Kas mums „Patinka“?

Vertinti įrašus spaudžiant mygtuką „Patinka“ socialiniuose tinkluose jau tapo įprastu reikalu. Tai, galima sakyti, net tapo gero tono ženklu – paspausdamas paminėtą mygtuką tu rodai dėmesį įrašą palikusiam asmeniui, patikini, kad jo pastangos (keletą parašytų frazių, ar interneto platybėse atrastas ir paskyroje patalpintas paveiksliukas) buvo įvertintos teigiamai.

Tačiau ar visada „Patinka“ mygtukas pasiteisina? Būna naujienų, po kurių aš turbūt niekada nespausčiau paminėto mygtuko, ir ne dėl to, kad įrašas man nepatinka… Pavyzdžiui, man atrodo, kad absurdiška spausti „Patinka“ po pranešimų apie kieno nors mirtį. Nors yra žmonių, kurie tai daro (ir aš nemanau, kad jie daro tai piktavališkai). Matyt, viskas priklauso nuo to, kokią prasmę mes suteikiame paminėto mygtuko (o tiksliau – grafinės piktogramos socialinio tinklo struktūroje) paspaudimui.

Pagrindinis klausimas – kas mums „Patinka“? Dažnai to netenka detalizuoti. Patikti gali ir tai, kad kitas asmuo parodė dėmesį vienai ar kitai temai, arba tai, kaip jis tai padarė. Nėra atskiro „Patinka“ mygtuko turiniui ir formai. Patikti gali ir pati naujiena. Be to, „Patinka“ gali skambėti ir ironiškai. Koks nors valdininkas užgrobė valstybinę žemę ir ją atitvėrė – nu joooo… man tai „patinka“ (būtent taip, kabutėse).

Gali būti, kad socialinių tinklų evoliucija sąlygos ir naujų mygtukų, kurie leis akimirksniu išreikšti emociją, atsiradimą. Jau šiandien kai kurie socialiniai tinklai leidžia spausti ne tik „Patinka“, bet ir „Nepatinka“ mygtuką (pavyzdžiui, Youtube). Kokie tai galėtų būti nauji mygtukai – kitas klausimas. Mano manymui, kartais visai praverstų „Pikta“ ir „Skaudu“.

Viktoras Denisenko

LZS.lt

Politikai ir žiniasklaida – mediakratijos apraiškos

Penktadienį, gegužės 20 d., Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute vyko seminaras „Mediakratija – naujos galios ir nauji metodai politikoje“. Kaip teigė seminaro organizatorius doc. dr. Lauras Bielinis, šiandien žiniasklaidos ir politikos santykiai yra tokie glaudūs, kad kartais labai sunku atskirti, kur baigiasi žiniasklaida ir prasideda politika. „Atrodo, jog be žiniasklaidos politika tiesiog neegzistuoja“, – sakė L. Bielinis.

Nuo „Paleotelevizijos“ iki realybės šou

Televizija šiandien vis dar išlaiko masiškiausios ir populiariausios žiniasklaidos priemonės poziciją, tačiau nuo savo atsiradimo momento iki mūsų dienų ji išgyveno rimtas transformacijas. Apie tai seminare kalbėjo VU Žurnalistikos instituto direktorius doc. dr. Žygintas Pečiulis. Pasak jo, televizija praėjo tris pokyčių etapus. Senoji – „Paleotelevizija“ – teikė paprastiems žmonėms informaciją, o pats televizijos pasaulis buvo uždaras, į jį galėjo patekti tik išrinktieji. Ją pakeitusi „Neotelevizija“ tapo savotišku veidrodžiu – ji pradėjo kviesti dalyvauti laidose paprastus žmones, rodyti jų gyvenimą. Pasak Ž. Pečiulio, šiandien mes gyvename „Realybės televizijos“, atliekančios „rakto skylutės“ funkciją, laikais – ji siūlo ne žiūrėti, o slaptai stebėti (realybės šou žanras ir pan.).

