Mediaplius

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraštis

Posts Tagged ‘žiniasklaidos atsakomybė’

Po viešo intereso skydu

Posted by mediaplius - 18 liepos, 2012

Viešas interesas – tai, kas leidžia mums, žurnalistams, įprasminti savo darbą. Mes esame įpratę atsakinėti į visus priekaištus keturiais žodžiais, kuriuose slypi mūsų veiklos pagrindas: žmonės turi teisę žinoti. Žurnalistas yra tas žmogus, kuris padeda šią teisę užtikrinti ir realizuoti. Čia yra, naudojant šiandien madingus žodžius, mūsų vizija ir misija.

Tačiau teisė žinoti nėra absoliuti. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 straipsnyje nurodoma, kad „žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas, pateikdamas informaciją, privalo atskirti informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešas) interesas nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą“. Pagal aukštą žurnalistikos misiją viešosios informacijos rengėjas turi vadovautis būtent viešu interesu, informuoti apie visuotinai svarbius dalykus, tačiau šalia aukštos misijos žurnalistikoje yra ir kitas stiprus aspektas – komercinis. Neretai būtent skaitytojų (klausytojų, žiūrovų) smalsumo tenkinimas suteikia daugiau materialios naudos, nes nuoseklus kilnios misijos vykdymas.

Svarbu ir tai, kad viešo intereso principai iš esmės nesikeičia (tai, kas yra svarbu – yra svarbu), tačiau šiandien stipriai keičiasi žiniasklaidos sistema, darbo su informacija gairės. Bandymas suplakti (neretai – tariamą) viešą interesą su „smalsumo tenkinimu“ netgi sukūrė naują, hibridinį žurnalistinį žanrą – infošou. Iš kitos pusės, greitėjančios informacijos amžiuje žmogui tampa vis sunkiau gilintis į rimtus dalykus, nes tai reikalauja daug laiko, o mes vis labiau priprantame prie greitos informacijos (greitų žinių) formato, kai dienos paveikslas neretai sudaromas peržiūrėjus naujienų portalo straipsnių antraštes. Tačiau tai techninė klausimo pusė.

Svarbu yra tai, kad viešas interesas gali būti ir manipuliacijų objektu (o tai rimtesnis reiškinys, nei viešo intereso komercializacija). Kaip gi čia neprisiminus vadinamosios „D. Kedžio istorijos“ (pavadinimas nusižiūrėtas portale Delfi.lt). Viešą interesą šioje istorijoje, kaip ir daugumoje kitų istorijų, galima būtų apibūdinti gana paprastai – žmonės turi teisę žinoti, kas nutiko iš tikrųjų. Viešas interesas yra susijęs su poreikiu, kad būtų įvykdytas teisingumas. Abi funkcijas – atskleisti tiesą ir įvykdyti teisingumą – turėjo realizuoti teisėsaugos organai. Žiniasklaidos funkcija šioje situacijoje būtų teisingai ir korektiškai pranešti apie įvykių eigą, paviešinti informaciją, kuri „pateisina visuomenės (viešą) interesą“, o ne „tenkina smalsumą“.

Deja, bet atrodo, kad Lietuvos žiniasklaida neatlaikė išbandymo „D. Kedžio istorija“. Ten, kur reikėjo didžiausių pastangų bent pabandyti išlaikyti objektyvumą, buvo pasirinktas kitas kelias – žiniasklaida, kaip ir visuomenė, pasidalino į dvi stovyklas. Žurnalistai iš esmės tapo įvykių dalyviais. Galima priminti, kad TV3 televizija tiesiogiai transliavo „mergaitės paėmimo operaciją“, o ką jau kalbėti apie skirtingas publicistines laidas, akivaizdžiai palaikančias vieną ar kitą pusę. Visa tai, suprantama, buvo pridengta viešo intereso skydu.

Kai vadinamojoje „D. Kedžio istorijoje“ anksčiau ar vėliau bus padėtas taškas, ji greičiausiai įeis į Lietuvos žurnalistikos teorijos analus, kaip priemonė analizuoti žiniasklaidos klaidas ir netinkamai atliekamas žiniasklaidos funkcijas (teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad „D. Kedžio istorijos“ išbandymo neatlaikė ne tik žiniasklaida, bet ir teisėsaugos bei kai kurios kitos struktūros). Tai yra tik vienas, bet labai ryškus pavyzdys, kaip viešo intereso principas gali būti naudojamas ne visai tinkamai (kaip „skydas“, kuris padeda pateisinti visus „tikslus ir priemones“).

