Mediaplius

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraštis

Vilniaus skyrius gražins Vilnių

Posted by mediaplius - 12 balandžio, 2012

Pernai Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcija Vilniaus skyriaus žurnalistams dovanojo gražią kelionę po Vilniaus pilių teritoriją – klajojome Vilnios pakrantėmis, aplankėme Kalnų parko Trijų Kryžių kalną, Gedimino kapo ir Bekešo kalnus.

Žinodami, kad direkcija kiekvieną balandį, minėdama Paminklų ir paminklinių vietų apsaugos dieną, organizuoja Vilniaus pilių teritorijos tvarkymo talką, pažadėjome joje dalyvauti. Ir štai gavome Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato direkcijos informaciją, kad balandžio 20 d. 16 val. esame laukiami prie „Rotondos“, Barboros Radvilaitės g. 6A, Vilniuje.

Tvarkysime Vilniaus pilių teritoriją – istorinę ir kultūrinę vertybę, išskirtinę vietovę, su kuria daugelis sieja savo kartos istorijos bei kultūros puoselėjimo tradicijas. Tai labiausiai žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje Vilniaus senamiesčio dalis, garsinusi mūsų valstybę praeityje, o šiandien gausiausiai lankoma turistų

Ateikite su šeimomis, kolegomis. Linksmai ir naudingai praleisime penktadienio popietę.

Kontaktinis tel. 869829383 (Gražina)

Vilniaus skyriaus valdyba

Posted in Vilniaus skyriuje | Su gaire: | Leave a Comment »

Išrinkta nauja Vilniaus skyriaus valdyba

Posted by mediaplius - 12 kovo, 2012

Kovo 10 d. įvyko visuotinis LŽS Vilniaus skyriaus susirinkimas, kurio metu išklausyta skyriaus valdybos ataskaita, slaptu balsavimu išrinkta nauja skyriaus valdyba bei patvirtintas naujasis pirmininkas.

Vilniaus skyriaus pirmininkė Aurelija Arlauskienė, pristatydama skyriaus valdybos ataskaitą, pasidžiaugė, kad prieš devynerius metus įkurtas skyrius išaugo net 23 kartus (nuo 12 iki 274 narių). „Esame didžiausias Žurnalistų sąjungos skyrius, vienijantis kolegas, gyvenančius ir dirbančius ne tik Lietuvoje, bet ir JAV, Vokietijoje, Prancūzijoje, Nyderlandų karalystėje, Izraelyje ir kt. valstybėse. Būtent šis faktas ne tik džiugina, bet ir liūdina, nes aktyviai skyriaus veikloje dalyvauti trukdo atstumai, o dažnai ir narių iniciatyvos bei noro stoka, – dėstė pirmininkė. – Tradiciniai skyriaus narių susitikimai vyko Pokalbių klube, kurio koordinatore buvo Aldona Armalė. Kūrybiniams planams paviliojus Aldoną klubo veikla šiek tiek sulėtėjo, tačiau tikimės, kad įsiliejus naujoms jėgoms Pokalbių klubas atgis“.

Susirinkusiems taip pat priminta, kad kasmet Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse LŽS Vilniaus skyriaus valdybos nariai aplanko žurnalistų kapus Antakalnio kapinėse Vilniuje.  Prisimintos kelionės į Jono Basanavičiaus gimtinę Ožkabalių kaime, Vilkaviškio rajone, kur pasodintas Žurnalistų ąžuolas; į Vaižganto muziejų, Anykščių rajone, kuriam skyriaus nariai dovanojo savo  išleistas knygas. Kelionės metu taip pat aplankytas vienintelis Lietuvoje mokyklinis Traupio botanikos sodas, susitikta su vietos bendruomene.  Taip pat surengtos ekskursijos į Valdovų rūmus, Bernardinų kapines, išvažiuojamasis Pokalbių klubo renginys Klaipėdoje ir Neringoje. Kasmet liepos mėnesį Lietuvos bajorų karališkoji sąjunga Vilniaus skyriaus nariams suteikia galimybę pakeliauti „Kunigaikščių Radvilų keliais“. Organizuotas susitikimas Vrublevskio bibliotekoje, aplankytas Varnelio muziejus ir kt. Dalyvauta projekte „Miestas. Savivalda, Darni plėtra“. Lietuvos technikos bibliotekoje susitikta su Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Vilniaus skyriaus vadovais. Lankytasi Mokslininkų bibliotekoje, kur susipažinta su atnaujintais fondais. Keliauta po Vilniaus pilių valstybinio kultūrinio rezervato teritorijos kalvas.  Analizuotos Vilniaus miesto viešojo transporto problemos ir perspektyvos. Atskiras Pokalbių klubo renginys buvo skirtas žurnalistų socialinėms garantijoms.

