Vakaras po Adomo Mickevičiaus muziejaus skliautais arba Taikliausiai šaudė „Savaitė“, o „Metų agurkėlį“ krims Užkalnis

Gruodžio 17-tosios pavakare Vilniaus skyriaus žurnalistai rinkosi į tradicinį, jau keliolika metų vykstantį, prieškalėdžio arba adventinį, vakarą: senųjų metų palydėtuves – naujųjų, 2015-ųjų, sutiktuves, kuriame dalyvavo ir svečių iš LRT bei Senjorų skyrių. Visada tokiame renginyje apdovanojami konkurso „Taikliausias šūvis“ nugalėtojai, o agurkėlių stiklainis įteikiamas labiausiai „susimovusiam“ kolegai.

LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė Aurelija Arlauskienė, apžvelgdama 2014 metais atliktų darbų ataskaitą, pabrėžė, jog darbų nuveikta nemažai, vieni svarbiausių – skyriaus valdybos narių susiklausymas teikiant pasiūlymus LŽS valdybai ir tarybai. Ypač atsakingai pasidarbuota rengiant pataisas LŽS XVI-ojo suvažiavimo įstatų pakeitimams. Reikia pažymėti, kad tie pakeitimai buvo pagrindas suvažiavime priimti visą Įstatų keitimo paketą. Pirmininkė taip pat pasidžiaugė kūrybingais skyriaus nariais – 2014 m. Vinco Kudirkos premija skirta Vidmantui Valiušaičiui už knygą „Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940- 1941 metai“, už knygą „Gyvuosius apraudu, mirusių šaukiuos. Politikos skliaute – velnio arija“ ir už dokumentinį filmą “Sielų daktaras. Gydytojo Petro Kisieliaus atminimui“; 2014 m.Vytauto Gedgaudo premija atiteko Vilmai Jankienei už radijo laidų ciklą „Skriskime“; konkurso ,,Religinės įvairovės pažinimas ir sklaida Lietuvoje“ pirmoji premija įteikta aktyviai skyriaus narei Daivai Červokienei už įdomią publikaciją „Totorių namuose dažniausiai pamatysi Vytauto Didžiojo portretą“. Medaliais „Už nuopelnus žurnalistikai“ LŽS XVI suvažiavimo metu apdovanoti skyriaus nariai Kazimieras Šiaulys ir Jolanta Mažylė.

Aurelija, padėkojusi visuomeninio darbo nevengiančiai Pokalbių klubo koordinatorei Aldonai Armalei, taip pat tiems, kurie savo kūrybinį metą aukoja darbui įvairių konkursų komisijose, kuklias Levandų uosto dovanėles įteikė skyriaus valdybos narėms Birutei Balynienei ir Rasai Liutkuvienei, šiemet atšventusioms gražius jubiliejus.

Tradicinių LŽS Vilniaus skyriaus konkursų „Taikliausias šūvis“ ir „Metų kornišonas“ (kitaip tariant „Metų agurkėlis“) vertinimo komisijos pirmininkė Rasa Liutkuvienė supažindino su vieninga komisijos nuomone: 2014 metais taikliausiai šovė žurnalas „Savaitė“, nes nusprendė skleisti tik geras žinias. „Šiais metais jų tiražas išaugo iki 203 tūkstančių, – sakė Rasa. – Diplomu „Taikliausias šūvis“ ir prizu – stilizuota kulka apdovanotas savaitraščio kolektyvas, žinantis didžiausio tiražo sėkmės receptą – skleisti geras ir įdomias žinias. Diplomas ir nugalėtojų taurė įteikta vyriausiajai redaktorei LŽS Vilniaus skyriaus narei Astai Jelinskienei, atminimo dovanėlėmis apdovanoti nuo pirmųjų žurnalo leidimo metų dirbantys žurnalistai Sigita Urbonavičiūtė, Arūnas Marcinkevičius, Laimius Stražnickas.

