Mediaplius

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraštis

Posts Tagged ‘žiniasklaida’

Socialiniai projektai žiniasklaidoje, arba Pasimokykim iš lenkų

Posted by mediaplius - 16 birželio, 2011

Socialiniai projektai Lietuvos žiniasklaidoje pasitaiko dar gana retai, tuo tarpu, kai mūsų kaimynai lenkai sugeba juos ne tik, liaudiškai tariant, „įsukti“, bet ir gauti iš to maksimalią naudą. Neseniai informaciją apie vieną tokį įdomų projektą man atsiuntė kolega iš laikraščio „Gazeta Wyborcza“, šio leidinio Visuomenės sąmoningumo ir socialinių kampanijų skyriaus vadovas Grzegorzas Piechota (ar kurioje nors Lietuvos visuomenės informavimo priemonėje egzistuoja panašus skyrius?).

Projektas, kurį „Gazeta Wyborcza“ pradeda vykdyti nuo artėjančio šeštadienio vadinasi paprastai – „Misija 21″, tačiau jo esmė yra labai įdomi. 2012 m. Lenkijoje (ir Ukrainoje) vyks Europos futbolo čempionatas. „Gazeta Wyborcza“ ta proga nusprendė pakviesti į Lenkiją 21 Londono universiteto (City University London) žurnalistikos specialybės studentą, kurie vertins, kaip Lenkija jau šiandien (kai iki čempionato liko dar metai) yra pasirengusi priimti svečius. Kaip pažymima, studentai, kurie buvo atrinkti į projektą, „niekada anksčiau nėra buvę Lenkijoje, nekalba lenkiškai ir faktiškai beveik nieko apie Lenkiją nežino“. Taip siekiama gauti kuo objektyvesnį vaizdą „iš šalies“.

Studentai, atvykę į Lenkiją, aktyviai dirbs. Jie tyrinės jiems rūpimas problemas, o visa surinkta ir paruošta informacija – straipsniai, komentarai, pastebėjimai – bus publikuojama specialiuose tinklaraščiuose bei transliuojama per socialinių tinklų (Facebook, Twitter) kanalus.

Viskas, kas genialu – yra paprasta. Šiemet Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas, tačiau niekas nesugalvojo ir nerealizavo jokio panašaus socialinio projekto. Žinoma, visi pasakys, kad tai yra brangu – reikia kviestis studentus, apgyvendinti juos, suteikti jiems darbo sąlygas. Taip, tai tiesa. Tačiau yra ir kita pusė – sėkmingai įvykdytas projektas suteikia leidiniui ar kitam subjektui, vykdančiam projektą, aibę įdomios, originalios, ekskliuzivinės informacijos, kuri gali pritraukti skaitytojų dėmesį.

Esmė netgi ne viename konkrečiame projekte. Kai susipažinau su G. Piechota, buvau labai nustebęs, sužinojęs, jog „Gazeta Wyborcza“ vidutiniškai paleidžia po vieną naują socialinį projektą į savaitę. Ne visi šie projektai yra sėkmingi. Netgi, faktiškai, dauguma projektų nesusilaukia prognozuojamos sėkmės, tačiau tai, ką pavyksta padaryti, atneša leidiniui didžiausius dividendus, pagrindinis iš kurių – skaitytojų dėmesys ir susidomėjimas.

Žiūrėdamas į beveik tuščią socialinių projektų Lietuvos žiniasklaidoje lauką galiu tik liūdnai konstatuoti, jog mums iki Lenkijos dar toli. Iš kitos pusės, turime iš ko mokytis. Džiugu, kad šiuo atveju gerą pavyzdį rodo ne kokie tolimi kolegos, o kaimynai, kurie, beje, susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir mes (nedarbas, emigracija, energetinė priklausomybė ir pan.).

Viktoras Denisenko

lzs.lt

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , | Leave a Comment »

ESBO pirmininko konferencija, skirta žurnalistų saugumui ESBO regiono valstybėse

Posted by mediaplius - 11 gegužės, 2011

Kada: birželio 7-8 d.

Kur: Vilnius, Lietuva

Fizinė žala yra didžiausias trukdys žurnalistams dirbti savo darbą. ESBO regiono valstybėse fizinė žala, kurią patiria žiniasklaidos profesionalai, yra labai įvairi. Tikroji spaudos laisvė atsidurs pavojuje dėl žurnalistų baimės ginti tokius klausimus kaip korupcija ir žmogaus teisių pažeidimai, nebent gali būti išskiriami atvejai, kai teisėsauga atliks šių smurto atvejų nuodugnius tyrimus.

Be fizinių išpuolių prieš žurnalistus, yra ir daugiau veiksnių, trukdančių žiniasklaidos laisvei: šmeižtas, „tabu“ temos, atviras žurnalistų ribų nustatymas ar suklastotų kaltinimų pateikimas. Konferencijos metu turėtų būti atkreiptas dėmesys į fizinių išpuolių ir net žmogžudysčių atvejų prieš žurnalistus tyrimą, sistemingą bylų  nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą.