Tačiau, iš kitos pusės, viešas interesas taip pat – turėti profesionalę, etiškai besielgiančią, objektyvumo siekiančią žiniasklaidą. Nepamirškime, kad ir pati visuomenė turi ginti savo viešą interesą. Todėl gal ir ne visai atsitiktinė yra mintis, kad turime tokią žiniasklaidą, kurios patys esame verti – ir žurnalistai, ir paprasti piliečiai.

Ginkime savo viešą interesą.

LZS.lt

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , | Leave a Comment »

Vilkas! Vilkas!

Posted by mediaplius - 5 gruodžio, 2011

Šio teksto pagrindu tapo pranešimas „Žaidimai ties etikos riba. Kuo rizikuoja Lietuvos žiniasklaida?“, 2011 m. gruodžio 2 d. perskaitytas konferencijoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė“.

Pradėsiu nuo daugumai gerai žinomos istorijos apie berniuką, kuris ganė avis. Nuobodžiaudamas tas berniukas užsimanė pajuokauti. Jis pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“, nors jokio vilko nebuvo. Išgirdę šauksmą, iš kaimo atbėgo vyrai gelbėti berniuko ir avių bandos. Berniukas pasakęs jiems, kad pajuokavo. Vyrai grįžo prie savo darbų. Po kurio laiko berniukui vėl tapo nuobodu ir jis vėl pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“. Vėl skubėjo vyrai į pagalbą, tačiau jokio vilko nerado ir grįžo į kaimą. Tada iš miško iššoko tikras vilkas ir pradėjo pjauti avis. Berniukas visa gerkle šaukėsi pagalbos, tačiau niekas neatėjo jam padėti, nes visi galvojo, kad jis ir vėl juokauja.

Prisiminiau šia pamokančią pasaką tą rytą, kai stebėjau žiniasklaidinį portalo Lrytas.lt performansą. Spalio 14 d. šis portalas pranešė, kad naktį buvo pagrobtas jo redaktorius Rimvydas Valatka. Publikacijoje buvo remtasi „atsitiktinio liudininko parodymais“ ir neva jo padarytu „vaizdo įrašu“ – vaizdo įrašas irgi buvo demonstruojamas.

Vėliau buvo pranešta, kad visas „įvykis“ tebuvo meninė režisierės Dalios Ibelhauptaitės provokacija. Ši provokacija buvo dalis platesnio Lrytas.lt eksperimento, kai režisierei vienai dienai buvo pasiūlyta „tapti“ portalo Lrytas.lt redaktore.

Iš pat pradžių įtariau, kad pranešimas apie R. Valatkos pagrobimą yra pokštas (nes apie tokį sensacingą įvykį nepranešė joks kitas naujienų portalas), tačiau vis vien niekaip negalėjau patikėti, kad pajuokavimui gali būti pasirinkta būtent tokia tema. Matyt pernelyg ilgai rašiau apie Rusiją ir Baltarusiją. Šiose šalyse panašaus pobūdžio naujiena reikštų, kad pagrobtojo žurnalisto greičiausiai jau nebėra gyvųjų tarpe.

Surežisuoti Lrytas.lt redaktoriaus pagrobimo vaizdai privertė mane prisiminti apie kitus vaizdus – tikrus ir nesurežisuotus. Praeitų metų lapkričio 6 d. naktį stebėjimo kameros Maskvoje užfiksavo, kaip prie savo namų buvo užpultas ir žiauriai sumuštas laikraščio „Komersant“ žurnalistas Olegas Kašinas. Šio kraupaus nusikaltimo vaizdo įrašas pateko į internetą. Užpuolikai buvo gerai pasirengę išpuoliui (apsiginklavę strypais), jie nebandė apvogti O. Kašino, tačiau stengėsi jį suluošinti, o gal tiesiog nužudyti. Nėra didesnių abejonių, kad išpuolis prieš žurnalistą buvo susijęs su jo profesine veikla.

Ko gero, būtent dėl visų šių priežasčių „R. Valatkos pagrobimo“ pokštas pasirodė man itin nejuokingas. Nors, iš kitos pusės, turėčiau šiuo pokštu džiaugtis. 2007 metais apgyniau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute magistrinį darbą, skirtą postmodernistinio mąstymo principų poveikiui Lietuvos žiniasklaidai. Nors tuo metu kai kurios mano įžvalgos buvo įvertintos kaip ginčytinos, R. Valatkos pagrobimo surežisavimas parodė, kad iš esmės buvau teisus.

