Mediaplius

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraštis

Posts Tagged ‘žurnalisto darbas’

Po viešo intereso skydu

Posted by mediaplius - 18 liepos, 2012

Viešas interesas – tai, kas leidžia mums, žurnalistams, įprasminti savo darbą. Mes esame įpratę atsakinėti į visus priekaištus keturiais žodžiais, kuriuose slypi mūsų veiklos pagrindas: žmonės turi teisę žinoti. Žurnalistas yra tas žmogus, kuris padeda šią teisę užtikrinti ir realizuoti. Čia yra, naudojant šiandien madingus žodžius, mūsų vizija ir misija.

Tačiau teisė žinoti nėra absoliuti. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 16 straipsnyje nurodoma, kad „žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas, pateikdamas informaciją, privalo atskirti informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešas) interesas nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą“. Pagal aukštą žurnalistikos misiją viešosios informacijos rengėjas turi vadovautis būtent viešu interesu, informuoti apie visuotinai svarbius dalykus, tačiau šalia aukštos misijos žurnalistikoje yra ir kitas stiprus aspektas – komercinis. Neretai būtent skaitytojų (klausytojų, žiūrovų) smalsumo tenkinimas suteikia daugiau materialios naudos, nes nuoseklus kilnios misijos vykdymas.

Svarbu ir tai, kad viešo intereso principai iš esmės nesikeičia (tai, kas yra svarbu – yra svarbu), tačiau šiandien stipriai keičiasi žiniasklaidos sistema, darbo su informacija gairės. Bandymas suplakti (neretai – tariamą) viešą interesą su „smalsumo tenkinimu“ netgi sukūrė naują, hibridinį žurnalistinį žanrą – infošou. Iš kitos pusės, greitėjančios informacijos amžiuje žmogui tampa vis sunkiau gilintis į rimtus dalykus, nes tai reikalauja daug laiko, o mes vis labiau priprantame prie greitos informacijos (greitų žinių) formato, kai dienos paveikslas neretai sudaromas peržiūrėjus naujienų portalo straipsnių antraštes. Tačiau tai techninė klausimo pusė.

Svarbu yra tai, kad viešas interesas gali būti ir manipuliacijų objektu (o tai rimtesnis reiškinys, nei viešo intereso komercializacija). Kaip gi čia neprisiminus vadinamosios „D. Kedžio istorijos“ (pavadinimas nusižiūrėtas portale Delfi.lt). Viešą interesą šioje istorijoje, kaip ir daugumoje kitų istorijų, galima būtų apibūdinti gana paprastai – žmonės turi teisę žinoti, kas nutiko iš tikrųjų. Viešas interesas yra susijęs su poreikiu, kad būtų įvykdytas teisingumas. Abi funkcijas – atskleisti tiesą ir įvykdyti teisingumą – turėjo realizuoti teisėsaugos organai. Žiniasklaidos funkcija šioje situacijoje būtų teisingai ir korektiškai pranešti apie įvykių eigą, paviešinti informaciją, kuri „pateisina visuomenės (viešą) interesą“, o ne „tenkina smalsumą“.

Deja, bet atrodo, kad Lietuvos žiniasklaida neatlaikė išbandymo „D. Kedžio istorija“. Ten, kur reikėjo didžiausių pastangų bent pabandyti išlaikyti objektyvumą, buvo pasirinktas kitas kelias – žiniasklaida, kaip ir visuomenė, pasidalino į dvi stovyklas. Žurnalistai iš esmės tapo įvykių dalyviais. Galima priminti, kad TV3 televizija tiesiogiai transliavo „mergaitės paėmimo operaciją“, o ką jau kalbėti apie skirtingas publicistines laidas, akivaizdžiai palaikančias vieną ar kitą pusę. Visa tai, suprantama, buvo pridengta viešo intereso skydu.

Kai vadinamojoje „D. Kedžio istorijoje“ anksčiau ar vėliau bus padėtas taškas, ji greičiausiai įeis į Lietuvos žurnalistikos teorijos analus, kaip priemonė analizuoti žiniasklaidos klaidas ir netinkamai atliekamas žiniasklaidos funkcijas (teisingumo dėlei reikėtų pasakyti, kad „D. Kedžio istorijos“ išbandymo neatlaikė ne tik žiniasklaida, bet ir teisėsaugos bei kai kurios kitos struktūros). Tai yra tik vienas, bet labai ryškus pavyzdys, kaip viešo intereso principas gali būti naudojamas ne visai tinkamai (kaip „skydas“, kuris padeda pateisinti visus „tikslus ir priemones“).

Tačiau, iš kitos pusės, viešas interesas taip pat – turėti profesionalę, etiškai besielgiančią, objektyvumo siekiančią žiniasklaidą. Nepamirškime, kad ir pati visuomenė turi ginti savo viešą interesą. Todėl gal ir ne visai atsitiktinė yra mintis, kad turime tokią žiniasklaidą, kurios patys esame verti – ir žurnalistai, ir paprasti piliečiai.

Ginkime savo viešą interesą.

LZS.lt

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , | Leave a Comment »

Darbo skelbimas

Posted by mediaplius - 11 birželio, 2012

Vilniaus universiteto Informacijos ir ryšių su visuomene skyrius ieško darbuotojo:

Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus vyresnioji/ysis specialistė/as

Reikalavimai

Aukštasis universitetinis išsilavinimas;

Puikios lietuvių kalbos žinios, pageidautina anglų kalbos žinios;

Darbo kompiuteriu įgūdžiai.