Kasmet Vilniaus skyriaus valdyba kviečia kolegas į Naujametinį renginį, kurio metu pagerbiami skyriaus tradicinių konkursų – „Taikliausias šūvis“ ir „Metų kornišonas“ laureatai.

Siekiant užtikrinti sklandesnę vidinę Vilniaus skyriaus komunikaciją nuo 2009 metų balandžio 2 dienos veikia skyriaus tinklaraštis „Mediaplius“ (www.mediaplius.wordpress.com).

Taip pat kalbėta apie finansinę paramą skyriaus nariams, projektinę veiklą.

Pritarus valdybos ataskaitai įvyko skyriaus valdybos rinkimai. Slaptu balsavimu į  Vilniaus skyriaus valdybą išrinkti: Angelė Adomaitienė, Aurelija Arlauskienė, Birutė Balynienė, Viktoras Denisenko, Loreta Jastramskienė , Rasa Liutkuvienė, Aleksandras Matonis,Gražina Paukštienė, Rimantas Šalna.

Susirinkusi naujoji valdyba išrinko pirmininką bei tris jo pavaduotojus – didžiausiam LŽS skyriui antrą kadenciją iš eilės vadovaus žurnalistė, meno kūrėja Aurelija Arlauskienė, jo pavaduotojais išrinkti: V. Denisenko (komunikacijos klausimams), L.Jastramskienė (socialiniams klausimams), A.Matonis (projektinei veiklai). Pokalbių klubo koordinatore išrinkta Aukstė Korbutė.

Arūnas Mildžius

Nauja LŽS Vilniaus skyriaus valdyba su susirinkimo delegatais (D. Ručinsko nuotr.).

Nauja LŽS Vilniaus skyriaus valdyba su susirinkimo delegatais (D. Ručinsko nuotr.).

Posted in Vilniaus skyriuje | Leave a Comment »

Kviečiame į L. Jastramskienės naujos knygos pristatymą

Posted by mediaplius - 20 vasario, 2012

Šiemet kasmetinėje Vilniaus „Knygų mugėje“ bus pristatytas naujas Lietuvos žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus valdybos narės Loretos Jastramskienės romanas „Juokingos moters agapė“. Pristatymas vyks šeštadienį, vasario 25 d., 12 valandą konferencijų salėje 3.2. Knygos apie meilę, šeimą ir žiniasklaidą aptarime dalyvaus autorė, rašytojas Romas Gudaitis, leidėjas Vilius Gužauskis.

Paveikslėlis

Posted in Vilniaus skyriuje | Su gaire: , | Leave a Comment »

Žurnalistai susitiko su Egidijumi Kūriu

Posted by mediaplius - 13 vasario, 2012

Sausio 26 d. LŽS Vilniaus skyriaus Pokalbių klube viešėjo teisininkas, Vilniaus universiteto profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas, pirmininkas (2002–2008), vienas iš Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto steigėjų ir pirmųjų jo vadovų. Vakaro metu, kurį vedė žurnalistas ir rašytojas Arkadijus Vinokuras, susirinkusieji diskutavo apie žiniasklaidos ir teismų profesionalumą. “Tiek žurnalistų, tiek teisėjų darbe labai svarbus kokybės klausimas. Teisėjas turi suprantamai paaiškinti sprendimą, o žurnalistas jį pateikti taip, kad skaitytojas, žiūrovas ar klausytojas jį suprastų. Dabar dažnai nukenčia visuomenė, nes gauna primityvią informaciją, nereikšmingas detales, o gilioji teisinė problema tiesiog nutylima“, – pabrėžė svečias. Jis taip pat pasidalino mintimis apie teismų viešųjų ryšių atstovus, neseniai įsigaliojusias kai kurių įstatymų pataisas ir, žinoma, išsamiai paaiškino apie Vengrijos Konstituciją. Pastarąją Europos Komisija kritikuoja dėl asmens duomenų apsaugos, teismų nepriklausomumo ir centrinio šalies banko nepriklausomumo. Svečias atsakė į žurnalistų klausimus.

Arūnas Mildžius

Arkadijus Vinokuras ir Egidijus Kūris (autoriaus nuotr.)

Arkadijus Vinokuras ir Egidijus Kūris (autoriaus nuotr.)

Posted in Vilniaus skyriuje | Su gaire: | Leave a Comment »

Dėl Etikos kodekso

Posted by mediaplius - 23 sausio, 2012

Gerb. Kolegos,

2012 m. gruodžio 2-3 d. Vilniuje Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos sporto žurnalistų federacija, Verslo žurnalistų klubas, Spaudos fotografų klubas, Lietuvos radijas ir televizija konferencijoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė“ diskutavo apie tai, ar pajėgsime patys įveikti neprofesionalumą, ar lauksime, kad šiame bare tvarką įves kažkas iš šalies.

