Mediaplius

LŽS Vilniaus skyriaus tinklaraštis

Posts Tagged ‘žurnalistų etika’

Dėl Etikos kodekso

Posted by mediaplius - 23 sausio, 2012

Gerb. Kolegos,

2012 m. gruodžio 2-3 d. Vilniuje Lietuvos žurnalistų sąjunga, Lietuvos žurnalistų draugija, Lietuvos sporto žurnalistų federacija, Verslo žurnalistų klubas, Spaudos fotografų klubas, Lietuvos radijas ir televizija konferencijoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė“ diskutavo apie tai, ar pajėgsime patys įveikti neprofesionalumą, ar lauksime, kad šiame bare tvarką įves kažkas iš šalies.

Konferencijos dalyviai priėmė rezoliuciją, jog būtina parengti naują profesinės etikos kodeksą, remiantis šiuo metu galiojančiu Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu.

Darbo grupė parengė projektą ir kviečia visas žiniasklaidos ir žurnalistines organizacijas įsijungti į Visuomenės informavimo priemonių etikos kodekso svarstymą.

Visas mintis ir idėjas apie profesinės etikos normas pamėginome subendrinti ir suderinti, kad jau būtų kažkas apčiuopiamo konkrečioms diskusijoms. Dokumento projektas yra paskelbtas diskusijų platformoje http://etika.eforum.lt/index.php

Prašome skaityti ir komentuoti. Ypač rašykite, jei ko neradote, kažkas svarbaus praleista.

Visuomenės informavimo priemonių etikos kodekso rengimo darbo grupė

Viktoras Trofimišinas    LŽS
Marytė Kontrimaitė    LŽD
Jūratė Ablačinskaitė    LŽS
Ramunė Vlasenkienė    LŽS
Viktoras Denisenko    LŽS
Daiva Červokienė    LŽS
Kristina Juraitė    VDU
Vitalija Morkūnienė    LŽS
Danutė Kurmilavičiūtė    LŽS
Gintaras Nenartavičius    LSŽF
Jolanta Mažylė    LŽC
Ramutė Šimukauskaitė    NRMLLA
Aurelija Vernickaitė    VŽK
Andrius Romanovskis    LRTA
Giedrė Balevičiūtė    LRTA

Posted in Lietuvoje | Su gaire: | Leave a Comment »

Vilkas! Vilkas!

Posted by mediaplius - 5 gruodžio, 2011

Šio teksto pagrindu tapo pranešimas „Žaidimai ties etikos riba. Kuo rizikuoja Lietuvos žiniasklaida?“, 2011 m. gruodžio 2 d. perskaitytas konferencijoje „Etika kaip žurnalistikos kokybės ir išlikimo galimybė“.

Pradėsiu nuo daugumai gerai žinomos istorijos apie berniuką, kuris ganė avis. Nuobodžiaudamas tas berniukas užsimanė pajuokauti. Jis pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“, nors jokio vilko nebuvo. Išgirdę šauksmą, iš kaimo atbėgo vyrai gelbėti berniuko ir avių bandos. Berniukas pasakęs jiems, kad pajuokavo. Vyrai grįžo prie savo darbų. Po kurio laiko berniukui vėl tapo nuobodu ir jis vėl pradėjo šaukti: „Vilkas! Vilkas!“. Vėl skubėjo vyrai į pagalbą, tačiau jokio vilko nerado ir grįžo į kaimą. Tada iš miško iššoko tikras vilkas ir pradėjo pjauti avis. Berniukas visa gerkle šaukėsi pagalbos, tačiau niekas neatėjo jam padėti, nes visi galvojo, kad jis ir vėl juokauja.

Prisiminiau šia pamokančią pasaką tą rytą, kai stebėjau žiniasklaidinį portalo Lrytas.lt performansą. Spalio 14 d. šis portalas pranešė, kad naktį buvo pagrobtas jo redaktorius Rimvydas Valatka. Publikacijoje buvo remtasi „atsitiktinio liudininko parodymais“ ir neva jo padarytu „vaizdo įrašu“ – vaizdo įrašas irgi buvo demonstruojamas.

Vėliau buvo pranešta, kad visas „įvykis“ tebuvo meninė režisierės Dalios Ibelhauptaitės provokacija. Ši provokacija buvo dalis platesnio Lrytas.lt eksperimento, kai režisierei vienai dienai buvo pasiūlyta „tapti“ portalo Lrytas.lt redaktore.