Atsižvelgdama į tai, Lietuva kaip ESBO pirmininkė 2011 m. kartu su ESBO atstove žiniasklaidos laisvei, ESBO Trejetu  ir Ukraina kviečia vyriausybių atstovus, teisėsaugos institucijas, žiniasklaidą, įstatymų leidėjus ir nevyriausybines organizacijas iš 56 ESBO valstybių narių aptarti žurnalistų saugumo padėtį, problemas ir pasidalyti gerąja patirtimi. Taip pat raginama konferencijos metu svarstyti poreikį keisti atitinkamus teisės aktus, teisėsaugos praktiką, teisines priemones ir pradėti rengti rekomendacijas, kaip pagerinti žurnalistų saugumą ESBO regione.

Sesijoje bus pabrėžta valdžios institucijų būtinybė aiškiai neigti bet kokius bandymus kenkti žurnalistams,  o įvykus smurto veiksmams reikalauti skubių, skaidrių ir nuodugnių bylos  tyrimų.

Sesijos metu bus aptarta, kaip valdžios institucijos, teisėsauga ir įstatymų leidėjai gali apginti žurnalistų saugumą ir tokiu būdu prisidėti prie didesnės žiniasklaidos ir saviraiškos laisvės.

·        Įstatymo leidybos reikalavimai, įskaitant konstitucines garantijas dėl žiniasklaidos laisvės, ir žiniasklaidos įstatymų rengimas laikantis šio principo, ypatingą dėmesį skiriant visuomeninių transliuotojų teisinei bazei, nuostatoms, skirtoms informacijos šaltinio apsaugai,  šmeižto, garbės ir orumo įžeidimo dekriminalizavimo klausimams.

·        Teisėsaugos praktika gerbti žiniasklaidos darbuotojų teises, siekiant užtikrinti saugias jų darbo sąlygas.

·        Teisminėmis priemonėmis užtikrinti, kad teismai turėtų visas galimybes skubiai ištirti žiniasklaidos laisvės pažeidimus, įskaitant smurto ir prievartos veiksmus prieš žurnalistus.

·        Teismų praktikaįvertinti visų teismo bylų, pradėtų prieš žurnalistus, viešąjį interesą.

Taip pat, birželio 7 d. vyks paraštinis renginys, kurį organizuoja Thomas Hammarberg, Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras ir  Dunja Mijatović, OSCE atstovė žiniasklaidos laisvei.

Konferencijos kalbos: anglų ir rusų. Šis renginys yra atviras pilietinės visuomenės nariams.

Registracija vyksta iki 2011 m. birželio 1 d. Registracijos formas rasite čia http://esbo.urm.lt/index.php?-1752464561

Turint klausimų, prašome kreiptis į  Neringą Juodkaitę-Putrimienę Neringa.Juodkaite-Putrimiene@urm.lt  arba Eglė Kviliūtę-Bukauskienę  Egle.Kviliute-Bukauskiene@urm.lt.

Posted in Lietuvoje | Su gaire: , , , | Leave a Comment »

Regreso metai regione, arba Rašinėlis Pasaulinės spaudos laisvės dienos proga

Posted by mediaplius - 3 gegužės, 2011

Gegužės 3 d. – Pasaulinė spaudos laisvės diena

„Europa krenta nuo savo pjedestalo“ – taip situacija su spaudos laisve pasaulyje (pagal 2010 m. duomenis) įvardijo organizacija „Reporteriai be sienų“. Regioninio regreso pėdsakus galima pamatyti „Pasaulio spaudos laisvės indekse 2010“, kuris yra prieinamas kiekvienam smalsaujančiam paminėtos organizacijos tinklalapyje. Aš gi, Pasaulinės spaudos laisvės dienos proga, greitai apžvelgsiu čia tik artimiausius kaimynus.

Tačiau pradėti reikėtų nuo Lietuvos. Indekso sudarytojų manymu, situacija su spaudos laisve mūsų šalyje per praėjusius metus pablogėjo. Pagal spaudos laisvę 2009 m. duomenimis Lietuva užėmė aukščiausią iki šiol – 10 vietą. Praeiti metai vėl nubloškė mus žemyn – į 13 vietą. Žinoma, kritimas nėra katastrofiškas. „Reporteriai be sienų“ net detaliau nepaaiškina, kodėl buvo pažemintas Lietuvos indeksas, tačiau galima numanyti, jog čia neapsiėjo be seimūnų pastangų reguliuoti tam tikros informacijos sklaidą bei taip skatinti žurnalistų savicenzūrą.

Nedetalizuoja „Žurnalistai be sienų“ ir to, dėl ko nuo 6 iki 9 vietos nukrito Estija. Bet kurio atveju, iš trijų Baltijos šalių ši mūsų šiaurės kaimynė tebelieka lydere ir šioje sferoje.

Skausmingai krito Latvija. Pagal 2009 m. duomenis, ji užėmė 14 vietą pagal spaudos laisvę pasaulyje, o 2010 m. nubloškė ją į 30 poziciją. „Reporteriai be sienų“ su nerimų pažymėjo, jog šioje šalyje grįžtama prie prievartos ir cenzūravimo praktikos, kuri pasireiškė prieš rinkimus. Tačiau ir šis kritimas nėra įspūdingiausias.