Žurnalistinio darbo įgūdžiai

Gebėjimas kvalifikuotai parengti  analitinę medžiagą apie mokslo pasiekimus, studijas, VU gyvenimą;

 

Darbo pobūdis

Rengti Naujienų portalui, Vilniaus universiteto laikraščiui „Universitas Vilnensis“, žurnalui SPECTRUM publikacijas, medžiagą apie universiteto tiksliuosius, socialinius ir humanitarinius mokslus, studijas, talkinti leidžiant informacinius, reklaminius leidinius apie Vilniaus universitetą, bendradarbiauti  socialiniuose tinkluose. Talkinti fakultetams rengiant s medžiagą spaudai ;

Susidomėjusius kviečiame atsiųsti savo CV adresu: infor@cr.vu.lt

Jei mums tiks Jūsų kandidatūra, pakviesime pokalbiui. Jūsų CV lauksime iki birželio 30 d. 

Posted in Lietuvoje | Su gaire: | Leave a Comment »

Ko žurnalistai galėtų pasimokyti iš grožinės literatūros kūrėjų

Posted by mediaplius - 15 gruodžio, 2011

Neseniai už akių užkliuvo kiek neįprastas žurnalistikos apibrėžimas: žurnalistika – tai skubota literatūra. Literatūros sąvoka turi kelias reikšmes, tačiau net ir iš, rodos, nuo žurnalistikos gerokai nutolusios grožinės literatūros kūrėjų žurnalistai privalėtų kai ko pasimokyti.

  • Vargšė lietuvių kalbos gramatika. Akivaizdu, kad dėl gramatikos klaidų žurnalistai mažiausiai kvaršina sau galvą. Gramatika paliekama redaktorių darbui, kurie taip pat ne visada pajėgia savo pastabumo voratinkliu išgaudyti klaidas. Teksto ir net leidinio vertės tai nedidina.
  • Pasiklydę skyrybos taisyklėse. Lietuvių kalbos skyrybą dabar galima pavadinti gana liberalia, tačiau net ir su tokia žurnalistams bei redaktoriams sunkiai sekasi sutarti. Operatyvumo išvytas tekstas skaitytojams siunčiamas pusiau skustas, pusiau luptas.
  • Užmirštos stilistinės priemonės. Tiesa, kad žurnalisto pateikiama informacija turi būti išsami, aiški ir nedviprasmiška, tačiau tai nereiškia, kad žurnalistas turi užmiršti stilistines figūras. Taikliai pavartotas oksimoronas, atnaujintas frazeologizmas arba vaizdinga litotė gali informacijai suteikti pridėtinės vertės – ji bus įtaigi ir įsimenama.
  • Kur autoriaus braižas? Naujienų agentūrų, viešųjų ryšių agentūrų ir kita neįvardintų autorių žurnalistams pateikiama informacija – beveidė, bespalvė ir sustingusi – išsviedžiama auditorijai. O kur žurnalistai-asmenybės, gebantys ir informaciją pateikti, ir savo autoritetingu braižu publikacijai didesnę vertę sukurti?
  •  Žinau tris specialistus ir suku aplink juos ratus. Didžioji dalis žurnalistų turi jau pažįstamus arba redakcijų siūlomus įvairių sričių specialistus, kurie nuolatos komentuoja savo srities aktualijas – kas mėnesį, kas du, kas pusmetį. O kodėl nepasižvalgius naujų nuomonės lyderių? Tokių atrasti – sudėtingas darbas, tačiau taip pat, kaip rašytojas kiekviename savo kūrinyje sukuria naujus personažus, taip žurnalistas turėtų kaskart pasižvalgyti naujų specialistų, galinčių praturtinti auditorijos akiratį.

Ima pyktis, kad abiturientui žinomos tiesos adresuojamos profesionaliems žurnalistams? Tuomet peržvelkite paskutinius pačių parengtus straipsnius ir patvirtinkite, kad paisėte visų aukščiau paminėtų pastabų! Rodos, turime kur tobulėti!

Jūratė Ablačinskaitė – „Nmedia 2010“ ir Antano Macijausko vardo premijos laureatė; internetinio leidinio „Žurnalistika kitaip“ įkūrėja ir redaktorė.

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: | Leave a Comment »

Vilkas! Vilkas!

Posted by mediaplius - 5 gruodžio, 2011

Šio teksto pagrindu tapo pranešimas „Žaidimai ties etikos riba. Kuo rizikuoja Lietuvos žiniasklaida?“, 2011 m. gruodžio 2 d. perskaitytas konferencijoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė“.

Pradėsiu nuo daugumai gerai žinomos istorijos apie berniuką, kuris ganė avis. Nuobodžiaudamas tas berniukas užsimanė pajuokauti. Jis pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“, nors jokio vilko nebuvo. Išgirdę šauksmą, iš kaimo atbėgo vyrai gelbėti berniuko ir avių bandos. Berniukas pasakęs jiems, kad pajuokavo. Vyrai grįžo prie savo darbų. Po kurio laiko berniukui vėl tapo nuobodu ir jis vėl pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“. Vėl skubėjo vyrai į pagalbą, tačiau jokio vilko nerado ir grįžo į kaimą. Tada iš miško iššoko tikras vilkas ir pradėjo pjauti avis. Berniukas visa gerkle šaukėsi pagalbos, tačiau niekas neatėjo jam padėti, nes visi galvojo, kad jis ir vėl juokauja.