Iš pat pradžių įtariau, kad pranešimas apie R. Valatkos pagrobimą yra pokštas (nes apie tokį sensacingą įvykį nepranešė joks kitas naujienų portalas), tačiau vis vien niekaip negalėjau patikėti, kad pajuokavimui gali būti pasirinkta būtent tokia tema. Matyt pernelyg ilgai rašiau apie Rusiją ir Baltarusiją. Šiose šalyse panašaus pobūdžio naujiena reikštų, kad pagrobtojo žurnalisto greičiausiai jau nebėra gyvųjų tarpe.

Surežisuoti Lrytas.lt redaktoriaus pagrobimo vaizdai privertė mane prisiminti apie kitus vaizdus – tikrus ir nesurežisuotus. Praeitų metų lapkričio 6 d. naktį stebėjimo kameros Maskvoje užfiksavo, kaip prie savo namų buvo užpultas ir žiauriai sumuštas laikraščio „Komersant“ žurnalistas Olegas Kašinas. Šio kraupaus nusikaltimo vaizdo įrašas pateko į internetą. Užpuolikai buvo gerai pasirengę išpuoliui (apsiginklavę strypais), jie nebandė apvogti O. Kašino, tačiau stengėsi jį suluošinti, o gal tiesiog nužudyti. Nėra didesnių abejonių, kad išpuolis prieš žurnalistą buvo susijęs su jo profesine veikla.

Ko gero, būtent dėl visų šių priežasčių „R. Valatkos pagrobimo“ pokštas pasirodė man itin nejuokingas. Nors, iš kitos pusės, turėčiau šiuo pokštu džiaugtis. 2007 metais apgyniau Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institute magistrinį darbą, skirtą postmodernistinio mąstymo principų poveikiui Lietuvos žiniasklaidai. Nors tuo metu kai kurios mano įžvalgos buvo įvertintos kaip ginčytinos, R. Valatkos pagrobimo surežisavimas parodė, kad iš esmės buvau teisus.

Tai, kad vienas didžiausių informacinių portalų gali tapti meninio provokuojančio performanso erdve, o pajuokavimo objektu – žmogaus gyvybė, rodo, kad suskaldytos postmodernistinės sąmonės bruožai, suniveliuota moralinių ir etinių principų hierarchija, yra šiandien gyvybingesni, nei galėtų atrodyti. Atvira provokacija, žaidimas, siekis šokiruoti – yra meninės postmodernistinės kultūros priemonės. D. Ibelhauptaitė pademonstravo, kad sugeba meistriškai naudotis šiomis priemonėmis, tačiau vargu ar portalas Lrytas.lt ką nors iš to laimėjo. Greičiau – prarado.

Drįsčiau teigti, kad postmodernistiniai principai yra pragaištingi žiniasklaidos terpei. Net persikėlusi į internetinę erdvę žiniasklaida išlaiko tam tikrus konservatyvius bruožus, išlaiko tam tikras žanrines ribas – mes žinome, kuris portalas yra skirtas rimtiems naujienoms, kuris gyvenimo būdui, o kuris pateikia šių dvejų temų kratinį. Bet kurios iš šių masinės informavimo priemonių vertybė ir vertė yra patikimumas. Ir tas skaitytojas, kuris renkasi rimtus analitinius portalus, ir tas, kuris skaito apie „žvaigždžių gyvenimą“ iš tikrųjų siekia tik vieno – gauti patikimą informaciją.

Informacijos patikimumo principas įtvirtintas ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse. Šio kodekso trečiajame straipsnyje nurodoma, kad „gerbdamas žmogaus teisę gauti teisingą informaciją, žurnalistas, viešosios informacijos rengėjas turi skelbti tikslias, teisingas žinias bei įvairias nuomones“. Aptariamu Lrytas.lt atveju nesiimu vertinti, ar visuomenės informavimo priemone tiesiogiai pažeidus etikos normas, nes paskelbta neteisinga, klaidinanti informacija ir sudarė visą provokacijos esmę, be tokios informacijos paskelbimo meninė-žurnalistinė provokacija būtų neįmanoma. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad tokios informacijos pateikimo erdve tapo informacinis portalas, galima teigti, kad tai buvo labai grubus žaidimas ties profesinės (žurnalistinės) etikos riba.