Labiausiai nuvylė Ukraina. Spaudos laisvės reitinge ji per metus krito 42 pozicijomis ir dabar užimą 131 vietą. Įvyko tai, ko buvo bijoma. Viktoro Janukovičiaus atėjimas į valdžią sustiprino autoritarines tendencijas šalyje. Šios tendencijos pirmiausiai smogė būtent žiniasklaidos sektoriui. Kaip pažymi „Reporteriai be sienų“, didžiausią spaudimą pajuto radijo ir televizijos žurnalistai. Taip pat nurodoma, jog Ukrainos spaudos laisvės erdvę smaugią rimti interesų konfliktai.

Šiame kontekste Rusija ir Baltarusija atrodo nuobodžiai. Nėra paslaptis, jog šios šalis turi rimtų problemų spaudos laisvės sferoje. Tiesa, Rusija pagerino savo pozicija nuo 153 vietos (2009 m.) iki 140 vietos (2010 m.), tačiau ji vis dar išlieka tarp probleminių šalių. „Reporteriai be sienų“ nurodo, jog žiniasklaida Rusijoje vis dar gana griežtai kontroliuojama, be to lieka neišspręsta smurto prieš žurnalistus problema.

Baltarusija 2010 m. buvo 154 vietoje pagal spaudos laisvę, tačiau reikia atkreipti dėmesį į tai, jog įvertinimas buvo padarytas dar prieš prasidedant represijoms prieš opozicines jėgas, tarp kurių atstovų yra nemažai ir žurnalistų. Galima priminti, jog nemažai žurnalistų nukentėjo ir per 2010 m. gruodžio 19 d. įvykius Minske. Nėra abejonių, jog visa tai atsispindės šių metų reitinge. Nenustebčiau, jei Baltarusija būtų galutinai nublokšta į apačią, prie labiausiai marginalizuotų pasaulio šalių. Beje, tai jau atsispindėjo vakar paskelbtame kitos pasaulyje gerai žinomos organizacijos – „Freedom House“ – ataskaitoje, skirtoje spaudos laisvę pasaulyje apžvelgti. Čia Baltarusija pateko į „blogiausių dešimtuką“ kartu su Birma, Kuba, Ekvatorine Gvinėja, Eritrėja, Iranu, Libija, Šiaurės Korėja, Turkmėnija ir Uzbekija.

Belieka paminėti, jog iš mums aktualaus regiono savo pozicijas, apart Rusijos, sugebėjo pagerinti tik Lenkija. Ji nuo 37 vietos (2009 m.) pakilo į 32 vietą (2010 m.).

Pasaulinės spaudos laisvės dienos proga galima pasidžiaugti, jog nežiūrint į nieką mes užimame paminėtame „Reporterių be sienų“ reitinge gana aukštą vietą, kurios galėtų pavydėti ir nemaža dalis Europos Sąjungos senbuvių (pavyzdžiui, Italija (50 vieta – 2010 m.) ar Graikija (73 vieta – 2010 m.)). Visai neblogai atrodo Latvija ir Lenkija, nekalbant jau apie Estiją. Visa tai nežiūrint į tam tikrą regresą, kuris pasireiškė praeitais metais. Tuo tarpu, erdvė už rytinės ES sienos ir toliau grimzta į autoritarinės kontrolės, kur nėra vietos spaudos laisvei ir laisvai nuomonei, liūną. Labiausiai tenka apgailestauti, jog pozicijų neišsaugojo Ukraina, kuri turėjo savo „demokratijos šansą“, bet, atrodo, prarado jį.

Viktoras Denisenko               

Posted in Pasaulyje | Su gaire: , , | Leave a Comment »

Dura lex vengriškai

Posted by mediaplius - 15 balandžio, 2011

Dura lex, sed lex“ – vienas mano mėgiamiausių lotyniškų posakių. Įstatymas yra griežtas, bet tai – įstatymas. Nieko prie to nebepridursi. Šiuo atveju, šis posakis puikiausiai tinka Vengrijos Žiniasklaidos įstatymui, kuris sukėlė šurmulį ne tik pačioje Vengrijoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Nežiūrint į plataus mąsto neigiamą reakciją, įstatymas įsigaliojo.

Balandžio 14 d. apie šį įstatymą kalbėjo Vengrijos žurnalistas Attila Mong, kuris svečiavosi Vilniuje ir dalyvavo Transparency International Lietuva iniciatyvoje „Žurnalistų pusryčiai“.

Įstatymas tapo pavojingu precedentu. Pasak A. Mongo, šis gremėzdiškas dokumentas (įstatymo apimtis gerokai virš šimto puslapių (!)) nors ir sudarytas iš įvairių dalių, paskolintų iš skirtingų ES šalių teisės aktų, bendrai kelia grėsmę žurnalistų darbui. „Surinkti skirtingas, tegul ir geras, dalis – nėra išeitis. Paimkite dalį nuo stručio, dalį nuo dramblio, dalį nuo beždžionės, sudėkite viską kartų ir gausis pabaisa“, – vaizdingai aiškino įstatymo konstravimo subtilybes A. Mongas. Pasak jo, būtent tai – pabaisa – Vengrijos vyriausybei ir gavosi.