Keičiantis televizijos principams keičiasi ir politinių asmenybių reprezentavimo ekrane principai. Pasak Ž. Pečiulio, šiandien rimtoji politika labai mažai reprezentuojama televizijoje. Kaip ir pridera „Realybės televizijos“ erai, politikai su didesniu noru dalyvauja dainų ir šokių šou laidose nei rimtose diskusijose.

Žiniasklaida kuria „laisvos diskusijos iliuziją“

L. Bielinis savo pranešimu „Politiniai žiniasklaidos galimybių raidos etapai“ bandė kiek provokuoti auditoriją. Jis pažymėjo, kad iš politinės žiniasklaidos tradiciškai reikalaujama objektyvumo, tačiau šis principas jau yra pasenęs. „Šiandien žiniasklaida intensyviai bendradarbiauja su politika ir politikais. Kartais ji pati pradeda modeliuoti politinį peizažą“, – sakė L. Bielinis. Jis pabrėžė, kad čia kalbama ne apie propagandą, bet apie „lygiavertę partnerystę“.

Pasak L. Bielinio, šiandien žiniasklaida sukuria laisvos diskusijos iliuziją. „Mes priprantame žinoti apie politiką, bet nepriprantame būti joje“, – sakė L. Bielinis. Žiniasklaida stipriai veikia visuomenę. L. Bielinio nuomone, žmonės pradeda argumentuoti savo poziciją ne asmeniniais pamąstymais, o tuo, ką jie matė televizoriuje, girdėjo per radiją ar skaitė spaudoje. „Esame televizijos kanalų ir laikraščių nuomonių agentai“, – konstatavo L. Bielinis. Jo teigimu, ateitis priklauso toms politinėms jėgoms, kurios „sugebės būti panašios į televizijos kanalą ar informacinį tinklalapį“. Šiandien, L. Bielinio teigimu, politikas yra „virtualus žiūrovo bendrininkas“, jei įtinka jam, ar priešas – jei neįtinka.

Naujųjų medijų vaidmuo

Seminare buvo aptartas ne tik teorinis, bet ir praktinis „mediakratijos“ lygis. VU Žurnalistikos instituto lektorius dr. Deimantas Jastramskis kalbėjo apie politikų ir žiniasklaidos atstovų sąveiką kaip apie „patronų ir klientų“ bendravimą. Ekonominės krizės sąlygomis žiniasklaida vis labiau tampa priklausoma nuo politikų, kurie atlieka reklamos užsakovų vaidmenį. Pasak D. Jastramskio, pastaraisiais metais padidėjo būtent ekonominės politikų įtakos žiniasklaidai mastai. Be to, ne tik politikai siekia „susidraugauti“ su žiniasklaida, bet ir žiniasklaidos atstovai neretai nevengia palaikyti ryšių su politikais. „Žiniasklaidos savininkai yra priversti turėti politinių ryšių, kad gautų kontraktų iš valstybės“, – pažymėjo D. Jastramskis.

Tačiau šiandien politikai turi daug platesnes komunikacijos galimybes. Apie tai, kad vis daugiau politikų naudojasi naujųjų medijų platformomis, kalbėjo net keli seminaro pranešėjai. VU Komunikacijos fakulteto Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto mokslo darbuotojas Andrius Šuminas pabrėžė, kad socialinės medijos suteikia galimybę politikams tiesiogiai pasiekti savo rinkėjus, išvengiant žiniasklaidos barjero. Jis taip pat pažymėjo, kad prieš kelerius metus buvo optimistiškai galvojama, jog socialinių medijų priemonės taps terpe tikrai demokratijai (kol kas tokios prognozės neišsipildė). Šiandien socialiniai tinklai įgyja vis daugiau įtakos. Turimais duomenimis, šiandien socialinio „Facebook“ tinklo profilius turi apie 920 tūkst. Lietuvos gyventojų, iš jų apie 733 tūkst. yra vyresni nei 18 metų, t. y. potencialūs rinkėjai.