Portalas Lrytas.lt sušuko: „Vilkas!“, kai vilko iš tikrųjų nebuvo. Trumpalaikis efektas pasiektas – „atbėgo vyrai“ (skaitytojai pastebėjo „sensacingą naujiną“, pradėjo ją aptarinėti). Tačiau atrodo, kad nebuvo pagalvota apie galimas ilgalaikes pasekmes. Portalo Lrytas.lt patikimumas yra pažeistas, nes kitą kartą skelbdamas tikrai vertingą informaciją portalas rizikuoja susidurti su savo skaitytojų abejonėmis – ar tai nėra dar viena provokacija, dar vienas pokštas?

Bandymas žaisti pagal postmodernistinio žaidimo taisykles yra potencialus žiniasklaidos klystkelis. Žinoma, galima teigti, kad internetas, kaip viena iš žiniasklaidos terpių, atkartoja kitų terpių patirtį. Mes matome tendenciją, kai televizijos ekranus vis labiau užkariauja „neprofesionalai“ – atsiranda tam tikras žanras, kai žmonės „daro ne savo darbą“: šokėjai dainuoja, o dainininkai šoka (pavyzdžiui, apie tokias tendencijas šiandien nemažai kalba televizijos tyrinėtojas, VU Žurnalistikos instituto direktorius prof. Žygintas Pečiulis). D. Ibelhauptaitės redaktoriavimas buvo tas pats „ne savo darbo darymas“. Nesusimąstydama apie žiniasklaidos funkcionavimo principus ji padarė tai, kas kiekvienam profesionaliam redaktoriui būtų pats didžiausias košmaras – paskleidė tikrovę neatitinkančią informaciją. Kas yra gerai teatro scenai (meninė provokacija) yra netinkamas reiškinys kitai erdvei – laikraščio ar naujienų portalo puslapiui. Mes tai vis dar jaučiam, nors postmodernistinė teorija teigia, kad postmoderniame pasaulyje įvyksta hierarchijos principų praradimas, o tai reiškia, kad jokio skirtumo tarp teatro scenos ir žiniasklaidos erdvės nėra ir negali būti. Tačiau tai teorija, o mes gyvename realiame, praktiniame pasaulyje.

Būtent patikimumas, atsakingumas, etikos standartų laikymasis, pagarba savo skaitytojams (klausytojams, žiūrovams) yra tie poliai, kurie užtikrina žiniasklaidos priemonės stabilumą. Skaitytojas nuolat skaitys tik tą žiniasklaidos priemonę, kuria pasitiki. Patikimos žiniasklaidos priemonės vardą reikia užsitarnauti. Tai ilgas procesas (skirtingai nuo pasitikėjimo praradimo proceso, kuris įvyksta akimirksniu). Žiniasklaidos priemonės, kurios pasirinks pavojingus žaidimus ties etikos riba, gali pasiekti trumpalaikių tikslų – sukelti ažiotažą ir pritraukti masių dėmesį – tačiau vargu ar tai gali būti ilgalaikės sėkmės pagrindu.

Tai, kad nusivylimas yra rimta grėsmė žiniasklaidai rodo ir nesena laikraščio „News of the World“ istorija, kai grubus etinių ir moralinių normų (taip pat ir įstatymų) pažeidimai akimirksniu nužudė leidinį, gyvavusį 168 metus.

Viktoras Denisenko

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , | Leave a Comment »

Lietrytis – „antraščių karalius“

Posted by mediaplius - 21 rugsėjo, 2010

„Lietuvos rytas“ (liaudyje taip pat žinomas Lietryčio vardu) kartas nuo karto stebina savo antraštėmis. Šį kartą man užkliuvo toks emocinis šedevras – „Girta suaugusiųjų šutvė pasmerkė kūdikį myriop“. Iš vienos pusės nieko ir nebepridursi. Galbūt, kalbant apie šią istoriją, ir pats bučiau taip pasakęs – kokiame privačiame pokalbyje, tačiau, ko gero, nesiryžčiau taip rašyti – netgi tinklaraštyje.