A. Mongo teigimu, į Vengrijos Žiniasklaidos įstatymo yra įsigėrusi dar iš sovietmečio žinoma „visą ko kontroliavimo“ dvasia. Be to, šis įstatymas, kuris, logiškai mąstant, turėjo padėti funkcionuoti žiniasklaidos sferai, buvo kuriamas vadovaujantis dažnos politikų nuomonės, jog „žurnalistai yra priešai“.

Griežtos, astronominės baudos, gresiančios įstatymo pažeidėjams, bandymas priversti registruotis tinklaraštininkus, priskiriant kai kuriuos blogus prie žiniasklaidos priemonių, žiniasklaidą kontroliuojantis asmuo, skiriamas devynių (!) metų kadencijai – tai tik dalis „puikių“ Vengrijos Žiniasklaidos įstatymo sumanymų.

Pasak A. Mongo, galima pastebėti įdomų paradoksą. „Jeigu Vengrija nebūtų Europos Sąjungos narė, turėtų tokį įstatymą ir siektų įstoti į ES, Briuselis lėptų jai pakeisti šį įstatymą, kaip neatitinkantį europinius reikalavimus. Tačiau, Vengrija yra ES narė ir dabar priėmusi tokį įstatymą ramiai sau taiko jį, o Briuselis nelabai ką gali ir nori daryti. Tai bloga žinia visai Europai“, – mano A. Mongas.

Iš kitos pusės, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pasak A. Mongo, priespauda ir didelė kontrolė žiniasklaidos srityje skatina Vengrijoje kitų medijų – tokių, kaip, pavyzdžiui, socialiniai tinklai – vystymąsi.

Vengrijos Žiniasklaidos įstatymas yra išverstas į anglų kalbą. Ne duok Dieve, kas nors jį išvers į lietuvių… Mūsų politikams gali užtekti „proto“ pasinaudoti šiuo teisės akto pavyzdžiu. Kai kurie iš jų mielai imtųsi visų įmanomų priemonių, kad tik galėtų sutramdyti „tuos blogus žurnalistus“. Šiuo atveju, „europietiška patirtis“ su vengrišku prieskoniu galėtų būti jiems tikru atradimu.

Viktoras Denisenko

viktordenisenko.eu

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , , | Leave a Comment »

Žmogaus teisės ir žiniasklaida

Posted by mediaplius - 2 balandžio, 2011

Ši tema yra svarbi kiekvienam, nes ji liečia kiekvieną iš mūsų. Sakydami „žmogaus teisės“ galime sakyti „mūsų teisės“, arba „kiekvieno iš mūsų teisės“.

Žiniasklaidai šiame kontekste tenka dvigubas vaidmuo. Pirmiausiai, žmogaus teisės galėtų ir turėtų būti žiniasklaidos darbotvarkės dalimi. Iš kitos pusės, žiniasklaida gali būti ir priemone žmogaus teisėms pažeisti (teisė į privatumą, nekaltumo prezumpcija etc.) – žinoma, tokie atvejai yra pirmiausiai susiję su neprofesionaliu žurnalistu darbu, profesinės etikos pažeidimu.

Žmogaus teisių tema Lietuvos žiniasklaidoje šiandien nėra pati aktualiausia. Mano subjektyviu pojūčiu, kiek kitaip buvo prieš 10 metų. Tada Lietuva tik siekė tapti Europos Sąjungos nare, žmogaus teisių tema buvo bendros integracinių pokyčių temos dalimi. Kai 2004 m. įstojome į ES tai buvo lyg pripažinimas, kad mes pasiekėme europinį lygį, kad atitinkame Europos standartus. Todėl žmogaus teisių tema gana greiti pasitraukė iš pagrindinės žiniasklaidos darbotvarkės.

Šiandien matome rezultatą. Žmogaus teisių principų neišmanymą drąsiai demonstruoja net kai kurie vadinamieji politikos veikėjai. Tenka stebėti, kaip kvestionuojamas žmogaus teisių absoliutumas – pripažįstant vienas žmogaus teises kartais bandoma ignoruoti kitas.

Koks galėtų būti žiniasklaidos vaidmuo? Pasaulinėje praktikoje yra pavyzdžių, kai žurnalistams tiesiog tekdavo perimti žmogaus teisių gynėjų funkcijas, kaip tai, pavyzdžiui, Rusijoje darė a.a. žurnalistė Ana Politkovskaja. Žinoma, tai yra, sakyčiau, kraštutinis, ekstremalus pavyzdys, kurį sąlygojo pačios valstybės nenoras ar nesugebėjimas užtikrinti savo piliečių teises. Neraginu imtis tokių kraštutinių veiksmų Lietuvos žiniasklaidos atstovų, tačiau neturime pamiršti, jog šiandien žmogaus teisės yra viena svarbiausių civilizuoto pasaulio vertybių.

