Sutrumpintas Aurelijos Arlauskienės pranešimas, perskaitytas Vilniaus skyriaus ataskaitiniame susirinkime 2015 m. kovo 14 d.
Norėti ir nebijoti keistis bei to reikalauti iš aplinkinių yra mano gyvenimo credo. LŽS XVI suvažiavime prisiminiau mano kartai puikiai žinomą dainininką Viktorą Cojų, gūdžiame sovietmetyje reikalavusį permainų. Priminiau ir JAV prezidento Barako Obamos rinkiminį šūkį „Mums reikia permainų!“ bei siūliau atsakyti į kelis klausimus: Ar mums reikia keistis? Ar mes norime keistis? Galų gale, ar mes galime keistis? Deja, suvažiavimo delegatai į juos neturėjo nei noro, nei laiko gilintis. Nė kiek neabejoju, jog mes, Vilniaus skyriaus aktyviausieji nariai, atsakysime į šiuos klausimus. Nes mums ne vistiek, su kokiais iššūkiais šiandien susiduria Lietuvos žurnalistų sąjunga, mūsų skyrius ir kaip juos įveiksime.
Priminsiu, kad 2003 m. gruodžio 12 d. dvylika signatarų (Aurelija Arlauskienė, Birutė Balynienė, Danutė Jokubėnienė, Algimantas Jasulaitis, Raimonda Karnackaitė, Aurelija Mituzienė, Dalia Larsen, Angelina Liaudanskienė, Audronė Nugaraitė, Gražina Paukštienė, Dainius Radzevičius, Birutė Žemaitytė) įkūrė LŽS Vilniaus skyrių. Tada pirmuoju valdybos pirmininku buvo išrinktas Algimantas Jasulaitis.
Keitėsi metai, valdybos. Pirmieji penkeri veiklos metai buvo itin sunkūs organizacine prasme – per tą laiką pasikeitė net keturi skyriaus vadovai, neturėjome skyriaus nuostatų, surinkti kvorumą nuo pustrečio šimto narių, išsimėčiusių ne tik po Lietuvą, bet ir po pasaulį, buvo tiesiog neįmanoma. Tad Vilniaus skyriaus vežimas tuos metus dardėjo vien tik iš inercijos. 2008-aisiais kartu su tuometine LŽS juriste Egle Nenortaite sukūrėme, patvirtinome, užregistravome Vilniaus skyriaus nuostatus, kuriais vadovaujantis jau trečiąkart šaukiamas visuotinis susirinkimas.
Pastaruosius trejus metus skyriui vadovavo 2012 m. kovo 10 d. visuotiniame skyriaus susirinkime slaptu balsavimu išrinkta valdyba, kurią labai greitai paliko Aleksandras Matonis, vėliau – Loreta Jastramskienė. Padėkoję kolegoms, toliau dirbome nelengvą visuomeninį darbą. Darbą, reikalaujantį ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų – juk kaskart kelti LŽS vadovybei nepatogius klausimus, siūlyti LŽS dokumentų pataisas, išsakyti atvirai nemalonias pastabas, kitaip tariant, kelti bangas ir tuo iššaukti į save kolegų, ypač vyresniųjų, kritikos vėjus – nėra didelis malonumas.
Tačiau nežiūrint to visada sutelktai dirbome. Pavyzdžiui, teikėme pastabas įvairiems teisės aktams, dalyvavome jų aptarimuose, buvome aktyvūs profsąjunginių seminarų, diskusijų apie žiniasklaidos laisvę ir atsakomybę dalyviai, labai rimtai ruošėmės LŽS XVI suvažiavimui – pasiūlėme LŽS įstatų pakeitimus, kuriems suvažiavimas pritarė. Turiu viltį, kad iki 2015 metų Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos pradės veikti naujoji LŽS svetainė ir joje skaitysime tiek naujuosius LŽS įstatus, tiek kitą, tikslią, informaciją.
Vilniaus skyriaus valdyba, siekdama demokratinių rinkimų, kai vadovas renkamas ne iš vienos geriausios, bet iš kelių kandidatūrų, suvažiavme pasiūlė savo kandidatą – tuometinį LŽS pirmininko pavaduotoją, Sporto klubo pirmininką Tautvydą Vencevičių, beje, suvažiavime išdėsčiusį gilių įžvalgų apie žurnalistų sąjungą.
Mūsų skyriaus delegatams suvažiavimo metu kilo klausimų ir dėl rezoliucijų. Deja, noras išsiaiškinti kilusius klausimus, kai kurių kolegų buvo viešai pavadintas „grėsme rūmams“ ir čia pat pasidžiaugta, kad ta grėsmė buvo nuslopinta „susipratusiųjų balsais“… Dar kitų buvome įvardinti tiesiog maištininkais. Šiaip ar taip paskutiniajame almanache „Žurnalistika“ šalia kitų pranešimų nėra nei kandidato į LŽS pirmininkus Tautvydo Vencevičiaus minčių, nei manojo pranešimo, kurį (ačiū Kauno skyriaus pirmininkui Vidui Mačiuliui) išspausdino www.kaunozurnalistai.lt, tuo dar kartą įrodant pagarbą Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksui, konkrečiai 3 –ajam jo straipsniui: „gerbdami žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai turi skelbti tikslias, teisingas žinias ir įvairias nuomones“.
Dėkoju už geranoriškumą, susitelkimą skyriaus valdybai: Viktorui Denisenko (pirmininkės pavaduotojui), Angelei Adomaitienei, Birutei Balynienei, Gražinai Paukštienei, Angelinai Liaudanskienei, Rasai Liutkuvienei, Rimantui Šalnai.