Prisiminiau šia pamokančią pasaką tą rytą, kai stebėjau žiniasklaidinį portalo Lrytas.lt performansą. Spalio 14 d. šis portalas pranešė, kad naktį buvo pagrobtas jo redaktorius Rimvydas Valatka. Publikacijoje buvo remtasi „atsitiktinio liudininko parodymais“ ir neva jo padarytu „vaizdo įrašu“ – vaizdo įrašas irgi buvo demonstruojamas.

Vėliau buvo pranešta, kad visas „įvykis“ tebuvo meninė režisierės Dalios Ibelhauptaitės provokacija. Ši provokacija buvo dalis platesnio Lrytas.lt eksperimento, kai režisierei vienai dienai buvo pasiūlyta „tapti“ portalo Lrytas.lt redaktore.

Iš pat pradžių įtariau, kad pranešimas apie R. Valatkos pagrobimą yra pokštas (nes apie tokį sensacingą įvykį nepranešė joks kitas naujienų portalas), tačiau vis vien niekaip negalėjau patikėti, kad pajuokavimui gali būti pasirinkta būtent tokia tema. Matyt pernelyg ilgai rašiau apie Rusiją ir Baltarusiją. Šiose šalyse panašaus pobūdžio naujiena reikštų, kad pagrobtojo žurnalisto greičiausiai jau nebėra gyvųjų tarpe.

Surežisuoti Lrytas.lt redaktoriaus pagrobimo vaizdai privertė mane prisiminti apie kitus vaizdus – tikrus ir nesurežisuotus. Praeitų metų lapkričio 6 d. naktį stebėjimo kameros Maskvoje užfiksavo, kaip prie savo namų buvo užpultas ir žiauriai sumuštas laikraščio „Komersant“ žurnalistas Olegas Kašinas. Šio kraupaus nusikaltimo vaizdo įrašas pateko į internetą. Užpuolikai buvo gerai pasirengę išpuoliui (apsiginklavę strypais), jie nebandė apvogti O. Kašino, tačiau stengėsi jį suluošinti, o gal tiesiog nužudyti. Nėra didesnių abejonių, kad išpuolis prieš žurnalistą buvo susijęs su jo profesine veikla.

Ko gero, būtent dėl visų šių priežasčių „R. Valatkos pagrobimo“ pokštas pasirodė man itin nejuokingas. Nors, iš kitos pusės, turėčiau šiuo pokštu džiaugtis. 2007 metais apgyniau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute magistrinį darbą, skirtą postmodernistinio mąstymo principų poveikiui Lietuvos žiniasklaidai. Nors tuo metu kai kurios mano įžvalgos buvo įvertintos kaip ginčytinos, R. Valatkos pagrobimo surežisavimas parodė, kad iš esmės buvau teisus.

Tai, kad vienas didžiausių informacinių portalų gali tapti meninio provokuojančio performanso erdve, o pajuokavimo objektu – žmogaus gyvybė, rodo, kad suskaldytos postmodernistinės sąmonės bruožai, suniveliuota moralinių ir etinių principų hierarchija, yra šiandien gyvybingesni, nei galėtų atrodyti. Atvira provokacija, žaidimas, siekis šokiruoti – yra meninės postmodernistinės kultūros priemonės. D. Ibelhauptaitė pademonstravo, kad sugeba meistriškai naudotis šiomis priemonėmis, tačiau vargu ar portalas Lrytas.lt ką nors iš to laimėjo. Greičiau – prarado.

Drįsčiau teigti, kad postmodernistiniai principai yra pragaištingi žiniasklaidos terpei. Net persikėlusi į internetinę erdvę žiniasklaida išlaiko tam tikrus konservatyvius bruožus, išlaiko tam tikras žanrines ribas – mes žinome, kuris portalas yra skirtas rimtiems naujienoms, kuris gyvenimo būdui, o kuris pateikia šių dvejų temų kratinį. Bet kurios iš šių masinės informavimo priemonių vertybė ir vertė yra patikimumas. Ir tas skaitytojas, kuris renkasi rimtus analitinius portalus, ir tas, kuris skaito apie „žvaigždžių gyvenimą“ iš tikrųjų siekia tik vieno – gauti patikimą informaciją.

Informacijos patikimumo principas įtvirtintas ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Šio kodekso trečiajame straipsnyje nurodoma, kad „gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones“. Aptariamu Lrytas.lt atveju nesiimu vertinti, ar visuomenės informavimo priemone tiesiogiai pažeidus etikos normas, nes paskelbta neteisinga, klaidinanti informacija ir sudarė visą provokacijos esmę, be tokios informacijos paskelbimo meninė-žurnalistinė provokacija būtų neįmanoma. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tokios informacijos pateikimo erdve tapo informacinis portalas, galima teigti, kad tai buvo labai grubus žaidimas ties profesinės (žurnalistinės) etikos riba.

Portalas Lrytas.lt sušuko: „Vilkas!“, kai vilko iš tikrųjų nebuvo. Trumpalaikis efektas pasiektas – „atbėgo vyrai“ (skaitytojai pastebėjo „sensacingą naujiną“, pradėjo ją aptarinėti). Tačiau atrodo, kad nebuvo pagalvota apie galimas ilgalaikes pasekmes. Portalo Lrytas.lt patikimumas yra pažeistas, nes kitą kartą skelbdamas tikrai vertingą informaciją portalas rizikuoja susidurti su savo skaitytojų abejonėmis – ar tai nėra dar viena provokacija, dar vienas pokštas?

