Mediaplius

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraštis

Posts Tagged ‘nekaltumo prezumpcija’

Lietuviškos žiniasklaidos ypatumai – kaip išspausti iš sensacijos viską „iki paskutinio lašo“

Posted by mediaplius - 23 spalio, 2009

Vėl tenka rašyti apie Drąsiaus Kedžio istoriją, kuri vis labiau tampa lakmuso popieriuku Lietuvos žiniasklaidai. Nors sensacija pamažu blėsta, kai kurie žurnalistai vis dar bando išspausti iš jos viską, ką tik įmanoma. Kartais šie bandymai peržengia visas ribas.

Pirmiausiai „kedžiomanijos“ isterija užplūdo viešą erdvę internete. Pasirodė virtualios bendruomenės, siekiančios sumedžioti D. Kedžiaus dukros tvirkinimo istorijoje minimą paslaptingą Aidą. Šių pastangų negalima pavadinti „bevaisėmis“, nes internautai be jokių skrupulų drąsiai vardija galimų „įtariamųjų“ pavardes, nepaisydami žmogaus privatumo ir nekaltumo prezumpcijos principų. Pavardės „įtariamųjų Aidžių“ skelbiamos neturint jokio svaraus įrodymo, jog kas nors iš jų gali būti susijęs su šia istorija. Tai jau savaime yra labai blogai, tačiau ne ką geriau yra ir tai, jog žiniasklaida, nušviesdama šią „pilietinę iniciatyvą“ netiesiogiai kartoja nepagrįstus kaltinimus niekuo dėtiems žmonėms.

Prabilti apie tai verčia elektroninis laiškas, kurį į Lietuvos žurnalistų sąjungą atsiuntė vienas iš internetiniuose forumuose „įtariamų“ Aidų (pavardė autoriui žinoma). Pateiksiu čia vieną citatą iš šio laiško: „Aš dar galiu suvokti, kai interneto forumuose rašantys paaugliai, ar šiaip ne itin aukšto intelekto žmonės gali laisvai niekieno nedrausminami žarstytis nepagrįstais kaltinimais. Bet kaip gali sau tą leisti žinomų Lietuvos dienraščių ar televizijų žurnalistai, nesuvokiama sveiku protu“. Laiško autorius nuogąstauja dėl savo bei savo šeimos saugumo ir jo nuogąstavimus galima suprasti.

Susiduriame čia su vienu svarbiausių šios istorijos aspektu – „kedžiomanijos“ aukomis lengvai gali tapti nekalti žmonės. Šiuo atveju, žurnalistams verta turėti tai galvoje, nes kuriant medžiagą apie rezonansinę istoriją, jų atsakomybė irgi išauga.

Tačiau ne tik tai verčia mane grįžti prie D. Kedžio istorijos ir jos santykio su žiniasklaidos erdve apmąstymo.

Spalio 20 dieną internetiniame portale Lrytas.lt pasirodė Dalios Gudavičiūtės straipsnis „Kedžių dramoje – ir laidotuvės“. Jame pasakojama apie tai, jog „mirė D.Kedžio sesers Neringos Venckienės vyro motina“. Nors nurodoma, jog „moteris sirgo sunkia liga“, straipsnyje bandoma visaip pritempti šį tragišką įvykį prie pagrindinės D. Kedžio istorijos, samprotaujama, kad velionės mirčiai galėjo padaryti įtaką pastarojo meto išgyvenimai. Asmeniškai nemanau, kad šiuo atveju tokiam „pritempimui“ buvo didelės prielaidos. Suprantama, kad jeigu Kedžio istorija dabar nebūtų dėmesio centre šį mirtis nesudomintų žurnalistų. Dabar dėmesį Aido Venckaus motinos mirčiai lyg tai bandoma pateisinti viešo intereso principu, tačiau asmeniškai nemanau, kad taip elgtis yra korektiška. Mano požiūriu, paminėtas straipsnis atrodo, kaip bandymas išspausti iš blėstančios sensacijos viską „iki paskutinio lašo“, siekis papildyti D. Kedžio istoriją dar vienu, tegul ir nelabai į ją įsipaišančiu, fragmentu. Tačiau, ar šiuo atveju tikslas pateisina priemones? Manau, kad ne.