Konferencijos dalyviai priėmė rezoliuciją, jog būtina parengti naują profesinės etikos kodeksą, remiantis šiuo metu galiojančiu Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu.

Darbo grupė parengė projektą ir kviečia visas žiniasklaidos ir žurnalistines organizacijas įsijungti į Visuomenės informavimo priemonių etikos kodekso svarstymą.

Visas mintis ir idėjas apie profesinės etikos normas pamėginome subendrinti ir suderinti, kad jau būtų kažkas apčiuopiamo konkrečioms diskusijoms. Dokumento projektas yra paskelbtas diskusijų platformoje http://etika.eforum.lt/index.php

Prašome skaityti ir komentuoti. Ypač rašykite, jei ko neradote, kažkas svarbaus praleista.

Visuomenės informavimo priemonių etikos kodekso rengimo darbo grupė

Viktoras Trofimišinas    LŽS
Marytė Kontrimaitė    LŽD
Jūratė Ablačinskaitė    LŽS
Ramunė Vlasenkienė    LŽS
Viktoras Denisenko    LŽS
Daiva Červokienė    LŽS
Kristina Juraitė    VDU
Vitalija Morkūnienė    LŽS
Danutė Kurmilavičiūtė    LŽS
Gintaras Nenartavičius    LSŽF
Jolanta Mažylė    LŽC
Ramutė Šimukauskaitė    NRMLLA
Aurelija Vernickaitė    VŽK
Andrius Romanovskis    LRTA
Giedrė Balevičiūtė    LRTA

Posted in Lietuvoje | Su gaire: | Leave a Comment »

Kviečia Pokalbių klubas

Posted by mediaplius - 17 sausio, 2012

Pokalbių klubas kviečia kolegas žurnalistus į susitikimą su abejingų nepaliekančių visuomenės veikėjų Egidijumi  Kūriu.  Tai – teisininkas, teisėtyrininkas, konstitucionalistas, Vilniaus Universiteto profesorius, teisės fakulteto Viešosios teisės katedros vedėjas, buvęs KT teismo pirmininkas, vienas iš VU TSPMI  steigėjų ir pirmųjų Instituto vadovų (direktorius).

Tema:

“Teisėjai ir žiniasklaida: abipusiai lūkesčiai arba Kas ir kaip kuria teisinį nihilizmą?“

Renginio data ir laikas: š.m. sausio 26 d., 17:30

Renginio vieta: VUB A. Mickevičiaus muziejus (Bernardinų g. 11).

Posted in Vilniaus skyriuje | Su gaire: , | Leave a Comment »

„Universitas Vilnensis“ 1990-91 metais: peržengiant žinybinės žiniasklaidos ribas

Posted by mediaplius - 13 sausio, 2012

Labai sutrumpinta šio straipsnio versija pavadinimu „Žodį tarė Vilniaus universitetas“ buvo publikuota almanache „Žurnalistika 2011″.  Čia pirminis – išsamus – teksto variantas.

1990-91 metais, vykstant lemtingiems istoriniams įvykiams, ypatingą laikotarpį išgyveno ir Lietuvos žiniasklaida. Senosios ir naujosios visuomenės informavimo priemonės, atrasdamos save užgimstančioje žodžio laisvės epochoje, pradėjo vykdyti naujas funkcijas, tapo reikšminga visuomeninio ir pilietinio gyvenimo dalimi. Kovos dėl laisvės akivaizdoje laisvo žodžio ir informacijos svarbą pajuto visi. Šiuo laikotarpiu Vilniaus universiteto laikraštis „Universitas Vilnensis“ kartu su kitomis panašiomis žiniasklaidos priemonėmis sugebėjo peržengti siaurą vadinamosios žinybinės žiniasklaidos ribą ir taip pati įsilieti į informacinį kovos už laisvę lauką.

„Blokadinis“ laikraštis

1990 metų gegužės 11 d. pasirodė specialusis – Blokadinis – laikraščio „Universitas Vilnensis“ numeris. Sovietų Sąjungos ekonominė blokada Lietuvai, įvesta balandžio 20 d., privertė Vilniaus universiteto laikraščio redakciją griebtis išradingumo. Pasak „Universitas Vilnensis“ redaktorės Lianos Binkauskienės, kuri tuomet buvo tik atėjusi dirbti į universitetą, rengiant minėtą laikraščio numerį iškilo tam tikrų problemų – spaustuvė, dėl negautų darbui reikalingų medžiagų, negalėjo atspausdinti tiražo. Redakcijai teko savaip spręsti šią problemą.