Bandymas žaisti pagal postmodernistinio žaidimo taisykles yra potencialus žiniasklaidos klystkelis. Žinoma, galima teigti, kad internetas, kaip viena iš žiniasklaidos terpių, atkartoja kitų terpių patirtį. Mes matome tendenciją, kai televizijos ekranus vis labiau užkariauja „neprofesionalai“ – atsiranda tam tikras žanras, kai žmonės „daro ne savo darbą“: šokėjai dainuoja, o dainininkai šoka (pavyzdžiui, apie tokias tendencijas šiandien nemažai kalba televizijos tyrinėtojas, VU Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis). D. Ibelhauptaitės redaktoriavimas buvo tas pats „ne savo darbo darymas“. Nesusimąstydama apie žiniasklaidos funkcionavimo principus ji padarė tai, kas kiekvienam profesionaliam redaktoriui būtų pats didžiausias košmaras – paskleidė tikrovę neatitinkančią informaciją. Kas yra gerai teatro scenai (meninė provokacija) yra netinkamas reiškinys kitai erdvei – laikraščio ar naujienų portalo puslapiui. Mes tai vis dar jaučiam, nors postmodernistinė teorija teigia, kad postmoderniame pasaulyje įvyksta hierarchijos principų praradimas, o tai reiškia, kad jokio skirtumo tarp teatro scenos ir žiniasklaidos erdvės nėra ir negali būti. Tačiau tai teorija, o mes gyvename realiame, praktiniame pasaulyje.

Būtent patikimumas, atsakingumas, etikos standartų laikymasis, pagarba savo skaitytojams (klausytojams, žiūrovams) yra tie poliai, kurie užtikrina žiniasklaidos priemonės stabilumą. Skaitytojas nuolat skaitys tik tą žiniasklaidos priemonę, kuria pasitiki. Patikimos žiniasklaidos priemonės vardą reikia užsitarnauti. Tai ilgas procesas (skirtingai nuo pasitikėjimo praradimo proceso, kuris įvyksta akimirksniu). Žiniasklaidos priemonės, kurios pasirinks pavojingus žaidimus ties etikos riba, gali pasiekti trumpalaikių tikslų – sukelti ažiotažą ir pritraukti masių dėmesį – tačiau vargu ar tai gali būti ilgalaikės sėkmės pagrindu.

Tai, kad nusivylimas yra rimta grėsmė žiniasklaidai rodo ir nesena laikraščio „News of the World“ istorija, kai grubus etinių ir moralinių normų (taip pat ir įstatymų) pažeidimai akimirksniu nužudė leidinį, gyvavusį 168 metus.

Viktoras Denisenko

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , | Leave a Comment »

Knyga, kuri verčia susimąstyti apie žurnalistų vaidmenį visuomenėje

Posted by mediaplius - 5 rugsėjo, 2011

Žurnalisto profesija yra viena pavojingiausių pasaulyje todėl, kad atlikdami savo profesines pareigas žurnalistai siekia būti įvykių sūkuryje. Kartais, o nelaisvose šalyse – dažniausiai, tai yra tiesiog rizikinga. Pradėti šį pokalbį apie žurnalistų vaidmenį verčia šiais metais Gruzijoje išleista Olego Panfilovo knyga, skirta informacinei Čečėnijos blokadai praeito amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje (Панфилов, Олег. Информационная блокада Чечни (сентябрь 1996 – декабрь 2002), Tbilisis, 2011).

Knygos autoriui savo laiku teko stebėti pilietinį konfliktą gimtajame Tadžikistane, jis taip pat nemažai laiko praleido Rusijoje – vadovavo Ekstremaliosios žurnalistikos centrui prie Rusijos žurnalistų sąjungos. Šiuo metu O. Panfilovas yra Valstybinio Ilijos universiteto, esančio Tbilisyje, profesorius.

Verta priminti, kad Rusija pradėjo karą Čečėnijoje 1994 metų pabaigoje. Operatyvaus ir pasiaukojančio žurnalistų darbo dėka apie šį – pirmąjį – karą žinoma nemažai nemalonių ir šiurpinančių dalykų. Pirmasis Čečėnijos karas nesulaukė palaikymo už Rusijos ribų, nebuvo jis populiarus ir tarp didžiosios dalies Rusijos gyventojų. Ko gero, iki šiol šį karą galima įvardinti kaip pagrindinę tuometinio šalies prezidento Boriso Jelcino klaidą. Kitaip Rusijoje vertinamas Antrasis Čečėnijos karas, kuris padėjo iškilti į politikos viršūnę Vladimirui Putinui – žmogui, pradėjusiam aktyviai stumti Rusiją atgal į autoritarizmo ir „imperinės svajonės“ pančius. Būtent su V. Putino vardu siejamas laisvo žodžio sunykimas šioje šalyje.