Tai, kad vienas didžiausių informacinių portalų gali tapti meninio provokuojančio performanso erdve, o pajuokavimo objektu – žmogaus gyvybė, rodo, kad suskaldytos postmodernistinės sąmonės bruožai, suniveliuota moralinių ir etinių principų hierarchija, yra šiandien gyvybingesni, nei galėtų atrodyti. Atvira provokacija, žaidimas, siekis šokiruoti – yra meninės postmodernistinės kultūros priemonės. D. Ibelhauptaitė pademonstravo, kad sugeba meistriškai naudotis šiomis priemonėmis, tačiau vargu ar portalas Lrytas.lt ką nors iš to laimėjo. Greičiau – prarado.

Drįsčiau teigti, kad postmodernistiniai principai yra pragaištingi žiniasklaidos terpei. Net persikėlusi į internetinę erdvę žiniasklaida išlaiko tam tikrus konservatyvius bruožus, išlaiko tam tikras žanrines ribas – mes žinome, kuris portalas yra skirtas rimtiems naujienoms, kuris gyvenimo būdui, o kuris pateikia šių dvejų temų kratinį. Bet kurios iš šių masinės informavimo priemonių vertybė ir vertė yra patikimumas. Ir tas skaitytojas, kuris renkasi rimtus analitinius portalus, ir tas, kuris skaito apie „žvaigždžių gyvenimą“ iš tikrųjų siekia tik vieno – gauti patikimą informaciją.

Informacijos patikimumo principas įtvirtintas ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Šio kodekso trečiajame straipsnyje nurodoma, kad „gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones“. Aptariamu Lrytas.lt atveju nesiimu vertinti, ar visuomenės informavimo priemone tiesiogiai pažeidus etikos normas, nes paskelbta neteisinga, klaidinanti informacija ir sudarė visą provokacijos esmę, be tokios informacijos paskelbimo meninė-žurnalistinė provokacija būtų neįmanoma. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tokios informacijos pateikimo erdve tapo informacinis portalas, galima teigti, kad tai buvo labai grubus žaidimas ties profesinės (žurnalistinės) etikos riba.

Portalas Lrytas.lt sušuko: „Vilkas!“, kai vilko iš tikrųjų nebuvo. Trumpalaikis efektas pasiektas – „atbėgo vyrai“ (skaitytojai pastebėjo „sensacingą naujiną“, pradėjo ją aptarinėti). Tačiau atrodo, kad nebuvo pagalvota apie galimas ilgalaikes pasekmes. Portalo Lrytas.lt patikimumas yra pažeistas, nes kitą kartą skelbdamas tikrai vertingą informaciją portalas rizikuoja susidurti su savo skaitytojų abejonėmis – ar tai nėra dar viena provokacija, dar vienas pokštas?

Bandymas žaisti pagal postmodernistinio žaidimo taisykles yra potencialus žiniasklaidos klystkelis. Žinoma, galima teigti, kad internetas, kaip viena iš žiniasklaidos terpių, atkartoja kitų terpių patirtį. Mes matome tendenciją, kai televizijos ekranus vis labiau užkariauja „neprofesionalai“ – atsiranda tam tikras žanras, kai žmonės „daro ne savo darbą“: šokėjai dainuoja, o dainininkai šoka (pavyzdžiui, apie tokias tendencijas šiandien nemažai kalba televizijos tyrinėtojas, VU Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis). D. Ibelhauptaitės redaktoriavimas buvo tas pats „ne savo darbo darymas“. Nesusimąstydama apie žiniasklaidos funkcionavimo principus ji padarė tai, kas kiekvienam profesionaliam redaktoriui būtų pats didžiausias košmaras – paskleidė tikrovę neatitinkančią informaciją. Kas yra gerai teatro scenai (meninė provokacija) yra netinkamas reiškinys kitai erdvei – laikraščio ar naujienų portalo puslapiui. Mes tai vis dar jaučiam, nors postmodernistinė teorija teigia, kad postmoderniame pasaulyje įvyksta hierarchijos principų praradimas, o tai reiškia, kad jokio skirtumo tarp teatro scenos ir žiniasklaidos erdvės nėra ir negali būti. Tačiau tai teorija, o mes gyvename realiame, praktiniame pasaulyje.