Blokadinis „Universitas Vilnensis“ numeris yra tiesiogine to žodžio prasme suklijuotas iš skirtingų, spausdinimo mašinėle atspausdintų tekstų, iliustruotas pačios redaktorės ranka pieštais piešiniais, padaugintas kopijavimo aparatu ir labiau primena pogrindžio savilaidos leidinį, nei oficialų didžiausios ir seniausios Lietuvos aukštosios mokyklos laikraštį. Daug ką pasako ir lakoniškas redakcijos žodis, atspausdintas pirmame numerio puslapyje: „Atsiprašome, kad kai kurie straipsniai šiame numeryje su pelėsio kvapeliu. Atsiprašome Jūsų už ilgą nepasirodymą. Blokados sąlygomis esame priversti patys ieškoti kelių, kur ir kaip išleisti laikraštį. Nenusiminkite, jei dar ne kartą nerasite „UV“ eilinį penktadienį. Šis numeris istorinis! O ar vienintelis – parodys laikas. Rašykite, mes dar neužblokuoti!“

L. Binkauskienė prisimena, jog minėtasis „Universitas Vilnensis“ numeris buvo „renkamas“ – spausdinamas mašinėle – jos namuose. „Iš laikraščių buvo kerpamos raidės, kažkas klijuojama, piešiamos iliustracijos ir t.t. Turėjome išleisti tą laikraštį, nes būtinai reikėjo tarti savo žodį, parodyti, kad esame gyvi, kad mūsų nepalauš jokios blokados. Tai buvo savotiškas pasipriešinimo aktas“, – sako ji. Šiame laikraščio numeryje buvo spausdinami ne tik straipsniai, bet ir įprasta informacija studentams bei administracijai – apie kelialapius į sanatorijas, dingusius studentų pažymėjimus ir pan. Gerbiant nuomonių įvairovės principą šiame numeryje buvo atspausdintas ir „Kursko žemės ūkio instituto kolektyvo“ kreipimasis į Vilniaus universitetą su susirūpinimu dėl „dalies gyventojų siekimo atskirti Lietuvą nuo Sąjungos“ bei nuogąstavimu, kad tai „neišvengiamai prives prie bedugnės“. Laikraštukas išleistas 1000 egzempliorių tiražu.

Nors buvo baimintasi, kad ir kitus „Universitas Vilnensis“ numerius teks leisti tokiu pat neįprastu būdu, leidybos reikalai vėliau susitvarkė. „Vienintelį tokį laikraštį per visą savo istoriją ir išleidome“, – pažymi L. Binkauskienė. Tačiau visa tai buvo tarsi tyla prieš audrą, kurią atspindėjo kitas „Universitas Vilnensis“ laikraščio numeris, apie kurį ir bus kalbama toliau.

Buvo svarbu „išsakyti savo poziciją“

Pirmas 1991 m. „Universitas Vilnensis“ numeris irgi smarkiai vėlavo. Jis pasirodė tik vasario 1 d. Jo turinys buvo skirtas skausmingiems ir tragiškiems Sausio 13-ios dienos įvykiams. Šis laikraščio numeris buvo trikalbis – pagrindinę laikraščio medžiagą dubliavo jos vertimas į rusų kalbą, paskutiniame – ketvirtame – laikraščio puslapyje buvo publikuota angliška santrauka. Kaip prisimena L. Binkauskienė, versti medžiagas padėjo Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto studentais – slavistai ir anglistai.
„Po to, kai viskas įvyko [Sausio 13-ios įvykiai – V.D.], susirinkome redakcijoje. Tuo metu etatinių darbuotojų buvo nedaug tik aš – redaktorė ir korespondentė Renita Petraitytė (dab. Paleckienė), tačiau mums talkino VU Žurnalistikos instituto IV kurso  studentai. Šiandien dauguma jų – garsūs žurnalistai. Susirinkę, visi kartu nusprendėme netylėti, išsakyti savo poziciją. Mūsų poziciją labai palaikė VU rektoratas“, – prisimena L. Binkauskienė. Tačiau tam, kad išleistų laikraštį, vėl teko gudrauti.

Pasak L. Binkauskienės, anuomet paprasti „Universitas Vilnensis“ numeriai buvo spausdinami Spaudos rūmuose, tačiau, kaip žinia, Spaudos rūmų pastatas buvo užimtas okupacinių pajėgų dar tragiškų įvykių išvakarėse. Vėl teko ieškoti išeities, kaip išsisukti iš šios situacijos. „Pati redakcija, tada jokio kompiuterio dar neturėjo. Buvo tik spausdinimo mašinėlė. Mums pagelbėjo Rimantas Šimkus – jis buvo ketvirto kurso Žurnalistikos studentas ir dirbo AIDS centre „AIDS kronikos“ redaktoriumi. Jie turėjo modernią tuo laikmečiu aparatūrą, skirtą laikraščių maketavimui. Jų bazėje mes ir maketavome šį „Universitas Vilnensis“ numerį“, – prisimena L. Binkauskienė.