Pokalbis apie žmogaus teises – viešas, atviras, argumentuotas – reikalingas Lietuvos visuomenei, nes ji vis dar bando išsivaduoti iš vadinamosios „sovietinės traumos“, išsivaduoti iš gyvenimo sistemoje (tiksliau – iš atsiminimų apie tą gyvenimą), kur žmogaus teisės ir laisvės buvo ribojamos valstybės. Kur toks ribojimas buvo pačios sistemos, arba – režimo, egzistavimo pagrindu.

Žinoma, nesu idealistas, pats atstovauju žurnalistų cechą ir suprantu, jog žiniasklaidos darbotvarkę dažnai formuoja komercinis faktorius. Be to ir apie galimą didaktinę žiniasklaidos funkciją esu linkęs kalbėti labai atsargiai. Tačiau, ir tai yra mano asmeninė nuomonė, jeigu žiniasklaidos atstovai nori ir toliau teisinti savo darbo svarbą žiūrovų / skaitytojų interesu ir „teise žinoti“, tai žmogaus teisių tema turi vėl grįžti į svarbią poziciją tokių žiniasklaidos priemonių darbotvarkėje – nes ši tema tikrai yra visuotinai aktuali ir svarbi.

Viktoras Denisenko

Pasisakymo nacionalinėje konferencijoje „Žodžio laisvės ir aukščiausių profesinių standartų stiprinimo kampanija kovoje su diskriminacijos apraiškomis“ gairės

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , | Leave a Comment »

Elektroninėje knygoje – Rusijos žurnalistų likimai

Posted by mediaplius - 9 vasario, 2011

Ką reiškia būti žurnalistu nelaisvoje ar ne visai laisvoje šalyje? Kartais ieškant atsakymo į šį klausimą nereikia eiti toli. Žurnalisto ir politikos apžvalgininko, Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Viktoro Denisenko elektroninė knyga „Spėti pabėgti iš Rusijos: žurnalistai ir autoritarizmas“ nagrinėja skirtingų dėl politinių motyvų Rusiją palikusių arba tiesiog iš jos išvarytų žurnalistų istorijas. Tarp knygos herojų, kuriuos autorius dalija į „spėjusius“ ir „nespėjusius“, yra Andrejus Babickis, Jelena Tregubova, Natalija Morar, Ana Politkovskaja, Michailas Beketovas ir kt.

„Spėti pabėgti iš Rusijos“ yra publicistinio pobūdžio kūrinys. Pasak V. Denisenko, knyga buvo rašoma remiantis bendravimu su kaip kuriais iš knygos herojų, taip pat pokalbiais su kitais Rusijoje dirbusiais ar dirbančiais žurnalistais. Nemaža dalis informacijos paimta iš įvairių atvirų šaltinių. Knygoje bandoma analizuoti, kaip autoritarinė valdymo sistema veikia žurnalistų darbą, parodoma, kokiu būdu yra varžoma žodžio ir spaudos laisvė.

„Rašydamas šią knygą bandžiau atiduoti savotišką kolegišką duoklę Rusijos žurnalistams – tiems, kurie nepabūgo kalbėti teisybės apie šiandieninį savo šalies režimą, kurie nepakluso ideologinių ir propagandinių štampų diktatui. Šitiems žmonėms teko dirbti žymiai sudėtingesnėse sąlygose negu man, ar bet kuriam kitam žurnalistui Lietuvoje. Šie žurnalistai buvo ir yra įsitikinę, jog žodžio laisvė yra neįkainojama vertybė, tačiau svarbiausias jų nuopelnas – jie bandė sakyti tiesą apie tai, ką matė, jie bandė, nemeluodami sau ir kitiems, išsakyti nuomonę apie tai, kas vyksta Rusijoje – šalyje, kuri istoriškai retai kada būdavo gailestinga savo piliečiams“, – teigia V. Denisenko.

Knyga nemokamai platinama internete. Ją galima parsisiųsti iš Skaitykle.lt tinklalapio. Knygos formatas yra specialiai pritaikytas elektroninių knygų skaityklėms, tačiau perskaityti ją galima ir kompiuteryje (tam reikia įdiegti „Adobe Digital Edition“ programą).

LŽS Vilniaus skyriaus informacija

Posted in Lietuvoje | Su gaire: , , | Leave a Comment »

Nuteistas žurnalistas Gintaras Visockas

Posted by mediaplius - 27 sausio, 2011

Sausio 27 d. Vilniaus apygardos teismas padėjo tašką byloje, kurioje buvęs kandidatas į šalies prezidento postą generolas Česlovas Jezerskas kaltino žurnalistą, LŽS Vilniaus skyriaus narį Gintarą Visocką šmeižtu ir įžeidimu. Žurnalistas pripažintas kaltu. Jam priteista sumokėti Č. Jezerskui 15 tūkst. litų neturtinei žalai atlyginti ir beveik 8 tūkst. litų teismo išlaidoms padengti. Šis teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

G. Visockas buvo teisiamas dėl keleto pasisakymų apie Č. Jezerską, paskelbtų žurnalisto knygose „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006″ ir „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006 2″, bei straipsniuose, kurie 2009 m. pasirodė įvairiuose informaciniuose tinklalapiuose.