Būtent patikimumas, atsakingumas, etikos standartų laikymasis, pagarba savo skaitytojams (klausytojams, žiūrovams) yra tie poliai, kurie užtikrina žiniasklaidos priemonės stabilumą. Skaitytojas nuolat skaitys tik tą žiniasklaidos priemonę, kuria pasitiki. Patikimos žiniasklaidos priemonės vardą reikia užsitarnauti. Tai ilgas procesas (skirtingai nuo pasitikėjimo praradimo proceso, kuris įvyksta akimirksniu). Žiniasklaidos priemonės, kurios pasirinks pavojingus žaidimus ties etikos riba, gali pasiekti trumpalaikių tikslų – sukelti ažiotažą ir pritraukti masių dėmesį – tačiau vargu ar tai gali būti ilgalaikės sėkmės pagrindu.

Tai, kad nusivylimas yra rimta grėsmė žiniasklaidai rodo ir nesena laikraščio „News of the World“ istorija, kai grubus etinių ir moralinių normų (taip pat ir įstatymų) pažeidimai akimirksniu nužudė leidinį, gyvavusį 168 metus.

Viktoras Denisenko

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , | Leave a Comment »

Nuteistas žurnalistas Gintaras Visockas

Posted by mediaplius - 27 sausio, 2011

Sausio 27 d. Vilniaus apygardos teismas padėjo tašką byloje, kurioje buvęs kandidatas į šalies prezidento postą generolas Česlovas Jezerskas kaltino žurnalistą, LŽS Vilniaus skyriaus narį Gintarą Visocką šmeižtu ir įžeidimu. Žurnalistas pripažintas kaltu. Jam priteista sumokėti Č. Jezerskui 15 tūkst. litų neturtinei žalai atlyginti ir beveik 8 tūkst. litų teismo išlaidoms padengti. Šis teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

G. Visockas buvo teisiamas dėl keleto pasisakymų apie Č. Jezerską, paskelbtų žurnalisto knygose „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006″ ir „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994-2006 2″, bei straipsniuose, kurie 2009 m. pasirodė įvairiuose informaciniuose tinklalapiuose.

Tuo tarpu pabrėžiama, jog paminėtas teismo sprendimas gali tapti blogu ženklu visai Lietuvos žiniasklaidai. „Šiuo atveju belieka Europos žmogaus teisių teismas ir viltis, kad šis, mano nuomone, baisus precedentas taps viešu skandalu Europos Sąjungoje. Demokratinėje ES šalyje Lietuvoje jau teisiama ir už politikų įsižeidimą“, – savo tinklaraštyje rašė LŽS pirmininkas Dainius Radzevičius.

Įdomu tai, jog priimdamas sprendimą teismas naudojosi tokiomis keistomis sąvokomis kaip „statistinis Lietuvos skaitytojas“ ir „statistinis Lietuvos rinkėjas“, o vertinant žurnalisto tekstų „įtaką visuomenei“ buvo atsižvelgta į internetinius komentarus, kuriuos prie straipsnių paliko skaitytojai.

Taip pat skaitykite: D. Radzevičius „Žurnalistas nuteistas už įžeidžiančius klausimus politikui ir jo praeities priminimą“

Vilniaus skyriaus inform.

Posted in Lietuvoje | Su gaire: , , , | 2 Comments »

Lietrytis – „antraščių karalius“

Posted by mediaplius - 21 rugsėjo, 2010

„Lietuvos rytas“ (liaudyje taip pat žinomas Lietryčio vardu) kartas nuo karto stebina savo antraštėmis. Šį kartą man užkliuvo toks emocinis šedevras – „Girta suaugusiųjų šutvė pasmerkė kūdikį myriop“. Iš vienos pusės nieko ir nebepridursi. Galbūt, kalbant apie šią istoriją, ir pats bučiau taip pasakęs – kokiame privačiame pokalbyje, tačiau, ko gero, nesiryžčiau taip rašyti – netgi tinklaraštyje.

Jokių klausimų nebūtų, jeigu tokia antraštė pasirodytų kokiame „geltonajame“ leidinyje. Tada apie tai nebūtų verta net rašyti, nes „geltonos“ spaudos yra toks būdas – ji taip uždirba savo pinigus, dėl tokio būdo ją ir perka jos skaitytojai. Tačiau, jeigu neklystų, „Lietuvos rytas“ pretenduoja į kitokią – vadinamosios „rimtos žiniasklaidos“ – kategoriją. Tai reiškia, jog panašių antraščių jame neturėtų būti (nes paminėta antraštė yra vertinamojo pobūdžio, emociškai angažuota, tuo tarpu vadinamoji rimtoji spauda turi suteikti skaitytojams galimybę patiems daryti išvadas).

Beje, su panašiomis antraštėmis „Lietuvos rytas“ pasirodo jau nebe pirmą kartą. Be to, tai pastebiu ne tik aš.