Jokių klausimų nebūtų, jeigu tokia antraštė pasirodytų kokiame „geltonajame“ leidinyje. Tada apie tai nebūtų verta net rašyti, nes „geltonos“ spaudos yra toks būdas – ji taip uždirba savo pinigus, dėl tokio būdo ją ir perka jos skaitytojai. Tačiau, jeigu neklystų, „Lietuvos rytas“ pretenduoja į kitokią – vadinamosios „rimtos žiniasklaidos“ – kategoriją. Tai reiškia, jog panašių antraščių jame neturėtų būti (nes paminėta antraštė yra vertinamojo pobūdžio, emociškai angažuota, tuo tarpu vadinamoji rimtoji spauda turi suteikti skaitytojams galimybę patiems daryti išvadas).

Beje, su panašiomis antraštėmis „Lietuvos rytas“ pasirodo jau nebe pirmą kartą. Be to, tai pastebiu ne tik aš.

Iš: viktordenisenko.eu

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , | Leave a Comment »

Dialogas Pagėgiuose tęsiasi

Posted by mediaplius - 7 rugsėjo, 2010

Penktadienį vykęs susitikimas Pagėgiuose, kur, tarpininkaujant Lietuvos Žurnalistų Sąjungai, už apskritojo stalo susėdo vietiniai žurnalistai ir Pagėgių miestelio administracijos atstovai, suteikė daug peno pamąstymams. Tokio lygio susitikimas vyko jau antrą kartą. Trumpai reziumuoti jį galima būtų taip:

Profesionalių žinių stoka (ir iš vienos, ir iš kitos pusės) siaubingai apsunkina bendravimą tarp spaudos ir vietinės savivaldos atstovų. Ko gero, toks teiginys taikytinas ne vien Pagėgiams. Numanau,  jog daugumoje mažų savivaldybių situacija yra panaši. Tačiau vis vien galime pasidžiaugti dėl Pagėgių, nes čia dialogas jau prasidėjo. Norisi tikėtis, jog abipusis supratingumas ir tinkamai parengta komunikacija padės išspręsti sudėtingą konfliktinę situaciją bei užtikrinti, kad ateityje bendravimas tarp žurnalistų ir vietinės valdžios vyktų paremtas profesionalumu ir etika, o ne abipusiais kaltinimais.

Taip pat norisi tikėtis, jog nors ir sunkiai, bet prasidėjęs dialogas nenutrūks. Galiausiai, tobulumui ribų nėra. Politikai turi mokytis būti tikrais politikais, lygiai taip pat, kaip žurnalistai turi mokytis būti tikrais žurnalistais. Be to, per apskritojo stalo susitikimą nuskambėjo labai gera mintis: kiekvienas turi dirbti savo darbą. Tikrai, nepamirškime, kad politikai neturi siekti kontroliuoti žurnalistus, o žurnalistai neturi prisiimti sau teisėjų funkcijų.

Posted in Lietuvoje | Su gaire: , , , , | Leave a Comment »

Apie etiką

Posted by mediaplius - 21 birželio, 2010

LŽS seminare Klaipėdoje Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas Linas Slušnys akcentavo keletą paprastų, bet labai svarbių dalykų. Pasak jo, svarbiausias veiksnys žurnalisto etikoje yra jo vidiniai įsitikinimai. Jei jie sutampa su etikos normomis – tai yra garantija, jog žurnalistas sieks nepažeidinėti profesinės etikos, elgsis sąžiningai.

„Ar dažnai galvojame apie žmogų, apie kurį rašome? Ar galvojame apie jo vaikus?“, – retoriškai klausė į seminarą susirinkusių žurnalistų L. Slušnys. Jis konstatavo, jog neretai žurnalistai eina paprastesniu keliu – tiesiog „priklijuoja žmogui etiketę“, kurios po to lengvai neatsikratysi. „Nebukite teisėjais“, – tokį svarbų patarimą iš L. Slušnio lupų išgirdo į seminarą susirinkę žurnalistai.