Tuo tarpu pabrėžiama, jog paminėtas teismo sprendimas gali tapti blogu ženklu visai Lietuvos žiniasklaidai. „Šiuo atveju belieka Europos žmogaus teisių teismas ir viltis, kad šis, mano nuomone, baisus precedentas taps viešu skandalu Europos Sąjungoje. Demokratinėje ES šalyje Lietuvoje jau teisiama ir už politikų įsižeidimą“, – savo tinklaraštyje rašė LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius.

Įdomu tai, jog priimdamas sprendimą teismas naudojosi tokiomis keistomis sąvokomis kaip „statistinis Lietuvos skaitytojas“ ir „statistinis Lietuvos rinkėjas“, o vertinant žurnalisto tekstų „įtaką visuomenei“ buvo atsižvelgta į internetinius komentarus, kuriuos prie straipsnių paliko skaitytojai.

Taip pat skaitykite: D. Radzevičius „Žurnalistas nuteistas už įžeidžiančius klausimus politikui ir jo praeities priminimą“

Vilniaus skyriaus inform.

Posted in Lietuvoje | Su gaire: , , , | 2 Comments »

Nevarykim Dievo į medį

Posted by mediaplius - 27 sausio, 2011

Pastabos, paskaičius Viktoro D. „Mūsų pergalės ašaras“

Taigi honorarų „įsodrinimas“. Ilgai lauktas „Sodros“ iš vienos pusės, o žurnalistų darbdavių (tarp jų ir redaktorių) – iš kitos pusės, malonės būsimai didesnei pensijai suteikimas… Prieš keliolika metų apie tai nebuvo galima net pasvajoti. Tai patyriau savu kailiu, kai „Sodra“ apskaičiavo pensiją… be honorarų. Pensija išėjo mažutė, dar labiau apkapota 2010 metais, kai buvo sumažintos pensijos tiems, kurie honorarų pavidalu kai ką užsidirbdavo pagal autorines sutartis. Mat Nepriklausomybės pradžioje, kai nuo permainų persimainiusią ir pasimetusią „Sodrą“ krėtė visokių naujovių drugys, ji skaičiuodavo mokesčius tik nuo atlygio, nepaisydama jokių honorarų. Viktoras to gal ir neprisimena, buvo per jaunas, bet naujai iškeptiems žiniasklaidos savininkams tai buvo aukso amžius. Žurnalisto atlyginimas „Sodrai“ buvo rodomas minimalus, o visa kita (vadinamieji honorarai) žurnalistams ateidavo į rankas… vokeliuose. Taip gimė įprotis mokėti už padarytą darbą vokeliuose, kad nereiktų mokėti „Sodrai“, taip sakant, valdžiai, mokesčių. Įprotis pasidarė gajus, nes UAB‘ų ir kitaip pasivadinusių įstaigų savininkams jis tapo labai patogus. Mokesčiai valstybei traukėsi į šešėlį…

<skaityti toliau>

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , | Leave a Comment »

Mūsų pergalės ašaros (apie honorarų „įsodrinimą“)

Posted by mediaplius - 17 sausio, 2011

Praeitų metų pabaigoje VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto diskusijoje, skirtoje dvejiems Andriaus Kubiliaus vyriausybės darbo metams, iš vieno Ūkio ministerijos atstovo lūpų nuskambėjo pasigyrimas, jog be kita ko šios vyriausybės pasiekimas yra „honorarų įsodrinimas“. Toks pareiškimas mane labai užkabino – dėl dviejų priežasčių.

Pirmiausiai, apie honorarų įsodrinimą, o tiksliau – apie mokesčių autoriams, dirbantiems pagal autorinę sutartį, kėlimą buvo kalbama kaip apie savotišką pinigų „traukimą iš šešėlio“. Atseit, tuoj žurnalistai pradės mokėti mokesčius kaip visi normalūs žmonės bei taip prisidės prie biudžeto lėšų kaupimo. Skaityk – sutramdyta dar viena „privilegijuota klasė“. Valio!.. Tiesą sakant, girdėti tokius pasvarstymus buvo nemalonu, bet tiek to.

Kitas dalykas, – tai, jog iš tikrųjų „honorarų įsodrinimo“ iniciatyva pirmiausiai priklausė patiems žurnalistams. Mokėdami mažesnius mokesčius nuo autorinio atlygio žurnalistai (ir kiti laisvieji autoriai) tuo pat metu negaudavo jokių socialinių garantijų. Apie „honorarų įsodrinimą“ pradėta kalbėti pirmiausiai siekiant suteikti socialines garantijas žmonėms, dirbantiems vien pagal autorines sutartis. Šios iniciatyvos priešakyje buvo ir Lietuvos žurnalistų sąjunga (LŽS).