Iš: viktordenisenko.eu

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , | Leave a Comment »

Žiniasklaidos erozija

Posted by mediaplius - 3 rugsėjo, 2010

Kur situacija yra geresnė – Lietuvoje ar Šveicarijoje? Klausimas, žinoma, provokuojantis. Pasirodo, jog kalbant apie žiniasklaidos plotmę – didesnio skirtumo nėra. Neseniai žurnale „Veidas“ (2010 08 30) buvo išspausdintas Algimanto Šindeikio straipsnis pesimistiniu pavadinimu „Tolesnė žiniasklaidos erozija neišvengiama“. Straipsnyje pirmiausiai kalbama ne apie Lietuvą, bet apie tokią atrodytų laimingą ir klestinčią šalį kaip Šveicarija. Norėtųsi pateikti kelias didesnes citatas iš šio teksto (beje, tekstas remiasi Ciuricho universitete atliktu tyrimu). Esu tikras, jog šio citatos yra aktualios ir Lietuvos žiniasklaidai:

„Šveicarijos tyrėjai konstatuoja: žiniasklaidos kokybė vis prastėja. Didžiausia atsakomybė dėl to tenka interneto portalams ir nemokamiems laikraščiams“.

„Beje, politikos, verslo, kultūros asmenybių heroizavimas ar demaskavimas yra pirmas prastos žiniasklaidos požymis. Kokybiška žiniasklaida paprastai daugiau vietos skiria rimtai ir svarbiai informacijai, nei asmeninio pobūdžio, emocinei ar privačiai informacijai apie garsenybes. Ir priešingai – paviršutiniška žiniasklaida skiria daugiau dėmesio vadinamosioms „soft news“, tai yra lengvo turinio naujienoms, ir banalybėms“.

„Atkreipiamas dėmesys, kad tiek Šveicarijos, tiek visos Europos žiniasklaida išgyvena transformacijos laikotarpį. Pirma, internetinė žiniasklaida paveržė iš tradicinės spaudos, radijo ir televizijų daug jaunų informacijos vartotojų. Antra, nemokamos informacijos kultūra lemia, kad tiek internete, tiek nemokamuose laikraščiuose kasdien pateikiama ta pati informacija kaip ir daugelyje žiniasklaidos priemonių, ir tai destruktyviai veikia mokamas žiniasklaidos priemones. Trečia, žiniasklaidos priemonių finansinė padėtis ypač pablogėjo dėl finansų krizės. Reklamos rinka smarkiai sumažėjo, ir tai kelia rimtą grėsmę daugeliui žiniasklaidos priemonių. Jos yra priverstos mažinti savo veiklos sąnaudas, atsisakyti brangaus informacijos parengimo, brangių informacijos šaltinių ir žurnalistų. Pradedama gaminti vis daugiau lengvo turinio informacijos, kurią parengti yra pigu“.

Iš tiesų, šios citatos vertos apmąstymų.

Posted in Pasaulyje | Su gaire: , , | Leave a Comment »

Žiniasklaidos išbandymas D. Kedžio istorija tęsiasi

Posted by mediaplius - 21 balandžio, 2010

Atrodo, kad į pirmuosius laikraščių puslapius, internetinių portalų aktualijų skiltis ir televizijos kanalų prime-time‘ą sugrįžta D. Kedžio istorija. Antras didžiojo media-spektaklio aktas, kurio atspirties taškas yra tariamai aptiktas „garsaus bėglio“ kūnas (daug informacinių dividendų bus surinkta jau šioje stadijoje – ginčijantis, ar tai Kedys, ar ne?). Tad žiniasklaidos laukia nemenkas išbandymas, kurį galima apibrėžti taip: ar sugebės ji sensacingos temos akivaizdoje išsilaikyti profesinės etikos normos rėmuose, ar pasiduos sensacijos svaiguliui?

Išbandymas ne iš lengvųjų. Tiesa ta, jog D. Kedys šiuo atveju jau nebe žmogus, išgyvenęs vienokią ar kitokią tragediją (ir kaltas, arba nekaltas dėl kelių žmonių mirčių), o „prekės ženklas“, nešantis pelną. D. Kedžio istorija – tobulas media-įvykis, tačiau šis įvykis ir jo informacinė aura turi ribas. Norint išspausti iš šios istorijos kuo daugiau, ankščiau ar vėliau teks ieškoti kitokių (papildomų) šios istorijos aspektų, o galiausiai tiesiog pripildyti informacinę erdvę spėlionėmis ir prasimanymais (kad tik kuo ilgiau išlaikyti žiūrovų / skaitytojų dėmesį). Neretai būtent toks dirbtinis istorijos „aktualumo palaikymas“ stumia žurnalistus prie profesinės etikos ribos (ar tiesiog – už jos).