Tai lėmė, jog minėtas laikraščio numeris buvo maketuojamas moderniu – kompiuteriniu – metodu (iki tol „Universitas Vilnensis“ buvo renkamas linotipais, nuotraukos litografijos būdu daromos ant švino plokštelių). Laikraštis buvo maketuojamas konspiracijos sąlygomis – vėlyvą vakarą. „Kadangi ta redakcija buvo tokiame pusrusyje, stengėmės uždegti tik vieną kitą lempą, kad nesukeltume nereikalingų įtarimų, ką čia veikiame“ – prisimena L.Binkauskienė. Važiuojančius taksi automobiliu namo vėlyvą vakarą prie Visorių sustabdė sovietų kareiviai, bet labai nekibo – pasižiūrėję į automobilio vidų leido važiuoti toliau. Maketą ant specialių plėvelių išleido buvusi senoji spaustuvė, dabar ten  įsikūrusi Menų spaustuvė, jis buvo atspausdintas ant specialių plėvelių. „Su tais plėveliniais maketais ėjau namo. Buvo neramu, nejauku ir netgi baisu, nes tuomet gyvenau prie Šiaurės miestelio, kur šmirinėjo sovietų kareiviai“, – sako L. Binkauskienė.

Laikraštyje – studentų balsas

Nebuvo lengva rasti ir spaustuvę, kuri galėtų atspausdinti „Universitas Vilnensis“ numerį, skirtą Sausio 13-ios dienos įvykiams. „Dabar ieškome, kas pigiau atspausdins , o tada ieškojome, kas iš viso galės atspausdinti. Laikraštį spausdinome Ukmergėje. Universitetas skyrė mašiną, kad galėtume parvežti tiražą. Vežėme jį irgi šiek tiek bijodami, nes keliuose buvo pilna sovietų kareivių, daug karinės technikos, vykdavo patikrinimai“, – pažymi L. Binkauskienė. Pasak jos, tiražas specialiai buvo vežamas lengvuoju automobiliu, kad kelius patruliavusiems kareiviams kiltų mažiau įtarimų ir pagundų stabdyti ir tikrinti mašiną. Tiesa, sukišti į „Žigulius“ 10 tūkst. egzempliorių tiražą nebuvo lengva, tačiau galiausiai viskas baigėsi sėkmingai. Laikraštis pasiekė savo skaitytojus. „Šis laikraščio numeris buvo platinamas ne tik Vilniaus universitete, bet ir pardavinėjamas spaudos kioskuose. Kainavo jis 10 kapeikų. Tai irgi vienintelis toks atvejis“, – sako L. Binkauskienė.

Redaktorė prisimena, jog tomis dienomis – po Sausio įvykių – buvo milžiniška spausdinto žodžio paklausa. Žmonės nenorėjo būti informaciniame vakuume, siekė gauti kuo daugiau informacijos. „Buvo svarbu ir tai, kad savo žodį tarė universitetas. Mes parodėme, kad nebijome, kad esame pasiryžę kalbėti šia tema“, – pažymėjo L. Binkauskienė.

Minėtasis „Universitas Vilnensis“ numeris prakalbo ne tik etatinių laikraščio žurnalistų ir VU administracijos, bet ir studentų balsu. Jame buvo atspausdinti Rimvydo Paleckio, Jurgos Baltrukonytės, Džiugo Paršonio, Beatos Sabastinavičiūtės straipsniai, Valdo Gedgaudo eilėraštis „Victoria“  (Tą naktį nuožmiai staugė raudonieji šunys / ir angelas mirties virš miesto tyliai sklendė / tą naktį prie krauju aptiškusios nakties viršūnės/ stovėjome vienplaukiai mirti pasirengę…). Laikraštis buvo iliustruotas nuotraukomis, kurių autoriai buvo irgi tuos įvykius stebėję ir fiksavę studentai.

D. Paršonis: „Mes išėjome gatvės žurnalistikos kursą“

Vienas iš tuometinių „Universitas Vilnensis“ autorių, naujųjų medijų specialistas, VU Žurnalistikos instituto lektorius D. Paršonis prisimena, jog tragiškų Sausio įvykių metų į viską buvo reaguojama labai skausmingai, žurnalistai – kaip jauni, taip ir patyrę – nebuvo pašaliniai įvykių stebėtojai, o tiesioginiai jų dalyviai. „Labai aiškiai prisimenu, kaip po tanko šūvio pasipylė Televizijos centro stiklai. Mačiau, kaip iš po šios stiklo krūšos bėga žmonės“, – sako D. Paršonis. Jo straipsnyje „Žmonės nesitraukė…“ kaip tik aprašyti įvykiai prie Lietuvos Radijo ir televizijos pastato.