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , | Leave a Comment »

Žiniasklaidos išbandymas D. Kedžio istorija tęsiasi

Posted by mediaplius - 21 balandžio, 2010

Atrodo, kad į pirmuosius laikraščių puslapius, internetinių portalų aktualijų skiltis ir televizijos kanalų prime-time‘ą sugrįžta D. Kedžio istorija. Antras didžiojo media-spektaklio aktas, kurio atspirties taškas yra tariamai aptiktas „garsaus bėglio“ kūnas (daug informacinių dividendų bus surinkta jau šioje stadijoje – ginčijantis, ar tai Kedys, ar ne?). Tad žiniasklaidos laukia nemenkas išbandymas, kurį galima apibrėžti taip: ar sugebės ji sensacingos temos akivaizdoje išsilaikyti profesinės etikos normos rėmuose, ar pasiduos sensacijos svaiguliui?

Išbandymas ne iš lengvųjų. Tiesa ta, jog D. Kedys šiuo atveju jau nebe žmogus, išgyvenęs vienokią ar kitokią tragediją (ir kaltas, arba nekaltas dėl kelių žmonių mirčių), o „prekės ženklas“, nešantis pelną. D. Kedžio istorija – tobulas media-įvykis, tačiau šis įvykis ir jo informacinė aura turi ribas. Norint išspausti iš šios istorijos kuo daugiau, ankščiau ar vėliau teks ieškoti kitokių (papildomų) šios istorijos aspektų, o galiausiai tiesiog pripildyti informacinę erdvę spėlionėmis ir prasimanymais (kad tik kuo ilgiau išlaikyti žiūrovų / skaitytojų dėmesį). Neretai būtent toks dirbtinis istorijos „aktualumo palaikymas“ stumia žurnalistus prie profesinės etikos ribos (ar tiesiog – už jos).

D. Kedžio istorija buvo ir išlieka lakmuso popieriuku skirtingoms žiniasklaidos priemonėms. Įdomumo dėlei galima stebėti, kas išlaikys šį išbandymą, o kas ne. Mano pastebėjimais neišlaikiusiųjų jau yra. Deja, galiu prognozuoti, jog jų bus ir daugiau… Iš kitos pusės, gal aš tiesiog esu užsispyręs pesimistas ir pernelyg blogai galvoju apie savo kolegas bei Lietuvos žiniasklaidą? Žinoma, norėtųsi tikėtis, jog net ekonominio sunkmečio metu profesionalumas nugalės pelno siekį, tačiau faktas yra tas, jog jis ne visada nugalėdavo ir ekonomiškai palankiais laikais. Tad, išbandymas D. Kedžio istorija yra tikrai rimtas iššūkis šalies žiniasklaidai, o kartu ir žurnalistų etiką prižiūrinčioms institucijoms.

Viktoras Denisenko

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , , | Leave a Comment »

Stabdykime pedofiliją ir spekuliacijas šia tema

Posted by mediaplius - 6 balandžio, 2010

Atviras laiškas politikams, teisėsaugai ir žiniasklaidai

Kovo pabaigoje Panevėžio miesto apylinkės teismas nusprendė, kad garsioji Kauno pedofilijos byla turi būti papildyta. Tai reiškia, kad galutinio teismo verdikto šioje byloje dar teks gerokai palaukti ir teisiniai atsakymai į viešai keliamus klausimus visuomenę pasieks vėliau nei norėtųsi.

Šios aplinkybės verčia mus labai atvirai prisipažinti, kad tokia bylos eiga verčia politikus, teisėsaugą ir ypač žiniasklaidą labai atsakingai vykdyti savo pareigas – atsiriboti nuo bet kokių bandymų spekuliuoti šia tema viešoje erdvėje, manipuliuoti viešai prieinama ar neskelbtina ikitesminio tyrimo medžiaga, taip pat spekuliuoti visuomenės jausmais.

Tai privalome padaryti, nes teisinėje visuomenėje turime rimtą konstitucinį įpareigojimą – apsaugoti byloje minimus nukentėjusius, įtariamus, liudijančius ar kitus asmenis bei jų šeimų narius nuo bet kokio visuomenės spaudimo. Toks spaudiams ypač žalingas nepilnamečiams net ir tais atvejais, kai jų tėvai ar artimi giminaičiai nuolat rodomi ir vertinami subjektyviosios žurnalistikos laidose kai kuriuose komerciniuose televizijos kanaluose.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas įpareigoja ir žurnalistus, ir žiniasklaidos priemonių vadovus bei savininkus suvokti visuomenės informavimo priemonių vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje bei atsakomybę už savo darbą.