Laisva ir nepriklausoma žiniasklaida garantuoja, kad valdžia negali daryti ką panorėjusi, nes kiekvienas jos žingsnis yra paviešinamas ir atitinkamai aptarinėjamas bei įvertinamas, tad autoritarizmas (faktiškai, valdžios galia „daryti ką nori“) ir spaudos laisvė iš esmės yra nesuderinami. Rusija įsisavino Pirmojo Čečėnijos karo pamokas ir ruošdamasi pakartotiniam „problemos sprendimui“ jėga padarė viską, kad būtų susiaurintas informacinis laukas bei suvaržytos žurnalistų galimybės dirbti. Ji taip pat užtikrino sau naudingos ir palankios informacijos sklaidą. Tarp veiksmų, naudojamų visiems šiems tikslams pasiekti, galima įvardinti žurnalistų bauginimą, diskreditavimą, specialią akreditacijos tvarką, žurnalistų judėjimo respublikoje kontrolę bei žiniasklaidos priemonių atstovų grobimus (nors kiekvieną kartą žurnalistų pagrobimais buvo kaltinami čečėnai, O. Panfilovas daro prielaidą, kad nemažai šių pagrobimų iš tikrųjų galėjo organizuoti Rusijos Federalinio saugumo tarnyba (FST), siekdama suformuoti atitinkamą atgarsį pasaulyje ir atbaidyti žurnalistus nuo darbo regione).

Pasiektas efektas, galima sakyti, pranoko Maskvos lūkesčius – Čečėnija atsidūrė savotiškoje informacinėje blokadoje, o Rusijos pajėgos galėjo jos teritorijoje nevaržomai vykdyti „antiteroristinę operaciją“, nebijodamos visuomenės nuomonės svyravimo. Informacijos kontrolės principas smogė ir pačiai Rusijai, kur sistemingai buvo marinama žodžio laisvė. Šiandien nedidelis nepriklausomų visuomenės informavimo priemonių procentas Rusijoje tiesiog negali atsverti gigantiškos propagandos mašinos, esančios valdžios rankose, poveikio.

O. Panfilovo knyga, be jokių abejonių, pravers tiems, kas domisi naujausia Rusijos istorija bei bando analizuoti pokyčius, vykstančius šioje šalyje. Ji taip pat dar kartą akcentuoja žurnalistų darbo svarbą. Žodžio laisvė yra neabejotina vertybė ir apie tai nevalia pamiršti.

Simboliška, kad O. Panfilovo knyga skirta Anai Politkovskajai atminti. Ši žurnalistė iki pat savo tragiškos žūties 2006 m. rudenį bandė pralaužti informacinę Čečėnijos blokadą, siekė padėti šioje respublikoje gyvenantiems žmonėms ir pranešti Rusijos visuomenei apie tai, kas iš tikrųjų dedasi šioje respublikoje, įsivyravus vadinamajai „taikai“.

Viktoras Denisenko

lzs.lt

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , | Leave a Comment »

Socialiniai projektai žiniasklaidoje, arba Pasimokykim iš lenkų

Posted by mediaplius - 16 birželio, 2011

Socialiniai projektai Lietuvos žiniasklaidoje pasitaiko dar gana retai, tuo tarpu, kai mūsų kaimynai lenkai sugeba juos ne tik, liaudiškai tariant, „įsukti“, bet ir gauti iš to maksimalią naudą. Neseniai informaciją apie vieną tokį įdomų projektą man atsiuntė kolega iš laikraščio „Gazeta Wyborcza“, šio leidinio Visuomenės sąmoningumo ir socialinių kampanijų skyriaus vadovas Grzegorzas Piechota (ar kurioje nors Lietuvos visuomenės informavimo priemonėje egzistuoja panašus skyrius?).

Projektas, kurį „Gazeta Wyborcza“ pradeda vykdyti nuo artėjančio šeštadienio vadinasi paprastai – „Misija 21″, tačiau jo esmė yra labai įdomi. 2012 m. Lenkijoje (ir Ukrainoje) vyks Europos futbolo čempionatas. „Gazeta Wyborcza“ ta proga nusprendė pakviesti į Lenkiją 21 Londono universiteto (City University London) žurnalistikos specialybės studentą, kurie vertins, kaip Lenkija jau šiandien (kai iki čempionato liko dar metai) yra pasirengusi priimti svečius. Kaip pažymima, studentai, kurie buvo atrinkti į projektą, „niekada anksčiau nėra buvę Lenkijoje, nekalba lenkiškai ir faktiškai beveik nieko apie Lenkiją nežino“. Taip siekiama gauti kuo objektyvesnį vaizdą „iš šalies“.

Studentai, atvykę į Lenkiją, aktyviai dirbs. Jie tyrinės jiems rūpimas problemas, o visa surinkta ir paruošta informacija – straipsniai, komentarai, pastebėjimai – bus publikuojama specialiuose tinklaraščiuose bei transliuojama per socialinių tinklų (Facebook, Twitter) kanalus.

Viskas, kas genialu – yra paprasta. Šiemet Lietuvoje vyks Europos krepšinio čempionatas, tačiau niekas nesugalvojo ir nerealizavo jokio panašaus socialinio projekto. Žinoma, visi pasakys, kad tai yra brangu – reikia kviestis studentus, apgyvendinti juos, suteikti jiems darbo sąlygas. Taip, tai tiesa. Tačiau yra ir kita pusė – sėkmingai įvykdytas projektas suteikia leidiniui ar kitam subjektui, vykdančiam projektą, aibę įdomios, originalios, ekskliuzivinės informacijos, kuri gali pritraukti skaitytojų dėmesį.