D. Paršonis prisimena (straipsnyje tai irgi paminėta), jog tą vakarą ėjo pasveikinti kaimyną gimtadienio proga. Kad neatitruktų nuo įvykių jis su savimi pasiėmė radiją, kurio klausėsi per ausines. „Ir svečiuose, ir vėliau prie LRT pastato, kol vyko radijo transliacija, klausiausi jo ir tuo pat metu buvau improvizuotas pranešėjas, nes perteikdavau gaunamą informaciją aplinkiniams“, – pažymi D. Paršonis. Jis akcentuoja, jog jam ir jo kurso draugams per tuos neramius metus faktiškai teko praeiti žurnalistinę mokyklą gatvėje. „Tai buvo savotiška gatvės žurnalistika, mums teko ją išeiti. Kalbu ne tik apie tos nakties įvykius, bet ir apie Baltijos kelią, Sąjūdžio mitingus ir pan. Pačiam teko šiek tiek pagelbėti Sąjūdžio informacinei agentūrai, kadangi jiems reikėjo žmonių, kad ir labai paprastam darbui – surinkti žinias, perduoti teleksus, ką nors išversti ir pan.“, – prisimena D. Paršonis.

Vilniaus universiteto laikraštis visada mielai priimdavo studentų straipsnius, rašinėlius, jų kūrybą. „Man „Universitas Vilnensis“ buvo ta vieta, kur galima buvo atnešti savo straipsnį, juo labiau, kad ir pati redakcija skatino bendradarbiavimą ir palankiai žiūrėjo į studentų – ypač Žurnalistikos specialybės – bandymus. Be to, tie metai buvo savotiško spaudos bumo metais ir „Universitas Vilnensis“ greitai tapo vienu iš aktyviausių šios komunikacijos dalyvių, jis buvo tos spaudos bangos dalimi“, – pažymi D. Paršonis.

J. Staselis: „Mama uždraudė fotografuoti BTRus“

Tarp fotografų, atnešusių savo nuotraukas į paminėtą „Universitas Vilnensis“ numerį, galima aptikti ir Jono Staselio, šiandien Lietuvos fotomenininkų sąjungos vadovo, vardą. „Mano nuotrauka yra trečiame laikraščio puslapyje , kur Sausio 13-ios dienos įvykių aukų laidotuvių vaizdas“, – sako J. Staselis. Kurios kitos nuotraukos yra jo, po tiek metų jau sunkiai gali atsekti ir pats autorius. „Manau, jog tuo metu fotografuojančių buvo labai daug. Man tiesiog pasisekė, kad tada mokiausi Vilniaus universitete ir būtent mano nuotraukos buvo atspausdintos laikraštyje“, – sako J. Staselis.

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas prisimena to meto jausmą. „Ne viską pavyko užfiksuoti. Studijų metais gyvenau prie pat Seimo. Mačiau, kaip tą naktį BTRai atvažiavo iš Žvėryno pusės, kaip jie pravažiavo pro šalį – visai šalia žmonių. Norėjau nufotografuoti tai, bet man neleido motina, nes bijojo, kad mane tiesiog nušaus. Tuo metu mes net buvome pasiruošę savotiškai evakuacijai, motina norėjo važiuoti pas vieną iš tetų – į Antakalnį, ar į Lazdynus. Priėjome kompromisą, pagal kurį mes niekur nevažiuosime, bet ir aš nieko nefotografuosiu“, – prisimena jis.

Pasak J. Staselio, prieš keletą metų jam teko patirti keistą jausmą, kai vienas kolega atsiuntė jam seną nuotrauką, kurioje užfiksuota minėtų Sausio 13-ios aukų laidotuvių akimirka. „Ten matosi, kaip važiuoja katafalkai, o tarp jų ir žmonių minios, palei važiuojamosios dalies kraštą eina vienas žmogus su fotoaparatu rankose ir tas žmogus – aš“, – pasakojo J. Staselis. Jo teigimu, meninė tuomet padarytų nuotraukų vertė – sąlyginis dalykas, tačiau visos anuomet fotografų užfiksuotos akimirkos yra istoriškai svarbios.