Kaip žinoma, minėtu Panevėžio teismo sprendimu, Vilniaus apygardos prokuratūra, tirdama Drąsiaus Kedžio mažametės dukters tvirkinimu pareikštus įtarimus Andriui Ūsui, padarė aiškių ir reikšmingų ikiteisminio tyrimo trūkumų. Teismo sprendime rašoma, kad „taip pat yra pažeista kaltinamojo A. Ūso teisė į tikslų, galutinai suformuluotą kaltinimą, tai yra teisė žinoti nedviprasmišką kaltinimų apimtį ir jo sunkumą bei atitinkamai ruoštis gynybai. Prokurorai, teismo manymu, paskubėdami kreiptis į teismą pažeidė nukentėjusios mergaitės ir jai atstovaujančios Neringos Venckienės bei įgaliotojo atstovo advokato Aido Venckaus teisės dėl rungimosi principo ikiteisminiame tyrime ir dėl teisingo ikiteisminio proceso“.

Toks teismo sprendimas reiškia, kad teisėsaugos laukia nauji iššūkiai – tinkamai užbaigti ikiteisminį tyrimą, kuris sulaukė milžiniško visuomenės ir ypač žiniasklaidos dėmesio. Kol vyks tyrimas žurnalistai ir žiniasklaidos priemonės vėl turės galimybę skleisti informaciją apie jį. Tačiau žurnalisto etika įpareigoja įgyvendinant šią teisę garantuoti visas kitas žmogaus teises ir laisves. Atsižvelgiant į šių žmogaus teisių sąveiką, būtina nuolat siekti jų teisingos pusiausvyros.

Todėl stebint kai kurias viešas publikacijas ar televizijos laidas šiandien gali kilti pagrįstas įtarimas, jog kai kuriais atvejais visuomenė yra ne informuojama, o bandoma tiesmukai formuoti visuomenės nuomonę apie su rezonansine byla susijusius asmenis. Akivaizdu, kad nukentėjusiais jau dabar galima įvardinti ir su pedofilijos istorija siejamoje kitoje byloje esančias aukas – nužudytą Kauno teisėją ir vieną moterį bei šių asmenų šeimos narius.

Nukentėjo ir toliau patiria didelį psichologinį spaudimą ir tie amenys, kurių artimieji šiuo metu dar tik ruošiasi teisminiam bylos nagrinėjimui ir yra suinteresuotos bylos šalys.

Todėl norisi nuoširdžiai padėkoti tiems kolegoms, kurie etiškai dirba nušviesdami rezonansinės bylos eigą.

Tuo pačiu tenka viešai priminti kitiems kolegoms, jog norėdami gauti informaciją, jie neturi informacijos šaltiniui daryti spaudimo, taip pat piktnaudžiauti savo visuomeniniu statusu ir profesinėmis galimybėmis.

Be to, žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai privalo rūpintis vaikų gerove, savo skelbiamojoje informacijoje nesukelti vaikams sielvarto ar baimės. Pateikdami informaciją žurnalistai privalo atskirti informaciją, kurios paskelbimą iš tikrųjų pateisina visuomenės (viešas) interesas nuo informacijos, kuri tik tenkina smalsumą.

Visiems žurnalistams turi būti žinoma, kad draudžiama skelbti patyrusio seksualinę agresiją asmens pavardę ar kitus duomenis, pagal kuriuos galima nustatyti to asmens tapatybę. Akivaizdu, kad šio principo jau neįgyvendino ir neįgyvendina nė viena žiniasklaidos priemonė, kuri kalba apie rezonansinę pedofilijos bylą.

Todėl dabartiniu metu labai svarbu, kad kolegos žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai atsimintų, jog jie privalo ne tik gerbti nukentėjusiųjų asmenų teises, bet ir privalo laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų kaltu gali pripažinti tik teismas įsiteisėjusiu sprendimu arba nuosprendžiu.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas

Dainius Radzevičius

Posted in Lietuvoje | Su gaire: , , , , | Leave a Comment »

Žiniasklaida: galia ir atsakomybė

Posted by mediaplius - 20 kovo, 2010

Apie žurnalistų galias ir galimybes diskutuojama neretai. Žurnalistika neatsitiktinai yra vadinama „ketvirtąja valdžia“. Tačiau, ko gero, realias žiniasklaidos galimybes galima parodyti tik pasitelkus į pagalbą konkrečius pavyzdžius (šiuo atveju – užtektų dvejų; vienas jų gerai žinomas, kitas – visai naujas).