Aldonai Armalei dėkoju už puikius Pokalbių klubo renginius. Primenu, kad idėja kurti tokį klubą kilo prieš keletą metų. Deja, iki Aldonos to klubo liepsnelė vos vos ruseno. Ji, kaip aukštos kvalifikacijos pečkurys, įpūtė liepsną klubui: vyko knygų pristatymai, susitikimai su įdomiais žmonėmis, apskritojo stalo diskusijos, vakarėliai. Yra tik vienas keblumas – didžioji dauguma skyriaus narių – darbingo amžiaus, tad visas jėgas atidavus tarnybai, retam lieka jėgų, noro ir laiko ateiti į renginius.
Taigi, kadenciją baigianti Vilniaus skyriaus valdyba palieka tradicijas: jau minėtą Pokalbių klubą, į kurį susibėgdavome vieną kartą per mėnesį; kasmetinį gruodžio pabaigos renginį „Taikliausias šūvis“; kasmetines išvykas kunigaikščių Radvilų gyvenimo ir veiklos keliais, į kurias Vilniaus skyriaus narius kviečia jos organizatoriai – Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga bei Lietuvos reformacijos istorijos ir kultūros draugija.
Turime dar vieną gražią tradiciją – kiekvienais metais Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dienos išvakarėse padedame gėles ant žurnalistų kapų Antakalnio kapinėse Vilniuje. Būna metų, kai susitinkame vos keli kolegos, būna metų, kai nueiname didžiuliu būriu. Bet kiekvieną kartą – iš širdies, be jokio privalomumo atspalvio.
Smagu, kad mūsų skyriaus nariai yra labai kūrybingi. Leidžiamos knygos, kompaktiniai diskai. Dalyvaujame Knygų mugėse. Mūsų narių kūryba apdovanota garbingiausiomis LŽS ir NŽKA premijomis. Štai per pastaruosius metus net trys mūsų narės pelnė Vytauto Gedgaudo premiją: 2011 m. – Julija Šliažienė, už knygą „Nutolęs laikas“; 2013 m. – Aldona Armalė, už knygą „Jonas Biržiškis. Nenuspėjami gyvenimo viražai“; 2014 m. – Vilma Jankienė, už radijo laidų ciklą „Skriskime“.
2014 m. Vinco Kudirkos premija skirta skyriaus nariui Vidmantui Valiušaičiui už knygą „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940- 1941 metai“, už knygą „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute – velnio arija“ ir už dokumentinį filmą „Sielų daktaras. Gydytojo Petro Kisieliaus atminimui“.
Tad visus raginu sekti informaciją ir teikti savo darbus ne tik šioms, bet ir kitoms premijoms: Vaižganto, Antano Macijausko, Mato Šalčiaus, Jono Vileišio, Petro Babicko, Česlovo Milošo premijoms.
Naujajai valdybai paliekame ir neįgyvendintų idėjų, tarp kurių – Spaudos baliai Vilniaus Rotušėje su iš anksto platinamais bilietais, programa, kurioje savo sugebėjimus rodytų ir žurnalistai, ir profesionalūs atlikėjai.
Naujajai valdybai reikėtų apsvarstyti galimybę atsidaryti atskirą skyriaus sąskaitą, kaip turi Klaipėdos, Šiaulių, Kauno skyriai, patiems rinkti mokesčius ir jų dalį – 16 proc. nuo surinkto skyriaus nario mokesčio – palikti skyriuje.
Daugiau dėmesio reikia skirti naujų narių pritraukimui, projektų rašymui. Bet didžiausią mūsų veiklos dalį turėtų užimti profsąjunginė veikla. Kad nariams nekiltų klausimų: „Ką ta LŽS veikia?“, „Kodėl turiu mokėti nario mokestį?“. Gaila, kad per 2014 metus teko atsisveikinti beveik su šimtu narių, nemokėjusių nario mokesčio – vien pernai lapkričio pabaigoje LŽS valdyba pašalino 68 Vilniaus skyriaus narius-skolininkus.
Taigi ar mums reikia keistis? Ar mes norime keistis? Galų gale, ar mes galime keistis? Prieš atsakant, būtina prisiminti sakralinę Šalrio de Golio frazę: „Neišsilaiko tie, kurie neatsinaujina“. Neabejoju, kad Vilniaus skyriuje daugiau tų, kurie nori atsinaujinti, kurie nori keistis. Viena tokių esu aš, todėl vardan to, kad nesustabarėtume, kad galėtų pasireikšti ir kiti aktyvūs, noro ir jėgų dirbti visuomeninį darbą turintys nariai nekelsiu savo kandidatūros nei į Vilniaus skyriaus pirmininkus, nei į pavaduotojus.
Linkiu tiems, kurie būsite pasiūlyti į skyriaus valdybą, labai atsakingai pasverti, ar turėsite tam laiko, noro ir sveikatos. Nes Vilniaus skyrius neturi smilkti. Jis turi degti. Būtų šaunu, kad naujoji valdyba perimtų iš mūsų, baigiančių kadenciją, norą domėtis, klausti, siūlyti.
Ir dirbti Lietuvos žurnalistų sąjungos labui.
Aurelija Arlauskienė – viena iš LŽS Vilniaus skyriaus įkūrėjų ir buvusi šio skyriaus pirmininkė. LŽS nuotr.
Mediaplius 