Vietoje epilogo

„Universitas Vilnensis“ buvo tik vienu iš gausybės prieš dvidešimt metų ėjusių leidinių. 1989 m. pakeitęs oficiozinį „Tarybinio studento“ vardą į lotynišką, atitinkantį akademinę tradiciją, jis atliko savo vaidmenį svarbių istorinių įvykių metu, pasakė savo žodį prieš agresiją, padėjo skleisti Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo idėjas, bei palaikė žodžio ir spaudos laisvės principus. „Universitas Vilnensis“ pavyzdys leidžia kalbėti apie tai, jog kritinėmis akimirkomis, kai ypatingai išryškėja patikimos informacijos svarba, skirtumai tarp nacionalinių, regioninių ar specializuotų leidinių praranda aktualumą. Tokiomis akimirkomis žiniasklaida aštriausiai suvokia savo pašaukimą – skleisti žinią, informuoti, komunikuoti su skaitytojais ir pasauliu. „Universitas Vilnensis“ indelis į žmonių informavimą tomis sunkiomis ir tragiškomis 1990-91 metų akimirkomis buvo ne menkesnis, nei kitų spausdintų visuomenės informavimo priemonių.  Galiausiai, tai buvo tikras bendras visų leidinių, vertinančių ir suprantančių laisvo žodžio svarbą, reikalas.

Viktor Denisenko

viktordenisenko.eu

Posted in Lietuvoje | Su gaire: , | Leave a Comment »

Vilniaus skyrius taikliais šūviais ir gera nuotaika palydėjo senuosius metus

Posted by mediaplius - 30 gruodžio, 2011

Auksė Skiparytė  

LŽS Vilniaus skyriaus valdyba, krizei ir blogai nuotaikai tarusi „ne“, jau septintą kartą surengė „Taikliausio šūvio“ konkursą bei sukvietė kolegas į šaunų vakarėlį, kuriame dalyvavo ne tik žurnalistai, bet ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Ričardas Piličiauskas, „Sodros“ atstovė dr.Leonilija Perminienė.

Konkurse „Taikliausias šūvis“ gali dalyvauti tik LŽS priklausantys žurnalistai, kurie per metus sukūrė ir paskelbė straipsnius,  laidas, atitinkančias konkurso devizą ir vertinimo kriterijus: aktualumą, visuomeninę reikšmę ir profesionalumą. Tenka apgailestauti, kad ne visus pateiktus darbus komisija svarstė – anapus diskusijų liko kolegės iš Gargždų straipsniai, nes ji nėra LŽS narė. Todėl kviečiame ją stoti į profesinę sąjungą ir kitais metais vėl bandyti laimę.

Konkurso vertinimo komisija, vadovaujama Vilniaus skyriaus valdybos nario Viktoro Denisenkos,  „Taikliausio šūvio 2011” nugalėtoju paskelbė žurnalistą Kazimierą Šiaulį už straipsnius-apžvalgas, išspausdintas 2011 m. internetiniame portale DELFI. Jose muzikinės žinios ir jų pateikimas derinamas su publicistinėmis įžvalgomis; muzika ir jos problemos atskleidžiamos platesniame meno, kultūros ir visuomenės gyvenimo kontekste.

Paskatinamasis diplomas skirtas žurnalistei Jūratei Ablačinskaitei už 2011 m. internetiniame leidinyje “Žurnalistika kitaip“ publikuotą, didelio skaitytojų susidomėjimo sulaukusį straipsnį „Lietuvos įkalinimo įstaigos – gilioje krizėje“.

Tądien buvo dviguba šventė, nes po Adomo Mickevičiaus muziejaus Poezijos menės skliautais pirmą kartą susiliejo du tradiciniai renginiai. Kaip minėta, Vilniaus skyriaus metinis renginys „Taikliausias šūvis“. Jo metu pagerbiami kolegos, kurių straipsniai ar reportažai nueinančiais metais pataikė į aktualijų šerdį. Antrasis – naujojo almanacho „Žurnalistika“  autorių pagerbimas. Kadangi tą pačią dieną iš spaudos išėjo ir almanachas “Žurnalistika 2011”, tad į vakarėlį buvo pakviesti ir leidinio autoriai (tarp jų ir R.Piličiauskas, L.Perminienė, gausus būrys žurnalistų). Šios ceremonijos metu almanacho redaktorė paprastai išreiškia padėką autoriams, jiems pirmiesiems dovanoja naująjį leidinį. Po to skanaujamas redaktorės keptas tortas ir atsigaivinama mėtų arbata. Taip buvo ir šį kartą. Tik kur kas jausmingiau. Visus pribloškė Vilniaus skyriaus valdybos narė Loreta Jastramskienė, prancūzų kalba atlikusi atsisveikinimo dainą.

Buvo jauku ir gražu. Šildė pilnatvės jausmas ir suvokimas, kad nėra nepakeliamos naštos bendraminčiams. Tokiems, kokie dabar dirba Žurnalistų sąjungos Vilniaus skyriaus valdyboje.

K. Šiauliui įteikiamas apdovanojimas (D. Červokienės nuotr.).

 

Žurnalistė Jūratė Ablačinskaitė (D. Červokienės nuotr.).

Žurnalistė Jūratė Ablačinskaitė (D. Červokienės nuotr.).