Esmė netgi ne viename konkrečiame projekte. Kai susipažinau su G. Piechota, buvau labai nustebęs, sužinojęs, jog „Gazeta Wyborcza“ vidutiniškai paleidžia po vieną naują socialinį projektą į savaitę. Ne visi šie projektai yra sėkmingi. Netgi, faktiškai, dauguma projektų nesusilaukia prognozuojamos sėkmės, tačiau tai, ką pavyksta padaryti, atneša leidiniui didžiausius dividendus, pagrindinis iš kurių – skaitytojų dėmesys ir susidomėjimas.

Žiūrėdamas į beveik tuščią socialinių projektų Lietuvos žiniasklaidoje lauką galiu tik liūdnai konstatuoti, jog mums iki Lenkijos dar toli. Iš kitos pusės, turime iš ko mokytis. Džiugu, kad šiuo atveju gerą pavyzdį rodo ne kokie tolimi kolegos, o kaimynai, kurie, beje, susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir mes (nedarbas, emigracija, energetinė priklausomybė ir pan.).

Viktoras Denisenko

lzs.lt

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , | Leave a Comment »

ESBO pirmininko konferencija, skirta žurnalistų saugumui ESBO regiono valstybėse

Posted by mediaplius - 11 gegužės, 2011

Kada: birželio 7-8 d.

Kur: Vilnius, Lietuva

Fizinė žala yra didžiausias trukdys žurnalistams dirbti savo darbą. ESBO regiono valstybėse fizinė žala, kurią patiria žiniasklaidos profesionalai, yra labai įvairi. Tikroji spaudos laisvė atsidurs pavojuje dėl žurnalistų baimės ginti tokius klausimus kaip korupcija ir žmogaus teisių pažeidimai, nebent gali būti išskiriami atvejai, kai teisėsauga atliks šių smurto atvejų nuodugnius tyrimus.

Be fizinių išpuolių prieš žurnalistus, yra ir daugiau veiksnių, trukdančių žiniasklaidos laisvei: šmeižtas, „tabu“ temos, atviras žurnalistų ribų nustatymas ar suklastotų kaltinimų pateikimas. Konferencijos metu turėtų būti atkreiptas dėmesys į fizinių išpuolių ir net žmogžudysčių atvejų prieš žurnalistus tyrimą, sistemingą bylų  nagrinėjimą ir sprendimų priėmimą.

Atsižvelgdama į tai, Lietuva kaip ESBO pirmininkė 2011 m. kartu su ESBO atstove žiniasklaidos laisvei, ESBO Trejetu  ir Ukraina kviečia vyriausybių atstovus, teisėsaugos institucijas, žiniasklaidą, įstatymų leidėjus ir nevyriausybines organizacijas iš 56 ESBO valstybių narių aptarti žurnalistų saugumo padėtį, problemas ir pasidalyti gerąja patirtimi. Taip pat raginama konferencijos metu svarstyti poreikį keisti atitinkamus teisės aktus, teisėsaugos praktiką, teisines priemones ir pradėti rengti rekomendacijas, kaip pagerinti žurnalistų saugumą ESBO regione.

Sesijoje bus pabrėžta valdžios institucijų būtinybė aiškiai neigti bet kokius bandymus kenkti žurnalistams,  o įvykus smurto veiksmams reikalauti skubių, skaidrių ir nuodugnių bylos  tyrimų.

Sesijos metu bus aptarta, kaip valdžios institucijos, teisėsauga ir įstatymų leidėjai gali apginti žurnalistų saugumą ir tokiu būdu prisidėti prie didesnės žiniasklaidos ir saviraiškos laisvės.

·        Įstatymo leidybos reikalavimai, įskaitant konstitucines garantijas dėl žiniasklaidos laisvės, ir žiniasklaidos įstatymų rengimas laikantis šio principo, ypatingą dėmesį skiriant visuomeninių transliuotojų teisinei bazei, nuostatoms, skirtoms informacijos šaltinio apsaugai,  šmeižto, garbės ir orumo įžeidimo dekriminalizavimo klausimams.

·        Teisėsaugos praktika gerbti žiniasklaidos darbuotojų teises, siekiant užtikrinti saugias jų darbo sąlygas.

·        Teisminėmis priemonėmis užtikrinti, kad teismai turėtų visas galimybes skubiai ištirti žiniasklaidos laisvės pažeidimus, įskaitant smurto ir prievartos veiksmus prieš žurnalistus.

·        Teismų praktikaįvertinti visų teismo bylų, pradėtų prieš žurnalistus, viešąjį interesą.

Taip pat, birželio 7 d. vyks paraštinis renginys, kurį organizuoja Thomas Hammarberg, Europos Tarybos Žmogaus teisių komisaras ir  Dunja Mijatović, OSCE atstovė žiniasklaidos laisvei.

Konferencijos kalbos: anglų ir rusų. Šis renginys yra atviras pilietinės visuomenės nariams.

Registracija vyksta iki 2011 m. birželio 1 d. Registracijos formas rasite čia http://esbo.urm.lt/index.php?-1752464561

Turint klausimų, prašome kreiptis į  Neringą Juodkaitę-Putrimienę Neringa.Juodkaite-Putrimiene@urm.lt  arba Eglė Kviliūtę-Bukauskienę  Egle.Kviliute-Bukauskiene@urm.lt.