Klasikinis pavyzdys būtų toks: 1938 metų lapkričio 30 dieną radijo stotis CBS paleido į eterį žymaus fantastinio Herberto Wellso romano „Pasaulių karai“ inscenizaciją, kuri buvo pateikta kaip naujienų pranešimai apie „prasidėjusį marsiečių antpuolį“. 1938 metais fantastinė literatūra JAV greitai populiarėjo, o radijas buvo gana nauja, bet jau labai patikima medija. Radijo spektaklio pasekmės buvo katastrofiškos – kilo masinė panika, o keli žmonės „marsiečių invazijos“ akivaizdoje net nusižudė. Pasikartosiu – tai klasikinis pavyzdys, iš kurio jau anuomet buvo padarytos atitinkamos išvados.

Antras pavyzdys yra visai šviežias. Šių metų kovo 13 dieną, t.y. – praėjusį šeštadienį, Gruzijos televizijos kanalas „Imedi“ pateikė futurologinį naujos galimos karinės konfrontacijos su Rusija scenarijų, kuris buvo įvilktas į specialios naujienų laidos, pasakojančios apie Gruzijos prezidento Michailo Saakašvilio nužudymą ir rusų kariuomenės įsiveržimą į Gruzijos teritoriją, „rūbą“. Rezultatas buvo panašus kaip ir „Pasaulių karų“ radijo inscenizacijos atveju – tarp žmonių, kurie neiškarto susigaudė, jog tai tik numanomo galimo konflikto vizualizacija, kilo panika (nenuostabu, nes Rusijos tankai šiandien yra žymiai realesni, negu marsiečių pajėgos 1938 metais, ypač po pakankamai nesenų – 2008 metų rugpjūčio – įvykių). Ačiū Dievui, naujųjų informacinių technologijų dėka „informacinę apgaulę“ pavyko greitai identifikuoti kaip netikrą.

Palikime už borto politinį aspektą (Gruzijos prezidentas pabrėžė, jog TV kanalas, būtent taip pateikiamas savo futurologinę prognozę, pasielgė neapgalvotai ir neatsakingai, o Rusija jau paskubėjo apkaltinti Gruziją provokaciją ir „informacinio karo“ kurstymu). Abu šie pavyzdžiai rodo žiniasklaidos galią, kuri, esant tam tikroms aplinkybėms, XXI amžiaus pradžioje yra tokia pat stipri, kaip ir pirmoje XX amžiau pusėje. Svarbu ir tai, į kieno rankas ši galia patenka.

Gruzijoje dirbantys žurnalistas Olegas Panfilovas, analizuodamas situaciją, savo tinklaraštyje parašė: „Gruzijoje yra kanalų įvairovė, galimybė turėti nuomonę ir ją skleisti. Tačiau Gruzijoje labai neprofesionalūs žurnalistai. Ne visi, žinoma, bet dauguma. Daug kas dirba nežinodamas nei įstatymų, nei etikos normų. Labai didelis ne tik visuomenės, bet ir žurnalistų politizavimas. <…> Taigi, žurnalistų kvailystė šiame siužete tik viena – akivaizdu, jog prieš paleidžiant siužetą buvo maža informuoti žiūrovus, jog tai tik galimų įvykių rekonstrukcija – reikėjo paleisti bėgančią eilutę. Ir tiek“. Kitaip sakant, žurnalistų neprofesionalumas gali sudaryti rimtą pavojų – panašiai kaip ir realus ginklas neišmanėlio rankose. Be to, galia, slypinti žiniasklaidoje, reiškia ir ypatingą atsakomybę, naudojantys ja. Žodžio laisvė nereiškia, jog „viskas leidžiama“. Žodžio laisvė turi savo natūralias ribas, kurias, be kita ko, brėžia ir profesinė žurnalisto etika bei jo sąžiningumas ir sveikas protas.