Tačiau šiandien mes matome, jog geri ketinimai atsisuko prieš pačius žurnalistus. Vietoje pergalės džiaugsmo – nusivylimo ašaros ir faktiškai sužlugdyta autorinio atlygio už darbą sistema.

Kas gi nutiko? Situaciją geriausiai atspindėtų buvusio Rusijos ministro pirmininko ir ilgamečio šios šalies ambasadoriaus Ukrainoje a. a. Viktoro Černomyrdino plačiai žinomas posakis: „Norėjome kaip geriau, o gavosi – kaip visada“.

Galima priminti, jog savo laiku autorinio atlygio už atliktą darbą principas buvo labai paplitęs Lietuvos žiniasklaidoje. Nuo honorarų buvo mokamas mažesnis (15 proc.) mokestis, negu nuo atlygio už nuolatinį etatinio darbuotojo darbą. Pasinaudodamas tuo neretas darbdavys mokėdavo etatiniams žurnalistams tik minimalų atlyginimą, o kitą atlygio už darbą dalį sumokėdavo honorarais. Tai tapo savotišku įteisintu „sukčiavimo“ būdu. Nuo tokio gudravimo nukentėdavo ne tik valstybė, bet ir pats žurnalistas, kurio socialinės garantijos buvo tik minimalios, skaičiuojamos nuo oficialaus etatinio darbuotojo atlyginimo. Blogesnėje padėtyje atsidurdavo tie, kas dirbo tik pagal autorinę sutartį (pats kurį laiką buvau tokioje situacijoje) – jie neturėjo jokių socialinių garantijų. Suprantama, jog sistemą reikėjo keisti, tačiau…

Šiandien jau viskas yra kitaip. Nuo 2011 m. sausio 1 d. mokesčiai už darbą pagal autorinę sutartį išaugo dar kartą ir pasiekė anksčiau numatytą lygį. Iš mokestinės pusės beveik neliko skirtumo tarp etatinių ir neetatinių žurnalistų (tiesa, apmokestinimas kiek skiriasi priklausomai nuo to ar yra autorius susijęs kitais darbo santykiais su honorarą mokančiu darbdaviu ir ar dirba kaip etatinis darbuotojas dar kam nors kitam).

Mokesčių pakėlimas, ypač esant ekonominio sunkmečio situacijai, rimtai smogė darbo pagal autorines sutartis rinkai. Viskas prasidėjo nuo dažnai ir taip juokingų honorarų mažėjimo. Dalis leidinių tiesiog atsisakė visų neetatinių autorių paslaugų, o dalis griebėsi naujo sukčiavimo būdo – praeitų metų pabaigoje Lietuvos žurnalistų sąjungai teko reaguoti į bandymus paversti žurnalistus „verslininkais“. LŽS pranešime spaudai su nerimu buvo konstatuojama, jog „jau dabar dalis žurnalistų raginami pasiimti ar jau yra pasiėmę verslo liudijimus dėl fotografavimo, vertimo, filmavimo pramoginiuose renginiuose veiklų ir tokiu būdu darbo santykiai ar jiems atitinkantys santykiai dėl nuolatinio autorinių kūrinių užsakymo fiktyviai įvardinami kaip verslas“.

Taigi, verta susimąstyti, kokia yra mūsų pergalės kaina? Taip, dabar pagal autorinę sutartį dirbantis žurnalistas faktiškai turi tokias pat socialines garantijas, kaip ir etatinis žiniasklaidos priemonės darbuotojas (tiesa, dirbantiems TIK pagal autorinę sutartį žurnalistams garantijos skaičiuojamos nuo pusės honoraro sumos) – tai iš tiesų didelis pasiekimas. Tačiau paminėtų autorinių sutarčių yra vis mažiau ir mažiau (ir ne dėl to, kad darbdaviai susiprato ir pradėjo darbinti redakcijose neetatinius bendradarbius). Maža to, žurnalistai verčiami sukčiauti – „dirbti“ fotografais, vertėjais ir pan.

Mažėjantis autorinių sutarčių skaičius, nutraukiamas bendradarbiavimas su autoriais reiškia ir mažėjanti nuomonių įvairovės lauką Lietuvos visuomenės informavimo priemonėse.

Bijau, kad mūsų „pergalei“ galėtų paploti nebent legendinis karalius Piras.

Viktoras Denisenko

lzs.lt

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , | Leave a Comment »

Nesportinės krepšinio pamokos

Posted by mediaplius - 4 lapkričio, 2010

Visai neseniai džiaugėmės aukštu mūsų krepšininkų pasiekimu – pasaulio čempionate iškovotais bronzos medaliais. Šis įvykis kelioms dienoms suvienijo šalies visuomenę, padėjo trumpam pamiršti tarpusavio nesutarimus ir skriaudas. Šiandien stebime dviejų Lietuvos klubų kovas Eurolygoje ir irgi tikimės gerų rezultatų. Tiesa, kiek ankščiau šiedu klubai, amžini priešininkai – Vilniaus „Lietuvos rytas“ ir Kauno „Žalgiris“ – pradėjo tarpusavyje kitokią, visai nesportinę kovą, kurioje jaus spėjo nukentėti… žurnalistai.