Posted in Lietuvoje | Su gaire: , , , | Leave a Comment »

Dura lex vengriškai

Posted by mediaplius - 15 balandžio, 2011

Dura lex, sed lex“ – vienas mano mėgiamiausių lotyniškų posakių. Įstatymas yra griežtas, bet tai – įstatymas. Nieko prie to nebepridursi. Šiuo atveju, šis posakis puikiausiai tinka Vengrijos Žiniasklaidos įstatymui, kuris sukėlė šurmulį ne tik pačioje Vengrijoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje. Nežiūrint į plataus mąsto neigiamą reakciją, įstatymas įsigaliojo.

Balandžio 14 d. apie šį įstatymą kalbėjo Vengrijos žurnalistas Attila Mong, kuris svečiavosi Vilniuje ir dalyvavo Transparency International Lietuva iniciatyvoje „Žurnalistų pusryčiai“.

Įstatymas tapo pavojingu precedentu. Pasak A. Mongo, šis gremėzdiškas dokumentas (įstatymo apimtis gerokai virš šimto puslapių (!)) nors ir sudarytas iš įvairių dalių, paskolintų iš skirtingų ES šalių teisės aktų, bendrai kelia grėsmę žurnalistų darbui. „Surinkti skirtingas, tegul ir geras, dalis – nėra išeitis. Paimkite dalį nuo stručio, dalį nuo dramblio, dalį nuo beždžionės, sudėkite viską kartų ir gausis pabaisa“, – vaizdingai aiškino įstatymo konstravimo subtilybes A. Mongas. Pasak jo, būtent tai – pabaisa – Vengrijos vyriausybei ir gavosi.

A. Mongo teigimu, į Vengrijos Žiniasklaidos įstatymo yra įsigėrusi dar iš sovietmečio žinoma „visą ko kontroliavimo“ dvasia. Be to, šis įstatymas, kuris, logiškai mąstant, turėjo padėti funkcionuoti žiniasklaidos sferai, buvo kuriamas vadovaujantis dažnos politikų nuomonės, jog „žurnalistai yra priešai“.

Griežtos, astronominės baudos, gresiančios įstatymo pažeidėjams, bandymas priversti registruotis tinklaraštininkus, priskiriant kai kuriuos blogus prie žiniasklaidos priemonių, žiniasklaidą kontroliuojantis asmuo, skiriamas devynių (!) metų kadencijai – tai tik dalis „puikių“ Vengrijos Žiniasklaidos įstatymo sumanymų.

Pasak A. Mongo, galima pastebėti įdomų paradoksą. „Jeigu Vengrija nebūtų Europos Sąjungos narė, turėtų tokį įstatymą ir siektų įstoti į ES, Briuselis lėptų jai pakeisti šį įstatymą, kaip neatitinkantį europinius reikalavimus. Tačiau, Vengrija yra ES narė ir dabar priėmusi tokį įstatymą ramiai sau taiko jį, o Briuselis nelabai ką gali ir nori daryti. Tai bloga žinia visai Europai“, – mano A. Mongas.

Iš kitos pusės, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Pasak A. Mongo, priespauda ir didelė kontrolė žiniasklaidos srityje skatina Vengrijoje kitų medijų – tokių, kaip, pavyzdžiui, socialiniai tinklai – vystymąsi.

Vengrijos Žiniasklaidos įstatymas yra išverstas į anglų kalbą. Ne duok Dieve, kas nors jį išvers į lietuvių… Mūsų politikams gali užtekti „proto“ pasinaudoti šiuo teisės akto pavyzdžiu. Kai kurie iš jų mielai imtųsi visų įmanomų priemonių, kad tik galėtų sutramdyti „tuos blogus žurnalistus“. Šiuo atveju, „europietiška patirtis“ su vengrišku prieskoniu galėtų būti jiems tikru atradimu.

Viktoras Denisenko

viktordenisenko.eu

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , , | Leave a Comment »

Žmogaus teisės ir žiniasklaida

Posted by mediaplius - 2 balandžio, 2011

Ši tema yra svarbi kiekvienam, nes ji liečia kiekvieną iš mūsų. Sakydami „žmogaus teisės“ galime sakyti „mūsų teisės“, arba „kiekvieno iš mūsų teisės“.

Žiniasklaidai šiame kontekste tenka dvigubas vaidmuo. Pirmiausiai, žmogaus teisės galėtų ir turėtų būti žiniasklaidos darbotvarkės dalimi. Iš kitos pusės, žiniasklaida gali būti ir priemone žmogaus teisėms pažeisti (teisė į privatumą, nekaltumo prezumpcija etc.) – žinoma, tokie atvejai yra pirmiausiai susiję su neprofesionaliu žurnalistu darbu, profesinės etikos pažeidimu.

Žmogaus teisių tema Lietuvos žiniasklaidoje šiandien nėra pati aktualiausia. Mano subjektyviu pojūčiu, kiek kitaip buvo prieš 10 metų. Tada Lietuva tik siekė tapti Europos Sąjungos nare, žmogaus teisių tema buvo bendros integracinių pokyčių temos dalimi. Kai 2004 m. įstojome į ES tai buvo lyg pripažinimas, kad mes pasiekėme europinį lygį, kad atitinkame Europos standartus. Todėl žmogaus teisių tema gana greiti pasitraukė iš pagrindinės žiniasklaidos darbotvarkės.