„Metų kornišonas“ skirtas žurnalistui Audriui Užkalniui už…iš „Žinių radijo“ dingusį interviu su Algiu Ramanausku laidoje“Ačiū, kad atėjote“, – pristatė R.Liutkuvienė. – Pašnekovas atėjo, pakalbėjo, bet jo mintys greičiausiai buvo tinkamos kitai vietai, o ne plačiam radijo, kurio vadovai vėliau tą interviu išėmė, klausytojų ratui. A.Užkalnis norėjo kaip geriau, o išėjo, pasak patarlės, kaip visada… Skanių agurkėlių, kurie keliauja į „Žinių radiją“!“

Vilniaus skyriaus narys Česlovas Iškauskas pristatė ką tik išleistą trečią savo knygą „Paaukota Lietuva“, kurioje kruopščiai pateikė istorines apžvalgas-komentarus, paliudydamas Lietuvos valstybingumo kelią nuo Vytauto Didžiojo laikų iki dabartinės prezidentės Dalios Grybauskaitės. “Šioje knygoje lyg iš paukščio skrydžio pamėginta pažvelgti į mūsų krašto istorinį reljefą nuo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose, virtimo valstybe iki pat šiuolaikinių grėsmių, kurios, deja, tampa vis
akivaizdesnės, – sakė Česlovas. – Knyga baigiasi publicistiniu rašiniu “Tas saldus žodis – Gimtinė“. O jame tarp kitų eilių yra šis senas, dar studentavimo laikų eilėraštukas: Bėga metai. Kaimynai pražyla/ Ir ant jų nebeloja šunys,/ Tarsi sniegas, džiaugsmai ir bėdos…/Nes pažįsta laižytą plaštaką./O vaikai suguldyti tyli:/Ir ant jų nebepyksta sūnūs -/ Ką kalbės susirinkę dėdės?.. /Apie duoną su tėvu pašneka./Jie ateina įsmukę į kailinius,/ Bėga metai. Kaimynai pražyla,/Apie žentus ir kosmosą pašneka,/Bet atgirgžda, parūko, pašneka,/Braukia ūsą putotą ir – eina /Arba eina patvartėn tyliai,/Vos paskrebusiu kaimo pašalu./Kad šuva palaižytų plaštaką.

Vakaro metų savo eilėraščius lietuvių ir rusų kalbomis skaitė Vilniaus skyriaus pirmininkės pavaduotojas Viktoras Denisenko, tuo kolegoms parodydamas turįs talentą ne tik aktualioms politinėms apžvalgoms, pasirodančioms kiekviename „Savaitės“ numeryje. Beje, jo politinių apžvalgų labai laukia dabartine politine Europos ir Lietuvos situacija besidomintys skaitytojai.

Aldona Žemaitytė-Petrauskienė pateikė keletą brandaus, anksti žuvusio poeto Vytauto Mačernio egzistencinės poezijos pavyzdžių: „Vizijas“ iš reprezentacinės Vytauto Mačernio „Poezijos“, išleistos 1961 metais Čikagoje (knygą redagavo Kazys Bradūnas, iliustravo Paulius Augius).

Ištraukas iš spaudai rengiamų savo knygų skaitė Aldona Armalė ir Aurelija Arlauskienė.

Antroji, neoficialioji, vakaro dalis buvo skirta pasikabėjimams ir išsikalbėjimams prie skoningai parengto vaišių stalo. Ragaudami A.Armalės, D.Červokienės, Indrės Vozgirdaitės, Angelės Adomaitienės ir kitų žurnalisčių paruoštus ir burnoje tirpstančius patiekalus visi nuoširdžiai džiaugėsi, kad jos yra ne tik geros žurnalistės, bet ir puikios kulinarės. Vakaro metu buvo paliestos ir skausmingesnės temos, kaip pensijon išėjusių žurnalistų kūrybinės dvasios šviesa ir šešėliai ir šmaikštauta apie gyvenimą, augintinius ir rašymą. Pavyzdžiui, A.Žemaitytė prisiminė savo katiną Kaco, kurio mėgstamiausia poza – pasirėmus snukutį dešine lėtenėle stebėti gražius tekstus rašančią šeimininkę. „Jei sėdu prie kompiuterio sudirgusi, nervinga, Kaco – gruziniškai tai reiškia „žmogus“ – rėkia, kaip pjaunamas. Tada glostau jį, apsiraminu. Nervas susigeria į Kaco kailiuką… Aš nusiraminu… Katinas nusisuka į sieną ir užknarkia kaip žmogus, atlikęs gerą darbą“. A.Arlauskienė ta proga prisiminė savo vilkšunę Nesę, kurios mėgstamiausias užsiėmimas…tikrintis akis. Suprask, vogti ne vietoje padėtus šeimininko akinius ir juos tiesiog sugriaužti. „Ant jos voljero vartelių jau kabo trys suniokoti akinių rėmeliai, bet niekaip nesuprantu, kodėl šeimininkas už tai ne kailį jai audžia, o tiesiog šypsosi“, – stebėjosi Aurelija.