Posted in Vilniaus skyriuje | Su gaire: , , | Leave a Comment »

LŽS Vilniaus skyrius išrinko taikliausiai rašiusį 2011 m. žurnalistą

Posted by mediaplius - 23 gruodžio, 2011

Paaiškėjo LŽS Vilniaus skyriaus tradicinio konkurso „Taikliausias šūvis 2011“ laureatas. Konkurso komisija skyrė pagrindinį prizą žurnalistui ir muzikologui Kazimierui Šiauliui už pateiktus konkursui straipsnius-apžvalgas. Visi laureato pateikti darbai buvo publikuoti informaciniame portale Delfi.lt.

Komisija įvertino tai, kad K. Šiaulio straipsniuose muzikinės žinios ir jų pateikimas derinamas su publicistinėmis įžvalgomis; muzika ir jos problemos atskleidžiamos platesniame meno, kultūros ir visuomenės gyvenimo kontekste.

Konkurso komisija taip pat nutarė skirti diplomą žurnalistei Jūratei Ablačinskaitei – už 2011 m. internetiniame leidinyje “Žurnalistika kitaip“ publikuotą, didelio skaitytojų susidomėjimo susilaukusį straipsnį „Lietuvos įkalinimo įstaigos – gilioje krizėje“.

Konkurso laureatai bus apdovanoti tradiciniame LŽS Vilniaus skyriaus Naujametiniame renginyje, kuris vyks gruodžio 26 d. A. Mickevičiaus muziejaus Poezijos menėje.

LŽS Vilniaus skyriaus informacija.

Posted in Vilniaus skyriuje | Su gaire: , | Leave a Comment »

Ko žurnalistai galėtų pasimokyti iš grožinės literatūros kūrėjų

Posted by mediaplius - 15 gruodžio, 2011

Neseniai už akių užkliuvo kiek neįprastas žurnalistikos apibrėžimas: žurnalistika – tai skubota literatūra. Literatūros sąvoka turi kelias reikšmes, tačiau net ir iš, rodos, nuo žurnalistikos gerokai nutolusios grožinės literatūros kūrėjų žurnalistai privalėtų kai ko pasimokyti.

  • Vargšė lietuvių kalbos gramatika. Akivaizdu, kad dėl gramatikos klaidų žurnalistai mažiausiai kvaršina sau galvą. Gramatika paliekama redaktorių darbui, kurie taip pat ne visada pajėgia savo pastabumo voratinkliu išgaudyti klaidas. Teksto ir net leidinio vertės tai nedidina.
  • Pasiklydę skyrybos taisyklėse. Lietuvių kalbos skyrybą dabar galima pavadinti gana liberalia, tačiau net ir su tokia žurnalistams bei redaktoriams sunkiai sekasi sutarti. Operatyvumo išvytas tekstas skaitytojams siunčiamas pusiau skustas, pusiau luptas.
  • Užmirštos stilistinės priemonės. Tiesa, kad žurnalisto pateikiama informacija turi būti išsami, aiški ir nedviprasmiška, tačiau tai nereiškia, kad žurnalistas turi užmiršti stilistines figūras. Taikliai pavartotas oksimoronas, atnaujintas frazeologizmas arba vaizdinga litotė gali informacijai suteikti pridėtinės vertės – ji bus įtaigi ir įsimenama.
  • Kur autoriaus braižas? Naujienų agentūrų, viešųjų ryšių agentūrų ir kita neįvardintų autorių žurnalistams pateikiama informacija – beveidė, bespalvė ir sustingusi – išsviedžiama auditorijai. O kur žurnalistai-asmenybės, gebantys ir informaciją pateikti, ir savo autoritetingu braižu publikacijai didesnę vertę sukurti?
  •  Žinau tris specialistus ir suku aplink juos ratus. Didžioji dalis žurnalistų turi jau pažįstamus arba redakcijų siūlomus įvairių sričių specialistus, kurie nuolatos komentuoja savo srities aktualijas – kas mėnesį, kas du, kas pusmetį. O kodėl nepasižvalgius naujų nuomonės lyderių? Tokių atrasti – sudėtingas darbas, tačiau taip pat, kaip rašytojas kiekviename savo kūrinyje sukuria naujus personažus, taip žurnalistas turėtų kaskart pasižvalgyti naujų specialistų, galinčių praturtinti auditorijos akiratį.

Ima pyktis, kad abiturientui žinomos tiesos adresuojamos profesionaliems žurnalistams? Tuomet peržvelkite paskutinius pačių parengtus straipsnius ir patvirtinkite, kad paisėte visų aukščiau paminėtų pastabų! Rodos, turime kur tobulėti!

Jūratė Ablačinskaitė – „Nmedia 2010“ ir Antano Macijausko vardo premijos laureatė; internetinio leidinio „Žurnalistika kitaip“ įkūrėja ir redaktorė.

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: | Leave a Comment »