Pavyzdys su „Imedi“ verčia dar kartą užduoti amžiną „prakeiktą“ klausimą: ar visos priemonės yra geros ir pateisinamos, siekiant tikslo (šiuo atveju – audringos žiūrovų reakcijos)? Mano manymu, tas pats pavyzdys eilinį kartą duoda nedviprasmį atsakymą, kad ne. Gerai būtų, kad žurnalistai apie tai nepamirštų (ir ne tik Gruzijoje).

Viktoras Denisenko

lzs.lt

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , | Leave a Comment »

Komentaras dėl interesų konfliktų

Posted by mediaplius - 17 vasario, 2010

“Mediaplius“ rekomenduoja savo skaitytojams susipažinti su LŽS Etikos komisijos komentaru apie interesų konfliktus. Mūsų manymu, tai yra labai svarbi informacija kiekvienam žmogui, dirbančiam žurnalistinį darbą:

Žurnalistai interesų konflikto zonoje

Interesų konfliktas kyla tada, kai asmuo, dirbdamas vieno intereso labui, tuo pačiu įsipareigoja kitam interesui. Išlikti lojaliu skirtingiems interesams sudėtinga. Tai sukelia moralinį diskomfortą, smukdo pasitikėjimą, trukdo dirbti profesionaliai. Šio konflikto zonoje vis dažniau atsiduria kolegos žurnalistai. Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas neapibrėžia interesų konflikto sąvokos, todėl lieka plati dirva interpretacijoms.

Lietuvos žurnalistų sąjungos Etikos komisija gauna prašymų įvertinti vieną ar kitą situaciją interesų konflikto požiūriu. Žurnalistams kyla dilemų, kaip elgtis, kad būtų išvengta interesų konflikto.

Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas (toliau – Etikos kodeksas) draudžia žurnalistui, kuris vykdo savo veiklą, prisiimti bet kokius įsipareigojimus, išskyrus profesinius įsipareigojimus viešosios informacijos rengėjui (25 str.). Ar reiškia, kad be profesinės veiklos žurnalistas negali užsiimti jokia kita veikla? Skaityti pilną įrašą »

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , , , | Leave a Comment »

Apie seimūnus ir valdininkus

Posted by mediaplius - 8 sausio, 2010

Ačiū Dievui, seimūnus ir valdininkus galima vadinti seimūnais ir valdininkais. Net akmuo nuo širdies nusirito. Pirmiausiai tai, kad žodžiuose „seimūnas“ ir „valdininkas“ nėra nieko blogo patikino kalbininkė Irena Smetonienė, o vėliau ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija patvirtino, jog savo rašiniuose ar laidose šiuos žodžius naudojantys žurnalistai nenusižengia profesinei etikai.

Vargšai „seimūnai“ ir „valdininkai“ užkliuvo Seimo nariui Evaldui Jurkevičiui. Jis prašė Lietuvos žurnalistų ir etikos komisiją išaiškinti, ar šie žodžiai nėra „blogi“, ar jie neturi neigiamos konotacijos?

Šiaip, kiekvienas žodis nėra savaime nei blogas, nei geras. „Seimūnai“ ir „valdininkai“ įgauna neigiamą konotaciją, jei prie jų pridėdami atitinkami epitetai (ką dažnas šalies pilietis neretai ir daro). Tačiau tai nėra nei šalies piliečių, nei žiniasklaidos problema. Jei kai kurie Seimo nariai ir valstybės tarnautojai atidžiau pažiūrėtų į savo darbo kokybę, į priimamus sprendimus, kurie neretai, deja, kertasi su sveiku protu ar su logikos dėsniais, jie galbūt suprastų, kodėl visuomenės sąmonėje žodžiai „seimūnas“ ir „valdininkas“ prilygsta keiksmažodžiams. Žiniasklaida čia nieko dėta.

Taigi, belieka pasidžiaugti, kad žurnalistai ir toliau gali vadinti seimūnus ir valdininkus seimūnais ir valdininkais, o Seimo narių ir valstybės tarnautojų  laukia kur kas sunkiausias uždavinys. Jiems teks savo darbais pasistengti įrodyti, jog šie žodžiai tikrai neturi neigiamos konotacijos (realiai gi ši numanoma konotacija išniks tik tada, kai žmonės pradės vertinti Seimo narių ir valstybės tarnautojų darbą teigimai).

Viktoras Denisenko

Posted in Iš pirmų lūpų (nuomonės, komentarai) | Su gaire: , , , , | Leave a Comment »