Adventinis gruodžio 17-osios vakaras parodė, kad Vilniaus skyriaus žurnalistai yra lyg viena šeima, besidalijanti ne tik Lietuvos ūkininkų išauginta duona, bet ir savo kūrybinių patirčių subrandintu dvasiniu maistu.

LŽS Vilniaus sk. inf.

 

Įteiktas apdovanojimas

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) Vilniaus skyriaus tradicinio konkurso „Taikliausias šūvis“ laureatu tapo DELFI žurnalistas Šarūnas Černiauskas. Apdovanojimą pelnė DELFI publikacija, kurioje atskleistos derybos dėl kalinių balsų pirkimo Darbo partijos naudai.

skaityti toliau

Vilniaus skyriaus entuziastai susibūrė draugėn

Adventas, Maironis, kulka ir agurkas… Kas sieja šiuos, rodos, nesusiejamus žodžius? Ogi tradicinis, jau aštuntasis LŽS Vilniaus skyriaus renginys, kurio metu klausytasi kunigo Mindaugo Malinausko SJ atliekamų dainų, skaitytas Maironis, pagerbtas „Taikliausio šūvio“ nugalėtojas, labiausiai susimovusiam kolegai įteiktas žaliasis agurkėlis bei vaišintasi Gražinos Paukštienės bei Aurelijos Arlauskienės gamintais skanėstais.

Vakaro vedėja, konkurso „Taikliausias šūvis – 2012″ vertinimo komisijos pirmininkė Rasa Liutkuvienė, atidarydama renginį, visų pirma, pasidžiaugė, kad kvietimą dalyvauti žurnalistų vakarėlyje maloniai priėmęs kunigas Mindaugas atsinešė ir…gitarą. „Vadinasi, galime tikėtis malonaus siuprizo – kunigo atliekamų dainų“, – sakė Rasa. Ir neklydo. Nuoširdžiai pasveikinęs susirinkusiuosius ir prasmingai kalbėjęs apie žodį („Žodis duoda viltį, gyvybę, tikėjimą ir meilę. Per jį susipykstama, per jį susivienijima. Kaip lietus ir sniegas, taip ir žodis atlieka savo darbą – iš ilgesio ir tamsos perveda į viltį ir šviesą“), kunigas Mindaugas atliko visiems žinomas, taip pat ir negirdėtas dainas.

Nuoširdų susirinkusiųjų bendravimą ypatingai nuspalvino Loretos Jastramskienės perskaitytas Antano Jonyno eilėraštis „Baltoji naktis“.