D. Kedžio istorija buvo ir išlieka lakmuso popieriuku skirtingoms žiniasklaidos priemonėms. Įdomumo dėlei galima stebėti, kas išlaikys šį išbandymą, o kas ne. Mano pastebėjimais neišlaikiusiųjų jau yra. Deja, galiu prognozuoti, jog jų bus ir daugiau… Iš kitos pusės, gal aš tiesiog esu užsispyręs pesimistas ir pernelyg blogai galvoju apie savo kolegas bei Lietuvos žiniasklaidą? Žinoma, norėtųsi tikėtis, jog net ekonominio sunkmečio metu profesionalumas nugalės pelno siekį, tačiau faktas yra tas, jog jis ne visada nugalėdavo ir ekonomiškai palankiais laikais. Tad, išbandymas D. Kedžio istorija yra tikrai rimtas iššūkis šalies žiniasklaidai, o kartu ir žurnalistų etiką prižiūrinčioms institucijoms.

Viktoras Denisenko

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , , | Leave a Comment »

Stabdykime pedofiliją ir spekuliacijas šia tema

Posted by mediaplius - 6 balandžio, 2010

Atviras laiškas politikams, teisėsaugai ir žiniasklaidai

Kovo pabaigoje Panevėžio miesto apylinkės teismas nusprendė, kad garsioji Kauno pedofilijos byla turi būti papildyta. Tai reiškia, kad galutinio teismo verdikto šioje byloje dar teks gerokai palaukti ir teisiniai atsakymai į viešai keliamus klausimus visuomenę pasieks vėliau nei norėtųsi.

Šios aplinkybės verčia mus labai atvirai prisipažinti, kad tokia bylos eiga verčia politikus, teisėsaugą ir ypač žiniasklaidą labai atsakingai vykdyti savo pareigas – atsiriboti nuo bet kokių bandymų spekuliuoti šia tema viešoje erdvėje, manipuliuoti viešai prieinama ar neskelbtina ikitesminio tyrimo medžiaga, taip pat spekuliuoti visuomenės jausmais.

Tai privalome padaryti, nes teisinėje visuomenėje turime rimtą konstitucinį įpareigojimą – apsaugoti byloje minimus nukentėjusius, įtariamus, liudijančius ar kitus asmenis bei jų šeimų narius nuo bet kokio visuomenės spaudimo. Toks spaudiams ypač žalingas nepilnamečiams net ir tais atvejais, kai jų tėvai ar artimi giminaičiai nuolat rodomi ir vertinami subjektyviosios žurnalistikos laidose kai kuriuose komerciniuose televizijos kanaluose.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas įpareigoja ir žurnalistus, ir žiniasklaidos priemonių vadovus bei savininkus suvokti visuomenės informavimo priemonių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje bei atsakomybę už savo darbą.

Kaip žinoma, minėtu Panevėžio teismo sprendimu, Vilniaus apygardos prokuratūra, tirdama Drąsiaus Kedžio mažametės dukters tvirkinimu pareikštus įtarimus Andriui Ūsui, padarė aiškių ir reikšmingų ikiteisminio tyrimo trūkumų. Teismo sprendime rašoma, kad „taip pat yra pažeista kaltinamojo A. Ūso teisė į tikslų, galutinai suformuluotą kaltinimą, tai yra teisė žinoti nedviprasmišką kaltinimų apimtį ir jo sunkumą bei atitinkamai ruoštis gynybai. Prokurorai, teismo manymu, paskubėdami kreiptis į teismą pažeidė nukentėjusios mergaitės ir jai atstovaujančios Neringos Venckienės bei įgaliotojo atstovo advokato Aido Venckaus teisės dėl rungimosi principo ikiteisminiame tyrime ir dėl teisingo ikiteisminio proceso“.

Toks teismo sprendimas reiškia, kad teisėsaugos laukia nauji iššūkiai – tinkamai užbaigti ikiteisminį tyrimą, kuris sulaukė milžiniško visuomenės ir ypač žiniasklaidos dėmesio. Kol vyks tyrimas žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės vėl turės galimybę skleisti informaciją apie jį. Tačiau žurnalisto etika įpareigoja įgyvendinant šią teisę garantuoti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti jų teisingos pusiausvyros.

