pat ir laisvė rinktis tą žiniasklaidos priemonę, kuri atitinka tavo vidinius etikos standartus. Na, o žiniasklaidos priemonių darbuotojų (tų, kurie nemano, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas yra „velnio išmislas“) uždavinys kartu ir paprastas, ir sunkus – parodyti, kokia gali ir turi būti etiška žiniasklaida.

 Viktoras Denisenko

Dura lex vengriškai

„Dura lex, sed lex“ – vienas mano mėgiamiausių lotyniškų posakių. Įstatymas yra griežtas, bet tai – įstatymas. Nieko prie to nebepridursi. Šiuo atveju, šis posakis puikiausiai tinka Vengrijos Žiniasklaidos įstatymui, kuris sukėlė šurmulį ne tik pačioje Vengrijoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Nežiūrint į plataus mąsto neigiamą reakciją, įstatymas įsigaliojo.

Balandžio 14 d. apie šį įstatymą kalbėjo Vengrijos žurnalistas Attila Mong, kuris svečiavosi Vilniuje ir dalyvavo Transparency International Lietuva iniciatyvoje „Žurnalistų pusryčiai“.

Įstatymas tapo pavojingu precedentu. Pasak A. Mongo, šis gremėzdiškas dokumentas (įstatymo apimtis gerokai virš šimto puslapių (!)) nors ir sudarytas iš įvairių dalių, paskolintų iš skirtingų ES šalių teisės aktų, bendrai kelia grėsmę žurnalistų darbui. „Surinkti skirtingas, tegul ir geras, dalis – nėra išeitis. Paimkite dalį nuo stručio, dalį nuo dramblio, dalį nuo beždžionės, sudėkite viską kartų ir gausis pabaisa“, – vaizdingai aiškino įstatymo konstravimo subtilybes A. Mongas. Pasak jo, būtent tai – pabaisa – Vengrijos vyriausybei ir gavosi.

A. Mongo teigimu, į Vengrijos Žiniasklaidos įstatymo yra įsigėrusi dar iš sovietmečio žinoma „visą ko kontroliavimo“ dvasia. Be to, šis įstatymas, kuris, logiškai mąstant, turėjo padėti funkcionuoti žiniasklaidos sferai, buvo kuriamas vadovaujantis dažnos politikų nuomonės, jog „žurnalistai yra priešai“.

Griežtos, astronominės baudos, gresiančios įstatymo pažeidėjams, bandymas priversti registruotis tinklaraštininkus, priskiriant kai kuriuos blogus prie žiniasklaidos priemonių, žiniasklaidą kontroliuojantis asmuo, skiriamas devynių (!) metų kadencijai – tai tik dalis „puikių“ Vengrijos Žiniasklaidos įstatymo sumanymų.

Pasak A. Mongo, galima pastebėti įdomų paradoksą. „Jeigu Vengrija nebūtų Europos Sąjungos narė, turėtų tokį įstatymą ir siektų įstoti į ES, Briuselis lėptų jai pakeisti šį įstatymą, kaip neatitinkantį europinius reikalavimus. Tačiau, Vengrija yra ES narė ir dabar priėmusi tokį įstatymą ramiai sau taiko jį, o Briuselis nelabai ką gali ir nori daryti. Tai bloga žinia visai Europai“, – mano A. Mongas.

Iš kitos pusės, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pasak A. Mongo, priespauda ir didelė kontrolė žiniasklaidos srityje skatina Vengrijoje kitų medijų – tokių, kaip, pavyzdžiui, socialiniai tinklai – vystymąsi.

Vengrijos Žiniasklaidos įstatymas yra išverstas į anglų kalbą. Ne duok Dieve, kas nors jį išvers į lietuvių… Mūsų politikams gali užtekti „proto“ pasinaudoti šiuo teisės akto pavyzdžiu. Kai kurie iš jų mielai imtųsi visų įmanomų priemonių, kad tik galėtų sutramdyti „tuos blogus žurnalistus“. Šiuo atveju, „europietiška patirtis“ su vengrišku prieskoniu galėtų būti jiems tikru atradimu.

Viktoras Denisenko

viktordenisenko.eu