„Adventas, tai laikas, kai sustojame ir susimąstome, ką reiškia laukimas šiame skubėjimo amžiuje, – kalbėjo renginio vedėja L.Liutkuvienė. – Gerumas, nesavanaudiškumas, atjauta ir pagalba – tai pačios didžiausios dovanos ir vertybės, galinčios išgelbėti mus. Didžiausias jų privalumas tas, kad jos yra amžinos – nedega, nerūdija, neskęsta… Verta prisiminti, kad Kalėdos nėra tokios alkanos, kad lūžtų stalai, joms nereikia brangių dovanų, – tereikia atiduoti pačius brangiausius dalykus: dėmesį, rankų ir širdies šilumą, supratimą, prisiminimą, pasidalinti tuo, ką turi, o ne tuo, ką gali nupirkti. Tegul išsipildo Jūsų nuoširdžiausi troškimai, o namuose visą šį kalėdinį laiką kvepia kepiniais, apelsinais ir eglute. Linkime šventiniu džiaugsmu, gera nuotaika ir šypsena dalintis su visais, o savyje atrasti ramybę ir susikaupimą. Linkime įgyvendinti visus planus, kad 2013 metai būtų tarsi naujas albumas, į kurį galėtumėte sudėti įsimintiniausias akimirkas“.

LŽS Vilniaus skyriaus pirmininkė A.Arlauskienė padėkojo valdybos nariams, kurie negaili laiko visuomeniam darbui, kurie visada pasiruošę padėti, nors žino, kad niekas už tai nemokės. „Ačiū Gražinai, kuri, nors ir turėdama didelių asmeninių problemų, prigamino įvairiausių skanumynų. Ačiū Rimantui Šalnai, Angelei Adomaitienei, Loretai Jastramskienei, Viktorui Denisenko, Rasai Liutkuvienei, Austei Korbutei patarimais ir konkrečiais darbais prisidėjusiems organizuojant šį renginį, – sakė pirmininkė, pasidžiaugusi, kad 2012-uosius skyrius baigė turėdamas 280 narių. – Deja, tenka apgailestauti , kad ne visi skyriaus nariai moka LŽS nario mokestį. Tad šį klausimą teks svarstyti artimiausiame skyriaus valdybos posėdyje“.

Visiems susirinkusiesiems paskaičius Maironio posmų (2012-ieji buvo Maironio metai), R.Liutkuvienė informavo apie „Taikliausio šūvio 2012″ vertinimo komisijos darbą: „Pirmą kartą teko tokia garbė ir atsakomybė pirmininkauti „Taikliojo šūvio“ konkurso komisijai. Džiaugiuosi, kad į mūsų šauksmą atsiliepė kolegos žurnalistai. Nuoširdžiai dėkoju Sigitui Krivickui ir žurnalistei iš Kelmės Reginai Musneckienei, atsiuntusiems savo darbus. Skyriaus nariai taip pat siūlė nemažai nominantų. Tačiau komisija vienbalsiai nusprendė, kad 2012-aisiais, rinkimų į Seimą metais, taikliausią šūvį paleido žurnalistas Šarūnas Černiauskas, pirmasis gavęs medžiagą ir viešoje erdvėje paskelbęs apie rinkimų metu pirktus rinkėjų balsus. Šie nenuginčijami faktai žurnalistui pelnė „Taikliausio šūvio“ prizą – išgraviruotą kulką“.

Nebuvo pamirštas ir „Metų kornišono“, kitaip tariant, Žaliojo agurkėlio prizas, kuris kasmet skiriamas labiausiai susimovusiam kolegai. Šį kartą jis vienbalsiai skirtas žurnalistui Algimantui Čekuoliui už Atominės elektrinės propagavimą. „Kadangi tai labai patyręs ir autoritetitą turintis kolega, jam skiriame ne vieną, o visą stiklainį žaliųjų agurkėlių“, – sakė komisijos pirmininkė.

Tą vakarą kalbėta įvairiomis temomis. Mat labai įvairūs bus ir 2013-ieji, kuriems Seimas suteikė net šešis proginius pavadinimus: Dariaus ir Girėno skrydžio per Atlantą, Sveikatingumo, 1863-ųjų sukilimo, edukologės Meilės Lukšienės, Klaipėdos krašto atgavimo bei Tarmių. Pastarasis pavadinimas ypatingai sudomino vakarėlio svečius – aukštaičius, žemaičius, dzūkus ir suvalkiečius, kurie bandė kalbėti tarmiškai. Ypač tai sekėsi antrojoje susibūrimo dalyje, susėdus prie gražaus ir gausaus stalo.

Auksė Skiparytė