Šiandien matome rezultatą. Žmogaus teisių principų neišmanymą drąsiai demonstruoja net kai kurie vadinamieji politikos veikėjai. Tenka stebėti, kaip kvestionuojamas žmogaus teisių absoliutumas – pripažįstant vienas žmogaus teises kartais bandoma ignoruoti kitas.

Koks galėtų būti žiniasklaidos vaidmuo? Pasaulinėje praktikoje yra pavyzdžių, kai žurnalistams tiesiog tekdavo perimti žmogaus teisių gynėjų funkcijas, kaip tai, pavyzdžiui, Rusijoje darė a.a. žurnalistė Ana Politkovskaja. Žinoma, tai yra, sakyčiau, kraštutinis, ekstremalus pavyzdys, kurį sąlygojo pačios valstybės nenoras ar nesugebėjimas užtikrinti savo piliečių teises. Neraginu imtis tokių kraštutinių veiksmų Lietuvos žiniasklaidos atstovų, tačiau neturime pamiršti, jog šiandien žmogaus teisės yra viena svarbiausių civilizuoto pasaulio vertybių.

Pokalbis apie žmogaus teises – viešas, atviras, argumentuotas – reikalingas Lietuvos visuomenei, nes ji vis dar bando išsivaduoti iš vadinamosios „sovietinės traumos“, išsivaduoti iš gyvenimo sistemoje (tiksliau – iš atsiminimų apie tą gyvenimą), kur žmogaus teisės ir laisvės buvo ribojamos valstybės. Kur toks ribojimas buvo pačios sistemos, arba – režimo, egzistavimo pagrindu.

Žinoma, nesu idealistas, pats atstovauju žurnalistų cechą ir suprantu, jog žiniasklaidos darbotvarkę dažnai formuoja komercinis faktorius. Be to ir apie galimą didaktinę žiniasklaidos funkciją esu linkęs kalbėti labai atsargiai. Tačiau, ir tai yra mano asmeninė nuomonė, jeigu žiniasklaidos atstovai nori ir toliau teisinti savo darbo svarbą žiūrovų / skaitytojų interesu ir „teise žinoti“, tai žmogaus teisių tema turi vėl grįžti į svarbią poziciją tokių žiniasklaidos priemonių darbotvarkėje – nes ši tema tikrai yra visuotinai aktuali ir svarbi.

Viktoras Denisenko

Pasisakymo nacionalinėje konferencijoje „Žodžio laisvės ir aukščiausių profesinių standartų stiprinimo kampanija kovoje su diskriminacijos apraiškomis“ gairės

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , | Leave a Comment »

Elektroninėje knygoje – Rusijos žurnalistų likimai

Posted by mediaplius - 9 vasario, 2011

Ką reiškia būti žurnalistu nelaisvoje ar ne visai laisvoje šalyje? Kartais ieškant atsakymo į šį klausimą nereikia eiti toli. Žurnalisto ir politikos apžvalgininko, Lietuvos žurnalistų sąjungos nario Viktoro Denisenko elektroninė knyga „Spėti pabėgti iš Rusijos: žurnalistai ir autoritarizmas“ nagrinėja skirtingų dėl politinių motyvų Rusiją palikusių arba tiesiog iš jos išvarytų žurnalistų istorijas. Tarp knygos herojų, kuriuos autorius dalija į „spėjusius“ ir „nespėjusius“, yra Andrejus Babickis, Jelena Tregubova, Natalija Morar, Ana Politkovskaja, Michailas Beketovas ir kt.

„Spėti pabėgti iš Rusijos“ yra publicistinio pobūdžio kūrinys. Pasak V. Denisenko, knyga buvo rašoma remiantis bendravimu su kaip kuriais iš knygos herojų, taip pat pokalbiais su kitais Rusijoje dirbusiais ar dirbančiais žurnalistais. Nemaža dalis informacijos paimta iš įvairių atvirų šaltinių. Knygoje bandoma analizuoti, kaip autoritarinė valdymo sistema veikia žurnalistų darbą, parodoma, kokiu būdu yra varžoma žodžio ir spaudos laisvė.

„Rašydamas šią knygą bandžiau atiduoti savotišką kolegišką duoklę Rusijos žurnalistams – tiems, kurie nepabūgo kalbėti teisybės apie šiandieninį savo šalies režimą, kurie nepakluso ideologinių ir propagandinių štampų diktatui. Šitiems žmonėms teko dirbti žymiai sudėtingesnėse sąlygose negu man, ar bet kuriam kitam žurnalistui Lietuvoje. Šie žurnalistai buvo ir yra įsitikinę, jog žodžio laisvė yra neįkainojama vertybė, tačiau svarbiausias jų nuopelnas – jie bandė sakyti tiesą apie tai, ką matė, jie bandė, nemeluodami sau ir kitiems, išsakyti nuomonę apie tai, kas vyksta Rusijoje – šalyje, kuri istoriškai retai kada būdavo gailestinga savo piliečiams“, – teigia V. Denisenko.

Knyga nemokamai platinama internete. Ją galima parsisiųsti iš Skaitykle.lt tinklalapio. Knygos formatas yra specialiai pritaikytas elektroninių knygų skaityklėms, tačiau perskaityti ją galima ir kompiuteryje (tam reikia įdiegti „Adobe Digital Edition“ programą).

LŽS Vilniaus skyriaus informacija

Posted in Lietuvoje | Su gaire: , , | Leave a Comment »