Didžiausiu netikėtumu tapo žinia apie tai, jog Kauno krepšinio klubas „Žalgiris“ atsisako akredituoti savo namų rungtinėse „Lietuvos ryto“ laikraščio, televizijos ir interneto portalo žurnalistus. Iš viešai pasirodžiusių pranešimų tampa aišku, jog Kauno krepšinio klubo nepasitenkinimą sukėlė neva neobjektyvūs „Lietuvos ryto“ pranešimai apie „Žalgirį“. Vėliau užpulta buvo ir „Kauno diena“. Po gan absurdiškai suformuluoto, spaudos laisvę paneigiančio rašto, pasirašyto krepšinio klubo direktoriaus Paulio Motiejūno, laikraštį teko palikti sporto žurnalistams Dovilei Kamarauskienei ir Mindaugui Augusčiui.

Priekaištų iš žurnalistų pusės susilaukė ir Vilniaus krepšinio klubas „Lietuvos rytas“. Spalio viduryje į Lietuvos žurnalistų sąjungą kreipėsi televizijos kanalo SPORT1 žurnalistai, kurie nurodė, jog paminėtas klubas atsisako teikti jiems informaciją apie sportinę klubo veiklą, o klubo žaidėjams ir personalui pastaruosius kelis mėnesius uždrausta bendrauti su SPORT1 žurnalistais. Tiesa, „Lietuvos ryto“ klubas išplatino oficialų pareiškimą, kuriame neigia jam mestus kaltinimus.

Matyt, taip jau sutapo, jog problemos, kamuojančios Lietuvos žiniasklaidą ir jos aplinką ryškiausiai atsiskleidė – išlindo, kaip yla iš maišo – per šalies pasididžiavimą – krepšinį. Aptariama situacija parodė, jog įtakingos organizacijos (šiuo atveju – krepšinio klubai) yra pasiryžusios daug kam, kad į viešumą apie juos patektų tik „teisinga“ informacija. Šiuo atveju, informacijos „teisingumas“ neturi nieko bendro su jos objektyvumu. „Teisinga“ informacija parodo tik vieną nuomonę, tik vieną tiesą ar, pavyzdžiui, propaguoja lojalumą tik vienam sportiniam klubui. Kitaip sakant, tai yra žaidimas į vienus vartus (o gal geriau pasakyti – į vieną krepšį?). Tokios pastangos atskleidžia norą įvesti savotišką cenzūrą – jei ne visose šalies žiniasklaidos priemonėse, tai nors tose, kurios yra vienaip ar kitaip pavaldžios ar pasiduodančios įtakai (beje, galima priminti, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 44 straipsnis draudžia masinės informacijos cenzūrą).

Turėti kontroliuojamą, paklusnią, kišeninę žiniasklaidą, kuri pateiktų tik „teisingą“ ir suderintą informaciją, ne tik krepšinio klubų svajonė. Apie bandymus daryti įtaką žiniasklaidai kalbama ne taip jau ir retai. Istorijoje su „Lietuvos rytu“ ir „Žalgiriu“ (ypač su pastaruoju) tai tiesiog matoma ryškiausiai ir gal – skaudžiausiai (nes krepšinis Lietuvoje, kaip ten bebūtų, yra truputį daugiau negu tiesiog sportas).

Kiek žinau, spręsti susiklosčiusią situaciją kol kas sekasi sunkiai, nežiūrint į tai, jog savo pozicijas pareiškė Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos sporto žurnalistų federacija ir Lietuvos krepšinio lyga. Bet kuriuo atveju, neįsivaizduoju situacijos, kad į mūsų gyvenimą grįžtų sovietinio tipo cenzūra ar viena „teisinga tiesa“. Tai būtų visiškas laisvos žiniasklaidos idėjos žlugimas ir visai nesvarbu, kur ta „viena tiesa“ atsirastų – sporto, politikos ar ekonomikos žurnalistikoje. To tiesiog negalima leisti.

Vienas Post Scriptum – interneto komentaruose, prie publikacijų apie įvardintą situaciją, neretai galima buvo aptikti tokią skaitytojų poziciją: „taip tiems žurnaliūgoms ir reikia“. Suprantama, jog ši pozicija atspindi bendrą nusivylimą žiniasklaida, tačiau žmonės, kurie džiaugėsi to, jog žurnalistai negalės gauti akreditacijos ar tiesiogiai pabendrauti su žaidėjai, faktiškai džiaugėsi dėl savo teisės gauti operatyvią ir objektyvią informaciją pažeidimo. Matyt, tokie skaitytojai neprieštarautų, jei būtų „maitinami“ vien pagal vadinamąsias PR technologijas parengtais tekstais, nes būtent tokia ateitis mūsų laukia, jei akreditacijos nesuteikimo praktiką perims ir kiti sporto klubai, renginių organizatoriai ar valdžios institucijos.

Viktoras Denisenko

lzs.lt

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , | Leave a Comment »