Viktoras Denisenko

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , , | Leave a Comment »

Nekaltumo prezumpcija ir Robino Hudo sindromas

Posted by mediaplius - 12 spalio, 2009

Drąsiaus Kedžio istorija, kaip ir visos panašios rezonansinės istorijos, tapo rimtu išbandymu Lietuvos žiniasklaidai. Šiandien labiausiai pastebimos dvi pagrindinės klaidos, formuojančios šios istorijos pateikimo spaudoje ir televizijoje diskursą.

Viena iš problemų yra ta, jog žiniasklaida labai greitai formuoja visuomenės nuomonę, o po to pati tampa tos nuomonės įkaite. Taip atsitiko ir šį kartą. Kai tik Kaune nuaidėjo šūviai ir tapo aišku, kad abiejų nužudymų padarymu įtariamas D. Kedys, žiniasklaida griebėsi šios versijos ir nebepaleido jos iš rankų. Nežiūrint į tai, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas nurodo, jog „Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjai privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų pripažinti kaltu gali tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu“ (37 straipsnis) mažai kas iš žurnalistų paisė šios nuostatos. Dauguma analitinių nuomonių, daromų išvadų ir viešai užduodamų klausimų buvo grindžiami vienu teiginiu – „D. Kedys yra žudikas“.

Suprantama, jog paminėtas asmuo, kiek apie tai yra žinoma, šiuo metu įvardijamas kaip pagrindinis įtariamasis, tačiau nekaltumo prezumpcijos principas reikalauja susilaikyti nuo vienareikšmiškos išvados, kol ji nebus patvirtinta teismo sprendimu. Nors interneto komentatorius, kurie tiksliai žino „kas ir kaip“, vargu ar įtikinsi laikytis nekaltumo prezumpcijos (nors jie taip pat turėtų jos paisyti, nes ne tik Žurnalistų etikos kodekse, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodyta, jog „asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“ (31 straipsnis)), žurnalistai vis gi tūrėtų būti atidesni ir atsargesni, turėdami galvoje, kad jeigu net yra 99 proc. tikimybė, kad D. Kedys kaltas, vis vien išlieka 1 proc. tikimybė, kad jis niekuo dėtas.

Antra klaida daroma iškart po pirmos. Pripažinusi D. Kedį „žudiku“ žiniasklaidos erdvė sąmoningai ar ne pradeda lipdyti iš jo didvyrį. Atrodo, jog D. Kedžiui lemta papildyti „taurių nusikaltėlių“ – tokių kaip Robinas Hudas ar mums artimesnis Tadas Blinda – sąrašą. D. Kedžio „įtariamojo sunkiųjų nusikaltimų padarymu“ portretą viešajame diskurse keičia „kovotojo su (neteisinga, negailestinga, abejinga, korumpuota – tinkamą žodį pabraukti) sistema“ portretas. Į šį žiniasklaidinį dirgiklį visuomenė irgi reaguoja noriai – populiariajame socialiniame internetiniame tinkle Facebook jau galima aptikti plakatą su D. Kedžiaus nuotrauka, trispalve ir užrašu: „Mano teisingumas“.

Neatmetu galimybės, jog pasirodys, kad visi buvo teisūs – t.y., ir teismas pripažins D. Kedį kaltu, ir teisėsaugos sistema bus pripažinta nepadariusi visko, ką turėjo padaryti, kad D. Kedžiaus pareiškimas dėl jo dukros tvirkinimo būtų laiku ištirtas ir taip užkirstas kelias žudynėms Kaune. Tačiau, tai vis dar ateities klausimas, kaip ateities klausimu turėtų būti ir visos vienareikšmės išvados iš šios istorijos. Galima tikėtis, kad laikas suteiks visus atsakymus ir tiksliai nurodys tikrąjį kiekvieno šios istorijos dalyvio vaidmenį. Tik po to tai galės padaryti ir žurnalistai. Tai nereiškia, kad iki to momento apie šią istoriją neturėtų būti rašoma ar kalbama, tačiau kiekvienas šios istorijos paminėjimas žiniasklaidoje, kaip ir kitų panašių rezonansinių istorijų, visų pirmą turi būti grįstas jau minėta nekaltumo prezumpcija ir siekiu „nesukelti nukentėjusiam ir nekaltam asmeniui papildomų išgyvenimų ir kančių“, kaip to ir reikalauja Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas.

Viktoras Denisenko

http://www.lzs.lt/lt/naujienos/nuomoniu_ringas/nekaltumo_prezumpcija_ir_robino_hudo_sindromas.html

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , , | Leave a Comment »