Todėl stebint kai kurias viešas publikacijas ar televizijos laidas šiandien gali kilti pagrįstas įtarimas, jog kai kuriais atvejais visuomenė yra ne informuojama, o bandoma tiesmukai formuoti visuomenės nuomonę apie su rezonansine byla susijusius asmenis. Akivaizdu, kad nukentėjusiais jau dabar galima įvardinti ir su pedofilijos istorija siejamoje kitoje byloje esančias aukas – nužudytą Kauno teisėją ir vieną moterį bei šių asmenų šeimos narius.

Nukentėjo ir toliau patiria didelį psichologinį spaudimą ir tie amenys, kurių artimieji šiuo metu dar tik ruošiasi teisminiam bylos nagrinėjimui ir yra suinteresuotos bylos šalys.

Todėl norisi nuoširdžiai padėkoti tiems kolegoms, kurie etiškai dirba nušviesdami rezonansinės bylos eigą.

Tuo pačiu tenka viešai priminti kitiems kolegoms, jog norėdami gauti informaciją, jie neturi informacijos šaltiniui daryti spaudimo, taip pat piktnaudžiauti savo visuomeniniu statusu ir profesinėmis galimybėmis.

Be to, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai privalo rūpintis vaikų gerove, savo skelbiamojoje informacijoje nesukelti vaikams sielvarto ar baimės. Pateikdami informaciją žurnalistai privalo atskirti informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešas) interesas nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą.

Visiems žurnalistams turi būti žinoma, kad draudžiama skelbti patyrusio seksualinę agresiją asmens pavardę ar kitus duomenis, pagal kuriuos galima nustatyti to asmens tapatybę. Akivaizdu, kad šio principo jau neįgyvendino ir neįgyvendina nė viena žiniasklaidos priemonė, kuri kalba apie rezonansinę pedofilijos bylą.

Todėl dabartiniu metu labai svarbu, kad kolegos žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai atsimintų, jog jie privalo ne tik gerbti nukentėjusiųjų asmenų teises, bet ir privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų kaltu gali pripažinti tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

Dainius Radzevičius

Posted in Lietuvoje | Su gaire: , , , , | Leave a Comment »

Žiniasklaida: galia ir atsakomybė

Posted by mediaplius - 20 kovo, 2010

Apie žurnalistų galias ir galimybes diskutuojama neretai. Žurnalistika neatsitiktinai yra vadinama „ketvirtąja valdžia“. Tačiau, ko gero, realias žiniasklaidos galimybes galima parodyti tik pasitelkus į pagalbą konkrečius pavyzdžius (šiuo atveju – užtektų dvejų; vienas jų gerai žinomas, kitas – visai naujas).

Klasikinis pavyzdys būtų toks: 1938 metų lapkričio 30 dieną radijo stotis CBS paleido į eterį žymaus fantastinio Herberto Wellso romano „Pasaulių karai“ inscenizaciją, kuri buvo pateikta kaip naujienų pranešimai apie „prasidėjusį marsiečių antpuolį“. 1938 metais fantastinė literatūra JAV greitai populiarėjo, o radijas buvo gana nauja, bet jau labai patikima medija. Radijo spektaklio pasekmės buvo katastrofiškos – kilo masinė panika, o keli žmonės „marsiečių invazijos“ akivaizdoje net nusižudė. Pasikartosiu – tai klasikinis pavyzdys, iš kurio jau anuomet buvo padarytos atitinkamos išvados.

Antras pavyzdys yra visai šviežias. Šių metų kovo 13 dieną, t.y. – praėjusį šeštadienį, Gruzijos televizijos kanalas „Imedi“ pateikė futurologinį naujos galimos karinės konfrontacijos su Rusija scenarijų, kuris buvo įvilktas į specialios naujienų laidos, pasakojančios apie Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio nužudymą ir rusų kariuomenės įsiveržimą į Gruzijos teritoriją, „rūbą“. Rezultatas buvo panašus kaip ir „Pasaulių karų“ radijo inscenizacijos atveju – tarp žmonių, kurie neiškarto susigaudė, jog tai tik numanomo galimo konflikto vizualizacija, kilo panika (nenuostabu, nes Rusijos tankai šiandien yra žymiai realesni, negu marsiečių pajėgos 1938 metais, ypač po pakankamai nesenų – 2008 metų rugpjūčio – įvykių). Ačiū Dievui, naujųjų informacinių technologijų dėka „informacinę apgaulę“ pavyko greitai identifikuoti kaip netikrą.