Tačiau nors Lietuvoje jau nemažai politikų noriai naudojasi naujausiomis medijomis kovoje dėl rinkėjų simpatijų, tai dažniausiai yra mados reikalas, o ne tikrų galimybių išmanymas. Apie tai kalbėjo politologė Neringa Vaisbrodė. Pasak jos, dauguma politikų socialinių medijų srityje veikia labai diletantiškai. „Jie beveik nenaudoja interaktyvumo galimybių. Atrodo, kad politikai dažnai kuria noro bendrauti fikcijas, bet patys iš tikrųjų interaktyviai bendrauti nenori“, – tvirtino N. Vaisbrodė. Ji taip pat pažymėjo, kad virtuali visuomenė labai greitai perpranta, kas nori naudotis socialinių medijų galimybėmis realiam bendravimui, o kas tik naudoja šias medijas reklamai.

Socialinių medijų įtraukimas į politinius procesus turi ir dar vieną aspektą. Jų platforma yra naudingesnė atskiriems kandidatams, kurie gali pasireikšti šioje terpėje kaip asmenybės, nei politinėms partijoms. „Sunku įsivaizduoti kokio nors interaktyvaus forumo dalyvį, kuris vadintųsi, pavyzdžiui, „Konservatorių partija“. Visiems iškiltų klausimas, su kuo konkrečiai yra kalbama“, – pažymėjo N. Vaisbrodė.

Viktoras Denisenko

Universiteto naujienos

Naujosios technologijos – patogi grėsmė

Iš tikrųjų mane žavi naujosios technologijos – jų patogumas, o dabar ir prieinamumas. Žinoma, lazda visada turi du galus. Mums atrodo, jog mes prijaukinom technologijas, o iš tikrųjų kartais pagalvoju, jog tai jos prijaukino mus. Ar pastebėjote, jog jaučiamės nejaukiai (bent aš taip jaučiuosi), jei (ne duok Dieve) iš rikiuotės išeina asmeninis kompiuteris, pradingsta internetas, ar jei tiesiog pamirštame namuose mobilųjį telefoną?

Nežinau, ar kas nors dar prisimena apie vadinamąja Y2K problemą, kurios taip bijota prieš dešimt metų? Tada buvo baiminamasi, jog pereinant į 2000 metus kompiuteriai „išprotės“. Buvo rimtai ruoštasi globaliai katastrofai, nes masiškai „pakibę“ kompiuteriai sustabdytų įprastą gyvenimą ir pridarytų nemažai problemų. Tada, prieš dešimt metų, nuogąstavimai nepasitvirtino. Šiandien mes esame dar labiau priklausomi nuo technologijų, nei tada. Bauginančiai priklausomi.

Prieš porą dienų kaip tik baigiau skaityti Stephen’o King’o (esu senas šio autoriau gerbėjas) romaną „Mobilusis“. „Siaubo literatūros karalius“ su jam būdingu jumoru aprašo apokaliptinę žmonių civilizacijos žūtį po to, kai daugumą žmonių pasaulyje paveikė „impulsas“, perduotas mobiliojo ryšio tinklais (romanas buvo išleistas JAV prieš keturis metus).

Nežinau, ar Stephen’as King’as siekė būti pranašu, ar tiesiog sumanė papasakoti dar vieną įdomią istoriją, tačiau šiandien kai kibernetiniai karai (viena iš informacinių karų atmainų) tampa realybe išsivysčiusios ir nuo informacinių technologijų priklausančios valstybės potencialiai gali rimtai nukentėti nuo „virtualių teroristų“ išpuolių. Ko gero, ateities teroristai (galimai – artimos ateities) ne su šachido diržu lakstantys savižudžiai, o informacines technologijas gerai išmanantys fanatikas, kuriam visus pasaulio ginklus atstoja kompiuteris įjungtas į tinklą.

Dar vienas svarbus aspektas. Šis įrašas padarytas iš autobuso, kurio aš šiuo metu grįžtu iš Rygos į Vilnių. Tarp kitų patogumų, kurios siūlo vežėjas, yra ir WI-FI internetas. Prieš du metus, kai pirmą kartą susidūriau su šia paslauga autobuse, buvau maloniai nustebintas. Šiandien aš tai jau vertinu kaip savaime suprantamą opciją.suprantamą opciją.

Viktoras Denisenko