Palikime už borto politinį aspektą (Gruzijos prezidentas pabrėžė, jog TV kanalas, būtent taip pateikiamas savo futurologinę prognozę, pasielgė neapgalvotai ir neatsakingai, o Rusija jau paskubėjo apkaltinti Gruziją provokaciją ir „informacinio karo“ kurstymu). Abu šie pavyzdžiai rodo žiniasklaidos galią, kuri, esant tam tikroms aplinkybėms, XXI amžiaus pradžioje yra tokia pat stipri, kaip ir pirmoje XX amžiau pusėje. Svarbu ir tai, į kieno rankas ši galia patenka.

Gruzijoje dirbantys žurnalistas Olegas Panfilovas, analizuodamas situaciją, savo tinklaraštyje parašė: „Gruzijoje yra kanalų įvairovė, galimybė turėti nuomonę ir ją skleisti. Tačiau Gruzijoje labai neprofesionalūs žurnalistai. Ne visi, žinoma, bet dauguma. Daug kas dirba nežinodamas nei įstatymų, nei etikos normų. Labai didelis ne tik visuomenės, bet ir žurnalistų politizavimas. <…> Taigi, žurnalistų kvailystė šiame siužete tik viena – akivaizdu, jog prieš paleidžiant siužetą buvo maža informuoti žiūrovus, jog tai tik galimų įvykių rekonstrukcija – reikėjo paleisti bėgančią eilutę. Ir tiek“. Kitaip sakant, žurnalistų neprofesionalumas gali sudaryti rimtą pavojų – panašiai kaip ir realus ginklas neišmanėlio rankose. Be to, galia, slypinti žiniasklaidoje, reiškia ir ypatingą atsakomybę, naudojantys ja. Žodžio laisvė nereiškia, jog „viskas leidžiama“. Žodžio laisvė turi savo natūralias ribas, kurias, be kita ko, brėžia ir profesinė žurnalisto etika bei jo sąžiningumas ir sveikas protas.

Pavyzdys su „Imedi“ verčia dar kartą užduoti amžiną „prakeiktą“ klausimą: ar visos priemonės yra geros ir pateisinamos, siekiant tikslo (šiuo atveju – audringos žiūrovų reakcijos)? Mano manymu, tas pats pavyzdys eilinį kartą duoda nedviprasmį atsakymą, kad ne. Gerai būtų, kad žurnalistai apie tai nepamirštų (ir ne tik Gruzijoje).

Viktoras Denisenko

lzs.lt

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , | Leave a Comment »

“Mediaplius“ rekomenduoja #20

Posted by mediaplius - 3 kovo, 2010

Nuo kovo 1 d. jau galioja naujas Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio  įstatymas. Šis įstatymas buvo sukėlęs daug triukšmo (ir ne tik Lietuvoje), dėl kai kurių jo nuostatų iki šiol išlieka nemažai klausimų ir abejonių.

Šiandien “Mediaplius“ rekomenduoja savo skaitytojams Marijaus Širvinskio straipsnį “Viešosios erdvės auklės nežino, ką veikti su paauglių įstatymu“.

Posted in Mediaplius rekomenduoja | Su gaire: , , | Leave a Comment »

Komentaras dėl interesų konfliktų

Posted by mediaplius - 17 vasario, 2010

“Mediaplius“ rekomenduoja savo skaitytojams susipažinti su LŽS Etikos komisijos komentaru apie interesų konfliktus. Mūsų manymu, tai yra labai svarbi informacija kiekvienam žmogui, dirbančiam žurnalistinį darbą:

Žurnalistai interesų konflikto zonoje

Interesų konfliktas kyla tada, kai asmuo, dirbdamas vieno intereso labui, tuo pačiu įsipareigoja kitam interesui. Išlikti lojaliu skirtingiems interesams sudėtinga. Tai sukelia moralinį diskomfortą, smukdo pasitikėjimą, trukdo dirbti profesionaliai. Šio konflikto zonoje vis dažniau atsiduria kolegos žurnalistai. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas neapibrėžia interesų konflikto sąvokos, todėl lieka plati dirva interpretacijoms.

Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija gauna prašymų įvertinti vieną ar kitą situaciją interesų konflikto požiūriu. Žurnalistams kyla dilemų, kaip elgtis, kad būtų išvengta interesų konflikto.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (toliau – Etikos kodeksas) draudžia žurnalistui, kuris vykdo savo veiklą, prisiimti bet kokius įsipareigojimus, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui (25 str.). Ar reiškia, kad be profesinės veiklos žurnalistas negali užsiimti jokia kita veikla? Skaityti pilną įrašą »

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , , , | Leave a Comment »